Su meile iš Dangaus

7—Vaikystė

Šis skyrius pagrįstas Luko 2, 39-40

JĖZAUS VAIKYSTĖ ir jaunystė prabėgo mažame kalnuotame miestelyje. Nebuvo tokios vietos žemėje, kuriai Jo buvimas nebūtų suteikęs garbės. Ir karalių rūmams būtų buvusi privilegija priimti Jį kaip svečią. Tačiau Jis aplenkė turtingųjų dvarus, karalių rūmus bei garsias mokymo įstaigas pasirinkdamas Savo namais mažai žinomą ir niekinamą Nazaretą. SD 53.1

Nepaprastai reikšmingas šis trumpas Jo ankstyvųjų dienų aprašymas: „ Vaikelis augo ir stiprėjo; Jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su Juo”. Savojo Tėvo veido šviesoje Jėzus „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse” (Luko 2, 52) . Jo aktyvus ir skvarbus protas išsiskyrė Jo amžiui nebūdingu mąslumu bei išmintimi. O Jo charakteris buvo gražus savo darna. Jo proto ir kūno galios vystėsi pamažu, atitikdamos vaikystės dėsningumus. SD 53.2

Vaikystėje Jėzus buvo itin malonus. Jo rankos uoliai siekė patarnauti kitiems. Jam niekad nepritrūkdavo kantrybės, ir, būdamas teisingas, Jis nenusižengdavo Savo sąžinei. Iš principo tvirtas kaip uola Jo gyvenimas liudijo nesavanaudiško mandagumo malonę. SD 53.3

Jėzaus motina įdėmiai stebėjo, kaip skleidžiasi Jo galios, ir matė tobulybės antspaudą Jo charakteryje. Ji su malonumu skatino tą šviesų, imlų protą. Šventoji Dvasia jai suteikė išminties bendradarbiauti su dangiškais pasiuntiniais ugdant šį vaiką, kuris Savo Tėvu galėjo vadinti tik Dievą. SD 53.4

Nuo seniausių laikų ištikimieji Izraelyje daug dėmesio skyrė jaunimo lavinimui. Viešpaties valia vaikai nuo pačios kūdikystės turėjo būti supažindinami su Jo gerumu ir didybe, apreikštąja Jo Įstatyme bei atsispindėjusia Izraelio istorijoje. Giesmės, maldos ir Šventojo Rašto pamokos turėjo būti pritaikytos besiskleidžiančiam protui. Tėvai ir mamos turėjo aiškinti savo vaikams, kad Dievo Įstatymas atskleidžia Jo charakterį ir kad jiems priėmus Įstatymo principus į širdį, jų prote ir sieloje atsispindės Dievo atvaizdas. Dažniausia pamokos vykdavo žodžiu, tačiau jaunimas išmokdavo ir skaityti hebrajų raštus, o Senojo Testamento pergamento ritiniai buvo prieinami jiems tyrinėti. SD 54.1

Kristaus laikais miestas ar miestelis, kuriame jaunimas nebuvo supažindinamas su religija, buvo laikomas Dievo prakeiktu. Deja, ilgainiui religinis mokymas tapo formalus. Papročiai didžia dalimi išstūmė Šventąjį Raštą. Tikras švietimas turėjo skatinti jaunimą ieškoti „ Dievo ir tarytum apčiuopomis Jį” atrasti (Apaštalų darbų 17, 27) . Tačiau žydų mokytojai sutelkė dėmesį į apeiginius dalykus. Jų protai buvo prikimšti žinių, kurios mokiniams buvo bevertės, o aukštybių mokykloje taip pat nepri-pažįstamos. Švietimo sistemoje nebeliko vietos patirčiai, kuri įgyjama asmeniškai priimant Dievo Žodį. Pasinėrę į išorinių dalykų rutiną, mokiniai neberasdavo laiko tylioms valandoms su Dievu. Jie negirdėjo širdyje Jo balso. Siekdami pažinimo, jie nusigręžė nuo išminties Šaltinio. Buvo užmiršti tarnystės Dievui pagrindai. Įstatymo principai tapo nebeaiškūs. Tai, kas laikyta aukštuoju išsilavinimu, buvo didžiausia kliūtis tikram tobulėjimui. Rabinų ugdomo jaunimo galios buvo užgniaužtos. Jų mąstymas tapo suvaržytas ir siauras. SD 54.2

