Su meile iš Dangaus

31—Kalno pamokslas

Šis skyrius pagrįstas Mato 5-uoju, 6-uoju ir 7-uoju skyriumi

KRISTUS RETAI suburdavo vien tik mokinius pasiklausyti Jo pamokslų. Jis norėjo, kad Jo auditoriją sudarytų ne tik tie, kurie jau žinojo kelią į gyvenimą. Jo tikslas buvo aprėpti kuo didesnes nežinioje ir klaidingose pažiūrose skendinčias minias. Jis skelbė tiesą ten, kur ji galėjo pasiekti aptemusius protus. Jėzus pats buvo tiesa, kuri stovėjo susijuosusi strėnas, ištiesusi rankas laiminti, kalbanti perspėjimo, maldavimo ir padrąsinimo žodžius, siekianti atgaivinti visus, kurie ateis pas Jį. SD 268.1

Kalno pamokslą, nors pasakytą būtent mokiniams, girdėjo daugybė žmonių. Įšventinęs apaštalus, Jėzus nuėjo su jais prie ežero. Čia jau nuo ankstyvo ryto rinkosi žmonės. Be įprastinių minių iš Galilėjos miestų, plūdo maldininkai iš Judėjos, net pačios Jeruzalės, iš Perėjos, Dekapolio, Idumėjos, iš Judėjos pietų, Tyro ir Sidono bei finikiečių miestų, išsibarsčiusių Viduržemio jūros pakrantėje. Šie žmonės „buvo girdėję apie Jo darbus”, todėl „susirinko Jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų... Iš Jo ėjo galia ir visus gydė” (Morkaus 3, 8; Luko 6, 17-19) . SD 268.2

Siaurame paplūdimio ruože žmonės netilpo net stovėti, kad girdėtų Jėzaus balsą, todėl Jis nusivedė juos atgal ant kalno šlaito. Priėjęs vietą, kur visiems buvo patogu, Jėzus atsisėdo ant žolės, o mokiniai ir minia pasekė Jo pavyzdžiu. SD 268.3

Mokiniai niekada nesitraukė nuo Jėzaus. Nors Jį nuolatos buvo glaudžiai apspitusi minia, mokiniai suprato, kad jie turi nesileisti jos nustumiami į šalį. Jie sėdėdavo prie pat Jėzaus, kad nepraleistų pro ausis nė vieno Jo mokymo žodžio. Jie buvo įdėmūs klausytojai, trokštantys suprasti tiesas, kurias turės skelbti visose šalyse ir visais laikais. SD 268.4

Su tuo pačiu jausmu, kad gali įvykti kažkas neįprasta, jie ir dabar šliejosi prie Mokytojo. Mokiniai neabejojo, jog veikiai bus sukurta karalystė, ir iš to rytmečio įvykių sprendė, kad tuoj bus kažkas apie ją pranešta. Minia taip pat nuščiuvusi laukė; visur mirgėjo itin susidomėję veidai. Susėdus kalno atšlaitėje ant žolės ir laukiant, kol prabils dieviškasis Mokytojas, jų širdis užplūdo mintys apie ateities šlovę. Tarp jų buvo Rašto aiškintojų ir fariziejų, kurie laukė tos dienos, kai nekenčiamieji romėnai bus jiems po padu ir būtent jiems priklausys didžiausios pasaulio imperijos turtai bei didybė. Suvargę valstiečiai ir žvejai savo ruožtu tikėjosi išgirsti, kad jų vėjo košiamas lūšneles, neskalsų duonos kąsnį, sunkų triūsą ir nuolatinę baimę dėl rytdienos pakeis prabangūs rūmai ir nerūpestingos dienos. Jie tikėjosi, kad Kristus vietoj vieno šiurkštaus drabužio, kurį jie vilkėdavo dieną ir kuriuo užsiklodavo naktį, apvilks juos turtingais ir prabangiais jų užkariautojų drabužiais. Visų širdys virpėjo nuo orios vilties, kad greitai Izraelis bus pagerbtas prieš tautas kaip Viešpaties išrinktasis, o Jeruzalė išaukštinta kaip visuotinės karalystės galva. SD 269.1

