Su meile iš Dangaus

16—Savo šventykloje

Šis skyrius pagrįstas Jono 2, 12-22

„PASKUI JIS su Savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. Ten jie pasiliko kelias dienas. Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę“. SD 133.1

Šioje kelionėje Jėzus prisijungė prie vienos iš didelių žmonių grupių, traukusios į sostinę. Jis dar nebuvo viešai paskelbęs apie Savo misiją, tad nepastebimai įsimaišė į minią. Tokiuose susibūrimuose dažnai buvo kalbama apie Mesijo atėjimą, kuriam tokią reikšmę skyrė Jono tarnystė. Su vis augančiu entuziazmu buvo puoselėjamos tautos išaukštinimo viltys. Jėzus žinojo, kad šios viltys nepasiteisins, nes yra pagrįstos neteisingu Šventojo Rašto aiškinimu. Jis uoliai aiškino pranašystes ir stengėsi paskatinti žmones atidžiau tyrinėti Dievo Žodį. SD 133.2

Žydų vyresnieji skelbė, kad Jeruzalėje žmonės bus mokomi garbinti Dievą. Čia Velykų savaitę iš visų Palestinos kampelių, net atokiausių kraštų, suplūsdavo gausybė žmonių. Šventyklos kiemuose šurmuliuodavo marga minia. Daugelis neįstengdavo atsinešti aukas, kurios būdavo atnašaujamos kaip didžiosios Aukos simbolis. Kad jiems būtų patogiau, išoriniame šventyklos kieme buvo pardavinėjami gyvuliai. Čia susirinkdavo įvairiausių klasių žmonės nusipirkti aukų. Čia buvo keičiami užsieniečių pinigai į naudojamus šventykloje. SD 133.3

Kiekvienas žydas kartą per metus turėjo sumokėti pusę šekelio, kaip „išpirkimo mokestį už savo gyvastį”; iš taip surinktų pinigų buvo išlaikoma šventykla (žr. Išėjimo 30, 12-16) . Be to, didžiulės paaukotų pinigų sumos buvo laikomos šventyklos lobyne. Buvo reikalaujama visą užsienio valiutą išsikeisti į vadinamuosius šventyklos šekelius, priimtus apeiginėms pamaldoms šventykloje. Pinigų keitimas sudarė sąlygas apgavystėms bei lupikavimui, tai peraugdavo į gėdingą prekybą, kuri buvo kunigų pasipelnymo šaltinis. SD 133.4

Prekeiviai gyvulius pardavinėjo itin brangiai ir gautu pelnu dalijosi su kunigais bei valdytojais, kurie lobo žmonių sąskaita. Maldininkai buvo įtikinėjami, kad jeigu nepaaukos, Dievas nelaimins jų vaikų ir žemių. Taip galėjo būti išlaikoma didelė pardavinėjamų gyvulių kaina, mat atkeliavę iš toli žmonės negrįždavo namo neatlikę to, dėl ko sukorė tokį kelią. SD 134.1

Velykų metu taip pat buvo daug aukojama, tad šventykloje vyko intensyvi prekyba. Dėl šurmulio Dievo šventykla priminė triukšmingą galvijų turgų. Garsios derybos, raguočių baubimas, avių bliovimas, balandžių burkavimas buvo sumišę su monetų žvangėjimu ir piktais ginčais. Sumaištis buvo tokia didelė, jog trukdė maldininkams, o Aukščiausiajam skirtus žodžius nustelbdavo į šventyklą besiveržiantis triukšmas. Žydai itin didžiavosi savo pasišventimu. Jie džiaugėsi savo šventykla, o nepalankius atsiliepimus apie ją laikė piktžodžiavimu. Nors jie uoliai atlikinėjo šventyklos apeigas, tačiau meilė pinigams nutyldydavo jų sąžinės balsą. Jie net nelabai suprato, kaip toli nuklydo nuo pirminių paties Dievo įsteigtųjų pamaldų tikslo. SD 134.2

