Su meile iš Dangaus

21—Betzata ir aukščiausiojo teismo taryba

Šis skyrius pagrįstas Jono 5-uoju skyriumi

„JERUZALĖJE, PRIE Avių vartų, yra maudyklė, hebrajiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių - aklų, raišų, išsekusių ”. SD 175.1

Tam tikru metu šios maudyklės vanduo sujudėdavo. Buvo tikima, jog tai antgamtinės jėgos pasireiškimas, todėl kas pirmas įlipdavo į vandenį, esą pasveikdavo nuo bet kokios ligos. Šimtai ligonių troško apsilankyti toje vietoje, tad vandeniui sujudėjus puldavo prie jo, trypdama vyrus, moteris, vaikus, silpnesniuosius. Daugeliui nepavykdavo prie maudyklės net prisiartinti. Ne vienas ją pasiekęs numirdavo jos pakrašty. Toji vieta buvo pridengta stogine, kuri apsaugodavo ligonius nuo kaitrios saulės ir nakties vėsos. Buvo tokių, kurie čia praleisdavo naktį, kasdien šliauždami arčiau maudyklės ir veltui tikėdamiesi pasveikti. SD 175.2

Jėzus vėl buvo Jeruzalėje. Vaikštinėdamas vienas, tarsi kažką mąstydamas ir melsdamasis, Jis priėjo maudyklę. Ten išvydo negalias kenčiančius žmones, laukiančius to, ką jie laikė vienintele galimybe išgyti. Jis troško panaudoti Savo gydomąją jėgą ir kiekvienam grąžinti sveikatą. Tačiau buvo sabata. Minios plūdo į šventyklą, ir Jėzus žinojo, kad toks poelgis sukeltų tokį žydų pasipiktinimą, jog Jam tektų nutraukti darbą. SD 175.3

Tačiau Gelbėtojas pastebėjo vieną itin sunkų ligonį. Tas žmogus jau trisdešimt aštuonerius metus buvo bejėgis luošys. Jo liga didžia dalimi buvo jo nuodėmių pasekmė, ir jis pats laikė ją Dievo bausme. Vienas, be artimųjų, atskirtas nuo Dievo malonės, žmogus ilgus metus kentėjo. Dabar gi jis tikėjosi, kad sujudus vandeniui atsiras gailestingas žmogus, kuris įkels jį į maudyklę. Tačiau niekas jam nepadėjo. Jis matė judantį vandenį, bet teįstengė prisislinkti prie maudyklės pakraščio. Stipresnieji jį aplenkdavo. Su savanaudiška besigrumdančia minia varžytis jam nesisekė. Jo pastangos siekiant tikslo, nerimas ir nuolatinis nusivylimas sekino paskutines jo jėgas. SD 176.1

Ligonis gulėjo ant savo pakloto ir tik kartkartėm kilsteldavo galvą pažvelgti į maudyklę. Staiga prie jo palinko švelnus, užjaučiantis veidas ir jo dėmesį patraukė žodžiai: „Ar norėtum pasveikti?” Viltis suspurdėjo luošio širdyje. Jis jautė, jog sulauks kažkokios pagalbos. Tačiau padrąsinimo kibirkštis greitai nusmilko. Žmogus prisiminė, kiek kartų jis jau mėgino pasiekti maudyklę, ir dabar jau maža tebuvo vilties, jog jis išgyvens, kol vanduo vėl sujudės. Sunkiai nusigręžęs jis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane ”. Jėzus neprašė šio kančios išsekinto žmogaus Jį įtikėti. Jis tepasakė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!” Bet žmogaus tikėjimas įsitvirtino tame žodyje. Kiekvienas nervas bei raumuo suvirpėjo nauja gyvybe, ir sveikata sugrįžo į jo luošas rankas ir kojas. Jis neabejodamas pakluso Kristaus įsakymui, ir visi jo raumenys vykdė Jo valią. Pašokęs ant kojų, jis pasijuto aktyvus žmogus. SD 176.2

Jėzus neįtikinėjo luošio, kad Dievas jam padės. Žmogus galėjo abejoti ir toliau ir prarasti vienintelę galimybę pasveikti. Tačiau jis patikėjo Kristaus žodžiu, veikė pagal jį, ir jėgos sugrįžo. SD 176.3

