Su meile iš Dangaus

61—Zachiejus

Šis skyrius pagrįstas Luko 19, 1-10

PAKELIUI Į Jeruzalę „atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą ”. Šis miestas buvo kelios mylios nuo Jordano, vakariniame į lygumą pereinančio slėnio pakraštyje, paskendęs tropikų žalumoje ir vešlumo grožyje. Su savo palmėmis ir gyvųjų versmių gaivinamais vešliais sodais jis it smaragdas žėrėjo tarp klintinių kalvų bei nykių dykrų, įsiterpusių tarp Jeruzalės ir šio lygumų miesto. SD 506.1

Per Jerichą pralinguodavo daugybė į šventę traukiančių karavanų. Jų atvykimas visada atnešdavo šventinę nuotaiką, bet dabar kai kas labiau domino žmones. Pasklido žinia, kad kažkur minioje vaikštinėja Galilėjos Mokytojas, neseniai prikėlęs iš numirusių Lozorių; ir nors buvo kuždamasi apie kunigų rengiamą sąmokslą, daugelis troško Jį pagerbti. SD 506.2

Jerichas buvo vienas iš senovės miestų, skirtų kunigams, ir tuo metu ten jų gyveno daugybė. Tačiau mieste knibždėjo ir pačių įvairiausių gyventojų margumynas. Jame susikirto svarbiausi keliai, ten apsistodavo romėnų pareigūnai ir kareiviai, keliauninkai iš svečių šalių, netrūko ir muitininkų. SD 506.3

„Muitininkų viršininkas “Zachiejus buvo žydas ir savo kraštiečių nekenčiamas. Savo padėtį ir turtus jis pelnė atlikdamas darbą, kuriuo jie bjaurėjosi bei laikė neteisingumo ir lupikavimo apraiška. Tačiau turtingasis muitinės pareigūnas nebuvo toks užkietėjęs nusidėjėlis, kaip atrodė. Po pasaulietiškumo ir išdidumo kiautu slėpėsi Dievo įtakai jautri širdis. Zachiejus buvo girdėjęs apie Jėzų. Kalbos apie Tą, kuris buvo malonus ir paslaugus niekinamoms klasėms, sklido plačiai ir toli. Šis muitininkų viršininkas ėmė ilgėtis geresnio gyvenimo. Vos kelios mylios nuo Jericho, prie Jordano pamokslavo Jonas Krikštytojas, ir Zachiejus buvo girdėjęs raginimą atgailauti. Pamokymas muitininkams „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta” (Luko 3, 13) , nors išoriškai nepaisomas, jam įstrigo į širdį. Jis išmanė Šventąjį Raštą ir buvo įsitikinęs, jog ši praktika nėra gera. Dabar, išgirdęs žodžius, kuriuos esą kalbėjo Didysis Mokytojas, jis pasijuto nusidėjėlis Dievo akyse. Vis dėlto tai, ką jis sužinojo apie Jėzų, įžiebė jam viltį. Atgailauti ir pakeisti savo gyvenimą galėjo net jis; argi vienas iš patikimiausių naujojo Moky-tojo mokinių nebuvo muitininkas? Zachiejus iškart pasidavė jį užvaldžiusiam įsitikinimui ir ėmė atlyginti žalą tiems, kuriuos buvo nuskriaudęs. SD 506.4

Jis jau buvo pakreipęs savo žingsnius kita linkme, kai po Jerichą pasklido žinia, kad į miestą atkeliavo Jėzus. Zachiejus nusprendė su Juo susitikti. Jis buvo bepradedąs suvokti, kokie nuodingi nuodėmės vaisiai ir koks sunkus kelias to, kuris mėgina nusigręžti nuo blogio. Mėgindamas ištaisyti savo klaidas, jis buvo suprantamas neteisingai, žmonės į jį žiūrėjo įtariai ir su nepasitikėjimu. Visa tai iškęsti buvo nelengva. Muitininkų viršininkas troško pažvelgti į veidą Tam, kurio žodžiai įžiebė jo širdyje viltį. SD 507.1

