Su meile iš Dangaus

10—Balsas tyruose

Šis skyrius pagrįstas Luko 1, 5-23. 57-80; 3, 1-18; Mato 3, 1-12; Morkaus 1, 1-8

IŠ IZRAELIO ištikimųjų, kurie jau seniai laukė Mesijo atėjimo, kilo Kristaus pirmtakas. Senyvas kunigas Zacharijas ir jo žmona Elzbieta „buvo teisūs Dievo akyse ”; jų ramus ir šventas gyvenimas tikėjimo šviesa it žvaigždė spindėjo tų blogio dienų tamsumoje. Šiai pamaldžiai porai buvo pažadėtas sūnus, kuris „eis pirma Viešpaties Jam kelio nutiesti ”. SD 76.1

Zacharijas gyveno „Judėjos kalnyne ”. Jis atkeliavo į Jeruzalę vieną savaitę tarnauti šventykloje - dukart per metus tai turėjo atlikti visų kraštų kunigai. „Kartą Zacharijas ėjo pagal skyriaus eilę Dievo tarnystės pareigas, ir pagal kunigų paprotį burtu teko jam įžengti į Viešpaties šventovės vidų ir aukoti smilkalus ”. Jis stovėjo priešais auksinį aukurą šventoje šventyklos vietoje. Smilkalų debesis kartu su izraelitų maldomis kilo priešais Viešpatį. Staiga jis pajuto Dievo Artumą. „Smilkalų aukuro dešinėje ” stovėjo angelas. Angelo padėtis liudijo palankumą, tačiau Zacharijas į tai neatkreipė dėmesio. Jis daug metų meldė Atpirkėjo atėjimo; dabar dangaus pasiuntinys pranešė, kad į šias maldas netrukus bus atsakyta; tačiau Dievo malonė jam pasirodė pernelyg didelė, kad jis patikėtų. Jis buvo kupinas baimės ir smerkė save. SD 76.2

Tačiau angelas pasveikino Zachariją džiaugsmingai padrąsindamas: „ ‘Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą’. Tada Zacharijas tarė angelui: ‘Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna’“. SD 76.3

Zacharijas gerai žinojo, jog ir Abraomui senatvėje buvo duotas vaikas dėl to, kad jis ištikimai tikėjo Tuo, kuris pažadėjo. Bet akimirkai senyvo kunigo mintys nukrypo į žmogišką silpnumą. Jis užmiršo, jog tai, ką Dievas pažadėjo, Jis gali ir įvykdyti. Koks kontrastas tarp šio netikėjimo ir naivaus, vaikiško Marijos, Nazareto mergelės, tikėjimo! Atsakydama angelui ji nuostabiai paskelbė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tupasakei” (Luko 1, 38). SD 77.1

Zacharijo sūnaus gimimas, kaip ir Abraomo bei Marijos, atskleidžia vieną svarbią dvasinę tiesą - kad esame lėti mokytis ir greiti užmiršti. Patys iš savęs mes negalime padaryti nieko gera; tačiau tai, ko negalime atlikti mes, kiekvienoje nuolankioje ir tikinčioje sieloje atliks Dievo galia. Būtent per tikėjimą buvo duotas pažado vaikas. Per tikėjimą gauname dvasinį gyvenimą ir galime atlikti teisumo darbus. SD 77.2

Į Zacharijo klausimą angelas atsakė: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią gerąją naujieną ”. Prieš penkis šimtus metų Gabrielius pranešė Danieliui apie pranašiškąjį laikotarpį, truksiantį iki Kristaus atėjimo. Suvokimas, jog šis metas artėja į pabaigą, paskatino Zachariją melsti Mesijo atėjimo. Dabar tas pats pasiuntinys, per kurį buvo duota pranašystė, atėjo paskelbti apie jos išsipildymą. SD 77.3

Angelo žodžiai: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje ” liudija, jog dangaus rūmuose jis užima garbingą padėtį. SD 77.4