Kai Viešpats nužengė ant Sinajaus kalno, Jo Artumas pašventino tą vietą. Mozei buvo liepta nustatyti ribas aplink kalną ir pašventinti jį. Pasigirdo perspėjantis Viešpaties žodis: „Būkite atsargūs! Nekopkite į kalną, nelieskite jo papėdės. Kas tik prisilies prie kalno, turės būti nubaustas mirtimi. Tenepaliečia jų ranka: jie turi būti užmušti akmenimis ar nušauti strėlėmis. Ar tai būtų gyvulys ar žmogus, jie negali išlikti gyvi” (Išėjimo 19,12-13) . Taip buvo duota pamoka, jog ten, kur Dievas apreiškia Savo Artumą, ta vieta lieka šventa. Šventa turėjo būti laikoma ir šventyklos teritorija. Tačiau siekiant pasipelnyti, visa tai buvo užmiršta. SD 134.3

Kunigai ir valdytojai turėjo būti Dievo ir tautos atstovai; jie turėjo neleisti piktnaudžiauti šventyklos kieme. Jiems derėjo rodyti sąžiningumo ir užuojautos pavyzdį. Užuot siekę sau naudos, jie turėjo atsižvelgti į maldininkų padėtį, poreikius ir būti pasirengę padėti tiems, kurie neišgalėjo nusipirkti reikalingų aukų. Tačiau jie to nedarė. Godumas užkietino jų širdis. SD 135.1

Į šią šventę atkeliaudavo tokių, kurie buvo prislėgti kančios, nelaimių ir vargų. Buvo aklų, luošų, kurčių. Kai kuriuos atnešdavo ant gultų. Daugelis buvo tokie vargšai, kad neįstengė nupirkti Viešpačiui net kukliausios aukos ar maisto savo alkiui numaldyti. Kunigų reikalavimai jiems kėlė didelių nepatogumų. Kunigai gyrėsi savo pasišventimu, skelbėsi esą žmonių globėjai, tačiau nejautė jiems nei gailesčio, nei užuojautos. Vargetos, ligoniai, mirštantys veltui meldė malonės. Jų kančia kunigų širdyse gailesčio nepažadino. SD 135.2

Įžengęs į šventyklą Jėzus pamatė viską, kas ten vyko. Jis pastebėjo neteisingus sandėrius. Matė susikrimtusius vargšus, kurie manė, kad nepraliejus kraujo, jų nuodėmės nebus atleistos. Išvydo išorinį Savosios šventyklos kiemą, kuriame vyko neleistina prekyba. Šventa vieta buvo tapusi vienu dideliu turgumi. SD 135.3

Jėzus suprato, jog reikia kažką daryti. Žmonės buvo supančioti gausybės apeigų, ir niekas neaiškino jų svarbos. Maldininkai aukojo nesuprasdami, kad jų aukos simbolizuoja vienintelę tobulą Auką. Tarp jų neatpažintas ir nepagerbtas stovėjo Tas, kurį simbolizavo visos jų apeiginės pamaldos. Jėzus buvo davęs nurodymus, kaip aukoti. Jis suprato tų aukų simbolišką vertę ir matė, jog aukojimas dabar iškreiptas ir traktuojamas neteisingai. Dvasinis garbinimas sparčiai nyko. Jokia grandis kunigų ir valdytojų nebesiejo su jų Dievu. Kristaus pareiga buvo įkurti visiškai kitokį garbinimą. SD 136.1

Stovėdamas ant šventyklos kiemo laiptų, Jėzus skvarbiu žvilgsniu aprėpė priešais Jį vykstančią sceną. Jis pranašiškai žvelgė į ateitį ir regėjo ne tik metus, bet šimtmečius ir amžius. Jis matė, kaip kunigai ir valdytojai pažeidinės vargšų teises ir užgins jiems skelbti Evangeliją. Matė, kaip Dievo meilė bus slepiama nuo nusidėjėlių ir žmonės pelnysis iš Jo malonės. Jam stebint, kas vyksta, Jo veide atsispindėjo pasipiktinimas, valdžia ir jėga. Žmonių dėmesys nukrypo į Jį. Akys tų, kurie buvo pasinėrę į savo nešvarius sandėrius, pakilo į Jo veidą. Jie neįstengė atplėšti savo žvilgsnio. Jie jautė, kad šis Žmogus skaito jų slapčiausias mintis ir suranda giliausiai užslėptus motyvus. Kai kurie net prisidengė veidus, tarsi juose būtų surašyti jų pikti darbai, kuriuos kiaurai permatytų šios įžvalgios akys. SD 136.2