Vaikelis Jėzus nebuvo mokomas sinagogos mokyklose. Jo pirmoji mokytoja buvo mama. Apie dangiškus dalykus Jis sužinojo iš jos lūpų ir pranašų raštų. Tuos pačius žodžius, kuriuos Jis ištarė Mozei apie Izraelį, dabar Jis girdėjo sėdėdamas motinai ant kelių. Tapęs jaunuoliu Jis taip pat nepanoro mokytis rabinų mokyklose. Toks išsilavinimas jam nebuvo reikalingas, mat Jo mokytojas buvo Dievas. SD 54.3

Klausimas, užduotas Gelbėtojo tarnavimo metu, „ iš kur Jis išmano Raštą, visai nesimokęs?” (Jono 7, 15) , liudija ne tai, kad Jėzus nemokėjo skaityti, o tik tai, kad Jo nemokė rabinai. Kadangi Jis augo pažinimu, kaip galime augti ir mes, Jo geras Šventojo Rašto išmanymas rodo, kaip uoliai Jis nuo pat ankstyvos vaikystės tyrinėjo Dievo Žodį. Priešais Jo akis skleidėsi didžiulė Dievo kūrinių biblioteka. Tas, kuris viską sukūrė, gilinosi į Savo paties ranka žemėje, jūroje ir danguje užrašytas pamokas. Atsiribojęs nuo netyrų pasaulio kelių, Jis sėmėsi mokslinio pažinimo iš gamtos. Jis nagrinėjo augalų, gyvūnų ir žmogaus gyvenimą. Nuo ankstyvos vaikystės Jėzus turėjo vienintelį tikslą - gyveno tam, kad palaimintų kitus. Tam Jis semdavosi jėgų gamtoje; studijuojant augalų ir gyvūnų gyvenimą, Jo galvoje gimdavo naujos idėjos. Jis nuolatos sėmėsi išminties iš dalykų, kurie kaip pavyzdžiai atskleidė gyvąsias Dievo pranašystes. Palyginimai, kuriais Jis tarnaudamas mėgo aiškinti tiesą, rodo, kokia atvira Jo dvasia buvo gamtos dvelksmui ir kaip Jį dvasiškai ugdė Jo kasdieninio gyvenimo aplinka. SD 55.1

Taip Jėzui stengiantis suvokti daiktų esmę, prieš Jo akis skleidėsi Dievo Žodžio ir darbų reikšmė. Jį globojo dangiškos būtybės, ir Jis augo šventų minčių ir bendravimo atmosferoje. Vos pradėjo busti Jo protas, Jis nuolatos stiebėsi dvasine malone bei tiesos pažinimu. SD 55.2

Kiekvienas vaikas gali įgyti pažinimą taip, kaip Jėzus. Kai mėginame susipažinti su dangiškuoju Tėvu per Jo Žodį, priartėja angelai, sustiprėja mūsų mintys, pakylėja ir nuskaidrėja mūsų būdas. Mes daromės panašūs į savo Išgelbėtoją. O žvelgdami į tai, kas gražu ir didinga gamtoje, mes vis labiau žavimės Dievu. Dvasiai nuščiuvus iš pagarbios baimės, sielą atgaivina sąlytis su Begaliniu per Jo darbus. Bendravimas su Dievu per maldą lavina proto bei dorovės sugebėjimus, o kai mąstome apie dvasinius dalykus, stiprėja dvasinės galios. SD 55.3

Jėzus gyveno pagal Dievo valią. Vaikystėje Jis mąstė ir kalbėjo kaip vaikas, tačiau nė menkiausia nuodėmė nebjaurojo Dievo atvaizdo Jame. Vis dėlto pagundos Jo neaplenkė. Nazareto gyventojai garsėjo savo nedorybėmis. Tai, kokiais niekadėjais jie buvo laikomi, rodo Natanaelio klausimas: „ Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!” (Jono 1, 46) Jėzus buvo apgyvendintas tokioje vietoje, kur galėjo būti išbandytas Jo charakteris. Jis turėjo nuolat budėti, kad išliktų tyras. Kad būtų mums pavyzdys vaikystėje, jaunystėje ir brandžiame amžiuje, Jam teko atlaikyti visus sunkumus, kurie gali iškilti ir mums. SD 55.4

Šėtonas nepailsdamas stengėsi palaužti Nazareto Vaiką. Nuo ankstyvos kūdikystės Jėzų saugojo dangaus angelai, tačiau visas Jo gyvenimas buvo ilga kova su tamsos jėgomis. Tamsos kunigaikštį glumino tai, kad žemėje yra bent vienas jo nesuterštas žmogus. Jis išbandė visus būdus, kad įviliotų Jėzų į savo spąstus. Joks žmonių vaikas daugiau niekada nebus pašauktas gyventi šventai tarp tokių galingų pagundų, kaip mūsų Gelbėtojas. SD 56.1

