Su meile iš Dangaus

44—Tikrasis ženklas

Šis skyrius pagrįstas Mato 15, 29-39; 16, 1-12;
Morkaus 7, 31-37; 8, 1-21

„PALIKĘS TYRO sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį” (Morkaus 7, 31). SD 372.1

Būtent Dekapolio krašte buvo pagydytas Gergezos apsėstasis. Čia žmonės, pasipiktinę kiaulių bandos sunaikinimu, liepė Jėzui pasišalinti iš jų tarpo. Tačiau jie klausėsi Jo paliktų pasiuntinių, ir vėl kilo noras su Juo susitikti. Jėzui grįžus į tą kraštą, susirinko minia, ir Jam buvo atvestas sunkiai kalbantis kurčius. Jėzus pagydė tą žmogų ne vien žodžiu, kaip darydavo anksčiau. Pasivedėjęs jį atokiau nuo minios, Jis uždėjo jam ant ausų pirštus ir palietė jo liežuvį. Pažvelgęs į dangų Jis atsiduso, mat pagalvojo apie ausis, kurios neatsivers tiesai, ir liežuvius, kurie neišpažins Atpirkėjo. Sulig žodžiu „Atsiverk!” žmogui sugrįžo kalba, ir, nepaisydamas įsakymo niekam apie tai nepasakoti, jis skelbė plačiai apie savo išgydymą. SD 372.2

Jėzus užkopė į kalną. Minia plūdo paskui Jį, vedė ligonius ir luošius, guldė juos Jam po kojomis. Jis visus juos išgydė, ir žmonės, nors ir pagonys, šlovino Izraelio Dievą. Tris dienas jie būriavosi aplink Gelbėtoją - naktimis miegodavo po atviru dangumi, o dienomis godžiai brovėsi arčiau, kad girdėtų Kristaus žodžius ir matytų Jo darbus. Po trijų dienų baigėsi maistas. Jėzus nenorėjo, kad jie skirstytųsi alkani, todėl liepė mokiniams juos pamaitinti. Mokiniai vėl parodė savo netikėjimą. Betsaidoje jie jau buvo matę, kaip sulig Kristaus palaiminimu nedidelio kiekio maisto užteko pasotinti miniai; tačiau dabar jiems vėl pritrūko tikėjimo Jo galia padauginti peną alkanoms minioms. Be to, Betsaidoje buvo pamaitinti žydai, o šie žmonės buvo pagonys. Mokinių širdyse vis dar buvo gajūs žydų prietarai, tad jie paklausė Jėzaus: „Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti šitokią minią? ” Vis dėlto paklusę Jo žo-džiui, jie atnešė, ką turėjo, - septynis kepaliukus duonos ir dvi žuvis. Minia buvo pamaitinta, ir dar pririnktos septynios didelės pintinės maisto likučių. Buvo pasotinta keturi tūkstančiai vyrų, neskaitant moterų su vaikais, ir Jėzus paleido juos patenkintus bei dėkingomis širdimis. SD 372.3

Tuomet sėdęs su mokiniais į valtį, Jis perplaukė ežerą ir nukako į Magdalą, esančią Genezareto dykumos rytuose. Tyro ir Sidono pariby Jo dvasią atgaivino finikietės tikėjimas. Jį su džiaugsmu priėmė ir Dekapolio pagonys. Dabar, dar kartą išlipęs Galilėjoje, kur Jo galia pasireiškė stipriausiai, kur buvo atlikta daugiausia gailestingumo darbų ir kur Jis skelbė Savąjį mokymą, Jėzus buvo sutiktas su panieka ir netikėjimu. SD 373.1

Prie fariziejų pasiuntinio prisidėjo turtingų ir valdingų sadukiejų atstovai, kunigai, skeptikai ir tautos aristokratija. Tos dvi grupuotės šiaip jau buvo nuožmūs priešai. Sadukiejai, kad išsaugotų savo padėtį ir įtaką, stengėsi pelnyti valdžios palankumą. Fariziejai, priešingai, kurstė visuomenės neapykantą romėnams ir laukė, kada galės nusimesti užkariautojų jungą. Bet dabar fariziejai ir sadukiejai susivienijo prieš Kristų. Toks tokio ieško; bet koks blogis šliejasi prie blogio, kad būtų sunaikintas gėris. SD 373.2