Toks pat tikėjimas dvasinį išgijimą gali atnešti ir mums. Nuodėmė atskyrė mus nuo Dievo gyvybės. Mūsų sielos suparalyžiuotos. Patys mes galime gyventi šventai ne daugiau nei tas bejėgis, kuris neįstengė pakilti. Daug yra tokių, kurie supranta savo bejėgiškumą ir ilgisi dvasinės gyvybės, kuri sutaikytų juos su Dievu. Tačiau veltui jos siekia. Iš nevilties jie šaukia: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!” (Romiečiams 7, 24) Tegul šie nusivylusieji ir kovojantys pakelia akis į aukštyn. Gelbėtojas palinkęs prie atpirktųjų Savo krauju su neapsakomu švelnumu ir gailesčiu klausia: „Ar norėtum pasveikti?” Jis pakelia jus sveiką bei ramų. Nelaukite, kol pajusite, jog esate pasveikę. Tikėkite Jo žodžiu, ir jis išsipildys. Tebūna jūsų valia Kristaus pusėje. Norėkite Jam tarnauti, ir veikdami pagal Jo Žodį, jūs gausite jėgų. Kad ir kokie blogi būtų įpročiai bei aistros, kurioms ilgai nuolaidžiaujant, supančiojama siela bei kūnas, Kristus gali ir nori jus išvaduoti. Jis įkvėps gyvybę sielai, kuri mirusi „savo nusikaltimais” (Efeziečiams 2, 1) . Jis išvaduos belaisvį, surakintą silpnumo, nelaimių ir nuodėmės grandinių. SD 176.4

Išgydytas luošys pašoko, pasiėmė savo gultą, kuris tebuvo kilimėlis ir apklotas, vėl su didžiausiu malonumu atsitiesė ir pažvelgė į savo Išvaduotoją; tačiau Jėzus jau buvo pradingęs minioje. Žmogus išsigando, kad nebeatpažins Jo, jei dar kartą pamatys. Skubėdamas tvirtais, laisvais žingsniais šlovindamas Dievą ir džiaugdamasis naujomis jėgomis, jis sutiko kelis fariziejus ir iškart papasakojo jiems apie savo išgydymą. Jį nustebino, kaip šaltai jie išklausė jo pasakojimą. SD 177.1

Suraukę antakius fariziejai pertraukė pasakojimą ir paklausė, kodėl jis nešiojąs savo gultą sabatos dieną. Griežtai priminė, jog ką nors nešti Viešpaties dieną draudžia Įstatymas. Iš džiaugsmo žmogus užmiršo, kad buvo sabata; vis dėlto jis nesijautė kaltas - juk taip daryti liepė Tas, kuris turėjo tokią jėgą nuo Dievo. Tad drąsiai atsakė: „ Tas, kuris mane išgydė, man liepė: ‘Imk savo gultą ir eik! ’” Fariziejai pasidomėjo, kas buvo tas žmogus, tačiau išgydytasis negalėjo pasakyti. Valdininkai puikiausiai ži-nojo, kad tokį stebuklą galėjo atlikti tik vienas Asmuo, bet jiems buvo reikalingas tiesioginis patvirtinimas, jog tai buvo Jėzus, kad galėtų Jį pasmerkti kaip sabatos pažeidinėtoją. Jų požiūriu, Jis ne tik pažeidė Įstatymą, draudžiantį gydyti sabatos dieną, bet ir piktžodžiavo liepdamas ligoniui neštis savo gultą. SD 177.2

Žydai buvo taip iškraipę Įstatymą, jog pastarasis buvo tapęs vergijos jungu. Jų beprasmiški reikalavimai kitoms tautoms buvo tapę priežodžiu. Ypač sabata buvo apraizgyta įvairiausiais tuščiais apribojimais. Jiems ji nebeteikė malonumo, nebebuvo šventa ir gerbtina Viešpaties diena. Rašto aiškintojai ir fariziejai buvo pavertę jos laikymąsi nepakeliama našta. Sabatos dieną žydui buvo draudžiama užsikurti ugnį ar bent žvakę. Dėl to daugelį darbų tą dieną turėjo atlikti pagonys. Valdininkai nepagalvojo, kad, jeigu šie veiksmai nuodėmingi, tie, kurie įpareigoja juos atlikti kitus, nusideda tarsi patys juos darytų. Jie manė, kad išgelbėjimas skirtas tik žydams ir kad visų kitų, jau beviltiškų žmonių padėtis pablogėti nebegali. Tačiau Dievo duotųjų įsakymų turi laikytis visi. Jo Įstatymas neleidžia kurti nepagrįstų arba savanaudiškų apribojimų. SD 178.1

Šventykloje Jėzus sutiko išgydytąjį žmogų. Pastarasis buvo atnešęs auką už savo nuodėmes ir padėkos auką už patirtą didžiulę malonę. Susiradęs jį tarp maldininkų Jėzus perspėjo: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nuodėmių nebedaryk, kad neatsitiktų kas blogesnio!” SD 178.2