Kristus nuvylė šias išaukštinimo pasaulyje viltis. Kalno pamoksle Jis stengėsi sugriauti neteisingo švietimo atliktą darbą ir suformuoti Savo klausytojams teisingą supratimą apie Jo karalystę ir Jo paties charakterį. Vis dėlto Jis tiesiogiai nepuolė žmonių klaidų. Jis matė, kaip pasaulis kenčia dėl nuodėmių, bet tiesmukai jiems neatskleidė jų nuopuolio. Jėzus kalbėjo jiems apie kažką nepalyginamai geresnio, nei jie žinojo. Nekovodamas su jų supratimais apie Dievo karalystę, Jis išdėstė įėjimo į ją sąlygas, palikdamas jiems patiems darytis išvadas apie jos prigimtį. SD 269.2

Tiesos, kurias Jis aiškino, mums ne mažiau svarbios nei tai miniai, kuri sekė paskui Jėzų. Mes kaip ir jie turime žinoti pagrindinius Dievo karalystės principus. SD 269.3

Pirmieji Kristaus žodžiai ant kalno susirinkusiems žmonėms buvo palaiminimas. Pasak Jo, laimingi tie, kurie pripažįsta savo dvasinį skurdą ir jaučia savo atpirkimo poreikį. Evangelija turi būti skelbiama vargdieniams. Ne dvasiškai išdidiems, kurie laiko save turtingais ir jiems nieko nereikia, o nuolankiesiems ir atgailaujantiems. Buvo atverta vienintelė versmė, apvalanti nuo nuodėmių, - versmė turintiems vargdienio dvasią. SD 270.1

Išdidi širdis stengiasi nusipelnyti išgelbėjimą; tačiau ir mūsų nuopelnai dangaus akivaizdoje, ir mūsų tinkamumas patekti į jį slypi Kristaus teisume. Viešpats nieko negali padaryti, kad žmogus atgimtų, kol jis, suvokęs savo silpnumą ir atsikratęs bet kokio pasitenkinimo savimi, neatsiduoda Dievui. Tik tada jis gali priimti dovaną, kurią Dievas nori įteikti. Sielai, kuri suvokia savo poreikį, pagalba ateina nedelsiant. Jai niekas netrukdo eiti pas Tą, kuriame gyvena visa pilnatvė. „Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis, kurio vardas - Šventasis, sako taip: ‘Šventose aukštybėse gyvenu ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu, kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą’” (Izaijo 57, 15). SD 270.2

„Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“. Šiais žodžiais Kristus nepasakė, kad liūdesys pats savaime turi galią nuplauti nuodėmės kaltę. Jis nepritaria apsimetinėjimui ar sąmoningam nuolankumui. Liūdesys, apie kurį Jis kalba, - tai ne prislėgta nuotaika ir dejonės. Nors mes liūdime dėl nuodėmių, turime džiaugtis brangia privilegija būti Dievo vaikais. SD 270.3

Mes dažnai susikremtame dėl to, kad mūsų blogi darbai užtraukia nemalonias pasekmes mums patiems; tačiau tai nėra atgaila. Tikras gailėjimasis dėl nuodėmių yra Šventosios Dvasios veikimo vaisius. Dvasia atskleidžia Išgelbėtojo negerbusios ir skaudinusios širdies nedėkingumą bei atveda mus sugniuždytus į kryžiaus papėdę. Kiekviena nuodėmė Jėzų žeidžia iš naujo; žvelgdami į Tą, kurį mes pervėrėme, mes liūdime dėl Jį skaudinančių nuodėmių. Toks liūdesys veda į nuodėmės atsižadėjimą. SD 270.4

Pasauliečiai tokį liūdesį gali pavadinti silpnumu; bet, priešingai, tai yra jėga, kuri susieja atgailaujančius su Begaliniu nesutraukomomis grandimis. Jis parodo, kad Dievo angelai grąžina sielai malones, kurios per širdies surambėjimą ir nuodėmes buvo prarastos. SD 271.1

