Su meile iš Dangaus

1—„Dievas su mumis”

„JIS VADINSIS Emanuelis, ...Dievas su mumis”; „Pats Dievas... sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“. Per visą amžinybę Viešpats Jėzus Kristus buvo viena su Tėvu; Jis buvo „Dievo atvaizdas”, Jo didybės ir galybės atvaizdas, „Dievo šlovės atšvaitas ”. Jis atėjo į mūsų pasaulį būtent tam, kad apreikštų šią šlovę. Į šią nuodėmės užtemdytą Žemę Jis atėjo atskleisti Dievo meilės šviesos - būti „Dievas su mumis”. Todėl apie Jį pranašauta: „Jis vadinsis Emanuelis“. SD 13.1

Atėjęs gyventi su mumis, Jėzus turėjo apreikšti Dievą ir žmonėms, ir angelams. Jis buvo Dievo Žodis - balsiai išreikšta Dievo mintis. Melsdamasis už Savo mokinius Jis pasakė: „Aš paskelbiau Tavo vardą” - „gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės”, - „kad meilė, kuria Mane pamilai, būtų juose ir Aš būčiau juose“. Tačiau šis apreiškimas buvo duotas ne tik Jo žemiškiems vaikams. Mūsų mažytis pasaulis yra vadovėlis apie Visatą. Nuostabus Dievo malonės tikslas, atperkančios meilės paslaptis - tai tema, į kurią „geidžia pažvelgti net angelai ”, ir gilinsis į ją per nesibaigiančius amžius. Ir atpirktieji, ir niekada nenusidėjusios būtybės Kristaus kryžiuje atras savo mokslą ir savo giesmę. Bus regima, kad šlovė, kuria spindi Jėzaus veidas, yra pasiaukojančios meilės šlovė. Golgotos šviesoje bus matyti, kad savęs atsižadančios meilės įstatymas yra gyvybės įstatymas žemei ir dangui; kad meilė, kuri „neieško sau naudos ”, kyla iš Dievo širdies; ir kad charakteryje To, kuris gyvena šviesoje, prie kurios joks žmogus negali prisiartinti, apsireiškia Nuolankusis ir Švelnusis. SD 13.2

Pradžioje Dievas apsireiškė visuose kūriniuose. Tai Kristus paskleidė dangus ir padėjo Žemės pamatus. Tai Jo ranka pakabino erdvėje pasaulius ir sukūrė lauko gėles. „Pastatei kalnus į vietą Savo jėga Tu, kuris esi apsisiautęs galybe”; „Jo yra jūra — Jis ją padarė” (Psalmė 65, 7; 95, 5) . Tai Jis pripildė žemę grožio, o orą — giesmių. O ant visa ko, kas yra žemėje, ore ir danguje, Jis užrašė Tėvo meilės žinią. SD 14.1

Dabar nuodėmė subjaurojo tobulą Dievo darbą, tačiau tas užrašas išliko. Net nūnai visi kūriniai skelbia Jo tobulybės šlovę. Nėra nieko, išskyrus savanaudišką žmogaus širdį, kas gyventų pats sau. Ir danguje sklendžiantis paukštis, ir žemėje vaikščiojantis gyvūnas tarnauja kažkokiai kitai gyvybei. Kiekvienas miško lapelis ar žolės stiebelis turi savo paskirtį. Visi medžiai, krūmai, lapai skleidžia tuos gyvybės elementus, be kurių negalėtų gyventi nei žmonės, nei gyvūnai; o žmonės ir gyvūnai savo ruožtu pasitarnauja medžių, krūmų ir lapų gyvasčiai. Gėlės alsuoja aromatu ir skleidžia grožį laimindamos pasaulį. Saulė spinduliuoja savo šviesą džiugindama visa, kas gyva. Vandenynas, visų mūsų upių ir versmių šaltinis, priima į jį sutekančius vandenis — bet ima tam, kad duotų. Nuo jo kylantys rūkai gausiu lietumi palaisto žemę, kad ji klestėtų ir vešėtų. SD 14.2