Atėjęs su žinia pas Danielių, jis pranešė: „Nė vienas nepadeda man varžytis su šiais didžiūnais, išskyrus jūsų didžiūną Mykolą [Kristų]” (Danieliaus 10, 21) . Apie Gabrielių Išgelbėtojas Apreiškime Jonui pasakė: „Per Savo pasiųstą angelą Jis padarė jį žinomą savajam tarnui Jonui” (Apreiškimo 1, 1) . O Jonui angelas pranešė: „Aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai” (Apreiškimo 22, 9) . Nuostabu — angelas, kuris savo garbingumu yra antras po Dievo Sūnaus, pasirenkamas atskleisti nuodėmingam žmogui Dievo tikslus. SD 78.1

Zacharijas suabejojo angelo žodžiais. Jam buvo atimtas žadas, kol jie išsipildė. „Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu ”. Kunigo pareiga pamaldų metu buvo melsti visuomenės ir tautos nuodėmių atleidimo bei Mesijo atėjimo; tačiau kai Zacharijas mėgino tai padaryti, jis negalėjo ištarti nė žodžio. Išėjęs palaiminti žmonių, jis „aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys ”. Jie ilgai laukė ir jau pradėjo nuogąstauti, ar tik nebus jį nubaudęs Dievas. Tačiau kai jis išėjo iš šventos vietos, jo veidas švytėjo Dievo šlove, ir „jie suprato, kad jis turėjęs šventovėje regėjimą ”. Zacharijas parodė jiems, ką regėjęs bei girdėjęs. „Tarnystės dienoms pasibaigus, jis sugrįžo namo“. SD 78.2

Gimus pažadėtajam vaikui, tėvo liežuvis atsirišo ir „jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą. Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: ‘Kaip manai, kas bus iš to vaiko?’” Visa tai turėjo atkreipti dėmesį į Mesijo atėjimą, kuriam Jonas turėjo parengti kelią. SD 78.3

Šventoji Dvasia nužengė ant Zacharijo, ir štai kaip gražiai jis išpranašavo savo sūnaus misiją: SD 79.1

,,O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu,
nes tu eisi pirma Viešpaties Jam kelio nutiesti;
tu mokysi Jo žmones išganymą pažinti
per nuodėmių atleidimą.
Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo
mus aplankė šviesa iš aukštybių,
kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje,
kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią”. SD 79.2

„O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos”. Prieš Jono gimimą angelas pasakė: „Jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios ”. Dievas pašaukė Zacharijo sūnų didžiam darbui, didžiausiam iš kada nors patikėtųjų žmogui. Kad jis atliktų šį darbą, su juo turėjo darbuotis ir Viešpats. Dievo Dvasia turėjo būti su juo, kad jis įvykdytų angelo nurodymus. SD 79.3

Jonas turėjo eiti į pasaulį kaip Jehovos pasiuntinys, nešdamas žmonėms Dievo šviesą. Jis turėjo suteikti jų mintims naują kryptį. Turėjo parodyti jiems Dievo reikalavimų šventumą ir tai, kad jiems reikalingas Jo tobulas teisumas. Toks pasiuntinys turėjo būti šventas. Jis turėjo būti jame gyvenančios Dievo Dvasios šventykla. Kad atliktų savo misiją, jis turėjo būti tvirtas fiziškai, stiprus protu ir dvasia. Taigi jis turėjo mokėti suvaldyti savo įnorius bei aistras. Jis turėjo mokėti valdyti visas savo galias, kad galėtų stovėti tarp žmonių nepajudinamas išorinių aplinkybių, kaip uolos ir kalnai dykumoje. SD 79.4

Jono Krikštytojo laikais turto geismas, noras prabangiai gyventi ir pasirodyti buvo plačiai paplitę. Kūniški malonumai, puotavimas ir lėbavimas sukeldavo fizines ligas, stūmė į išsigimimą, atbukino dvasinę nuovoką ir susilpnino jautrumą nuodėmei. Jonas turėjo pasitarnauti kaip reformatorius. Savo kukliu gyvenimu ir paprastu apsirengimu jis turėjo būti priekaištas ano meto pertekliui. Taigi Jono tėvams duotieji nurodymai - tai nuo dangaus sosto atsiųstojo angelo kantrybės pamoka. SD 79.5