Šurmulys nuščiuvo. Nebežvangėjo monetos, nurimo derybos. Stojo kone spengianti tyla. Susirinkusiuosius užvaldė pagarbi baimė. Jie jautėsi tarsi stovėtų prieš Dievo teismą ir turėtų atsakyti už savo darbus. Žvelgdami į Kristų, jie matė, kaip pro žmogiškumo apdarą švysčioja dieviškumas. Dangaus Didybė stovėjo, kaip kad paskutiniąją dieną stos Teisėjas, - dabar Jis nebuvo apsiaustas tos šlovės, kuri lydės Jį tuomet, bet turėjo tą pačią galią permatyti sielas. Jo žvilgsnis aprėpė minią, pastebė-damas kiekvieną asmenį. Įsakmiai oraus stoto Jis, regis, buvo aukštesnis už juos visus, o veidas spinduliavo dievišką šviesą. Jis prabilo, ir Jo aiškus, skambus balsas - tas pats, kuris ant Sinajaus kalno paskelbė Įstatymą, nūnai pažeidinėjamą kunigų ir vyresniųjų, - aidėjo šventyklos skliautuose: „Pasiimkite savo paukščius ir iš Mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų!” SD 136.3

Lėtai leisdamasis laiptais ir užsimodamas iš virvučių suvytu rimbu, Jis liepė prekeiviams dingti iš šventyklos prieigų. Su dar neregėtu įtūžiu Jis išvartė pinigų keitėjų stalus. Ant marmuro grindinio žvangėdamos pažiro monetos. Niekas net nesuabejojo Jo valdžia. Niekas nedrįso pulti graibstyti neteisėtai įgyto labo. Nors Jėzus taip ir neperliejo jų rimbu, šis paprastas įnagis Jo rankoje atrodė siaubingai - kaip liepsnojantis kalavijas. Šventyklos tarnautojai, spekuliuojantys kunigai, derybininkai ir galvijų pardavėjai kartu su savo avimis bei jaučiais spruko iš šventyklos kiemo tegalvodami, kaip išvengti smerkiančio Jėzaus Artumo. SD 137.1

Pajutusią Kristaus dieviškumo šešėlį, minią apėmė panika. Šimtai išblyškusių lūpų sukliko iš siaubo. Suvirpėjo net mokiniai. Juos išgąsdino tokie neįprasti Jėzaus žodžiai bei elgesys. Jie prisiminė, jog apie Jį parašyta: „Mat uolumas tavo Namams ryja Mane lyg ugnis” (Psalmė 69,10) . Veikiai įsisiautėjusi minia su visais prekeiviais buvo toli nuo Viešpaties šventyklos. Kiemuose nebevyko nešvarūs mainai, ir vietoj sumaišties stojo visiška tyla bei rimtis. Viešpaties Artumas, nuo seno šventinęs tą kalną, vėl sugrąžino Jo garbei iškilusių Dievo Namų šventumą. SD 137.2

Apvalydamas šventyklą Jėzus paskelbė Savo kaip Mesijo misiją ir pradėjo Savąjį darbą. Toji šventykla, pastatyta kaip dieviško Artumo buveinė, turėjo būti pavyzdys Izraeliui ir visam pasauliui. Dievo tikslas per visą amžinybę buvo tas, kad kiekvienas Jo kūrinys - nuo skaisčių ir šventų serafų iki žmogaus - būtų jame gyvenančio Kūrėjo šventykla. Nupuolusi žmonija nebegalėjo būti Dievo šventykla. Aptemusi ir blogio suteršta žmogaus širdis nebeatspindėjo dieviškosios šlovės. SD 137.3

Tačiau Dievo Sūnaus įsikūnijimu Dangaus tikslas buvo įgyvendintas. SD 137.4

Dievas gyvena žmonijoje, ir per išgelbėjančią malonę žmogaus širdis vėl tampa Jo šventykla. Dievas norėjo, kad Jeruzalės šventykla be paliovos liudytų kiekvieno žmogaus aukštą pašaukimą. Tačiau žydai nesuprato, ką reiškia pastatas, į kurį jie žiūrėjo su tokiu pasididžiavimu. Jie nebuvo atsidavę Dievo Dvasiai kaip Jo šventykla. Jeruzalės šventyklos kiemai, kuriuose knibždėte knibždėjo nuodėmingi prekeiviai, aiškiai simbolizavo širdies šventyklą, suterštą kūniškų aistrų ir nešvarių minčių. SD 137.5

