Kova Ir Drasa

PASIDALINIMAS NAŠTA, Rugsėjo 7

“Atsigręžiau j Viešpatį Dievą, ieškodamas atsakymo, melsdamasis ir maldaudamas pasninku, ašutine ir pelenais. Maldavau Viešpatį, savo Dievą, išpažindamas: “Ak, Viešpatie, didis ir baimę keliantis Dieve! Tu laikaisi Sandoros ir ištikimai myli Tave mylinčius ir vykdančius Tavo įsakymus.” Dan 9,3.4. KID 252.1

Susirūpinęs Izraelio ateitimi, Danielius iš naujo studijavo Jeremijo pranašystes. Jos buvo labai suprantamos, tokios aiškios, kad pagal šiuos liudijimus jis suprato: “Kaip pagal pranašą Jeremiją pasiekusį Viešpaties žodį skaičiuoti metus, po kurių turėjo baigtis Jeruzalės nuniokojimas, būtent septyniasdešimt metų.” (Dan 9, 2). KID 252.2

Su tikėjimu, paremtu stipriu pranašystės žodžiu, Danielius meldėsi Viešpaties dėl greito šių pažadų išsipildymo. Jis meldėsi, kad Dievo garbė būtų išsaugota. Maldoje save jis visiškai sutapatino su tais, kurie nesugebėjo įgyvendinti Dievo plano, išpažindamas jų nuodėmes kaip savo. (Ten pat, 554, 555) KID 252.3

Kokia tai buvo malda, išėjusi iš Danieliaus lūpų! Kokį sielos nusižeminimą atskleidžia! Dangiškosios ugnies šiluma atsispindėjo jo žodžiuose, kylančiuose aukštyn pas Dievą. Dangus atsiliepė į šią maldą, atsiųsdamas Danieliui Savo pasiuntinį. Tokios, kaip Danieliaus maldos, mūsų dienomis kylančios aukštyn, bus išklausytos Dievo. “Daug gali karšta teisiojo malda.” Kaip senovėje atsakymu į maldą ugnis puldavo iš dangaus ir prarydavo auką ant aukuro, taip ir mūsų dienomis atsakymu į mūsų maldas dangiška ugnis nusileis į mūsų sielas. Šventosios Dvasios jėga ir šviesa bus mūsų... KID 252.4

Ar, kaip Danielius, mes turime su tokiu poreikiu šauktis Dievo? Aš kreipiuosi į tuos, kurie tiki, kad gyvena paskutiniu šios žemės istorijos laikotarpiu. Aš raginu ant savo sielų užsidėti mūsų bažnyčių, mokyklų ir įstagų naštą. Dievas, Kuris išgirdo Danieliaus maldą, išgirs ir mūsų, kada mes ateisime pas Jį maldoje. Mūsų poreikiai yra tokie pat neatidėliotini, mūsų sunkumai yra tokie pat dideli, kad mums reikia turėti tą patį atkaklumą ir tikėjimu uždėti savo naštą ant didžiojo Gelbėtojo pečių. Mūsų dienomis taip pat reikia giliai sujaudintų širdžių, kokia buvo Danieliaus širdis, kai jis meldėsi. (RH Feb. 9,1897) KID 252.5