Su meile iš Dangaus

55—Dievo karalystė ateina nepastebimai

Šis skyrius pagrįstas Luko 17, 20-22

KELI FARIZIEJAI atėjo pas Jėzų ir paklausė, „kada ateis Dievo karalystė”. Buvo praslinkę jau daugiau kaip treji metai nuo tada, kai po šalį lyg trimitas skambėjo Jono Krikštytojo žinia: „Prisiartino dangaus karalystė” (Mato 3, 2) . O šie fariziejai vis dar nematė jos įsitvirtinimo ženklų. Daugelis tų, kurie atstūmė Joną ir kiekviename žingsnyje priešinosi Jėzui, tvirtino, kad Jo misija žlugo. SD 467.1

Jėzus atsakė: „Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Juk Dievo karalystė jau yra tarp jūsų ”. Dievo karalystė prasideda širdyje. Neieškokite jos atėjimą liudijančių žemiškos galybės apraiškų. SD 467.2

„Ateis dienos, - pasakė Jėzus, atsigręždamas į mokinius, - kai jūs geisite išvysti bent vieną vienintelę Žmogaus Sūnaus dieną, ir nepamatysite ”. Kadangi Manajai misijai nebūdinga pasaulietinė pompastika, jums kyla pavojus jos nepastebėti. Jūs net nesuprantate, kokia didelė jūsų dabartinė privilegija turėti savo tarpe nors ir apgaubtą žmogiškumu Tą, kuris yra žmonių gyvenimas ir šviesa. Ateis metas, kai su ilgesiu prisiminsite galimybę vaikščioti ir kalbėtis su Dievo Sūnumi. SD 467.3

Dėl savo egoizmo ir žemiškumo net Jėzaus mokiniai neregėjo dvasinės šlovės, kurią Jis troško jiems atskleisti. Tik tada, kai Kristus įžengė pas Tėvą ir ant tikinčiųjų išsiliejo Šventoji Dvasia, mokiniai visiškai įvertino Išgelbėtojo charakterį ir misiją. Pakrikštyti Dvasia, jie pradėjo suprasti, kad buvo pačioje šlovės Viešpaties akivaizdoje. Prisiminus Kristaus pamokymus, jų protai atsivėrė, ir jie suprato pranašystes bei Jo padarytus stebuklus. Jo gyvenimo stebuklai praslinko jiems prieš akis, ir jie pasijuto tarsi prabudę iš sapno. Jie suprato, kad „TasŽodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę - šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos” (Jono 1, 14) . Kristus iš tikrųjų atėjo nuo Dievo į nuodėmingą pasaulį gelbėti nupuolusių Adomo sūnų ir dukterų. Dabar mokiniai patys sau atrodė kur kas mažiau reikšmingi nei prieš tą suvokimą. Jie nepailsdami gilinosi į Jo žodžius bei darbus. Pamokos, kurias anksčiau jie suprato tik miglotai, dabar nušvito kaip naujas apreiškimas. Šventasis Raštas jiems tapo nauja knyga. SD 467.4

Gilindamiesi į pranašystes, liudijančias apie Kristų, mokiniai suartėjo su Dievybe ir daugiau sužinojo apie Tą, kuris įžengė į dangų užbaigti žemėje pradėtojo darbo. Jie pripažino faktą, kad Jame yra pažinimas, kurio be Dievo pagalbos negali suprasti joks žmogus. Jiems buvo reikalinga pagalba To, apie kurį pranašavo karaliai, pranašai ir teisieji. Stebėdamiesi jie skaitė ir skaitė pranašiškus Jo būdo ir darbo apibūdinimus. Kaip miglotai jie tesuprato pranašų raštus! Kaip lėtai jie priėmė didžiąsias apie Kristų liudijusias tiesas! Žvelgdami į Jį nusižeminusį, gyvenantį kaip žmogus tarp žmonių, jie nesuprato Jo įsikūnijimo paslapties, dvejopo Jo prigimties pobūdžio. Jų akys buvo pridengtos, kad jie visiškai neatpažintų dieviškumo žmogiškoje prigimtyje. Tačiau po to, kai juos apšvietė Šventoji Dvasia, kaip jie troško pamatyti Jį dar kartą ir pulti Jam po kojomis! Kaip jie norėjo ateiti pas Jį, kad Jis paaiškintų tas Rašto vietas, kurių jie nesuprato! Kaip atidžiai jie būtų klausęsi Jo žodžių! Ką Kristus turėjo galvoje sakydamas: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti” (Jono 16, 12) ? Kaip jie troško visa tai žinoti! Jie gailėjosi, kad jų tikėjimas buvo toks silpnas, kad jų idėjos nuklydo taip toli, kad jie taip nesuprato tikrovės. SD 468.1

Šauklys buvo pasiųstas nuo Dievo skelbti Kristaus atėjimo, atkreipti žydų tautos ir viso pasaulio dėmesį į Jo misiją, kad žmonės galėtų rengtis Jį priimti. Tas nuostabus Asmuo, apie kurį skelbė Jonas, buvo tarp jų daugiau kaip trisdešimtį metų, o jie net neatpažino Jo kaip Dievo Siųstojo. Mokiniai gailėjosi, kad leido savo įsivešėjusiam netikėjimui paveikti jų nuomones ir temdyti supratimą. Šiame tamsiame pasaulyje suspindo Šviesa, o jie nesuprato, iš kur ji sklinda. Jie klausė savęs, kodėl elgėsi taip, kad Kristus turėjo jiems priekaištauti. Jie dažnai kartojo pokalbius su Juo ir sakydavo: „Kodėl mes leidome žemiškiems supratimams ir kunigų bei rabinų priešiškumui aptemdyti mūsų nuovoką, kad nesuprastume, jog tarp mūsų yra didesnis už Mozę ir mus moko išmintingesnis už Saliamoną?” Kokios kurčios buvo mūsų ausys! Koks menkas mūsų supratimas! SD 469.1