Apvalydamas šventyklą nuo pasaulietiškų pirkėjų ir pardavėjų, Jėzus paskelbė Savo misiją apvalyti širdį nuo ją teršiančios nuodėmės - sielą gadinančių žemiškų įgeidžių, savanaudiškų aistrų, blogų įpročių. „Staiga ateis į Savo Šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote. Sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate, tikrai jau ateina, - sako Galybių Viešpats. Bet kas gali ištverti Jo atėjimo dieną ir kas gali išsilaikyti, Jam pasirodžius? Juk Jis - lyg lydytojo ugnis ir lyg skalbėjų šarmas. Jis sėdės kaip sidabro lydytojas bei valytojas ir valys Levio palikuonis bei lydys juos kaip auksą ir sidabrą” (Malachijo 3, 1-3) . SD 138.1

„Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla - tai jūs!” (1 Korintiečiams 3, 16-17) . Joks žmogus pats negali išsivaduoti iš tos daugybės blogybių, kurios užvaldė jo širdį. Tik Kristus gali apvalyti sielos šventyklą. Tačiau Jis nesiveržia per prievartą. Jis neateina į širdį kaip senovėje į šventyklą. Jėzus sako: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs Mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu” (Apreiškimo 3, 20) . Ir užeis Jis ne vienai dienai, mat yra pasakęs: „Aš apsigyvensiu tarp jų ir ten vaikštinėsiu; ...jie bus Manoji tauta”; „Jis vėl mūsų pasigailės, kojomis sutryps mūsų kaltes. Tu įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes” (2Korintiečiams 6, 16; Michėjo 7, 19) . Jo buvimas apvalys ir pašventins sielą, kad ji būtų šventa Viešpaties šventykla, „Dievo buveinė Dvasioje” (Efeziečiams 2, 21-22) . SD 138.2

Apimti siaubo kunigai ir vyresnieji paknopstom nėrė iš šventyklos kiemo ir nuo to tiriančio žvilgsnio, kuris kiaurai permatė jų širdis. Bėgdami jie sutiko kitus, traukiančius į šventyklą, ir papasakoję, ką matė ir girdėjo, liepė jiems sukti atgal. Kristus žvelgė į bėgančius žmones apgailestaudamas dėl jų išgąsčio bei nežinojimo, kas yra tikrasis garbinimas. Ši scena Jam simbolizavo visos žydų tautos išsiblaškymą dėl jų nedorybių ir neatgailavimo. SD 138.3

Bet kodėl kunigai spruko iš šventyklos? Kodėl jie neliko savo vietose? Juk Tas, kuris liepė jiems nešdintis, tebuvo dailidės sūnus, neturtingas galilėjietis, be jokio žemiško rango ar valdžios. Kodėl jie Jam nepasipriešino? Kodėl jie paliko visas neteisėtai susigrobtas gėrybes ir bėgo įsakius Tam, kurio išorė buvo tokia kukli? SD 139.1

Kristus kalbėjo su karaliaus valdžia, o Jo išvaizdoje ir balso intonacijoje buvo kažkas, kam jie neturėjo jėgų atsispirti. Išgirdę įsakmų žodį jie kaip niekada anksčiau suprato, kas yra iš tikrųjų - veidmainiai ir plėšikai. Kai pro žmogiškumą tvykstelėjo dieviškumas, jie ne tik išvydo pasipiktinimą Kristaus veide, bet ir suprato, kokie svarbūs Jo žodžiai. Jie jautėsi tarsi stovėtų prieš amžinojo Teisėjo sostą ir girdėtų jiems skelbiamą nuosprendį, kuris galios dabar ir amžinai. Kurį laiką jie buvo įsitikinę, kad Kristus yra pranašas; daugelis Jį laikė Mesiju. Šventoji Dvasia priminė jiems pranašų žodžius apie Kristų. Ar jie pasidavė šiam įtikinėjimui? SD 139.2