Jėzaus tėvai buvo neturtingi ir laikėsi tik iš savo kasdieninio triūso. Jis žinojo, kas yra skurdas, pasiaukojimas, nepriteklius. Ši patirtis Jį apsaugojo vėliau. Jėzaus veikliame gyvenime nebuvo dykų akimirkų, kuriomis galėtų atslinkti pagunda, nei betikslių valandų netinkamom draugystėm. Jis kiek įmanoma užtrenkė duris gundytojui. Nei nauda, nei malonumas, aplodismentai ar pasmerkimas negalėjo priversti Jį pasielgti neteisingai. Jis buvo išmintingas, kad įžvelgtų blogį, ir stiprus, kad jam atsispirtų. SD 56.2

Kristus buvo vienintelis niekada nenusidėjęs iš kada nors gyvenusių žemėje, nors beveik trisdešimt metų Jo dienos slinko tarp nedoriausių Nazareto gyventojų. Šis faktas yra priekaištas tiems, kurie mano, jog norint gyventi be kaltės didelį vaidmenį atlieka vieta, laimė ar klestėjimas. Priešingai, kad išsiugdytų tyrumas bei tvirtumas, reikia pagundų, skurdo ir nelaimių. SD 57.1

Jėzus gyveno valstiečio namuose ir ištikimai bei su džiaugsmu nešė šeimos naštą. Anksčiau buvęs dangaus Valdovas, kurio Žodį vykdo angelai, dabar Jis tapo uolus tarnas, mylintis, paklusnus sūnus. Jis išmoko amato ir Savo rankomis darbavosi su Juozapu dailidės dirbtuvėse. Paprastais eilinio darbininko drabužiais Jis vaikščiodavo mažo miestelio gatvėmis - eidavo į Savo kuklų darbelį ir grįždavo iš jo. Jis nepanaudojo Savo dieviškų galių, kad palengvintų Sau naštą ar sunkų triūsą. SD 57.2

Jėzui darbuojantis vaikystėje ir jaunystėje, vystėsi Jo protas ir kūnas. Savo fizines jėgas Jis naudojo apgalvotai, tausodamas sveikatą, kad visus darbus galėtų atlikti kuo geriau. Jis nenorėjo ką nors daryti netinkamai - net laikyti įrankį ne taip, kaip reikia. Kadangi Jo charakteris buvo tobulas, Jis buvo tobulas darbininkas. Savo pavyzdžiu Jėzus mokė, kad mūsų pareiga būti darbštiems, kad savo darbą turime atlikti kruopščiai bei uoliai ir kad toks darbas yra garbingas. Mankšta, mokanti rankas atlikti naudingą darbą ir pratinanti jaunuolį prisidėti pakeliant gyvenimo naštas, teikia fizinių jėgų ir lavina visus sugebėjimus. Kiekvienas turi rasti sau darbą, kuris būtų naudingas jam pačiam ir praverstų kitiems. Dievas davė darbą kaip palaiminimą, ir tik uolus darbininkas atranda tikrąją šlovę bei gyvenimo džiaugsmą. Dievas su meile palaiko vaikus ir jaunuolius, kurie mielai atlieka savo pareigas namuose, padeda tėvui ir motinai. Tokie vaikai, palikę tėvų namus, bus naudingi visuomenės nariai. SD 57.3

Visą Savo gyvenimą žemėje Jėzus be paliovos uoliai dirbo. Jis daug ko tikėjosi, todėl daug ką išbandė. Pradėjęs Savo tarnystę Jis pasakė: „ Man reikia dirbti darbus To, kuris Mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis” (Jono 9, 4). Jėzus nesikratė rūpesčio ir atsakomybės, kaip daugelis, kurie laiko save Jo sekėjais. Kaip tik dėl to, kad daugelis mėgina išvengti šios disciplinos, jie yra silpni ir niekam tikę. Gal jie ir turi brangių ir gerų savybių, tačiau kai reikia įveikti sunkumus ar kliūtis, jiems pristinga valios ir apleidžia jėgos. Per tą pačią discipliną, kurią ištvėrė Kristus, mes turime išsiugdyti tą pozityvumą ir energiją, charakterio tvirtumą ir jėgą, kuriuos parodė Jis. Ir mūsų laukia ta pati malonė, kuria buvo apdovanotas Jėzus. SD 57.4

Gyvendamas tarp žmonių, mūsų Gelbėtojas dalijosi vargšų dalia. Iš patirties žinodamas jų rūpesčius bei sunkumus, Jis galėjo paguosti ir padrąsinti visus nuolankius darbininkus. Tie, kurie teisingai supranta, ko moko Jo gyvenimas, niekada nemanys, kad turtingieji turi būti gerbiami labiau už vargšus. SD 58.1

