Kova Ir Drasa

NAMAI, KURIUOS DIEVAS GALI LAIMINTI, Vasario 12

“Juk išrinkau jį, kad galėtų mokyti savo vaikus ir savo būsimą šeimą laikytis Viešpaties kelio, darant kas teisu ir teisinga, idant Viešpats galėtų įvykdyti, ką yra pažadėjęs Abraomui”. Pr 18, 19. KID 45.1

Dievo akyse žmogus yras toks, koks jis yra savo šeimoje. Abraomo, Dievo draugo, gyvenimas buvo pašventintas griežtos pagarbos Viešpaties žodžiui. Jis praktikavo namų religiją. Dievo baimė pripildė jo namiškius. Jis buvo savo namų kunigas. Į savo šeimą jis žiūrėjo kaip į šventą atsakomybę. Jo namuose gyveno apie tūkstančiai asmenų, ir jis visus juos, tėvus ir vaikus, vedė prie Viešpaties. Jis neleido tėvams engti vaikų, o taip pat ir nepateisindavo vaikų nepaklusnumo. Jis suvienijo meilę ir teisingumą, jis savo šeimyną valdė Dievo baimėje, ir Viešpats paliudijo apie jo ištikimybę. (Letter 144, 1902) KID 45.2

Jis “palieps ... savo šeimynai”. Neturėjo būti jokio nuodėmingumo, abejingumo, blogų polinkių vaikų vystimęsi, jokio silpnumo, neišmintingumo, pataikavimo mylimiems asmenims ir jokio nusižengimo pareigos jausmui. Abraomas ne tik duos teisingus pamokymus, bet ir palaikys teisingą Įstatymo autoritetą. KID 45.3

Kiek nedaug šiandien yra tokių, kurie seka šiuo pavyzdžiu. Daugelis tėvų yra kalti dėl aklo ir savanaudiško sentimentalizmo, kuris pasireiškia paliekant vaikus vienus su savo nesusiformavusiu charakteriu ir nedrausminamomis aistromis, kontroliuojančiomis jų valią. Taip yra padaroma baisiausia žala jaunimui ir didžiausias blogis pasauliui. Tėvų nuolaidžiavimas tampa netvarkos šeimoje ir visuomenėje priežastimi. Tai skatina jaunimą pasiduoti savo kūniškiems troškimams, o ne paklusti dieviškiems reikalavimams. (MS 22, 1904) KID 45.4

Ir tėvai, ir vaikai vienodai priklauso Dievui, kad jiems Jis vadovautų. Abraomas savo namams vadovavo su meile ir autoritetu. Dievo Žodis davė mums taisykles, kuriomis turėtume vadovautis. Šios taisyklės sudaro standartą, nuo kurio mes negalime nukrypti, jei norime eiti Viešpaties keliu. Dievas turi būti pirmoje vietoje. Mes turime užduoti ne tokį klausimą: ką padarė kiti? Ką pagalvos mano giminės? Ką jie apie mane kalbės, jei aš eisiu šituo keliu? Klausimas turi būti: ką pasakė Dievas? Nei tėvai, nei vaikai iš tikrųjų negali jokioje srityje klestėti, jei paniekina Viešpaties kelią. (5T 548) KID 45.5