Dabar fariziejai ir sadukiejai atėjo pas Kristų prašydami ženklo iš dangaus. Kai Jozuės laikais Izraelis stojo į mūšį su kanaaniečiais prie Bet Horono, įsakius vadui, danguje sustojo saulė, kol buvo pasiekta pergalė. Žydų istorijoje nutiko daug panašių stebuklų. Tokio ženklo buvo pareikalauja ir iš Jėzaus. Tačiau žydams reikėjo ne šių ženklų. Jiems galėjo pasitarnauti ne tik išoriniai faktai. Jiems reikėjo ne proto nušvitimo, o dvasinio atsinaujinimo. SD 373.3

Jėzus pasakė: „Veidmainiai! Jūs mokate aiškinti dangaus veidą, o laiko ženklų - ne ”. Mat tyrinėdami dangų jie pranašaudavo, koks bus oras. Paties Kristaus žodžiai, ištarti su Šventosios Dvasios jėga, apkaltinančia juos nuodėme, jau ir buvo ženklas, kurį Dievas siuntė jų išgelbėjimui. O ženklai tiesiai iš dangaus buvo siunčiami tam, kad paliudytų Kristaus misiją. Angelų giesmė piemenims, išminčius vedusi žvaigždė, balandis ir balsas iš dangaus Jėzaus krikšto metu - visa tai liudijo apie Jį. SD 374.1

„Atsidusęs iš širdies gilumos, Jis tarė: ‘Ir kam gi ši giminė reikalauja ženklo? Jai nebus duota kitokio ženklo, kaip tik Jonosženklas’“. Kaip Jonas tris dienas ir tris naktis išbuvo banginio pilve, taip Kristus tą patį laiką turėjo išbūti „žemės širdyje”. Ir kaip Jonos pamokslavimas buvo ženklas nineviečiams, taip Kristaus pamokslavimas buvo ženklas Jo kartai. Tačiau kaip skirtingai buvo priimtas tas žodis! Didžiojo pagonių miesto gyventojai suvirpėjo išgirdę Dievo perspėjimą. Karaliai ir didikai nusižemino; aukštuomenė ir prastuomenė drauge šaukėsi dangaus Dievo ir sulaukė Jo gailestingumo. Kristus pasakė: „Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona” (Mato 12, 41) . SD 374.2

Kiekvienas Kristaus atliktas stebuklas buvo Jo dieviškumo ženklas. Jis darė būtent tą darbą, kuris buvo pranašaujamas kalbant apie Mesiją; tačiau fariziejus šie gailestingumo darbai žeidė. Žydų vyresnieji į žmonių kančias žiūrėjo su beširdišku abejingumu. Daugeliu atvejų jų savanaudiškumas ir priespauda sukeldavo ligas, kurias gydė Kristus. Taigi Jo stebuklai jiems buvo priekaištas. SD 374.3

Atstumti Išgelbėtojo darbą žydus paskatino būtent aiškiausi Jo dieviško charakterio įrodymai. O pagrindinis Jo stebuklų tikslas ir buvo palaiminti žmoniją. Tai, kad Jį siuntė Dievas, aiškiausiai liudijo Dievo charakterį apreiškiantis Jo gyvenimas. Jėzus dirbo Dievo darbus ir kalbėjo Jo žodžius. Toks gyvenimas - didžiausias iš visų stebuklų. SD 374.4