Jėzus dirbo su džiaugsmu ir taktiškai. Reikia daug kantrybės ir dvasingumo, norint įvesti biblinį tikėjimą į šeimos gyvenimą ir pamaldas, ištverti pasaulietinių reikalų sukeliamą įtampą ir kartu nenuleisti akių nuo Dievo šlovės. Štai čia Kristus ir pasitarnaudavo. Jis niekada taip neatsiduodavo pasaulietiniams rūpesčiams, kad nebeliktų laiko pamąstyti apie dangiškus dalykus. Jis dažnai išreikšdavo širdies pasitenkinimą giedodamas psalmes ir dangiškas giesmes. Nazareto gyventojai dažnai girdėdavo, kaip Jis garsiai šlovina Dievą ir Jam dėkoja. Giesmėmis Jėzus palaikė ryšį su dangumi; kai Jo artimieji skųsdavosi nuvargę nuo darbų, juos pralinksmindavo švelni melodija iš Jo lūpų. Jo šlovinimas, atrodė, nuveja blogio angelus ir tarytum smilkalai pripildo orą aromato. Jo klausantieji pakildavo mintimis nuo žemiškos tremties į dangiškus namus. SD 58.2

Jėzus buvo gydančio gailestingumo versmė pasauliui. Visus tuos atsiskyrimo metus Nazarete Jo gyvenimas tekėjo užuojautos ir švelnumo srovėmis. Senoliai, liūdintys, prislėgtieji nuodėmių, nekaltai džiūgaujantys vaikai, maži girių žvėreliai, kantrūs nešuliniai gyvuliai - visi buvo laimingesni dėl Jėzaus buvimo. Tas, kurio galingas žodis išlaiko pasaulius, stapteldavo padėti sužeistam paukščiui. Nebuvo nieko, kas liktų Jo nepastebėta, nieko, kam Jis atsisakytų patarnauti. SD 58.3

Augant išmintimi ir stotu, gausėjo ir Jėzaus malonė Dievo bei žmonių akyse. Jis susilaukė visų širdžių užuojautos, pats parodydamas, jog sugeba visus užjausti. Dėl supančios vilties ir drąsos atmosferos Jis tapo palaiminimas kiekvieniems namams. Sabatos dieną sinagogoje Jis dažnai buvo kviečiamas paskaityti iš pranašų knygų, ir kai iš pažįstamų šventųjų tekstų žodžių imdavo sklisti nauja šviesa, klausytojų širdys suvirpėdavo. SD 59.1

Vis dėlto Jėzus vengė pasirodymo. Per visus Savo gyvenimo Nazarete metus Jis nė karto nepademonstravo Savo stebuklingų galių. Jis nesiekė nei aukštų postų, nei titulų. Jo ramus ir paprastas gyvenimas, net tai, ką Šventasis Raštas nutyli, kaip slinko Jo pirmieji metai, yra svarbi pamoka. Juo ramesnis ir paprastesnis vaiko gyvenimas - juo mažiau jame dirbtinio stimuliavimo ir juo daugiau harmonijos su gamta, - tuo naudingiau jo fiziniam bei protiniam gyvybingumui ir dvasinei jėgai. SD 59.2

Jėzus - mūsų pavyzdys. Daugelis susidomėję tyrinėja Jo viešos tarnystės laikotarpį, bet neatkreipia dėmesio į mokymą apie Jo ankstyvuosius gyvenimo metus. Tačiau būtent gyvendamas tėvų namuose Jis rodė pavyzdį visiems vaikams ir jaunuoliams. Išgelbėtojas nužengė į skurdą, kad pamokytų, kaip arti mes, paprasti žmonės, galime gyventi su Dievu. Jis gyveno, kad patiktų Savo Tėvui ir Jį garbintų bei šlovintų paprastuose dalykuose. Jo misija prasidėjo nuo paprastų darbininkų, sunkiai besipelnančių kasdieninę duoną, amato pašventinimo. Dirbdamas dailide Jis tarnavo Dievui lygiai taip pat, kaip tada, kai darė stebuklus minioms žmonių. Kiekvienas jaunuolis, kuris savo kukliuose na-muose seka Kristaus ištikimybės ir paklusnumo pavyzdžiu, gali tarti žodžius, kuriuos apie Jį per Šventąją Dvasią pasakė Tėvas: „ Štai Mano tarnas, kurį Aš remiu, Mano išrinktasis, kuriuo Aš gėriuosi” (Izaijo 42, 1) . SD 59.3