Angelai — dangaus šlovės žinianešiai — džiaugiasi duodami — teikdami meilę ir nuolatinį rūpestį nupuolusioms ir netyroms širdims. Dangiškos būtybės lenkia į save žmonių širdis; jos atneša į šį tamsų pasaulį šviesos iš Aukštybių; švelniu ir kantriu tarnavimu jos žadina žmonių dvasią, kad atvestų pražuvėlius į bendrystę su Kristumi, kuri dar prieinamesnė, nei jie gali įsivaizduoti. SD 15.1

Nusigręžę nuo visų smulkesnių pavyzdžių, mes pakeliame akis į Dievą Kristuje. Žvelgdami į Jėzų, matome, jog mūsų Dievo šlovės savybė — duoti. „Nieko nedarau iš Savęs ”, — pasakė Kristus; „Mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir Aš gyvenu per Tėvą”; „Aš neieškau Sau garbės”, o „Siuntėjo šlovės” (Jono 8, 28; 6, 57; 8, 50; 7, 18) . Šiuose žodžiuose slypi didysis principas — Visatos gyvybės dėsnis. Kristus viską gavo iš Dievo, bet paėmė tam, kad duotų. Taigi dangaus rūmuose Jis tarnauja visiems kūriniams: per mylimąjį Sūnų visiems plūsta Tėvo gyvybė; per Sūnų ji sugrįžta pas didįjį visa ko Šaltinį šlovinimu, džiaugsminga tarnyste ir meilės antplūdžiu. Taip per Kristų geradarybių ratas užsidaro, simbolizuodamas didžiojo Davėjo charakterį, gyvenimo Įstatymą. SD 15.2

Šis Įstatymas buvo pažeistas pačiame danguje. Nuodėmė kilo iš savanaudiškumo. Liuciferis, vyriausiasis kerubas, užsigeidė būti pirmas danguje. Jis siekė užvaldyti dangiškas būtybes, atitraukti jas nuo Kūrėjo ir laimėti jų palankumą. Todėl jis šmeižė Dievą, kaltino Jį siekiant išaukštinti Save. Jis apibūdino mylintį Kūrėją savo blogomis savybėmis. Taip jis apgaudinėjo angelus. Taip apgaudinėjo ir žmogų. Jis privertė juos suabejoti Dievo Žodžiu ir nepasitikėti Jo gerumu. Kadangi Dievas yra teisingumo ir neapsakomos didybės Dievas, šėtonas paskatino juos žiūrėti į Jį kaip į žiaurų ir neatleidžiantį. Taip jis patraukė žmogų prie savęs - sukilusio prieš Dievą, ir pasaulį apgaubė negandų naktis. SD 15.3

Per neteisingą Dievo supratimą žemė paskendo tamsoje. Kad šviesa išsklaidytų gūdžius šešėlius ir pasaulis sugrįžtų prie Dievo, reikėjo pralaužti šėtono apgaulės galią. Jėga to padaryti buvo neįmanoma. Jėgos panaudojimas prieštarauja Dievo valdžios principams; Jis trokšta tik meilės tarnystės, o meilei negalima įsakinėti, jos neįmanoma laimėti jėga arba valdžia. Meilė pažadinama tik meile. Pažinti Dievą - tai mylėti Jį; Jo charakteris turi pasireikšti kaip priešingybė šėtono charakteriui. Ištisoje Visatoje šį darbą gali atlikti tik viena Būtybė. Su Dievo meile gali supažindinti tik Tas, kuris Pats pažino jos aukštį ir gylį. Viršum tamsios pasaulio nakties turi patekėti Teisumo Saulė „su gydančiais spinduliais ” (Malachijo 3, 20) . SD 16.1

Mūsų atpirkimo planas buvo sukurtas ne po Adomo nuopuolio. Tai buvo apreiškimas „paslapties, nutylėtos per amžinuosius laikus” (Romiečiams 16, 25) . Tai buvo išdėstymas principų, kurie per amžių amžius sudarė Dievo sosto pamatą. Dievas ir Kristus nuo pat pradžių žinojo apie būsimą šėtono atsimetimą bei žmogaus nuopuolį dėl atsimetėlio apgaulės. Dievas nepašaukė į būtį nuodėmės, tačiau Jis numatė jos atsiradimą ir pasirūpino, kaip išspręsti siaubingą problemą. Jo meilė pasauliui tokia didelė, jog Jis panorėjo atiduoti Savo vienatinį Sūnų, „kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jono 3,15) . SD 16.2