Atgailauti jie nesiruošė. Jie žinojo, jog Kristus užjautė vargšus, ir jautėsi kalti, kad neteisingai elgėsi su žmonėmis. Tačiau kadangi Kristus įžvelgė jų užmačias, jie nekentė Jo. Jo viešas priekaištas pažemino jų orumą, o Jo didėjanti įtaka žmonėms kėlė pavydą. Jie nusprendė pasipriešinti Jam kaip jėgai, kuria Jis ir vedė juos į priekį, bei Tam, kuris Jam tą jėgą suteikė. SD 139.3

Lėtai, susimąstę, bet kupini neapykantos, jie grįžo į šventyklą. Tačiau kokia permaina buvo įvykusi, kol jų nebuvo! Jiems pabėgus, vargetos pasiliko; ir dabar jie žvelgė į Jėzų, kurio veidas atspindėjo meilę bei užuojautą. Su ašaromis akyse Jis pasakė aplink Jį susibūrusiems žmonėms: „Nebijokite, Aš išvaduosiu jus, ir jūs Mane šlovinsit. Dėl to Aš ir atėjau į šį pasaulį”. SD 139.4

Žmonės brovėsi prie Kristaus gailiai maldaudami: „Mokytojau, palaimink mane”. Jo ausys girdėjo kiekvieno šauksmą. Su gailesčiu, pranokstančiu net švelniausius motinos jausmus, Jis palinko prie kenčiančių mažųjų. Dėmesio susilaukė visi. Kiekvienas buvo pagydytas, kad ir kokia liga sirgo. Nebylių lūpos atsivėrė ir ėmė šlovinti Dievą, aklieji išvydo savo Gydytojo veidą, pradžiugo kenčiančiųjų širdys. SD 140.1

Kunigai ir šventyklos tarnautojai buvo šių didžių darbų liudytojai. Koks gi apreiškimas jiems buvo tai, kas pasiekė jų ausis! Žmonės pasakojo Jėzui apie savo patirtas kančias, žlugusias viltis, skausmingas dienas ir bemieges naktis. Kai, regis, užgeso paskutinė vilties kibirkštis, Kristus juos išgydė. Kažkas pasakė: „Našta buvo tokia sunki, bet aš radau, kas man padės. Jis yra Dievo Siųstasis, ir aš paskirsiu savo gyvenimą Jo tarnystei”. Tėvai kalbėjo savo vaikams: „Jis išgelbėjo jūsų gyvybę; išaukš-tinkite Jį savo balsais ir šlovinkite”. Vaikų ir jaunuolių, tėvų ir motinų, draugų ir žiūrovų balsai sumišo padėkoje ir šlovinime. Viltis ir džiaugsmas pripildė jų širdis. Ramybė apgaubė jų protus. Jų siela ir kūnas buvo pagydyti, ir jie grįžo namo visur skelbdami neprilygstamą Jėzaus meilę. SD 140.2

Kai Kristus buvo teisiamas, šitaip išgydytieji neprisijungė prie prastuomenės, šaukiančios: „Ant kryžiaus Jį, ant kryžiaus!” Jų simpatijos buvo su Jėzumi; mat jie buvo patyrę Jo didžiulę užuojautą ir nuostabią jėgą. Jie suprato, kad Jis - jų Gelbėtojas, mat Jis dovanojo jiems kūno ir sielos sveikatą. Jie klausėsi apaštalų pamokslų, o prasiskverbęs į jų širdis Dievo Žodis teikė supratimą. Jie tapo Dievo malonės pasiuntiniai ir Jo nešamo išgelbėjimo įrankiai. SD 140.3

Minia, išgužėjusi iš šventyklos kiemo, po kurio laiko ėmė lėtai grįžinėti atgal. Žmonės buvo iš dalies atsigavę nuo apėmusios panikos, tačiau jų veiduose atsispindėjo sumišimas ir baikštumas. Jie apstulbę žvelgė į Jėzaus darbus ir įsitikino, jog pranašystės apie Mesiją išsipildė. Dėl šventyklos išniekinimo didžia dalimi buvo kalti kunigai. Tai jų nurodymu kiemas buvo virtęs turgumi. Žmonės palyginti buvo niekuo dėti. Tačiau nors ir patyrę dievišką Jėzaus galybę, jie labiau pakluso kunigams bei valdytojams - jų įtaka buvo didžiulė. Kristaus misiją jie laikė naujove ir abejojo Jo teise keisti šventyklos vyresniųjų nustatytas taisykles. Jie liko nepatenkinti sužlugdyta prekyba, o Šventosios Dvasios kaltinimus užgniaužė. SD 140.4