Kai tiesos žinia skelbiama mūsų laikais, netrūksta tokių, kurie kaip tie žydai, šaukia: „Parodyk mums ženklą! Padaryk stebuklą^ Fariziejų prašomas, Kristus nepadarė jokio stebuklo. Nedarė Jis stebuklo ir dykumoje, gundomas šėtono. Jis nesuteikia mums galios išaukštinti save ar tenkinti netikėjimo ir išdidumo reikalavimus. Tačiau Evangelijoje netrūksta Jo dieviškos kilmės ženklų. Argi ne stebuklas, kad mes galime ištrūkti iš šėtono vergijos? Priešiškumas šėtonui žmogaus prigimčiai nėra įgimtas; jį įdiegia Dievo malonė. Kai išvaduojamas užsispyrusios, aikštingos valios valdomas žmogus, kuris visa širdimi atsiliepia į Dievo dangiškųjų pasiuntinių kvietimą, įvyksta stebuklas; taip yra ir su žmogumi, kuris ilgą laiką mito melu, kol pagaliau suprato moralinę tiesą. Kiekvieną kartą, kai žmogus atsiverčia ir mokosi mylėti Dievą bei laikytis Jo įsakymų, išsipildo Dievo pažadas: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia” (Ezechielio 36, 26) . Pasikeitimas žmogaus širdyje, jo charakterio kaita - tai stebuklas, liudijantis apie amžinai gyvą Išgelbėtoją, kuris darbuojasi gelbėdamas žmones. Nuoseklus gyvenimas Kristuje - didžiulis stebuklas. Dabar ir visada skelbiamą Dievo Žodį turi lydėti vienintelis ženklas - Šventosios Dvasios buvimas, paverčiantis Žodį atgimdančia jėga, tiems, kurie jo klauso. Tai Dievo liudijimas pasauliui apie dievišką Jo Sūnaus misiją. SD 375.1

Tie, kurie reikalavo iš Jėzaus ženklo, buvo tokių netikėjimo užkietintų širdžių, kad neįžvelgė Jo charakteryje Dievo panašumo. Jie nepastebėjo, kad Jo misija įgyvendina Šventąjį Raštą. Palyginime apie turtuolį ir Lozorių Jėzus fariziejams pasakė: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusiųprisikeltų” (Luko 16, 31) . Jiems nebūtų padėjęs joks ženklas, kuris gali būti duotas danguje arba žemėje. SD 375.2

Jėzus, „atsidusęs iš širdies gilumos ”, nusigręžė nuo priekabiautojų ir vėl su mokiniais sėdo į valtį. Liūdnai tylėdami jie perplaukė ežerą atgal. Vis dėlto negrįžo į tą vietą, iš kurios buvo išplaukę, o pasuko į Betsaidą, maždaug ten, kur buvo pamaitinta penkiatūkstantinė minia. Pasiekęs kitą krantą, Jėzus pasakė: „Fariziejų ir sadukiejų raugo saugokitės!” Nuo Mozės laikų žydai buvo įpratę Velykų laikotarpiu išmesti iš savo namų raugą, nes buvo mokomi laikyti jį nuodėmės simboliu. Tačiau mokiniai Jėzaus nesuprato. Taip staiga išvykdami iš Magdalos, jie buvo užmiršę pasiimti duonos ir turėjo su savim tik vieną kepaliuką. Būtent šiai aplinkybei jie ir priskyrė Kristaus žodžius, perspėjančius nepirkti duonos iš fariziejų ar sadukiejų. Dėl tikėjimo ir dvasinės įžvalgos stokos jie dažnai neteisingai suprasdavo Jo pasakymus. Todėl Jėzus papriekaištavo jiems už tai, kad jie pagalvojo, jog Tas, kuris keliomis žuvelėmis ir miežinės duonos kepaliukais pamaitino tūkstančius, šiuo rūsčiu perspėjimu galėjo turėti galvoje tik laikiną peną. Buvo pavojus, kad sukti fariziejų ir sadukiejų išvedžiojimai suterš Jo mokinius netikėjimo raugu ir paskatins lengvabūdiškai žiūrėti į Jo pamokymus. SD 375.3

Mokiniai buvo linkę manyti, kad Mokytojas turi patenkinti prašymą ir parodyti ženklą iš dangaus. Jie buvo įsitikinę, kad Jis puikiausiai sugeba tai padaryti ir toks ženklas nutildytų Jo priešus. Jie neįžvelgė šių priekabiautojų veidmainystės. SD 376.1

Po kelių mėnesių „susirinko tūkstančiai žmonių, kad vieni kitus trypė. Tada Jėzus pradėjo kalbėti pirmiausia Savo mokiniams: ‘Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės!’” (Luko 12, 1) SD 376.2

