Su meile iš Dangaus

59—Kunigų suokaC6iai

Šis skyrius pagrįstas Jono 11, 47-54

BETANIJA BUVO taip arti Jeruzalės, kad žinia apie Lozoriaus prikėlimą iš numirusių veikiai pasiekė miestą. Per seklius, kurie savo akimis regėjo Jėzaus padarytą stebuklą, vyresnieji tuoj sužinojo visus faktus. Kaipmat buvo sušauktas aukščiausio teismo tarybos posėdis spręsti, ką daryti. Mat Kristus dabar parodė, jog mirtis Jam visiškai pavaldi. Tas galingas stebuklas buvo vainikuojantis Dievo įrodymas žmonėms, kad Jis atsiuntė Savo Sūnų į pasaulį jiems išgelbėti. Šio dieviškos galios pasireiškimo turėjo užtekti įtikinti kiekvieną protui pavaldžią ir są-žinės apšviestą sielą. Daugelis išvydę prisikėlusį Lozorių įtikėjo Jėzų. Tačiau kunigų neapykanta Jam tik dar labiau sustiprėjo. Visus menkesnius Jo dieviškumo įrodymus jie atmetinėjo, o šis naujas stebuklas juos tiesiog įsiutino. Į dienos šviesą minios akivaizdoje iš kapo išėjo prikeltas numirėlis! Tokio fakto nebuvo įmanoma paneigti jokiomis gudrybėmis. Kaip tik dėl to kunigai ir nesitvėrė pykčiu. Labiau nei bet kada jie pasiryžo užkirsti kelią Kristaus darbui. SD 495.1

Sadukiejai, nors ir nebuvo palankūs Kristui, nejautė Jam tokios pagiežos kaip fariziejai. Jų neapykanta nebuvo kupina tokio kartėlio. Vis dėlto dabar ne juokais sunerimo ir jie. Jie netikėjo mirusiųjų prisikėlimu. Kurdami vadinamąjį „mokslą”, jie samprotavo, jog mirusio kūno prikelti neįmanoma. Bet jų teoriją sugriovė vos keli Kristaus žodžiai. Tapo aišku, jog jie nieko nenutuokia nei apie Šventąjį Raštą, nei apie Dievo galybę. Jie nematė galimybės, kaip sugriauti įspūdį, kurį žmonėms darė šis stebuklas. Kaip žmones atitraukti nuo To, kuris iškvietė iš kapo numirusįjį? Pasklido melagingi komentarai, tačiau paneigti ste-buklo niekas negalėjo ir neišmanė, kaip tai padaryti. Kol kas sadukiejai neprisidėjo prie Kristaus nužudymo planų. Tačiau po Lozoriaus prikėlimo jie nusprendė, kad tik Jo mirtis užkirs kelią Jo bebaimiams pasisakymams prieš juos. SD 495.2

Fariziejai mirusiųjų prisikėlimu tikėjo, todėl negalėjo nematyti, jog šis stebuklas liudija tarp jų esant Mesiją. Tačiau jie vis tiek priešinosi Kristaus darbui. Jie nekentė Jo nuo pat pradžių, nes Jis atskleidė jų veidmainiškas pretenzijas. Jis nuplėšė griežtų ritualų šydą, po kuriuo slėpėsi jų moralinis ištvirkimas. Tyra religija, kurios Jis mokė, smerkė jų tuščią šventeiviškumą. Jie troško atkeršyti Jam už taiklius priekaištus. Jie provokavo Jį pasakyti ar padaryti kažką, kas duotų jiems progą Jį apkaltinti. Kelis kartus jie mėgino užmėtyti Jį akmenimis, bet Jis tyliai pasišalindavo, ir jie Jo nesurasdavo. SD 496.1

Stebuklai, kuriuos Jėzus padarė sabatos dieną, buvo skirti ligonių kančioms palengvinti, bet fariziejai apkaltino Jį kaip sabatos pažeidinėtoją. Jie mėgino sukurstyti prieš Jį Erodo pakalikus. Jie aiškino, kad Jėzus siekia įkurti Savo karalystę, ir tarėsi su jais, kaip Jį pražudyti. Norėdami užsiundyti ant Jo romėnus, jie stengėsi vaizduoti Jį besikėsinantį į jų valdžią. Jie net išnaudojo kiekvieną progą, kad sutrukdytų Jam daryti įtaką žmonėms. Tačiau kol kas jų pastangos buvo tuščios. Minios, mačiusios Jo gailestingumo darbus ir girdėjusios tyrą bei šventą mokymą, suprato, jog tai ne sabatos pažeidinėtojo darbai ir žodžiai. Net fariziejų siųstus pareigūnus Jėzaus žodžiai taip paveikė, kad jie neįstengė pakelti prieš Jį rankos. Apimti nevilties žydai pagaliau išleido įsakymą, kad kiekvienas, išpažįstantis Jėzaus tikėjimą, bus išmestas iš sinagogos. SD 496.2