Kunigai ir vyresnieji geriau už visus kitus suprato, kad Jėzus - Viešpaties Pateptasis; mat jų rankose buvo šventieji ritiniai su Jo misijos aprašymais, tad jie žinojo, kad šventyklos apvalymas yra kai kas daugiau nei žmogiškos jėgos pasireiškimas. Kad ir kaip jie nekentė Jėzaus, jų neapleido mintis, kad Jis gali būti Dievo siųstasis pranašas, atėjęs sugrąžinti šventyklai šventumo. Su pagarbia baime jie nuėjo pas Jį ir paklausė: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?” SD 141.1

Jėzus parodė jiems ženklą. Apšviesdamas jų širdis ir padarydamas jų akivaizdoje tai, ką turėjo atlikti Mesijas, Jis pateikė įtikinamų įrodymų, koks yra Jo charakteris. Dabar į jų prašymą duoti ženklą Jis atsakė jiems palyginimu, parodydamas, jog perprato jų piktybes ir įžvelgė, kur jos juos nuves. „Sugriaukite šitą šventyklą, o Aš per tris dienas ją atstatysiu!” SD 141.2

Šių žodžių prasmė dvejopa. Jėzus kalbėjo ne tik apie žydų šventyklos ir pamaldų sunaikinimą, bet ir apie Savo mirtį - Savo kūno šventyklos sunaikinimą. Tokį sąmokslą žydai jau rezgė. Grįžę į šventyklą kunigai ir valdytojai ketino nužudyti Jėzų ir atsikratyti rūpesčių. Vis dėlto kai Jis atskleidė jiems jų kėslus, jie Jo nesuprato. Jie manė, kad Jo žodžiai skirti tik Jeruzalės šventyklai, ir pasipiktinę sušuko: „Keturiasdešimt šešerius metus šventykla statyta, o Tu atstatysi ją per tris dienas?!” Jie jautė, kad Jėzus įrodė jų netikėjimą ir tai, kad jie Jį atstūmė. SD 141.3

Kristus nesitikėjo, kad Jo žodžius tuo metu supras netikintys žydai ar net Jo mokiniai. Jis žinojo, kad Jo priešai juos iškreips ir atgręš prieš Jį. Jo teismo metu jie bus prisiminti kaip kaltinimas, o Golgotoje bloškiami Jam į veidą kaip patyčia. Tačiau paaiškindamas juos dabar, Jis būtų atskleidęs mokiniams Savo būsimąsias kančias ir apsunkinęs juos širdgėla, kurios jie dar nebūtų galėję iškęsti. Be to, paaiškinimas būtų pirma laiko atskleidęs žydams jų išankstinio nusistatymo ir netikėjimo pasekmes. Jie jau buvo pradėję eiti tuo keliu, kuriuo nuosekliai ir būtų traukę, kol Jėzus kaip avinėlis būtų buvęs nužudytas. SD 141.4

Šie Kristaus žodžiai buvo ištarti tiems, kurie turėjo Jį įtikėti. Jis žinojo, kad jie bus kartojami. Ištarti per žydų Velykas, jie skambės tūkstančių ausyse ir bus nunešti į visus pasaulio kraštus. Jų prasmė turėjo paaiškėti po Kristaus prisikėlimo. Daugeliui jie turėjo tapti galutiniu Jo dieviškumo įrodymu. SD 142.1

Dėl dvasinės tamsos net Jėzaus mokiniai dažnai nesuprasdavo Jo pamokų. Tačiau daugelį iš šių pamokų jiems paaiškindavo tolimesni įvykiai. Kai Jėzaus su jais nebeliko, jų širdyse pasiliko Jo žodžiai. SD 142.2