Atgailaujančiųjų ašaros - tai lietaus lašai, krintantys prieš nušvintant šventumo saulei. Šis liūdesys pranašauja džiaugsmą, kuris bus gyvoji versmė sielai. „Tik prisipažink, kad esi kalta, nes prieš Viešpatį, savo Dievą, maištavai”; „nebūsiu tau piktas, nes esu maloningas, - tai Viešpaties žodis” (Jeremijo 3, 13. 12). „Liūdintiems Sione” Jis suteikė „vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo, šlovės skraistę vietoje bailumo” (Izaijo 61, 3) . SD 271.2

Tiems, kurie liūdi išmėginami ir skaudinami, yra paguoda. Širdgėlos ir pažeminimo kartėlis naudingesni už nuolaidžiavimą nuodėmei. Per skausmą Dievas parodo mūsų būdo ydas, kurias per Jo malonę galime įveikti. Mums atskleidžiami nežinomi dalykai apie mus pačius, ir duodamas išbandymas parodo, ar priimsime Dievo pabarimus ir patarimus. Kęsdami sunkumus mes neturėtume būti suirzę ir skųstis. Mes neturime maištauti ar stengtis ištrūkti iš Kristaus rankų. Mūsų širdys turi nusižeminti prieš Dievą. Tam, kuris trokšta matyti dalykus jam patinkančioje šviesoje, Viešpaties keliai nežinomi. Mūsų žmogiškai prigimčiai jie atrodo tamsūs ir bedžiaugsmiai. Tačiau Dievo keliai visada yra gailestingumo keliai, o jų tikslas - išgelbėjimas. Pranašas Elijas nesuvokė, ką daro, kai dykumoje meldė, jog Viešpats paimtų jo gyvastį, kai šaukėsi mirties. Viešpats iš Savo gailestingumo nepatenkino jo prašymo. Elijo dar laukė didžiulis darbas; o kai šis darbas buvo atliktas, jis neturėjo pražūti apleistas ir vienas dykumoje. Jam buvo skirta ne nužengti į mirties dulkes, o pakilti su dangiškais vežimais į šlovę - prie sosto aukštybėse. SD 271.3

Liūdintiems Dievas sako: „Mačiau, kuriuo keliu jis eina, bet Aš pagydysiu jį ir nuvesiu, gausiai paguosiu. Jo raudotojams Aš, Kūrėjas, sukuriu lūpų vaisių”; „jų gedulą pakeisiu džiaugsmu, guosiu juos ir džiuginsiu kenčiančius” (Izaijo 57, 18-19; Jeremijo 31, 13) . SD 271.4

„Palaiminti romieji“. Sunkumai, su kuriais susiduriame, gali tapti kur kas lengvesni dėl Kristuje slypinčio romumo. Jei būsime nuolankūs, kaip mūsų Mokytojas, pakilsime virš nepagarbos, piktų žodžių, apmaudo, kuriuos patiriame kasdien, ir jie nemes tamsaus šešėlio ant mūsų dvasios. Apie krikščionio kilnumą geriausiai liudija jo savitvarda. Tas, kuris patirdamas smurtą ar žiaurumą nelieka ramus ir pasitikintis, atima iš Dievo teisę apreikšti jame Savo tobulą charakterį. Širdies nuolankumas - tai jėga, atnešanti Kristaus sekėjams pergalę; ji ženklina jų ryšį su aukštybėmis. SD 272.1

„Nors Viešpats aukštybėse, Jis rūpinasi kukliaisiais” (Psalmė 138, 6) . Dievas švelniai žvelgia į tuos, kurie turi nuolankią ir kuklią Kristaus dvasią. Pasaulis juos gali niekinti, tačiau Dievo akyse jie itin vertingi. Ne tik išmintingieji, didingieji ir geradariai bus įleisti į dangaus rūmus; ne tik darbštusis, degantis uolumu ir be paliovos kažką veikiantis. Ne! Turintys vargdienio dvasią, trokštantys nuolatinio Kristaus artumo, nuolankūs savo širdyje, kurių didžiausias siekis yra vykdyti Dievo valią, - štai šiems dangaus vartai bus plačiai atverti. Jie bus tarp tų, kurie išsiplovė savo drabužius Avinėlio kraujyje, ir šie tapo balti. „Todėl jie stovi priešais Dievo sostą ir tarnauja Jam dieną naktį Jo šventykloje, o Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę” (Apreiškimo 7, 15) . SD 272.2

„Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo“. Nevertumo jausmas skatins širdį alkti ir trokšti teisumo, ir šis troškimas nebus apviltas. Tie, kurių širdyse atsiranda vietos Jėzui, supras Jo meilę. Visi, kurie nori tapti panašūs į Dievą, bus patenkinti. Šventoji Dvasia niekada nepalieka be pagalbos širdies, kuri žvelgia į Jėzų. Ji parodo šitai sielai Kristų. Jei žmogus nenuleidžia akių nuo Jėzaus, Dvasios darbas nesiliauja, kol žmogaus siela netampa panaši į Jį. Tyra meilė praturtina sielą, suteikia jai galimybę siekti naujų aukštumų, geriau pažinti dangiškas tiesas, pasiekti pilnatvę. „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti“. SD 272.3

Gailestingasis susilauks gailestingumo, o tyraširdžiai regės Dievą. Kiekviena netyra mintis suteršia sielą, silpnina doros jausmą, mažina Šventosios Dvasios poveikį. Netyros mintys aptemdo dvasinį regėjimą, todėl žmonės nebemato Dievo. Viešpats gali atleisti ir atleidžia atgailaujančiam nusidėjėliui; tačiau, nors sielai atleista, ji lieka pažeista. Todėl žmogus, kuris nori suvokti dvasinę tiesą, turi vengti bet kokių netyrų kalbų ar minčių. SD 273.1

Tačiau Kristaus žodžiai apima daugiau nei laisvė nuo kūniško netyrumo, daugiau nei laisvė nuo tos apeiginės nešvaros, kurios taip uoliai saugojosi žydai. Savanaudiškumas trukdo mums žvelgti į Dievą. Į save susikoncentravusi dvasia mano, jog lygiai toks pat yra ir Dievas. Kol to neatsižadėsime, mes nesuprasime Dievo, kuris yra meilė. Tik nesavanaudiška širdis, nuolanki ir patikli dvasia regės Dievą kaip „gailestingą ir maloningą, ...lėtą pykti, kupiną gerumo ir ištikimybės” (žr. Išėjimo 34, 6) . SD 273.2

„Palaiminti taikdariai”. Kristaus taika yra tiesos vaisius. Tai harmonija su Dievu. Pasaulis priešiškas Dievo Įstatymui; nusidėjėliai priešiški savo Mokytojui; todėl jie priešiški ir vienas kitam. Tačiau psalmių giedotojas skelbia: „Didi ramybė mylintiems Tavo Įstatymą; jiems nėra suklupimo akmens” (Psalmė 119, 165). Žmogus negali susikurti ramybės. Žmogaus ketinimai apvalyti ar sutaurinti asmenį ar visuomenę nesukurs ramybės, nes jie nepasiekia širdies. Vienintelė jėga, galinti sukurti ir palaikyti tikrąją ramybę, yra Kristaus malonė. Įsikūrusi širdyje, ji išsklaidys blogus polinkius, kurie kursto maištus ir nesutarimus. „Vietoj erškėčių augs kiparisai, vietoj dilgėlių - mirtos” ir „krykštauspražysdama dykvietė. Kaip lelija ji žydėte sužydės” (Izaijo 55,13; 35,1-2) . SD 273.3

Minios stebėjosi šiuo mokymu, kuris taip skyrėsi nuo fariziejų supratimų ir pavyzdžio. Žmonės jau buvo susidarę nuomonę, kad laimė - tai šio pasaulio daiktų turėjimas, o labiausiai geistina - žmonių garbė. Buvo malonu girdėti kreipiantis Rabi, būti laikomam išmintingu ir religingu, demonstruoti visuomenės akyse savo dorybes. Tai buvo laikoma didžiausia laime. Tačiau Jėzus didžiulei miniai paskelbė, kad tokie žmonės ir tegaus žemišką naudą bei garbę. Jis kalbėjo užtikrintai ir įtikinama galia lydėjo Jo žodžius. Žmonės nuščiuvo, juos apėmė baimė. Jie dvejodami susižvalgė. Jei šio Žmogaus mokymas teisingas, kuris gi iš jų bus išgelbėtas? Daugelis buvo įsitikinę, kad šis garsus Mokytojas įkvėptas Dievo Dvasios ir Jo reiškiami jausmai dieviški. SD 273.4