Liuciferis pasakė: „...viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą... prilygsiu Aukščiausiajam” (Izaijo 14,13-14) . Tačiau Kristus, „turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė Pats Save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones” (Fililiečiams 2, 6-7). SD 16.3

Tai buvo savanoriška auka. Jėzus galėjo pasilikti pas Tėvą. Jis galėjo mėgautis dangaus šlove ir angelų teikiama garbe. Tačiau Jis apsisprendė grąžinti skeptrą į Tėvo rankas ir nužengti nuo Visatos sosto, kad atneštų šviesą skendintiems tamsoje ir gyvybę žūstantiems. SD 16.4

Beveik prieš du tūkstančius metų danguje, nuo Dievo sosto, pasigirdo paslaptingi žodžiai: „Štai ateinu”. „Aukų ir atnašų Tu nebenori, bet paruošei Man kūną.... Štai ateinu, kaip knygos ritinyje apie Mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!” (Hebrajams 10, 5-7) Šiais žodžiais paskelbtas per amžius paslėptojo tikslo įvykdymas. Kristus rengėsi įsikūnyti ir ateiti į mūsų pasaulį. Jis pasakė: „Paruošei Man kūną”. Jeigu Jis būtų pasirodęs su ta šlove, kuri gaubė Jį ir Tėvą dar prieš pasaulio sukūrimą, mes nebūtume ištvėrę Jo Artumo šviesos. Kad mes galėtume žvelgti į Jo šlovę ir nežūti, jos apsireiškimas buvo pridengtas. Jo dieviškumą paslėpė žmogiškumas - neregimą šlovę regimas žmogiškas pavidalas. SD 17.1

Šis didysis tikslas buvo pranašaujamas ženklais ir simboliais. Degantis krūmas, kuriame Kristus pasirodė Mozei, apreiškė Dievą. Paprastas, atrodytų, niekuo nepatraukiantis dėmesio krūmas buvo pasirinktas kaip Dievybės simbolis. Jis sutalpino Begalinį. Gailestingasis Dievas pridengė Savo šlovę kukliausiu simboliu, kad Mozė galėtų žvelgti į ją ir likti gyvas. Panašiai ir debesies stulpu dieną ir ugnies stulpu naktį Dievas bendravo su Izraeliu, apreikšdamas žmonėms Savo valią ir teikdamas jiems Savo malonę. Dievo šlovė buvo prislopinta, o Jo didybė pridengta, kad ją galėtų išvysti ribotas žmogus. Todėl Kristus turėjo ateiti „mūsų vargingame kūne” (Filipiečiams3, 21), „tapdamas panašus į žmones“. Pasaulio akimis, Jis neturėjo nieko gražaus, ko jie būtų turėję trokšti Jame. Nepaisant to, Jis buvo įsikūnijęs Dievas, dangaus ir žemės šviesa. Kad Jis galėtų prisiartinti prie kenčiančio, gundomo žmogaus, Jo šlovė buvo pridengta, Jo galybė ir didybė paslėpta. SD 17.2

Dievas per Mozę įsakė Izraeliui: „Tepadaro jie Man šventyklą, idant galėčiau gyventi tarp jų” (Išėjimo 25, 8) . Ir Jis apsigyveno toje šventykloje, tarp Savo žmonių. Jiems sunkiai klajojant po dykumą, Jo buvimo simbolis lydėjo juos. Taigi Kristus pasistatė Savo šventyklą mūsų žmogiškoje aplinkoje. Jis išskleidė Savo palapinę šalia žmonių palapinių, kad galėtų gyventi tarp mūsų ir supažindinti mus su Savo dievišku būdu ir gyvenimu. „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę - šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos” (Jono 1, 14) . SD 17.3

Kadangi Jėzus atėjo gyventi tarp mūsų, mes žinome, kad Dievas žino mūsų sunkumus ir užjaučia mus sielvarte. Kiekvienas Adomo sūnus ir dukra gali suprasti, kad mūsų Kūrėjas yra nusidėjėlių draugas. Mat kiekvienoje malonės tiesoje, kiekviename džiaugsmo pažade, kiekviename meilės darbe, kiekvienoje dieviško žavesio kibirkšty, kurią skleidžia Gelbėtojo gyvenimas žemėje, mes regime „Dievą su mumis ”. SD 18.1