Ištarti apie Jeruzalės šventyklą Išgelbėtojo žodžiai „sugriaukite šitą šventyklą, o Aš per tris dienas ją atstatysiu!” turi gilesnę prasmę nei suvokė klausytojai. Kristus buvo šventyklos pamatas ir gyvenimas. Jos pamaldos simbolizavo Dievo Sūnaus auką. Kunigystė buvo įsteigta, kad simbolizuotų Kristaus kaip Tarpininko charakterį bei darbą. Visas apeiginių pamaldų planas liudijo apie Gelbėtojo mirtį, kad būtų atpirktas pasaulis. Šios aukos nebuvo veiksmingos, kol nebuvo užbaigtas didysis darbas, į kurį jos rodė per amžius. SD 142.3

Kadangi visa apeigų sistema simbolizavo Kristų, be Jo ji buvo nieko verta. Galutinai atstūmę Kristų ir pasmerkę Jį mirčiai, žydai atmetė viską, kas įprasmino šventyklą ir jos apeigines pamaldas. Jos šventumo nebeliko. Jis buvo pasmerktas sunaikinimui. Nuo tos dienos apeiginiai aukojimai ir su jais susijusios pamaldos buvo beprasmės. Kaip ir Kaino aukos, jie neišreiškė tikėjimo Išgelbėtoju. Pasmerkdami Kristų mirčiai, žydai tiesiogine prasme sugriovė savo šventyklą. Kai Kristus buvo nukryžiuotas, vidinė šventyklos uždanga plyšo pusiau nuo viršaus ligi apačios, simbolizuodama, jog didžioji paskutinioji auka atlikta ir aukojimai visiems laikams baigti. SD 142.4

„Aš per tris dienas ją atstatysiu!” Gelbėtojui mirus, atrodė, jog tamsos jėgos ėmė viršų ir triumfavo dėl savo pergalės. Tačiau iš Juozapo kapo Jėzus išėjo nugalėtoju. „Jis nuginklavo kunigaikštystes ir valdžias, viešai jas pažemindamas ir Jame švęsdamas pergalę prieš jas” (Kolosiečiams 2, 15) . Savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus tapo kunigu „tikrojoje padangtėje, kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats” (Hebrajams 8, 2) . Žmonės pastatė žydų padangtę; žmonės pastatė ir žydų šventyklą; tačiau dangiškoji šventykla, kurios simbolis buvo žemiškoji, buvo pastatyta ne žmogaus. „Štai vyras, kurio vardas Atžala, nes Jis... pastatys Viešpaties šventyklą. Tai Jis pastatys Viešpaties šventyklą, turės karališką didybę, sėdės ir valdys Savo soste” (Zacharijo 6, 12-13) . SD 143.1

Apeiginis aukojimas, liudijęs Kristų, buvo baigtas; dabar žmonijos akys nukrypo į tikrąją auką už pasaulio nuodėmes. Žemiškosios kunigystės nebėra; mes žvelgiame į Jėzų, Naujosios Sandoros kunigą, ir į apšlakstymo kraują, „kuris byloja geriau už Abelio kraują”. „Šitaip Šventoji Dvasia nurodo, kad kelias į šventovę dar nėra atviras, kol tebestovi priekinė padangtė... Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, ...Savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą” (Hebrajams 12, 24; 9, 8-12) . SD 143.2

„Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų” (Hebrajams 7, 25) . Nors tarnavimas turėjo būti perkeltas iš žemiškosios į dangiškąją šventyklą, nors šventykla ir mūsų Vyriausiasis Kunigas yra neregimi žmogaus akiai, mokiniai nieko nepraranda. Jų bendravimas nenutrūksta, ir jų jėgos dėl Gelbėtojo pasitraukimo nesenka. Nors Jėzus tarnauja aukštybių šventykloje, Savąja Dvasia Jis vis dar tarnauja ir Bažnyčiai žemėje. Kūniška akis Jo nebe-mato, tačiau atsisveikinant Jo duotasis pažadas išsipildė: „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mato 28, 20) . Nors Jėzus perduoda Savo valdžią silpniems tarnautojams, Jo stiprinantis Artumas lieka Jo Bažnyčioje. SD 143.3

„Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, ...Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo išpažinimo. Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku” (Hebrajams 4, 14-16) . SD 144.1