Vaikystėje ir jaunystėje charakteris pats imliausias. Tuo metu turi būti ugdoma savitvarda. Prie namų židinio, šeimoje gautos pamokos išlieka visam laikui. Ankstyvaisiais gyvenimo metais išugdyti įpročiai labiau už įgimtus gebėjimus apsprendžia, ar žmogus bus pergalingas gyvenimo kovose. Jaunystė - sėjos metas. Ji nulemia derliaus pobūdį ir šiame, ir būsimajame gyvenime. SD 80.1

Kaip pranašas, Jonas turėjo kreipti „tėvų širdis į vaikus ” ir įkvėpti „neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą”. Rengdamas kelią Kristaus pirmajam atėjimui, jis buvo atstovas tų, kurie turi parengti žmones mūsų Viešpaties antrajam atėjimui. Pasaulis pasinėręs į malonumus. Apstu klaidžiamokslių ir prasimanymų. Šėtonas vis uoliau rezga pinkles, kad pražudytų sielas. Visi, kurie nori daryti šventus darbus pagarbiai bijodami Dievo, turėtų išmokti santūrumo ir savitvardos. Geismai ir aistros turi būti pavaldžios aukštesniosioms proto galioms. Šis savęs drausminimas būtinas proto jėgai ir dvasinei įžvalgai, kurios įgalins mus suprasti ir laikytis šventų Dievo Žodžio tiesų. Štai kodėl rengiantis Kristaus antrajam atėjimui, tokios svarbios santūrumo pamokos. SD 80.2

Jeigu viskas būtų klostęsi kaip įprastai, Zacharijo sūnus turėjo būti ruošiamas tapti kunigu. Tačiau rabinų mokyklos išsilavinimas būtų padaręs jį netinkamą šiam darbui. Dievas nesiuntė jo pas teologijos mokytojus, kad išmoktų aiškinti Šventąjį Raštą. Jis nuvedė jį į dykumą, kad mokytųsi iš gamtos ir gamtos Dievo. SD 80.3

Jonas apsigyveno atokioje vietoje, tarp plikų kalvų, siaurų tarpeklių ir urvų uolose. Jis apsisprendė iškeisti gyvenimo malonumus ir prabangą į griežtą dykumos drausmę. Čia jo aplinka buvo palanki formuotis paprastumo ir savęs išsižadėjimo įpročiams. Netrukdomas pasaulio klegesio, čia jis galėjo įsisavinti gamtos, apreiškimo ir Apvaizdos pamokas. Dievobaimingi tėvai Jonui dažnai kartojo žodžius, kuriuos angelas ištarė Zacharijui. Jis žinojo savo misiją nuo vaikystės ir prisiėmė jam patikėtą šventąjį darbą. Vienuma dykumoje Jonui buvo malonus pabėgimas iš visuomenės, kurioje tarpo įtarumas, netikėjimas ir netyrumas. Jis nepasitikėjo savo galiomis atsispirti pagundoms, tad vengė nuolatinio sąlyčio su nuodėme, kad neprarastų suvokimo, jog yra perdėm nuodėmingas. SD 80.4

Nuo gimimo pašvęstas Dievui kaip nazyras, Jonas davė viso gyvenimo pasišventimo įžadą. Jis rengėsi kaip senovės pranašai - odiniu diržu perjuostais kupranugarių kailiais. Maitinosi „skėriais ir lauko medumi ”, gėrė tyrą kalnų versmių vandenį SD 81.1

Tačiau Jono gyvenimas nebuvo tuščias, asketiškai nuobodus ar savanaudiškai uždaras. Kartkartėm jis išeidavo į žmones ir visada susidomėjęs stebėjo, kas vyksta pasaulyje. Iš savo ramios užuovėjos jis stebėjo besiklostančius įvykius. Dievo Dvasios apšviestu regėjimu jis tyrinėjo žmonių charakterius, kad suprastų, kaip pasiekti jų širdis su dangaus žinia. Jis nešė savosios misijos naštą. Vienumoje mąstydamas ir melsdamasis jis rengė savo sielą laukiančiam viso gyvenimo darbui. SD 81.2