Į maistą įmaišytas raugas veikia nepastebimai, savaip keisdamas visą masę. Taip ir veidmainystė, jeigu jai leidžiama egzistuoti širdyje, persmelkia charakterį ir gyvenimą. Kristus jau buvo pateikęs ryškų fariziejų veidmainystės pavyzdį, priekaištaudamas dėl korbano praktikavimo, leidžiančio vaikų pareigos ignoravimą pridengti tariama ištikimybe šventyklai. Rašto aiškintojai ir fariziejai diegė neteisingus principus. Jie slėpė tikrąsias savo doktrinų tendencijas ir išnaudojo kiekvieną progą dirbtinai brukti jas į klausytojų protus. Priimti šie klaidingi principai veikė kaip raugas maiste - persmelkdavo ir keisdavo charakterį. Būtent dėl šio neteisingo mokymo žmonėms buvo taip sunku priimti Kristaus žodžius. SD 376.3

Panašią įtaką ir šiandien daro tie, kurie stengiasi aiškinti Dievo Įstatymą, pritaikydami jį prie savo papročių. Ši grupė žmonių atvirai Įstatymo nepuola, bet iškelia abejotinas teorijas, kurios pamina jo principus. Jie interpretuoja jį taip, kad sugriautų jo jėgą. SD 377.1

Fariziejų veidmainystė buvo susitelkimo į save vaisius. Pašlovinti save buvo jų gyvenimo tikslas. Būtent tai skatino juos iškraipyti ir neteisingai taikyti Šventąjį Raštą, apakino juos Kristaus misijos tikslui. Net Kristaus mokiniams buvo kilęs pavojus pradėti puoselėti šią subtilią blogybę. Tie, kurie laikė save Jėzaus sekėjais, bet nepaliko visko, kad taptų Jo mokiniais, didžia dalimi buvo paveikti fariziejų mokymo. Jie dažnai blaškėsi tarp tikėjimo ir netikėjimo bei neįžvelgė Kristuje slypinčios išminties lobių. Net mokiniai, nors išoriškai buvo viską palikę dėl Jėzaus, širdyje nepaliovė siekti sau garbės. Būtent ši dvasia kurstė varžytis, kuris didesnis. Būtent tai skyrė juos nuo Kristaus, dėl to jie taip menkai prijautė Jo pasiaukojimo misijai ir taip lėtai jiems vėrėsi atpirkimo paslaptis. Kaip raugas, paliktas atlikti savo darbą, sukels irimą ir gedimą, taip ir sau naudos ieškanti dvasia, kai ji yra puoselėjama, suteršia ir žlugdo sielą. SD 377.2

Kaip plačiai ši subtili, apgaulinga nuodėmė paplitusi tarp mūsų - Viešpaties sekėjų - ir šiandien, kaip senovėje! Kaip dažnai mūsų tarnavimą Kristui, mūsų bendravimą vienas su kitu bjauroja slaptas troškimas išaukštinti save! Kaip greitai gimsta noras įtikti sau ir žmonių palankumo ilgėjimasis! Būtent meilė sau, troškimas rasti lengvesnį kelią nei paskyrė Dievas, skatina Dievo nurodymus pakeisti žmonių sukurtomis teorijomis ir tradicijomis. Kristus perspėjo Savo mokinius: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ”. SD 377.3

Kristaus religija yra įsikūnijęs nuoširdumas. Uolumas dėl Dievo šlovės - Šventosios Dvasios įdiegtas motyvas; tik Jos veikimas gali pažadinti šį motyvą. Tik Dievo galia gali įveikti norą ieškoti sau naudos ir veidmainystę. Ši permaina - Jo veikimo ženklas. Kai mūsų priimtasis tikėjimas sugriauna savanaudiškumą ir apsimetinėjimus, kai jis paskatina ieškoti ne savo, o Dievo šlovės, galime žinoti, jog viskas gerai. „Tėve, pašlovink Savo vardą!” (Jono 12, 28) - tokia buvo pagrindinė Kristaus gyvenimo gaida, ir jeigu seksime Jį, tai bus pagrindinė ir mūsų gyvenimo gaida. Jie liepia mums „taip vaikščioti, kaip ir Jis vaikščiojo ” ir iš to patirti, „jog esame Jį pažinę, kad laikomės Jo įsakymų” (1 Jono 2, 6. 3) . SD 377.4