Gatvės buvo sausakimšos žmonių, ir neaukšto ūgio Zachiejus per jų galvas nieko nematė. Niekas jo nepraleido, taigi truputį užbėgęs miniai už akių, ten, kur virš kelio buvo palinkęs plačiašakis šilkmedis, turtingasis muitininkas įsiropštė į medį, kad galėtų stebėti apačioje einančią procesiją. Miniai prisiartinus, Zachiejus įdėmiai žvalgėsi ieškodamas To, kurį troško pamatyti. SD 507.2

Jėzaus širdį pasiekė ne kunigų bei rabinų keliamas šurmulys ir ne džiaugsmingi minios sveikinimai, o tas neišsakytas muitininkų viršininko troškimas. Staiga po šilkmedžiu žmonės sustoja - ir tie, kurie ėjo priekyje, ir tie, kurie sekė iš paskos. Jėzus pakelia akis aukštyn, ir Jo žvilgsnis, regis, kiaurai permato sielą. Medyje sėdintis žmogus, kone netikėdamas savo ausimis, išgirsta žodžius: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose ”. SD 507.3

Minia pajudėjo toliau, o Zachiejus kaip per sapną nuskubėjo namo. Tik rabinai, piktai suraukę veidus, su panieka murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius?” Zachiejus buvo apstulbęs iš nuostabos ir netekęs žado - kokią meilę ir nusižeminimą parodė Kristus, sustodamas prie jo, nevertojo! Bet štai meilė ir ištikimybė savo naujai surastam Mokytojui atvėrė jam lūpas. Dabar jis viešai išpažins Jį ir atgailaus. SD 508.1

Visų akivaizdoje Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai ”. Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis ”. SD 508.2

Kai jaunas turtingas didikas nusigręžė nuo Jėzaus, mokiniai stebėjosi savo Mokytojo žodžiais: „Kaip sunkiai turtuoliai pateks į Dievo karalystę!” Jie klausinėjo vieni kitų: „Kas tada galės būti išgelbėtas?” Dabar jie suprato Kristaus žodžių tiesą: „Kas neįmanoma žmonėms, tai galima Dievui” (Morkaus 10, 24. 26; Luko 18, 24-27) . Jie pamatė, kaip per Dievo malonę į Karalystę gali įeiti ir turtingas žmogus. SD 508.3

Prieš pamatant Kristų, Zachiejus jau buvo pradėjęs darbą, kuris liudijo jį nuoširdžiai atgailaujant. Prieš tai, kai jį apkaltino žmonės, jis išpažino savo nuodėmes. Jis priėmė Šventosios Dvasios apkaltinimą ir pradėjo gyventi pagal mokymą, užrašytą senovės Izraeliui ir jiems patiems. Kadaise Viešpats pasakė: „Jei kas nors iš tavo giminių patektų į skurdą ir taptų tavo išlaikytiniu, turėsi jį paremti. Tegyvena jis su tavimi kaip ateivis ar įnamis. Iš anksto nereikalauk iš jo palūkanų už paskolą ir neišnaudok, bet bijok savo Dievo. Leisk jam gyventi tavo namuose kaip broliui. Neskolinsi jam pinigų už palūkanas, neimsi iš jo brangiau už maistą”; „Nedarykite vienas kitam skriaudos; bijosi savo Dievo, nes Aš, Viešpats, esu jūsų Dievas” (Kunigų 25, 35-37.17) . Šiuos žodžius ištarė pats Kristus, apsigaubęs debesies stulpe, ir pirmoji Zachiejaus reakcija į Kristaus meilę pasireiškė užuojauta vargšams ir kenčiantiems. SD 508.4