Taigi susirinkę pasitarti kunigai, tautos seniūnai ir fariziejai tvirtai nusprendė nutildyti Tą, kuris darė tokius nuostabius darbus, kad stebėjosi visi žmonės. Fariziejai ir sadukiejai susivienijo labiau nei bet kada. Prieš tai veikę atskirai, dabar jie virto viena prieš Kristų nukreipta jėga. Nikodemas ir Juozapas ankstesnėse tarybose sutrukdė pasmerkti Jėzų, todėl dabar jie nebuvo pakviesti. Tiesa, taryboje buvo kitų įtakingų Jėzų tikėjusių žmonių, bet prieš piktybiškus fariziejus jie nieko negalėjo padaryti. SD 496.3

Vis dėlto ne visi tarybos nariai tarpusavyje sutarė. Šį kartą teismo taryba nebuvo teisėtas susirinkimas. Jis egzistavo tik tolerancijos dėka. Kai kurie jo nariai suabejojo, ar išmintinga būtų pasmerkti Kristų mirčiai. Jie bijojo, kad tai sukels žmonių pasipiktinimą ir dėl to romėnai nebebus palankūs kunigams bei atims iš jų tą valdžią, kurią jie dar turėjo. Sadukiejus jų neapykanta Kristui suvienijo, bet jie buvo atsargūs, kad romėnai neatimtų iš jų turimų aukštų postų. SD 497.1

Šioje taryboje, susirinkusioje suplanuoti Kristaus nužudymą, dalyvavo Liudininkas, girdėjęs pagyrūniškus Nebukadnecaro žodžius, matęs stabmeldišką Belšacaro puotą, dalyvavęs, kai Kristus Nazarete pasiskelbė esąs Pateptasis. Dabar šis Liudininkas privertė tautos vadovus susimąstyti apie darbą, kurį jie darė. Kristaus gyvenimo įvykiai iškilo jiems prieš akis taip aiškiai, kad jie sunerimo. Jie prisiminė sceną šventykloje, kai Jėzus, tuomet dvylikametis vaikas, stovėjo priešais išsimokslinusius Įstatymo žinovus ir uždavinėjo jiems klausimus, kuriais šie ste-bėjosi. Ką tik atliktas stebuklas liudijo, kad Jėzus yra ne kas kitas, o Dievo Sūnus. Jų protuose nušvito tikroji Senojo Testamento vietų apie Kristų prasmė. Suglumę ir susirūpinę tautos seniūnai paklausė: „Ką darysime?” Taryboje kilo nesutarimas. Veikiami Šventosios Dvasios, kunigai ir vyresnieji negalėjo atsikratyti juos apėmusio jausmo, kad jie kovoja su Dievu. SD 497.2

Taryboje įsismarkavus ginčams, atsistojo vyriausiasis kunigas Kajafas. Tai buvo išdidus ir žiaurus žmogus, valdingas ir netolerantiškas. Tarp jo šeimos narių buvo sadukiejų - išpuikusių, drąsių, beatodairiškų, kupinų ambicijų ir žiaurumo, kurį jie slėpė po tariamo teisumo skraistėmis. Kajafas buvo skaitęs pranašystes ir, nors nesuprato jų tikrosios prasmės, valdingai ir užtikrintai pareiškė: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų ”. Net jeigu Jėzus nekaltas, teigė vyriausiasis kunigas, Jį reikia pašalinti. Jis kėlė rūpesčių, traukė žmones prie Savęs ir menkino tautos vadovų įtaką. Jis buvo tik vienas; taigi geriau, kad mirtų Jis, negu nusilptų jų valdžia. Jeigu žmonės praras pasitikėjimą vadovais, tauta neteks savo galios. Kajafas tvirtino, kad po šio stebuklo Jėzaus sekėjai veikiausiai ims maištauti. Tada atžygiuos romėnai, kalbėjo jis, uždarys mūsų šventyklą, uždraus mūsų įstatymus ir sunaikins mus kaip tautą. Ko verta šio Galilėjiečio gyvybė, palyginti su visos tautos gyvastim? Jeigu Jis trukdo Izraelio gerovei, argi ne Dievo darbas būtų Jį pašalinti? Geriau tegu žūva vienas žmogus, negu būna sunaikinta visa tauta. SD 497.3

Skelbdamas, kad vienas žmogus turi mirti už visą tautą, Kajafas parodė, jog šiek tiek nusimano apie pranašystes, nors ir labai nedaug. Tačiau Jonas, pasakodamas šią sceną, ima pranašystę ir atskleidžia jos platesnę bei gilesnę reikšmę. Jis sako: „Ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus ”. Kaip aklai išdidusis Kajafas pripažino Gelbėtojo misiją! SD 498.1

Kajafo lūpose ši brangiausia tiesa virto melu. Jo propaguojama politika buvo pagrįsta iš pagonybės perimtu principu. Tarp pagonių miglotas suvokimas, jog kažkas turi numirti už žmoniją, paskatino aukoti žmones. Taigi ir Kajafas pasiūlė paaukojant Jėzų išgelbėti kaltą tautą - išgelbėti ne nuo nusižengimo, o vesti toliau į nusižengimą, kad jie toliau galėtų daryti nuodėmes. Šitaip samprotaudamas jis tikėjosi nutildyti tuos, kurie drįso tvirtinti, kad Jėzus nepadarė nieko, kas būtų verta mirties bausmės. SD 498.2