Šėtonas Dievo meilės Įstatymą pristato kaip savanaudiškumo Įstatymą. Jis skelbia, jog neįmanoma paklusti šio Įstatymo reikalavimams. Jis kaltina Kūrėją dėl mūsų pirmųjų tėvų nuopuolio ir visų iš to kilusių nelaimių, versdamas žmones žiūrėti į Dievą kaip į nuodėmės, kančios ir mirties Autorių. Jėzus turėjo atskleisti šį melą. Kaip vienas iš mūsų, Jis turėjo parodyti paklusnumo pavyzdį. Tuo tikslu Jis prisiėmė mūsų prigimtį ir išgyveno tai, ką ir mes. „Todėl Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius” (Hebrajams 2, 17) . Jeigu mes turėtume ištverti ką nors, ko neiškentė Jėzus, šioje vietoje šėtonas aiškintų, jog Dievo jėgos mums neužtenka. Todėl Jėzus buvo „kaip ir mes, visaip gundytas” (Hebrajams 4, 15) . Jis iškentė visus sunkumus, kurie pasitaiko jūsų kelyje. Ir Jis nepanaudojo Savo tikslams jokios jėgos, kuri nebūtų dovanai suteikta mums. Kaip žmogus, Jis atlaikė pagundas ir įveikė jas Dievo duotąja jėga. Jis pasakė: „Mano džiaugsmas - vykdyti Tavo valią, Mano Dieve, Tavo Įstatymą turiu širdyje!” (Psalmė 40, 9) Keliaudamas bei darydamas gera ir gydydamas visus velnio apsėstuosius, Jis parodė žmonėms Dievo Įstatymo pobūdį ir Jo tarnavimo prigimtį. Jo gyvenimas liudija, kad paklusti Dievo Įstatymui galime ir mes. SD 18.2

Savo žmogiškumu Kristus prisilytėjo prie žmonijos; Savo dieviškumu Jis laikosi Dievo sosto. Kaip žmogaus Sūnus, Jis davė mums paklusnumo pavyzdį; kaip Dievo Sūnus, Jis teikia mums galią paklusti. Iš krūmo ant Horebo kalno Mozei kalbėjo būtent Kristus: „Aš esu, kuris esu... Tu taip kalbėsi izraelitams: ‘Aš Esu atsiuntė mane pas jus’” (Išėjimo 3, 14) . Tai buvo pažadas išvaduoti Izraelį. Taigi atėjęs „panašus į brolius”, Jis pasiskelbė esąs Aš Esu. Betliejaus Kūdikis, nuolankus ir kuklus Išgel-bėtojas yra Dievas, „apsireiškęs kūne” (1 Timotiejui 3, 16) . Mums Jis sako: „Aš - gerasis ganytojas”; „Aš esu gyvoji duona”; „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas”; „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje” (Jono 10,11; 6, 51; 14, 6; Mato 28,18) . Aš Esu garantuoja, kad visi pažadai bus išpildyti. Aš Esu - nebijok. „Dievas su mumis” - tai mūsų išvadavimo iš nuodėmės garantija, užtikrinimas, kad turime galią paklusti Dangaus Įstatymui. SD 19.1

Nuolankiai priėmęs žmogiškumą, Kristus atskleidė priešingą charakterį nei šėtono. Tačiau nusižeminimo kelyje Jis nusileido dar žemiau. „Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties” (Filipiečiams 2, 7-8) . Kaip vyriausiasis kunigas padėdavo į šalį savo puošnius vyriausiojo kunigo drabužius ir tarnaudavo baltu drobiniu paprasto kunigo apdaru, taip ir Kristus priėmė tarno pavidalą ir atnašavo auką, Pats būdamas ir kunigas, ir auka. „Bet Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant Jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant Jo krito mūsų išganymui” (Izaijo 53, 5) . Su Kristumi buvo pasielgta taip, kaip mes verti, kad su mumis galėtų būti elgiamasi taip, kaip Jis vertas. Jis buvo pasmerktas už mūsų nuodėmes, kurių Jis nepadarė, kad mes galėtume būti išteisinti per Jo teisumą, kurio neturime. Jis iškentė mūsų mirtį, kad mes galėtume gauti Jo gyvenimą. „Mes buvome išgydyti Jo žaizdomis“. SD 19.2