Tomas nepatikėjo, kol neįkišo piršto į Romos kareivio paliktą žaizdą. Petras išsižadėjo Jėzaus, kai Jis buvo pažemintas ir atstumtas. Įvairiais pavidalais šie skaudūs prisiminimai jiems vis grįždavo. Jie buvo su Jėzumi, bet Jo nepažino ir neįvertino. Tačiau kaip šie dalykai jaudino jų širdį dabar, kai jie pripažino savo netikėjimą! SD 469.2

Kai kunigai ir vyresnieji susimokė prieš juos, jie turėjo stoti prieš tarybą ir buvo įmesti į kalėjimą, Kristaus mokiniai džiaugėsi, „kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką” (Apaštalų darbų 5, 41). Jie džiūgavo, galėdami žmonių ir angelų akivaizdoje įrodyti, kad jie atpažino Kristaus šlovę ir apsisprendė bet kuria kaina sekti Juo. SD 469.3

Šiandien, kaip ir apaštalų laikais, be dieviškosios Dvasios apšvietimo žmogus negali įžvelgti Kristaus šlovės. Pasaulį mylinti ir į kompromisus einanti krikščionybė neįvertina Dievo darbo. Tačiau Mokytojo sekėjai nevaikšto lengvais žemiškos garbės ar prisitaikymo prie pasaulio keliais. Jie pirmieji tarp tų, kurie sunkiai triūsia, eina nusižeminimo takais, niekinami žmonių ir kovojantys „su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose” (Efeziečiams 6, 12) . Kaip ir Kristaus dienomis, jie nesuprantami, plūstami ir persekiojami šių dienų kunigų ir fariziejų. SD 469.4

Dievo karalystė ateina be išorinio paradiškumo. Dievo malonės Evangelija su savęs išsižadėjimo dvasia niekada neatitiks pasaulio dvasios. Tai nesuderinami dalykai. „Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai” (1 Korintiečiams 2, 14) . SD 470.1

Vis dėlto dabartiniame religijos pasaulyje netrūkta tokių, kurie yra įsitikinę, kad kuria Kristaus karalystę kaip žemišką ir laikiną valdą. Jie nori, kad mūsų Viešpats valdytų šio pasaulio karalystes, jos rūmus ir dvarus, jos įstatymų leidybą ir prekybą. Jie tikisi, kad Jis valdys juridinėmis priemonėmis, kurias įvedė žmonių valdžia. O kadangi Kristaus asmeniškai dabar čia nėra, jie imasi veikti Jo vardu ir leisti Jo karalystės įstatymus. Būtent tokią karalystę Kristaus laikais troško sukurti žydai. Jie būtų priėmę Jėzų, jeigu Jis būtų sukūręs žemišką karalystę, įvedęs tai, ką jie laikė Dievo įstatymais, padaręs juos Jo valios skelbėjais ir Jo valdžios įgaliotiniais. Tačiau Jis pasakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio” (Jono 18, 36). Žemiško sosto Jis nepriėmė. SD 470.2

Valdininkai Jėzaus gyvenamuoju laikotarpiu buvo ištvirkę ir despotiški; visur akis badė jų piktnaudžiavimas: prievarta, netolerancija ir žiaurumas. Vis dėlto Gelbėtojas nemėgino daryti pilietines reformas. Jis nepuolė tautos engėjų ir nesmerkė nacionalinių priešų. Jis nesikišo į valdininkų veiksmus. Tas, kuris buvo mums pavyzdys, nuo žemiškos valdžios laikėsi nuošaliai. Ne dėl to, kad būtų buvęs abejingas žmonių vargui, o todėl, kad pakeisti šią situaciją galėjo ne vien žmogiškos ir išorinės priemonės. Kad tai būtų veiksminga, jos turėjo pasiekti kiekvieną žmogų ir atnaujinti širdis. SD 470.3

Ne teismų, tarybų ar juridinių vienetų susirinkimų sprendimais, ne pasaulio didžiųjų valia kuriama Dievo karalystė, bet per Kristaus prigimties įdiegimą žmonijoje, veikiant Šventajai Dvasiai. „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais - tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę” (Jono 1, 12 13) . Tai vienintelė galia, kuri gali pakylėti žmoniją. O norėdamas atlikti šį darbą, žmogus turi skelbti Dievo Žodį ir gyventi pagal jį. SD 471.1

Pradėjęs savo tarnystę Korinte, daugybę gyventojų turinčiame, turtingame ir ištvirkusiame mieste, užterštame įvairiausiomis pagonybės blogybėmis, Paulius pasakė: „Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą” (1 Korintiečiams2, 2) . Vėliau rašydamas kai kuriems iš dariusiųjų šlykščiausias nuodėmes, jis galėjo pasakyti: „Bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia”; „Aš nuolat už jus dėkoju Dievui, kad Kristuje Jėzuje Dievas suteikė jums Savo malonę” (1 Korintiečiams 6, 11; 1, 4) . SD 471.2

Dabar, kaip ir Kristaus laikais, Dievo karalystės darbas pavestas ne tiems, kurie siekia pripažinimo ir žemiškų valdovų bei žmonių įstatymų palaikymo, o tiems, kurie Jo vardu skelbia žmonėms dvasines tiesas, kurios pažadina klausytojuose Pauliaus išgyvenimus: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus” (Galatams 2, 19-20) . Tada jie darbuosis žmonių labui kaip Paulius, kuris pasakė: „Taigi Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: ‘Susitaikinkite su Dievu!’” (2 Korintiečiams 5, 20) SD 471.3