Su meile iš Dangaus

47—Tarnavimas

Šis skyrius pagrįstas Mato 17, 9-21;
Morkaus 9, 9-29; Luko 9, 37-45

ANT KALNO praėjo visa naktis. Kai patekėjo saulė, Jėzus su mokiniais nusileido į lygumą. Pasinėrę į savo mintis, mokiniai buvo apimti pagarbios baimės ir tylūs. Net Petras nepratarė nė žodžio. Jie mielai būtų pasilikę toje šventoje vietoje, kurią palytėjo šviesa iš dangaus ir kurioje Dievo Sūnus apreiškė Savo šlovę; tačiau reikėjo darbuotis dėl žmonių, kurie iš toli ir arti jau ieškojo Jėzaus. SD 394.1

Kalno papėdėje jau buvo susirinkusi didelė minia. Juos čia atvedė pasilikę mokiniai, žinoję, kur nuėjo Jėzus. Artindamasis prie jų, Gelbėtojas liepę Savo trims bendrakeleiviams nepasakoti, ką matę: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių ”. Mokiniams duotasis apreiškimas turėjo būti apmąstytas jų širdyse, o ne skelbiamas viešai. Apie jį sužinojusios minios būtų tik pasijuokusios arba ėmusios tuščiai smalsauti. Kol Kristus nebuvo prisikėlęs iš numirusiųjų, tos scenos negalėjo suprasti net devyni likusieji apaštalai. Kaip sunkiai ją suprato trys išrinktieji, liudija faktas, jog nepaisant visko, ką Kristus papasakojo kas Jo laukė, jie vis tiek ginčijosi tarpusavyje, ką galėtų reikšti prisikėlimas iš numirusių. Pagaliau jie paprašė Jėzų paaiškinti. Jo žodžiai apie ateitį juos nuliūdino; daugiau į ateities apreiškimą jie nesigilino ir mieliau buvo linkę tikėti, kad tai niekada neįvyks. SD 394.2

Žmonės slėnyje, pamatę Jėzų, puolė bėgti pas Jį, pagarbiai ir džiaugsmingai sveikindami. Tačiau Jo įžvalgi akis greitai pastebėjo, kad jie didžiai sutrikę. Mokiniai atrodė susirūpinę. Viena aplinkybė buvo juos labai nuvylusi ir pažeminusi. SD 395.1

Kol jie laukė kalno papėdėje, vienas tėvas atvedė sūnų, apsėstą jį kamavusios nebylės dvasios. Siųsdamas Dvylika skelbti Galilėjoje Jėzus buvo suteikęs jiems galią išvarinėti netyrąsias dvasias. Kol jų tikėjimas buvo stiprus, piktosios dvasios paklusdavo jų žodžiui. Taigi jie ir dabar Kristaus vardu liepė piktajai dvasiai palikti savo auką; tačiau demonas tik pasityčiojo iš jų vėl pademonstruodamas savo jėgą. Mokiniai, negalėdami paaiškinti savo pralaimėjimo, jautė, jog užtraukia negarbę ir sau, ir savo Mokytojui. Be to, minioje buvo Rašto aiškintojų, kurie tik ir laukė progos juos pažeminti. Prasibrovę prie mokinių, jie apibėrė juos klausimais, norėdami įrodyti, kad ir jie, ir jų Mokytojas - apgavikai. Štai, triumfuodami paskelbė rabinai, piktoji dvasia, kurios negali įveikti nei mokiniai, nei pats Kristus. Žmonės buvo linkę palaikyti Rašto aiškintojus, tad minioje jautėsi panieka ir pasipylė patyčios. SD 395.2

Bet staiga kaltinimai liovėsi. Artinosi Jėzus su trim kitais mokiniais, ir žmonės atsigręžė į juos. Naktis, praleista dangaus šlovėje, paliko pėdsaką Išgelbėtojo ir Jo bendražygių veiduose. Išvydę juos švytinčius, žmonės nuščiuvo. Išsigandę Rašto aiš-kintojai pasitraukė, o minia ėmė sveikinti Jėzų. SD 395.3

Tarsi žinodamas, kas atsitiko, Gelbėtojas žengė į konflikto sceną ir, nukreipęs žvilgsnį į Rašto aiškintojus, paklausė: „Ko ginčijatės su jais?” SD 395.4