Savo gyvenimu ir mirtimi Kristus ne tik pakėlė žmogų iš nuodėmės griuvėsių. Šėtonas siekė amžinai atskirti Dievą ir žmogų, tačiau Kristuje mes dar glaudžiau susiliejame su Dievu negu iki nuopuolio. Prisiimdamas mūsų prigimtį, Išgelbėtojas susisiejo su žmonija niekuomet nenutrūksiančiu ryšiu. Jo ryšys su mumis išliks amžinai. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų” (Jono 3, 16). Jis atidavė Jį ne tik tam, kad prisiimtų mūsų nuodėmes ir numirtų kaip auka už mus; Jis atidavė Jį nupuolusių žmonių giminei. Kad užtikrintų mus, jog Jo taikos planai nekintami, Dievas atidavė Savo viengimį Sūnų, kad taptų vienu iš žmonių šeimos ir amžinai turėtų žmogišką prigimtį. Tai garantija, kad Dievas įvykdys Savo žodį. „Juk kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums! Jis bus mūsų valdovas ”. Dievas Savo Sūnaus asmenyje prisiėmė žmogaus prigimtį ir užnešė ją į aukščiausią dangų. Visatos soste sėdi būtent Žmogaus Sūnus. Būtent Žmogaus Sūnaus vardas yra „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis” (Izaijo 9, 5). Aš Esu yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, Savo rankomis sujungdamas juos abu. Tas, kuris yra „šventas, nekaltas, tyras, atskirtas nuo nusidėjėlių”, nesigėdija vadinti mus broliais (Hebrajams 7, 26; 2, 11) . Kristuje susijungia žemės šeima ir dangaus šeima. Šlovingasis Kristus yra mūsų brolis. Dangus puoselėjamas žmonijoje, o žmonija gaubiama Begalinės Meilės. SD 19.3

Apie Savo tautą Dievas sako: „ Tarsi brangakmeniai karūnoje jie žėrės Jo žemėje. Koks bus jos gerumas ir grožis!” (Zacharijo 9,16-17) Atpirktųjų išaukštinimas bus amžinas Dievo gailestingumo liudijimas. „Ateinančiais amžiais” Jis parodys „beribį Savo malonės lobį... Savo gerumu mums Kristuje Jėzuje”; „kad... taptų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje daugeriopa Dievo išmintis. Tai atitinka amžinąjį nutarimą, įvykdytą mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje” (Efeziečiams 2, 7; 3, 10-11). SD 20.1

Per Kristaus atperkamąjį darbą Dievo valdžia išlieka teisinga. Visagalis apsireiškė kaip meilės Dievas. Šėtono kaltinimai paneigti, jo būdas atskleistas. Maištas daugiau niekada nekils. Nuodėmė nebegalės įsismelkti į Visatą. Per amžinybę visi būsime apsaugoti nuo atsimetimo. Meilės auka sujungė žemės ir dangaus gyventojus su jų Kūrėju nenutraukiamais ryšiais. SD 20.2

Atpirkimo darbas bus užbaigtas. Ten, kur vešėjo nuodėmė, dar labiau įsiviešpatavo Dievo malonė. Pati žemė, į kurią šėtonas reiškia pretenzijas, turi būti ne tik atpirkta, bet ir išaukštinta. Mūsų mažytis pasaulis - dėl nuodėmės prakeikimo kaip tamsi dėmelė Jo šlovingoje kūrinijoje - bus pašlovintas virš visų kitų pasaulių Dievo Visatoje. Čia, kur Dievo Sūnus įsikūnijo į žmogų, kur gyveno, kentėjo ir mirė šlovės Karalius - čia, kai Jis viską padarys nauja, Dievo šventykla bus tarp žmonių ir „Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, o pats Dievas bus su jais ”. Per nesibaigiančius amžius vaikščiodami Viešpaties šviesoje atpirktieji šlovins Jį už Jo neapsakomą Dovaną - Emanuelį, Dievą su mumis. SD 21.1