Netgi dykumoje Jonas nebuvo apsaugotas nuo pagundų. Jis kiek įmanoma užkirto šėtonui visus kelius, bet gundytojas vis tiek persekiojo. Vis dėlto Jono dvasinė nuovoka išliko; jis buvo išsiugdęs tvirtą, ryžtingą būdą ir, padedamas Šventosios Dvasios, sugebėjo perprasti šėtono kėslus ir atsispirti jo galiai. SD 81.3

Dykumoje Jonas atrado mokyklą ir šventovę. Kaip ir Mozę Midjano kalnyne, jį gaubė Dievo Artumas ir supo Jo galybės įrodymai. Jam nebuvo skirta, kaip didžiajam Izraelio vedliui, gyventi rūsčioje vienišų kalnų didybėje; tačiau prieš jį už Jordano vėrėsi Moabo aukštumos, liudijančios apie Tą, kuris supylė kalnus ir apdovanojo juos stiprybe. Niūri ir baimę kelianti dykumos gamta gyvai vaizdavo Izraelio padėtį. Derlingas Viešpa-ties vynuogynas tapo tuščia plyne. Tačiau virš dykumos driekėsi skaistus ir gražus dangus. Susitelkusius tamsius audros debesis apjuosė pažado vaivorykštė. Taip ir virš Izraelio nuopuolio švietė pažadėtoji Mesijo valdžios šlovė. Rūstybės debesis išsklaidė Jo gailestingumo sandoros vaivorykštė. SD 81.4

Vienas tyliomis naktimis jis skaitė apie Dievo pažadą Abraomui pagausinti jo palikuonis kaip žvaigždes danguje. Moabo kalnus auksinanti aušra bylojo apie Tą, kuris bus kaip „ryto šviesa, saulei tekant giedrą rytą” (2 Samuelio 23, 4) . O skaistų vidudienį jis regėjo Jo apsireiškimo didybę: „Viešpaties šlovė bus apreikšta! Visa žmonija drauge ją išvys” (Izaijo 40, 5) . SD 82.1

Su pagarbia baime ir kartu džiūgaujančia dvasia Jis tyrinėjo pranašų raštus, apreiškiančius Mesijo atėjimą - pažadėtojo ainio, kuris sutrupins gyvatei galvą; Sutaikintojo, kuris pasirodys prieš tai, kai karalius baigs valdyti Dovydo soste. Dabar atėjo metas. Siono kalno rūmuose sėdėjo romėnų valdovas. Pagal užtikrintą Viešpaties žodį, jau gimė Kristus. SD 82.2

Susižavėjęs pranašas Izaijas dieną naktį kalbėjo apie Mesijo šlovę - Jesės kelmo atžalą, Karalių, kuris valdys teisingai, „nešališkai spręs krašto vargdienių bylas”, bus „prieglobstis nuo audros, ...lygmilžinės uolos šešėlis saulės tviskinamoje šalyje”. Izraelis nebebus vadinamas ,,Paliktąja”, o jo šalis - „Nuniokotąja’; Viešpats jį vadins ,, Ji mano žavesys”, o jo šalį - „Ištekėjusia” (žr. Izaijo 11, 4; 32, 2; 62, 4) . Vienišo tremtinio širdį pripildė šlovingas regėjimas. SD 82.3

Jis žvelgė į Karaliaus grožį ir užmiršo save. Jis regėjo šventumo didybę ir jautėsi menkas bei nevertas. Jis buvo pasirengęs žengti į priekį kaip dangaus pasiuntinys, nesustabdomas žmonių, nes žiūrėjo į Dievą. Jis galėjo stovėti tiesus ir bebaimis žemiškųjų monarchų akivaizdoje, nes buvo žemai nusilenkęs prieš karalių Karalių. SD 82.4

Jonas nevisiškai suprato, kokia bus Mesijo karalystė. Jis laukė, kol Izraelis bus išvaduotas iš tautos priešų, o didžiausia jo viltis buvo teisumo Karaliaus atėjimas ir Izraelio kaip šventos tautos sukūrimas. Jis tikėjo, kad jam gimus nuskambėjusi pranašystė išsipildys: SD 82.5