Išgydytasis nesitvėrė džiaugsmu sutikęs savo Išvaduotoją. Nežinodamas apie fariziejų priešiškumą Jėzui, jis pasakė klausiantiems fariziejams, kas jį išgydė. „Žydai dėl to ir persekiojo Jėzų, kad Jis taip darydavo šabo dieną ”. SD 178.3

Jėzus buvo atvestas priešais teismo tarybą, kad paaiškintų, kodėl nesilaiko sabatos. Jeigu žydai tuo metu būtų buvusi nepriklausoma tauta, toks kaltinimas būtų leidęs pasmerkti Jėzų mirčiai. Tam trukdė tik romėnai. Žydai neturėjo teisės skirti mirties bausmės, o romėnų teisme Jėzui mesti kaltinimai nebuvo tokie sunkūs. Tačiau buvo ir kitų dalykų, dėl kurių jie tikėjosi apkaltinti Jėzų. Nepaisant jų pastangų sutrukdyti Kristaus darbui, Jo įtaka tautai net Jeruzalėje darėsi didesnė nei jų. Jo mokymas patraukė daugybę žmonių, kurių nedomino rabinų išvedžiojimai. Jie suprato Jo žodžius, jų širdys sušilo ir buvo paguostos. Jis kalbėjo apie Dievą ne kaip apie kerštingą teisėją, o kaip apie mylintį tėvą ir atskleidė Savyje atsispindintį Dievo atvaizdą. Jo žodžiai buvo kaip balzamas sužeistai dvasiai. Ir Savo žodžiais, ir gailestingumo darbais Jis sutraukė senų tradicijų bei žmonių sugalvotų įsakymų jungą ir parodė neišsemiamą Dievo meilės pilnatvę. SD 178.4

Vienoje iš ankstyviausių pranašysčių apie Kristų parašyta: „Skeptras nepaliks Judo nei valdovo lazda, kolei neateis Tas, kuriam tai priklauso; tada Jam turės paklusti tautos” (Pradžios 49, 10) . Žmonės telkėsi apie Kristų. Daugelio minkštos širdys vietoj griežtų ceremonijų, kurių reikalavo kunigai, priėmė meilės ir geros valios pamokas. Jeigu nebūtų sutrukdę kunigai bei rabinai, Jėzaus mokymas būtų padaręs tokią reformaciją, kokios pasaulis dar nebuvo regėjęs. Tačiau kad išsaugotų savo valdžią, šie didikai nusprendė užkirsti kelią Jėzaus įtakai. Tam turėjo pasitarnauti Jo atvesdinimas priešais teismo tarybą ir viešas Jo mokymo pasmerkimas; mat tauta vis dar didžiai gerbė savo religinius vadovus. Kiekvienas, drįsęs pasmerkti rabinų reikalavimus ar mėginti palengvinti naštą, kurią jie užkrovė žmonėms, buvo kaltinamas ne tik piktžodžiavimu, bet ir išdavyste. Remdamiesi tuo, rabinai tikėjosi sukurstyti įtarumą Kristaus atžvilgiu. Jie pristatė Jį kaip mėginantį sugriauti įsigalėjusius papročius, taip skaldantį tautą bei ruošiantį kelią visiškam romėnų įsiviešpatavimui. SD 179.1

Tačiau planai, kuriuos rabinai taip karštligiškai stengėsi įgyvendinti, gimė ne teismo taryboje, o kitoje taryboje. Kai šėtonui nepavyko įveikti Kristų dykumoje, jis sutelkė savo pajėgas, kad pasipriešintų Jo tarnystei ir, jei pavyks, sustabdytų Jo darbą. Ko nepavyko padaryti tiesiogiai, asmeninėmis pastangomis, jis mėgino pasiekti gudrumu. Vos pasitraukęs iš kovos dykumoje, jis su savo nupuolusiais angelais ėmė regzti planus, kaip apakinti žydų tautos protus, kad jie neatpažintų savo Išgelbėtojo. Piktasis ketino pasidarbuoti religijos pasaulyje per žmones, įkvėpdamas jiems savo priešiškumą tiesos nešėjui. Jis kurstė juos atstumti Kristų ir kiek įmanoma apkartinti Jo gyvenimą, tikėdamasis sutrukdyti Jam atlikti Savąją misiją. Taip Izraelio valdininkai tapo šėtono įrankiais kovojant su Išgelbėtoju. SD 179.2

Jėzus atėjo „Savo Įstatymą padaryti didingą ir šlovingą ”. Jis atėjo ne sumenkinti jį, o išaukštinti. Šventajame Rašte pasakyta, kad Jis „nepails ir nepasiduos nevilčiai, kurdamas žemėje teisingumą” (Izaijo 42, 21. 4) . Jis atėjo, kad išlaisvintų sabatą iš sunkia našta tapusių reikalavimų, kurie iš palaiminimo pavertė ją prakeikimu. SD 180.1