Šioje taryboje Kristaus priešai itin stipriai pajuto savo kaltę. Šventoji Dvasia paveikė jų protus. Tačiau šėtonas taip pat stengėsi išlaikyti juos savo gniaužtuose. Jis atkreipė jų dėmesį į tai, kiek sunkumų jiems teko iškęsti dėl Kristaus. Kaip menkai Jis terodė pagarbą jų teisumui. Jis parodė kur kas didesnį teisumą, kurį turi turėti visi, tapsiantys Dievo vaikais. Nekreipdamas dėmesio į jų apeigas bei ritualus, Jis skatino nusidėjėlius eiti tiesiai pas Dievą kaip gailestingą Tėvą ir išsakyti savo troškimus. Taigi, jų nuomone, Jis atmetė kunigystę. Jis atsisakė pripažinti rabinų mokyklų teologiją. Jis atskleidė blogus kunigų darbus ir nepataisomai pakenkė jų įtakai. Jis griovė jų principus ir tradicijas, skelbdamas, kad šiurkščiai brukdami apeiginį Įstatymą jie daro neveiksmingą Dievo Įstatymą. Visas šias mintis dabar jiems sukėlė šėtonas. SD 498.3

Šėtonas jiems kuždėjo, kad norėdami išsaugoti savo valdžią, jie turi nužudyti Jėzų. Šio pamokymo jie ir laikėsi. Tas faktas, kad jie gali prarasti turimą valdžią, jų nuomone, buvo pakankama priežastis priimti tam tikrą sprendimą. Išskyrus kelis, nedrįsusius išreikšti savo nuomonės, teismo taryba priėmė Kajafo žodžius kaip Dievo žodžius. Taryba atsikvėpė lengviau; pagaliau nesutarimai liovėsi. Jie nusprendė nužudyti Kristų vos tik pasitaikys proga. Atmetę Jėzaus dieviškumo įrodymus, šie kunigai ir vyresnieji užsidarė neįveikiamoje tamsoje. Jie visiškai pasidavė velnio įtakai ir leidosi jo genami į amžinąją pražūtį. Vis dėlto jie buvo apgauti taip, jog liko absoliučiai patenkinti savimi. Jie laikė save patriotais, siekiančiais išgelbėti tautą. SD 499.1

Tiesa, teismo taryba bijojo imtis griežtų priemonių prieš Jėzų, kad nepasipiktintų liaudis ir Jam skirtasis smurtas neatsigręžtų prieš juos pačius. Dėl to taryba neskubėjo vykdyti priimtojo nuosprendžio. Išgelbėtojas perprato kunigų kėslus. Jis žinojo, kad jie ketina Jį pašalinti ir veikiai savo tikslą įgyvendins. Tačiau nenorėdamas pagreitinti krizės Jis pasitraukė iš to krašto, pasiimdamas su Savimi ir mokinius. Taip Savo pavyzdžiu Jėzus vėlgi iliustravo tai, ko mokė mokinius: „Kai pradės jus persekioti viename mieste, bėkite į kitą” (Mato 10, 23) . Teritorijos, kuriose buvo galima darbuotis dėl sielų išgelbėjimo, buvo didžiulės; todėl Viešpaties tarnai neturėjo rizikuoti savo gyvybe, jeigu to nereikalavo ištikimybė Jam. SD 499.2

Jėzus jau buvo trejus metus atidavęs darbui pasaulyje. Mokiniai turėjo Jo pasiaukojimo ir nesuinteresuoto geranoriškumo pavyzdį. Jo tyrą kentėjimų ir pasišventimo kupiną gyvenimą žinojo visi. Deja, pasaulis savo Atpirkėją galėjo pakęsti tik šį trumpą trejų metų laikotarpį. SD 500.1

Jo gyvenimą lydėjo persekiojimai ir įžeidinėjimai. Išvarytas iš Betliejaus pavydaus karaliaus, atstumtas Savo tautiečių Nazarete, be priežasties pasmerktas mirčiai Jeruzalėje, Jėzus su Savo keliais ištikimais sekėjais laikiną prieglobstį rado svetimame mieste. Tas, kurį visada jaudino žmonių vargai, kuris gydė ligonius, grąžindavo regėjimą akliesiems, klausą kurtiesiems ir kalbą nebyliams, kuris pamaitindavo alkanus ir paguosdavo liūdinčius, buvo vejamas šalin nuo tautos, kuriai tarnavo. Tas, kuris vaikščiojo bangomis ir žodžiu numaldė jų piktą šniokštimą, kuris išvydavo demonus ir šie bėgdami išpažindavo Jį esant Dievo Sūnumi, kuris prikeldavo numirusius ir kurio išminties žodžiai pakerėdavo tūkstančius, negalėjo pasiekti širdžių tų, kuriuos buvo apakinę prietarai bei neapykanta ir kurie užsispyrėliškai atstūmė šviesą. SD 500.2