Paaiškinęs, kas sudaro tikrąją laimę ir kaip ją pasiekti, Jėzus dar aiškiau nurodė Savo mokinių pareigą - kaip mokytojų, kuriuos Dievas išsirinko, kad atvestų kitus į tiesos kelią ir amžinąjį gyvenimą. Jis žinojo, kad jie dažnai nusivils ir sutriks, kad sutiks ryžtingą pasipriešinimą, bus įžeidinėjami ir jų liudijimas nebus priimamas. Puikiausiai žinodamas, kad vykdydami savo misiją nuolankieji, taip įdėmiai klausęsi Jo žodžių, bus šmeižiami, kankinami, kalinami bei žudomi, Jis tęsė: SD 274.1

„Palaiminti persekiojami dėl teisumo; jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl Manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise buvo persekiojami ir pranašai“. SD 274.2

Pasaulis myli nuodėmę ir nekenčia teisumo - štai kodėl jis toks priešiškas Jėzui. Visiems, kurie atsisako Jo begalinės meilės, krikščionybė kels nerimą. Kristaus šviesa išsklaido jų nuodėmes pridengiančią tamsą, ir pasikeitimo būtinybė tampa akivaizdi. Tie, kurie pasiduoda Šventosios Dvasios įtakai, pradeda kovoti su savimi, o tie, kurie laikosi įsikibę nuodėmės, kovoja su tiesa ir jos atstovais. SD 274.3

Taip kurstomi maištai, ir Kristaus sekėjai kaltinami drumsčiantys žmonėms ramybę. Tačiau būtent bendrystė su Dievu užtraukia jiems pasaulio priešiškumą. Jie patiria priekaištą dėl Kristaus. Jie žengia keliu, kuriuo ėjo šios žemės kilniausieji. Ne su liūdesiu, o su džiaugsmu Kristaus sekėjai turi atlaikyti persekiojimus. Net ir sunkiausias išbandymas yra siųstas Dievo jų nuskaistinimui. Visi jie daro juos vis tinkamesnius ben-dradarbiauti su Juo. Kiekvienas susirėmimas atlieka tam tikrą vaidmenį didžiojoje kovoje dėl teisumo, ir kiekvienas pridės po kruopelytę džiaugsmo prie jų galutinio triumfo. Tai turėdami galvoje, tikėjimo ir kantrybės išbandymus jie priims veikiau su džiaugsmu, nei jų bijos ir vengs. Trokšdami atlikti pareigą pasauliui ir siekdami Dievo pritarimo, Jo tarnai turi atlikti visus savo darbus, nepriklausomai nuo žmonių baimės ar palankumo. SD 274.4

Jėzus pasakė: „Jūs - žemės druska“. Neatsiribokite nuo pasaulio, kad išvengtumėte persekiojimų. Jūs turite gyventi tarp žmonių, kad dieviškos meilės skonis būtų kaip druska, kuri apsaugotų pasaulį nuo sugedimo. SD 275.1

Širdis, pasiduodanti Šventosios Dvasios įtakai, yra kaip šaltinis, per kurį plūsta Dievo palaiminimai. Jeigu Dievo tarnai būtų paimti iš žemės, o Jo Dvasia atšaukta iš žmonių tarpo, šis pasaulis, paliktas šėtono valiai, būtų sugriautas ir sunaikintas. Nors nusidėjėliai to nežino, už šiame gyvenime ir šiame pasaulyje patiriamus palaiminimus jie turi būti dėkingi Dievo žmonėms, kurių jie taip nekenčia ir engia. Tačiau žmonės, kurie tuščiai va-dina save krikščionimis, yra kaip druska, netekusi sūrumo. Jie nedaro pasaulyje geros įtakos. Savo neteisingu požiūriu į Dievą jie blogesni už netikinčiuosius. SD 275.2