Dėl to Jėzus ir nusprendė būtent sabatos dieną išgydyti žmogų Betzatoje. Juk Jis galėjo išgydyti jį bet kurią kitą savaitės dieną; arba galėjo išgydęs jį neliepti neštis savo gulto. Tačiau tai nebūtų Jam suteikę Jo trokštamos galimybės. Kiekvienas Kristaus gyvenimo žemėje poelgis buvo nukreiptas į išmintingą tikslą. Viskas, ką Jis darė, buvo svarbu savaime ir savo pamokymu. Iš ligonių prie maudyklės Jis išsirinko sunkiausią, parodė Savo gydomąją galią ir liepė tam žmogui neštis savo gultą per visą miestą, kad kiti matytų, koks didis darbas jam buvo atliktas. Tai būtų iškėlę klausimą, ką galima daryti sabatos dieną, bei leidę Jėzui atmesti žydų suvaržymus Viešpaties dienos atžvilgiu ir paskelbti jų tradicijas beprasmiškomis. SD 180.2

Jėzus jiems pasakė, kad ligonio išgydymas atitiko sabatos įsakymą. Jis atitiko Dievo angelų darbą — jie be paliovos kyla ir leidžiasi iš dangaus į žemę, kad patarnautų kenčiančiai žmonijai. Jėzus pasakė: „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir Aš darbuojuosi ”. Visos dienos yra Dievo, ir per jas galima įgyvendinti Jo planus žmonijai. Jeigu žydai Įstatymą aiškino teisingai, tada klydo Jehova, kurio darbas gaivina ir palaiko kiekvieną gyvą būtybę nuo tada, kai Jis padėjo žemės pamatus; tuomet Tas, kuris paskelbė Savo darbą geru ir įsteigė sabatą to darbo užbaigimui paminėti, turėtų padėti tašką Savo darbe ir sustabdyti nesustojantį Visatos pulsą. SD 180.3

Ar Dievas uždraudė saulei šviesti sabatos dieną, nutraukti savo švelnius spindulius, nešildyti žemės ir nepuoselėti augmenijos? Ar tą šventą dieną turi sustingti pasaulių sistema? Argi Dievas įsakė upokšniams nedrėkinti laukų ir miškų, ar įpareigojo jūros bangas sustabdyti savo nepaliaujamą mūšą? Ar turi nustoti augę javai ir raustančios kekės atidėti savo nokimą? Nejaugi medžiams ir gėlėms nevalia sabatos dieną krauti žiedų? SD 180.4

Jei taip būtų, žmogus negautų iš žemės vaisių ir palaiminimų, kurie praturtina gyvenimą. Gamta turi be paliovos tęsti savo nekintamus ciklus. Dievas negali nė akimirksniui patraukti Savo rankos, kitaip žmonija pražūtų. Žmogus taip pat turi tą dieną atlikti savo darbus. Būtiniausi gyvybiniai poreikiai turi būti patenkinti, ligoniais turi būti pasirūpinta, nelaimės ištiktiesiems — padėta. Tas, kuris sabatos dieną nepadeda kenčiantiems, nebus laikomas be kaltės. Šventoji Dievo poilsio diena buvo sukurta žmogui, ir gailestingumo poelgiai visiškai atitinka šią intenciją. Dievas nenori, kad Jo kūriniai kentėtų nė valandą, taigi sabatos dieną jiems turi būti pagelbėta kaip ir bet kurią kitą dieną. SD 181.1

Dievo reikalavimai sabatos dieną dar didesni negu kitomis dienomis. Jo žmonės tą dieną atideda įprastus darbus ir leidžia laiką mąstydami bei melsdamiesi. Sabatos dieną jie prašo daugiau Jo malonių nei kitomis dienomis. Jie meldžia Jo ypatingo dėmesio. Jie trokšta didžiausių Jo palaiminimų. Kad išpildytų šiuos prašymus, Dievas nelaukia, kol praeis sabata. Dangaus darbas niekada nesustoja, ir žmonės neturi liautis daryti gera. Sabata neturi būti tuščiai praleistas laikas. Įstatymas draudžia pasaulietinį darbą Viešpaties poilsio dieną; triūsas dėl pragyvenimo turi būti nutrauktas; tądien nedera dirbti dėl pasaulietinių malonumų ar naudos; tačiau kaip Dievas sustabdęs Savo kūrybinį darbą ilsėjosi sabatos dieną ir palaimino ją, taip ir žmogus turi atsisakyti kasdieninių užsiėmimų bei skirti tas šventas valandas sveikam poilsiui, garbinimui bei šventiems darbams. Kristaus atliktas darbas — ligonio išgydymas — buvo visiškai pagal Įstatymą. Jis pagerbė sabatą. SD 181.2