„...atmena Savo šventąją sandorą... jog leis mums, išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės Jam tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu Jo akyse“. SD 83.1

Jonas matė savo tautą apgautą, patenkintą savimi ir miegančią savo nuodėmėse. Jis troško prižadinti ją šventesniam gyvenimui. Žinia, kurią Dievas davė jam nešti, turėjo prižadinti juos iš letargo miego ir priversti drebėti dėl savo didžių nedorybių. Kad Evangelijos sėkla įsišaknytų, turi būti išpurenta širdies dirva. Prieš prašydami Jėzaus išgydymo, žmonės turi suprasti, kokį pavojų kelia nuodėmės žaizdos. SD 83.2

Dievas siunčia Savo pasiuntinius ne tam, kad šie meilikautų nusidėjėliui. Jis nesiunčia ramybės žinios, kuri užliūliuotų nusidėjėlius pražūtingame saugume. Jis sunkia našta prislegia niekadėjo sąžinę ir perveria sielą kaltės strėlėmis. Patarnaujantys angelai skelbia apie baisias Dievo bausmes, kad sustiprintų žmogaus beviltiškumo suvokimą ir paskatintų sušukti: „Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas? ” Tuomet ranka, nužeminusi iki dulkių, pakelia atgailaujantį. Balsas, priekaištavęs dėl nuodėmės ir gėdinęs dėl išdidumo bei ambicijų, su švelniausia užuo-jauta paklausia: „Ko nori, kad tau padaryčiau? ” SD 83.3

Kai prasidėjo Jono tarnystė, tautoje įsiplieksdavo neramumai, o nepasitenkinimas vedė į maištą. Nuvertus Archelają, Judėja tapo tiesiogiai pavaldi Romai. Romos valdytojų tironija ir lupikavimas, jų ryžtingos pastangos įtvirtinti pagonių simbolius bei apeigas pakurstė sukilimą, kuris buvo gesinamas tūkstančių drąsiausių izraelitų krauju. Visa tai sustiprino tautos neapykantą Romai ir troškimą išsivaduoti iš jos jungo. SD 83.4

Šių nesutarimų ir kovos siautuly iš dykumos atsklido balsas - gąsdinantis ir griežtas, bet kupinas vilties: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė ”. Jis jaudino žmones nauja keista jėga. Pranašai kalbėjo apie Kristaus atėjimą kaip apie tolimos ateities įvykį; bet štai nuskambėjo žinia, jog jis jau čia pat. Vien Jono pasirodymas priminė klausytojams senovės pranašus. Savo elgesiu ir apsirengimu jis buvo panašus į pranašą Eliją. Su Elijo dvasia ir jėga jis pasmerkė tautos ištvirkimą ir priekaištavo dėl įsigalėjusių nuodėmių. Jo žodžiai buvo aiškūs, tikslūs ir apkaltinantys. Daugelis manė, kad jis — vienas iš pranašų, prisikėlęs iš numirusiųjų. Visa tauta subruzdo. Minios plūdo į dykumą. SD 83.5

Jonas skelbė Mesijo atėjimą ir ragino žmones atgailauti. Jis krikštijo juos Jordano vandenyje — tai buvo apvalymo nuo nuodėmių simbolis. Jis skelbė, jog tie, kurie laiko save išrinktąja Dievo tauta, yra suteršti nuodėmės, ir neapvalę širdžių bei gyvenimo jie negalės įeiti į Mesijo karalystę.Kunigaikščiai ir rabinai, kareiviai, muitininkai ir valstiečiai skubėjo paklausyti pranašo. Kuriam laikui rūstus Dievo perspėjimas privertė juos sunerimti. Dažnas atgailavo ir pasikrikštijo. Žmonės iš visų visuomenės sluoksnių pakluso Krikštytojo reikalavimams, kad būtų priimti į jo skelbiamą karalystę. SD 84.1