Balsai, kurie ką tik plyšojo taip drąsiai ir įžūliai, dabar tylėjo. Tylėjo ir visa minia. Pro ją prasiyrė apsėstojo tėvas, puolė Jėzui po kojomis ir papasakojo savo nelaimės bei nusivylimų istoriją. „Mokytojau, aš atvedžiau pas Tave sūnų, kuris yra nebylės dvasios apsėstas. Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso... Aš prašiau Tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nevaliojo ”. SD 395.5

Jėzus apžvelgė baimės sukaustytą minią, priekabių ieškojusius Rašto aiškintojus ir suglumusius mokinius. Visų širdyse Jis įžvelgė netikėjimą, todėl sielvartingu balsu sušuko: „O netikinti gimine! Iki kol Man reikės su jumis būti? Kiek ilgai jus kęsti? ” Paskui sutrikusiam tėvui liepė: „Atveskite jį pas Mane! ” SD 396.1

Kai buvo atvestas berniukas ir Išgelbėtojo akys nukrypo į jį, piktoji dvasia parvertė vaiką ant žemės ir ėmė jį tąsyti. Jis voliojosi ant žemės, iš burnos ėjo putos, orą drebino jo nežmoniški klyksmai. SD 396.2

Gyvybės Kunigaikštis ir tamsos jėgų kunigaikštis vėl susirėmė mūšio lauke. Kristus įgyvendino Savo misiją „skelbti belaisviams išvadavimo, ...vaduotiprislėgtųjų” (Luko 4, 18) . Šėtonas stengėsi išlaikyti auką savo naguose. Susirėmimą iš arti stebėjo ir neregimi šviesos angelai, ir piktosios dvasios. Akimirksniui Jėzus leido demonui pademonstruoti savo jėgą, kad stebėtojai galėtų suprasti, koks darbas bus atliktas. SD 396.3

Minia žiūrėjo užgniaužusi kvapą, o berniuko tėvas - apimtas kančios, vilties ir baimės. Jėzus paklausė: „Ar nuo seniai jam taip darosi?” Tėvas papasakojo apie ilgus metus trunkančias kančias ir, tarsi nebegalėdamas daugiau kentėti, sušuko: „Tad, jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums! ” „Jei ką gali ”. Net dabar tėvas abejojo Kristaus galia. SD 396.4

Jėzus atsakė: „Tikinčiam viskas galima!” Kristus galios nestokojo, bet išgydymas priklausė nuo tėvo tikėjimo. Supratęs savo silpnumą, tėvas pratrūko raudoti ir prašyti Kristaus: „Ti - kiu! Padėk mano netikėjimui!” Jėzus atsigręžė į apsėstąjį ir įsakė: „Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!” Pasigirdo klyksmas, dvasia berniuką ėmė purtyti. Prieš išeidamas demonas, atrodė, norėjo atimti savo aukos gyvybę. Berniukas liko gulėti sustingęs, be jokių gyvybės ženklų. Minia ėmė kuždėtis: „Jis mirė ”. Tačiau Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė ir visiškai sveiko kūno bei proto nuvedė pas jo tėvą. Tėvas ir sūnus šlovino savo Išvaduotojo vardą. „Visi neteko žado dėl Dievo didybės ”, o Rašto aiškintojai, sutriuškinti ir prislėgti, rūškanais veidais pasitraukė. SD 396.5

„Jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!” Kokia daugybė nuodėmės prislėgtų sielų kartoja šią maldą. Ir visiems gailestingojo Išgelbėtojo atsakymas yra toks: „Tikinčiam viskasgalima!” Būtent tikėjimas sujungia mus su dangumi ir suteikia jėgų kovoti su tamsos jėgomis. Kristuje Dievas parūpino priemonių įveikti kiekvieną nuodėmingą charakterio bruožą bei atsispirti kiekvienai pagundai, kad ir kokia stipri ji būtų. Tačiau daugelis stokoja tikėjimo, todėl lieka toli nuo Kristaus. Tegul šios sielos su savo bejėgišku nevertumu puola į savo gailestingojo Gelbėtojo malonę. Žiūrėkite ne į save, o į Kristų. Tas, kuris gydė ligonius ir išvarinėjo demonus, gyvendamas tarp žmonių, ir šiandien yra tas pats galingasis Atpirkėjas. Tikėjimas ateina per Dievo Žodį. Taigi laikykitės Jo pažado: „Ateinančio pas Mane Aš neatstumsiu” (Jono 6, 37) . Pulkite Jam po kojomis ir šaukite: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!” Kol tai darysite, niekada nepražūsite - niekada. SD 397.1