Atlikdamas tokį pat šventą ir tokio pat pobūdžio darbą, kaip ir Tėvas danguje, Jėzus parodė turįs vienodas teises su Dievu. Tačiau fariziejus tai dar labiau įsiutino. Jų supratimu, Jėzus ne tik pažeidė Įstatymą, bet pavadindamas Dievą „Savuoju Tėvu “pasiskelbė esąs lygus su Dievu (žr. Jono 5, 18) . SD 181.3

Dievą savo Tėvu vadino visa žydų tauta, taigi jei Kristus būtų išpažinęs tokį pat santykį su Dievu, jie nebūtų taip įtūžę. Tačiau jie apkaltino Jėzų piktžodžiavimu, parodydami, jog jie suprato Jo žodžius tiesiogine prasme. SD 182.1

Šie Kristaus priešai neturėjo argumentų atremti tiesoms, kuriomis Jis pasibeldė į jų sąžinę. Jie tegalėjo kalbėti apie savo papročius bei tradicijas, kurie atrodė silpni ir nuobodūs, palyginti su Jėzaus argumentais iš Dievo Žodžio ir nepaliaujamų gamtos ciklų. Jeigu rabinai būtų pajutę bent menkiausią norą priimti šviesą, jie būtų įsitikinę, kad Jėzus sako tiesą. Tačiau jie nenorėjo žinoti Jo požiūrio į sabatą ir stengėsi kurstyti pasipiktinimą Juo dėl to, kad Jis tvirtino esąs lygus su Dievu. Valdininkai nesitvėrė įtūžiu. Jei kunigai ir rabinai nebūtų bijoję žmonių, jie būtų nužudę Jėzų vietoje. Tačiau visuomenė buvo itin palanki Kristui. Daugelis atpažino Jėzuje draugą, išgydžiusį jų ligas ir paguodusį jų širdis, todėl jie pateisino tai, kad Jis išgydė luošį Betzatoje. Tad valdininkai kuriam laikui turėjo užgniaužti savo nirštą. SD 182.2

Jėzus atmetė kaltinimą šventvagyste. Jis tvirtino turėjęs teisę atlikti tai, kuo buvo kaltinamas, nes esąs Dievo Sūnus, viena su Juo prigimtimi, valia ir tikslu. Visais kūrimo ir Apvaizdos darbais Jis bendradarbiaująs su Dievu. „Sūnus nieko negali daryti iš Savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą ”. Kunigai ir rabinai reikalavo atsakyti Dievo Sūnų būtent už kiekvieną darbą, kurį Jis ir atėjo atlikti pasaulyje. Tačiau jų nuodėmės atskyrė juos nuo Dievo, ir per savo išdidumą jie nepriklausė Jam. Jie visame kame pasikliovė savimi ir nejautė reikmės įgyti daugiau išminties, kuri vadovautų jų veiksmams. Tačiau Dievo Sūnus buvo nuolankus Dievo valiai ir priklausė nuo Jo jėgos. Kristus buvo taip visiškai atsižadėjęs Savęs, kad nekūrė Sau jokių planų. Jis priėmė jam parengtus Dievo planus, o Tėvas kasdien juos įgyvendino per Sūnų. Taip ir mes turime priklausyti nuo Dievo, kad mūsų gyvenimas būtų paprastas Jo valios išsipildymas. SD 182.3

Kai Mozė rengėsi pastatyti šventyklą kaip buveinę Dievui, jam buvo liepta viską padaryti pagal pavyzdį, parodytą ant kalno. Mozė degė troškimu atlikti Dievo darbą; čia pat buvo ir talentingiausi meistrai, pasirengę vykdyti jo nurodymus. Tačiau kiekvieną šventyklos varpelį, granatą, juostelę, kutą, užuolaidą ar indą jis turėjo pagaminti pagal duotąjį pavyzdį. Dievas pakvietė Mozę ant kalno ir apreiškė jam dangiškus dalykus. Viešpats apgaubė jį Savo šlove, kad jis pamatytų pavyzdį ir visa padarytų pagal jį. Taip ir Izraeliui, kuriame Dievas panoro apsigyventi, Jis atskleidė Savo šlovingąjį charakterio idealą. Šis pavyzdys buvo parodytas, kai ant Sinajaus kalno buvo duotas Įstatymas ir Viešpats praėjo pro Mozę skelbdamas: „Viešpats, Viešpats, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę” (Išėjimo 34, 6—7) SD 183.1