Ne vienas Rašto aiškintojas ir fariziejus atėjęs išpažino nuodėmes ir prašėsi pakrikštijamas. Jie išaukštino save kitų akivaizdoje ir sudarė įspūdį, jog yra itin pasišventę; dabar visos jų slaptos kaltės iškilo į viešumą. Tačiau Šventoji Dvasia Jonui pasakė, kad daugelis iš jų nė nemano atgailauti dėl nuodėmių. Jie buvo prisitaikėliai. Tapę pranašo draugais, jie tikėjosi rasti malonę ateinančio Kunigaikščio akivaizdoje. O priėmę krikštą iš šio populiaraus jauno mokytojo rankų, jie vylėsi sustiprinti savo įtaką tarp žmonių. SD 84.2

Jonas pasitiko juos kandžiu klausimu: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nebandykite ramintis: ‘Juk mūsų tėvas - Abraomas’“. SD 85.1

Žydai neteisingai suprato Izraeliui Dievo pažadėtąjį amžiną palankumą: „Taip kalba Viešpats, kuris duoda saulę, kad šviestų dieną, įpareigoja mėnulį ir žvaigždes, kad šviestų nakčia, kuris pažadina jūros bangų šniokštimą, kurio vardas yra Galybių Viešpats: ‘Tik jei tie įstatai pranyktų be Mano valios, - tai Viešpaties žodis, - Izraelio palikuonys amžinai liautųsi buvę tauta Mano akyse’. Taip kalba Viešpats: ‘Tik jei aukštybėse dangūs bus išmatuoti ar gelmėse žemės pamatai ištirti, Aš atmesiu visus Izraelio palikuonis dėl visa, ką jie yra padarę, - tai Viešpaties žodis” (Jeremijo 31, 35-37) . Žydai manė, kad jų kilmė iš Abraomo leidžia jiems pretenduoti į šį pažadą. Tačiau jie pražiūrėjo vieną Dievo nurodytą sąlygą. Prieš duodamas šį pažadą Dievas pasakė: „Įdiegsiu jiems Savo Įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį. Tada Aš būsiu jų Dievas, ir jie bus Mano tauta, ...nes jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu” (Jeremijo 31, 33-34). SD 85.2

Žmonėms, kurių širdyse įrašytas Dievo Įstatymas, Jo palankumas garantuotas. Jie viena su Juo. Tačiau žydai atsiskyrė nuo Dievo. Dėl savo nuodėmių jie kentė Jo bausmes. Kaip tik dėl to jie pateko į pagonių tautos nelaisvę. Jų protai buvo aptemdyti nuodėmės, bet kadangi praeity Viešpats suteikė jiems tiek malonių, jie teisino savo nusižengimus. Jie pataikavo patys sau girdamiesi esą geresni už kitus ir verti Jo palaiminimų. SD 85.3

Tai „buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje” (1 Korintiečiams 10, 11) . Kaip dažnai mes neteisingai suprantame Dievo palaiminimus ir pataikaujame sau, manydami, jog susilauksime Jo malonės dėl kažkokio gerumo mumyse! Mes neleidžiame Dievui padaryti dėl mūsų tai, ką Jis trokšta padaryti. Jo dovanos, panaudojamos mūsų malonumui, užkietina mūsų širdis netikėjime ir nuodėmėje. SD 85.4

Jonas skelbė Izraelio mokytojams, kad jų išdidumas, sava-naudiškumas ir žiaurumas liudija juos esant angių išperų karta, padarė juos mirtinu prakeikimu tautai, o ne teisiojo ir paklusniojo Abraomo palikuonimis. Turint galvoje šviesą, kurią jie gavo iš Dievo, jie buvo dar blogesni nei pagonys, už kuriuos jautėsi kur kas pranašesni. Jie užmiršo uolą, nuo kurios buvo atkirsti, ir duobę, iš kurios buvo ištraukti. Dievo tikslo įgyvendinimas nepriklausė nuo jų. Kaip Jis pašaukė Abraomą iš pagonių tautos, taip galėjo pašaukti tarnauti Jam ir kitus. Dabar jų širdys galėjo atrodyti negyvos, kaip akmenys dykumoje, tačiau Jo Dvasia galėjo atgaivinti jas, kad vykdytų Jo valią ir išvystų Jo pažado išsipildymą. SD 86.1