Muitininkai buvo susimokę tarpusavyje, kaip engti žmones ir palaikyti vienas kitą savo nedoruose darbuose. Jų lupikavimas buvo tapęs kone visuotiniu įpročiu. Net jų nekentę kunigai ir rabinai patys buvo kalti, nes prisidengę šventu tarnavimu, lobo kitų sąskaita. Bet vos atsidavęs Šventosios Dvasios veikimui, Zachiejus atsisakė visų blogybių, kurioms prieštaravo jo sąžinė. SD 509.1

Atgaila nėra tikra, jeigu ji nekeičia gyvenimo. Kristaus teisumas nėra apsiaustas, kuriuo būtų galima pridengti neišpažintas ir nepaliktas nuodėmes; atgaila - tai gyvenimo principas, keičiantis charakterį ir apsprendžiantis elgesį. Šventumas - tai visiškas atsidavimas Dievui; tai visiškas širdies ir gyvenimo pa-valdumas Dangaus principams. SD 509.2

Krikščionis verslininkas turi rodyti pasauliui, kaip verslo reikalus tvarkytų mūsų Viešpats. Kiekvienu sandėriu jis turi rodyti, kad jo mokytojas - Dievas. „Pašvęsta Viešpačiui” turi būti užrašyta jo dienotvarkėje ir buhalterinėse knygose, sutartyse, ant kvitų ir sąskaitų. Tie, kurie laiko save Kristaus sekėjais, bet elgiasi neteisingai, neteisingai ir liudija apie švento, teisingo ir gailestingo Dievo charakterį. Kiekvienas atsivertęs žmogus parodys, kad į jo širdį atėjo Kristus, kaip Zachiejus, atsisakydamas jo gyvenime buvusių negerovių. Kaip muitininkų viršininkas, jis įrodys savo nuoširdumą atlygindamas padarytą žalą. Viešpats sako: „Jei nedorėlis sugrąžina užstatą, atiduoda, ką buvo pasigrobęs plėšikaudamas, laikosi gyvenimo nuostatų, nedarydamas pikta..., jokia iš jo nuodėmių, kuriomis nusidėjo, nebus atmenama, ...ir tikrai bus gyvas” (Ezechielio 33, 15-16) . SD 509.3

Jeigu mes ką nors nuskriaudėme neteisingu verslo sandėriu, jei gudravome prekiaudami arba apgavome kokį nors žmogų, net jeigu tai yra įstatymo ribose, turime išpažinti savo nedorybes ir, kiek tai įmanoma, atlyginti žalą. Mes turime grąžinti ne tik tai, ką neteisėtai pasiėmėme, bet ir tai, kas būtų susikaupę, jeigu tos lėšos būtų tinkamai ir išmintingai naudojamos per tą laiką, kai jas buvome pasisavinę. SD 510.1

Zachiejui Išgelbėtojas pasakė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas ”. Buvo palaimintas ne tik pats Zachiejus, bet ir visi jo namiškiai. Kristus atėjo pas jį į namus, kad išdėstytų jam tiesos pamokas ir paaiškintų jo šeimai apie karalystę. Rabinų ir maldininkų panieka buvo užkirtusi jiems kelią į sinagogas; bet dabar didžiausios malonės susilaukusi šeima visame Jeriche susirinko savo namuose aplink dieviškąjį Mokytoją ir mėgavosi gyvenimo žodžiais. SD 510.2

Išgelbėjimas į sielą ateina būtent tada, kai Kristus priimamas kaip asmeninis Išgelbėtojas. Zachiejus priėmė Jėzų ne tik kaip į jo namus užėjusį svečią, bet kaip ir Tą, kuris pasilieka sielos šventykloje. Rašto aiškintojai ir fariziejai kaltino Jį kaip nusidėjėlį, murmėjo prieš Kristų, kad nuėjo pas Zachiejų į svečius, bet Viešpats pripažino jį Abraomo sūnumi, nes „Abraomo vaikai yra tie, kurie tiki” (Galatams 3, 7). SD 510.3