Izraelis pasirinko savo kelią. Jis nestatė pagal duotą pavyzdį; tačiau Kristus, tikroji Dievo šventykla, kiekvieną Savo žemiško gyvenimo detalę formavo pagal Dievo idealą. Jis pasakė: „Mano džiaugsmas — vykdyti Tavo valią, Mano Dieve, Tavo Įstatymą turiu širdyje!” (Psalmė 40, 8) Taigi ir mūsų charakteriai turi būti „statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje” (Efeziečiams 2, 22). Mes turime viską padaryti „pagal tą pavyzdį”, nes Jėzus „kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis” (Hebrajams 8, 5; 1 Petro 2, 21). SD 183.2

Šie Kristaus žodžiai moko laikyti save neatskiriamai susijusiais su Tėvu danguje. Kad ir kokią padėtį užimtume, esame priklausomi nuo Dievo, nes visų likimai Jo rankose. Jis pavedė mums darbą bei suteikė gebėjimus ir priemones tam darbui atlikti. Kol atsiduodame Dievo valiai, pasitikime Jo jėga bei išmintimi, būsime vedami saugiais keliais, kad įgyvendintume Jo didžiojo plano paskirtąją dalį. O tas, kuris pasikliauja savo išmintim bei jėgomis, atsiskiria nuo Dievo. Užuot dirbęs su Kristumi, jis siekia Dievui ir žmogui priešiškų tikslų. SD 183.3

Gelbėtojas tęsė: „Ką Jisai [Dievas] daro, lygiai daro ir Sūnus... Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs ”. Sadukiejai buvo įsitikinę, kad numirusieji neprisikels, tačiau Jėzus jiems pasakė, kad numirusiųjų prikėlimas — vienas iš didžiausių Jo Tėvo darbų ir Jis pats turįs galią tai padaryti. „Ateis valanda, — ir dabar jau yra, — kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą, ir kurie bus išgirdę, tie bus gyvi ”. Fariziejai tikėjo mirusiųjų prisikėlimu. Kristus skelbė, kad netgi dabar jėga, kuri teikia gyvastį numirusiems, yra tarp jų ir jie turi stebėti jos pasireiškimus. Ta pati prisikėlimo jėga atgaivina ir sielą, mirusią „savo nusikaltimais ir nuodėmėmis” (Efeziečiams 2, 1) . Toji gyvybės dvasia Kristuje Jėzuje, „Jo prisikėlimo galybė“išlaisvina žmones „iš nuodėmės ir mirties įstatymo” (Filipiečiams 3, 10; Romiečiams 8, 2) . Blogis nugalėtas, ir per tikėjimą siela apsaugoma nuo nuodėmių. Tas, kuris atveria širdį Kristaus Dvasiai, tampa dalininkas tos galingos jėgos, kuri prikels jo kūną iš kapo. SD 184.1

Kuklusis Nazarietis patvirtino Savo tikrąjį kilmingumą. Jis pakilo virš žmonijos, nusimetė nuodėmės ir gėdos apdarą ir apsireiškė kaip angelų garbinamas Dievo Sūnus, kuris yra viena su Visatos Kūrėju. Jo klausytojai buvo pakerėti. Joks žmogus nebuvo kalbėjęs tokių žodžių ar pasirodęs tokioje karališkoje didybėje. Jo kalba buvo aiški ir paprasta, visiškai atskleidžianti Jo misiją ir pareigą pasaulyje. „Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia Jį siuntusio Tėvo... Kaip Tėvas turi gyvybę pats Savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam Savyje. Jis taip pat suteikė Jam galią teisti, nes Jis — Žmogaus Sūnus ”. SD 184.2

Kunigai ir tautos seniūnai manė esą teisėjai, galintys pasmerkti Kristaus darbą, tačiau Jis pats pasiskelbė jų ir visos žemės teisėju. Pasaulis buvo pavestas Kristui, ir per Jį nupuolusi žmoniją pasiekia visi Dievo palaiminimai. Jis buvo Atpirkėjas ir prieš, ir po Savo įsikūnijimo. Vos tik atsiranda nuodėmė, yra ir Išgelbėtojas. Jis teikia šviesą ir gyvybę visiems, o kiekvienas bus teisiamas pagal gautosios šviesos saiką. Ir Tas, kuris teikia šviesą, Tas, kuris švelniausiai globoja žmogų, kad atvestų jį iš nuodėmės į šventumą, yra ir jo užtarėjas, ir teisėjas. Nuo pat didžiosios kovos danguje pradžios šėtonas palaikė savo darbą melu, o Kristus siekė atskleisti Jo kėslus ir palaužti jo galią. Tai Jis, kuris susirėmė su apgaviku ir visais laikais siekė išvaduoti pakliuvusius į jo vergiją, teis kiekvieną žmogų. SD 184.3