Pranašas pasakė: „Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį”. Medžio vertė nustatoma ne pagal jo pavadinimą, o pagal vaisius. Jeigu vaisiai beverčiai, pavadinimas neapsaugos medžio nuo sunaikinimo. Jonas skelbė žydams, kad jų padėtį Dievo akivaizdoje lemia jų charakteris ir gyvenimas. Išpažinimas nieko nereiškia. Jeigu gyvenimas ir charakteris neatitinka Dievo Įstatymo, jie nėra Jo tauta. SD 86.2

Šie širdį tiriantys žodžiai apkaltino jo klausytojus. Jie atėjo pas jį klausdami: „ Tai ką gi mums daryti?!” Jis jiems sakydavo: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro ”. Jis perspėdavo muitininkus nesukčiauti, o kareivius nesmurtauti. SD 86.3

Anot Jono, visi, tapę Kristaus karalystės pavaldiniais, pateiks tikėjimo bei atgailos įrodymus. Jų gyvenimas liudys malonumą, sąžiningumą ir ištikimybę. Jie patarnaus stokojantiems ir atneš aukas Dievui. Jie užstos beginklius ir rodys dorybės bei užuojautos pavyzdį. Taigi Kristaus sekėjuose bus matyti keičianti Šventosios Dvasios jėga. Kasdieniniame gyvenime atsispindės teisingumas, gailestingumas ir Dievo meilė. Priešingu atveju jie bus kaip pelai, metami į ugnį. SD 86.4

Jonas pasakė: „Aš jus krikštiju vandeniu atsivertimui, bet po manęs ateis galingesnis už mane; aš nevertas Jam nė apavo nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi” (Mato 3, 11) . Pranašas Izaijas skelbė, kad Viešpats apvalys Savo tautą nuo nedorybių „ugnies ir teismo vėtra”. Viešpats pasakė Izraeliui: „Pakelsiu ranką prieš tave, išlydysiu tavo išdagas žaizdre, sunaikinsiu visą tavo šlaką” (Izaijo 4, 4; 1, 25) . Kiekvienai nuodėmei „mūsų Dievas yra ryjanti ugnis” (Hebrajams 12, 29). Dievo Dvasia sunaikins nuodėmę visuose, kurie atsiduoda Jo galybei. Tačiau jei žmonės laikosi nuodėmės, jie susitapatina su ja. Tuomet Dievo šlovė, kuri naikina nuodėmes, turės sunaikinti ir juos. Jokūbas, naktį grūmęsis su angelu, sušuko: „Juk aš mačiau Dievą savo akimis, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota” (Pradžios 32, 31) . Jokūbas padarė didelę nuodėmę Ezavo atžvilgiu, tačiau jis atgailavo. Jam buvo atleista, o jo nuodėmė išdildyta; todėl jis galėjo patirti Dievo Artumo apreiškimą. Tačiau kiekvieną kartą, kai prieš Dievą stodavo sąmoningai blogį puoselėjantys žmonės, jie būdavo sunaikinami. Kristaus antrojo atėjimo metu nedorėliai bus sunaikinti Jo „burnos kvėpimu” ir sutriuškinti Jo „didingu atėjimu” (2 Tesalonikiečiams 2, 8) . Dievo šlovės šviesa, teikianti gyvybę teisiesiems, nusidėjėlius pražudys. SD 87.1

Jono Krikštytojo laikais Kristus turėjo pasirodyti kaip Dievo charakterio apreiškėjas. Jau vien Jo buvimas turėjo apšviesti žmonių nuodėmes. Tik panorėjusieji būti apvalyti nuo nuodėmių galėjo tapti Jo bendražygiais. Tik tyraširdžiai galėjo gyventi Jo Artume. SD 87.2

Taigi Krikštytojas skelbė Dievo žinią Izraeliui. Daugelis klausėsi jo mokymo. Daugelis viską paaukojo, kad paklustų. Minios sekė šį naująjį mokytoją iš vienos vietos į kitą, o ne vienas puoselėjo viltį, kad Jonas ir esąs Mesijas. Tačiau matydamas, kaip žmonės gręžiasi į jį, Jonas išnaudojo visas galimybes nukreipti jų dėmesį į Tą, kuris dar turėjo ateiti. SD 87.3