Per trumpą laiką išrinktieji mokiniai pamatė ir didžiausią šlovę, ir skaudžiausią paniekinimą. Jie regėjo žmogiškumą, atsimainiusį pagal Dievo atvaizdą, ir paniekintą taip, jog tapo panašus į velnią. Ant kalno Jėzus kalbėjo su dangaus pasiuntiniais ir Šlovingojo balso buvo paskelbtas Dievo Sūnumi; paskui jie matė Jėzų sukrečiančioje ir atstumiančioje situacijoje, susitikusį su demono apsėstu berniuku - jo veidas buvo perkreiptas, jis griežė dantimis, apimtas agonijos spazmų, kurių negalėjo palengvinti joks žmogus. Ir šis galingasis Atpirkėjas, kuris vos prieš kelias valandas stovėjo pašlovintas Savo mokinių akivaizdoje, pakėlė nuo žemės šėtono auką ir sveiko kūno bei proto grąžino ją tėvui ir namiškiams. SD 397.2

Tai buvo pamoka apie atpirkimą - Dieviškasis nužengė iš Tėvo šlovės pas pražuvusiuosius. Ši pamoka liudijo ir apie mokinių misiją. Kristaus tarnų gyvenimas turi būti leidžiamas ne tik ant kalno su Jėzumi, dvasinio apšvietimo valandomis. Jiems yra darbo ir slėnyje. Šėtono pavergtos sielos laukia tikėjimo žodžio ir jas išlaisvinančios maldos. SD 397.3

Devyni mokiniai vis dar galvojo apie nemalonų juos ištikusios nesėkmės faktą; ir kai Jėzus vėl liko vienas su jais, jie paklausė: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?” Jėzus atsakė: „Dėl silpno tikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai ‘ - ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo”. „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda ”. Jų netikėjimas, sutrukdęs jiems artimiau bendrauti su Kristumi, ir nerūpestingumas jiems pavestojo švento darbo atžvilgiu ir lėmė nesėkmę kovojant su tamsos jėgomis. SD 398.1

Kristaus žodžiai apie Jo mirtį sukėlė liūdesį ir abejones. O tai, kad Kristus išsirinko lydėti Jį į kalną tik tris mokinius, sukėlė kitų devynių pavydą. Užuot stiprinę savo tikėjimą malda ir Kristaus žodžių apmąstymu, jie pasinėrė į savo nuogąstavimus ir asmenines nuoskaudas. Štai tokioje tamsos būsenoje jie stojo į kovą su šėtonu. SD 398.2

Kad laimėtų panašų susirėmimą, jie turėjo imtis darbo būdami visai kitokios dvasios. Jų tikėjimą turėjo stiprinti karšta malda, pasninkas ir širdies nusižeminimas. Jie turėjo išsižadėti savęs ir prisipildyti Dvasios bei Dievo jėgos. Tik uoliai, atkakliai meldžiantis Dievui su tikėjimu - tikėjimu, kuris veda į visišką priklausomybę nuo Dievo ir beatodairišką pasišventimą Jo darbui, - gali būti suteikta žmonėms Šventosios Dvasios pagalba kovai su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. SD 398.3

Jėzus pasakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai ‘ - ir jis persikeltų ”. Nors garstyčios grūdelis yra toks mažas, jame slypi tas pats paslaptingas gyvybės principas, kuris skatina augti ir didžiausią medį. Garstyčios grūdeliui nukritus į žemę, mažučiukas daigelis įsisavina visus elementus, kuriuos Dievas parūpino jam maitintis, ir greitai ima augti. Jeigu jūsų tikėjimas toks, jūs įsitvirtinsite Dievo Žodyje ir visuose padedančiuose veiksniuose, kuriuos Jis teikia. Taip jūsų tikėjimas stiprės ir atneš jums į pagalbą dangaus jėgą. Kliūtys, kurias šėtonas supils jūsų kelyje, nors atrodys neįveikiamos, kaip amžinieji kalnai, išnyks pareikalavus tikėjimui. Jums nebus nieko negalimo. SD 398.4