Dievas „suteikė Jam galią teisti, nes Jis — Žmogaus Sūnus ”. Kadangi Jis paragavo sunkiausių negandų ir pagundų, kurios persekioja žmoniją, Jis supranta žmonių silpnumą ir nuodėmes; kadangi dėl mūsų Jis pergalingai atlaikė šėtono pagundas ir teisingai bei švelniai elgsis su žmonėmis, kuriuos nuplovė Savo paties krauju, — būtent dėl to Žmogaus Sūnui pavesta teisti žmoniją. SD 185.1

Kita vertus, Kristaus misija yra ne teismas, o išgelbėjimas. „Dievas juk nesiuntė Savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas” (Jono 3, 17) . Todėl teismo taryboje Jėzus paskelbė: „Kas Mano žodžių klauso ir Mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą” (Jono 5, 24) . SD 185.2

Liepęs Savo klausytojams nesistebėti, Kristus dar plačiau atvėrė priešais juos ateities paslaptį. „Ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs Jo balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą” (Jono 5, 28—29) . SD 185.3

Šio būsimojo gyvenimo užtikrinimo Izraelis jau seniai laukė ir tikėjosi jo atėjus Mesijui. Juos užliejo vienintelė šviesa, kuri gali suspindėti kapo tamsoje. Tačiau užsispyrimas yra aklas. Jėzus nusižengė rabinų tradicijoms, nepaisė jų autoriteto, todėl jie atsisakė Juo tikėti. SD 185.4

Laikas, vieta, situacija, susirinkusiuosius užvaldę jausmai — dėl visų šių veiksnių Jėzaus kalba priešais teismo tarybą buvo tokia įspūdinga. Aukščiausi tautos religiniai autoritetai siekė gyvybės To, kuris pasiskelbė esąs Izraelio Atstatytojas. Sabatos Viešpats turėjo stoti prieš žemišką teismą ir aiškintis, kodėl nusižengė sabatos įsakymui. Kai Jis taip drąsiai paskelbė apie Savo misiją, Jo teisėjai įsispoksojo į Jį apstulbę ir įtūžę. Tačiau Jo žodžiai buvo nenuginčijami. Valdininkai negalėjo Jėzaus pasmerkti. Jis paneigė kunigų bei rabinų teisę Jį kvosti ar trukdyti Jo darbui. Jiems nebuvo suteikta tokia valdžia. Jų pretenzijos buvo pagrįstos jų pačių išdidumu ir arogancija. Jėzus atmetė jų kaltinimus ir atsisakė būti jų tardomas. SD 185.5

Užuot atsiprašinėjęs dėl to, ką padarė, ar aiškinęsis, kodėl taip pasielgė, Jėzus atsigręžė į valdininkus, ir kaltinamasis tapo kaltintoju. Jis priekaištavo jiems dėl užkietėjusių širdžių bei Šventojo Rašto neišmanymo. Jėzus paskelbė, kad, jeigu jie atstumia Jį, Dievo Siųstąjį, jie atmeta ir Dievo Žodį. „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie Mane” (Jono 5, 39). SD 186.1

Kiekviename puslapyje — istorijoje, aprašyme ar pranašystėje — Senasis Testamentas apšviestas Dievo Sūnaus šlovės. Visa judaizmo sistema, kaip dieviška institucija, buvo kompaktiška Evangelijos pranašystė. Apie Kristų „visi pranašai liudija” (Apaštalų darbų 10, 43) . Nuo Adomui duotojo pažado per patriarchų kartas ir įstatymų galiojimo laikotarpį šlovingojo dangaus šviesa apšvietė Atpirkėjo žingsnius. Aiškiaregiai žvelgė į Betliejaus Žvaigždę, ateisiantį Sutaikintoją, ir priešais juos skleidėsi paslaptinga ateities įvykių procesija. Kiekviena auka liudijo apie Kristaus mirtį. Sulig kiekvienu smilkalų debesimi į dangų kilo Jo teisumas. Kiekviename jubiliejiniame trimite skambėjo Jo vardas. Pagarbią baimę keliančioje šventų švenčiausios paslaptyje gyveno Jo šlovė. SD 186.2

Kadangi žydų rankose buvo Šventasis Raštas, jie manė, kad vien paviršutiniškas Žodžio žinojimas užtikrina amžinąjį gyvenimą. Tačiau Jėzus pasakė: „Jo Žodis jumyse nesilaiko ”. Atstūmę Kristų Jo Žodyje, jie atstūmė Jį asmeniškai. „Jūs nenorite ateiti pas Mane, kad turėtumėte amžinąjį gyvenimą ”. Žydų vyresnieji gilinosi į pranašų mokymus apie Mesijo karalystę; tačiau jie tai darė ne nuoširdžiai trokšdami pažinti tiesą, o ieškodami faktų, kuriais galėtų pagrįsti savo ambicingas viltis. Kadangi Kristus atėjo kitaip, nei jie tikėjosi, jie Jo nepriėmė; o kad pateisintų save, jie mėgino įrodyti, jog Jis — apgavikas. Vos tik jie pasuko šiuo keliu, šėtonui buvo lengva stiprinti jų priešiškumą Kristui. Žodžiai, kurie turėjo būti priimti kaip Jo dieviškumo įrodymas, buvo nukreipti prieš Jį. Taip Dievo tiesą jie pavertė melu, ir juo tiesiau Gelbėtojas kalbėjo jiems Savo gailestingumo darbais, juo atkakliau jie priešinosi šviesai. SD 186.3

Jėzus pasakė: „Garbės iš žmonių Aš nepriimu”. Jam buvo reikalinga ne teismo tarybos įtaka, ne jų leidimas. Jų pritarimas Jo nebūtų pagerbęs. Jis buvo pagerbtas Dangaus, kuris ir suteikė Jam valdžią. Jeigu Jis būtų panorėjęs, Jį būtų pagarbinę angelai, o Tėvas būtų darsyk paliudijęs Jo dieviškumą. Tačiau savo pačių labui ir tautos, kuriai jie vadovavo, labui žydų didikai turėjo patys įžvelgti Jėzaus dieviškumą ir priimti Jo atneštus palaiminimus. SD 187.1

„Aš atėjau Savo Tėvo vardu, o jūs Manęs nepriimate. Jei kitas ateitų savuoju vardu, jūs jį priimtumėte ”. Jėzus atėjo įgaliotas Dievo, turintis Jo atvaizdą, vykdantis Jo žodį ir siekiantis Jo šlovės; tačiau Izraelio vadai Jo nepriėmė. Kai vėliau atėjo kiti, prisidengę Kristaus charakteriu, tačiau gyvenantys pagal savo valią ir siekiantys tik sau garbės, jie buvo priimti. Kodėl? Mat tas, kuris siekia sau garbės, ir kituose pažadina troškimą išaukštinti save. Į tokias viliones žydai negalėjo neatsiliepti. Jie priimdavo klaidinančius mokytojus, kadangi šie pataikavo jų išdidumui, leisdami jiems puoselėti savo nuomones bei tradicijas. O Kristaus mokymas jų idėjų neatitiko. Jis buvo dvasinis ir reikalavo atsižadėti savęs; taigi jie Jo nepriėmė. Jie nepažinojo Dievo, todėl Jo balsas per Kristų jiems buvo svetimas. SD 187.2

Argi tas pats nesikartoja ir mūsų dienomis? Argi daugelis, net aukštųjų kunigų, neužkietina savo širdžių Šventajai Dvasiai taip, kad atpažinti Dievo balsą tampa nebeįmanoma? Ar jie neatmeta Dievo Žodžio, kad galėtų laikytis savo tradicijų? SD 187.3

Jėzus pasakė: „Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir Manimi, nes jis rašė apie Mane. Kadangi jūs netikite jo raštais, kaipgi patikėsite Mano žodžiais?” Per Mozę Izraeliui kalbėjo pats Kristus. Jeigu jie būtų klausę dieviško balso, kalbėjusio per jų didįjį vadą, jie būtų atpažinę jį Kristaus mokyme. Jeigu jie būtų tikėję Moze, būtų tikėję ir Tuo, apie kurį jis rašė. SD 188.1

Jėzus žinojo, kad kunigai ir rabinai kėsinasi į Jo gyvybę, tačiau aiškiai jiems atskleidė Savo ryšį su Tėvu ir su pasauliu. Jie suprato, kad jų priešiškumas Jam nepateisinamas, bet jų žudikiška neapykanta neužgeso. Matydami Jėzaus tarnavimą lydinčią apkaltinančią galią, jie gūžėsi iš baimės, bet priešinosi Jo kvietimui ir užsidarė tamsoje. SD 188.2

Jiems nėmaž nepavyko pažeminti Jėzaus autoriteto ar sužlugdyti Jo žodžiais įsitikinusių žmonių pagarbą bei dėmesį. Patys valdininkai jautė kaltę — mat Jis pažadino jų sąžinę; tačiau tai tik dar labiau kurstė jų neapykantą Jam. Jie buvo pasiryžę Jį nužudyti. Jie išsiuntinėjo po visą kraštą šauklius, kad perspėtų žmones apie Jėzų kaip apie apsišaukėlį. Buvo išsiųsti sekliai, kad Jį stebėtų ir pranešinėtų, ką Jis kalba bei daro. Brangusis Išgelbėtojas dabar jau tikrai stovėjo kryžiaus šešėlyje. SD 188.3