„Jūs - pasaulio šviesa“. Žydai tikėjosi išgelbėjimo tik savo tautai, bet Kristus jiems atskleidė, jog išgelbėjimas yra kaip saulės šviesa. Jis priklauso visam pasauliui. Biblijos religija neturi būti įkalinta tarp šios knygos viršelių ar bažnyčios sienų. Ji neturi būti iškeliama tik kartais - tada, kai mums naudinga, o paskui rūpestingai atidedama į šalį. Ji turi šventinti kasdieninį gyvenimą, pasireikšti visuose verslo sandėriuose, visuomeniniuose santykiuose. SD 275.3

Tikras charakteris formuojamas ir įdiegiamas ne iš išorės; jis spinduliuoja iš vidaus. Jei norime nukreipti kitus į teisumo kelią, teisingumo principai turi būti įrašyti mūsų pačių širdyse. Mūsų tikėjimo išpažinimas gali skelbti religijos teoriją, tačiau tiesos žodį palaiko tik mūsų praktiškas pasišventimas. Nuoseklus gyvenimas ir kilnūs pokalbiai, nepriekaištingas sąžiningumas, gyvumas, geranoriškumas, pamaldumas - tai būdai, kuriais pasauliui perteikiama šviesa. SD 275.4

Jėzus nesigilino į Įstatymo smulkmenas, bet neleido Savo klausytojams susidaryti ir nuomonės, kad atėjo pakeisti jo reikalavimų. Jis žinojo, jog sekliai gaudo kiekvieną Jo žodį, kad iškreiptų savo naudai. Jis žinojo, kokių prietarų pilnos daugelio klausytojų širdys, bet nepasakė nieko, kas pakirstų jų tikėjimą religija ir priesakais, kuriuos jie gavo per Mozę. Juk dorovinis ir apeiginis Įstatymas buvo duoti paties Kristaus. Jis atėjo ne tam, kad sugriautų pasitikėjimą Savo paties mokymu. Priešingai, iš Savo didžiulės pagarbos Įstatymui ir pranašams Jis siekė sugriauti tradicinių reikalavimų sienas, kurios varžė žydus. Atmesdamas jų neteisingus Įstatymo aiškinimus, Jis rūpestingai saugojo Savo mokinius, kad jie neatsižadėtų gyvybiškai svarbių žydams patikėtų tiesų. SD 276.1

Fariziejai didžiavosi, kad laikosi Įstatymo, tačiau jie menkai težinojo, kaip jo principus taikyti kasdieniniame gyvenime, jog Išgelbėtojo žodžiai jiems skambėjo kaip erezija. Kai Jėzus šlavė šiukšles, po kuriomis slypėjo tiesa, jiems pasirodė, kad Jis nušlavė ir pačią tiesą. Jie kuždėjosi, kad Jis nepagarbiai elgiasi su Įstatymu. Skaitydamas jų mintis Jėzus atsakė: „Nemanykite, jog Aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“. Šiais žodžiais Jis atmetė fariziejų kaltinimus. Jo misija pasaulyje buvo apginti šventus reikalavimus to paties Įstatymo, kurį jie kaltino Jį pažeidinėjant. Jeigu Dievo Įstatymas galėjo būti pakeistas arba pažeistas, Kristui nebūtų reikėję kęsti mūsų nusižengimo pasekmių. Jis atėjo, kad paaiškintų Įstatymo santykį su žmogumi ir pailiustruotų jo principus Savo paklusnumo gyvenimu. SD 276.2

Dievas davė Savo šventuosius įsakymus, nes myli žmoniją. Kad apsaugotų mus nuo nusižengimo pasekmių, Jis atskleidžia teisumo principus. Įstatymas - Dievo minties išraiška; priimtas Kristuje jis tampa mūsų mintimi. Jis iškelia mus virš įgimtų troškimų ir polinkių galios, virš pagundų, vedančių į nuodėmę. Dievo valia, kad mes būtume laimingi, todėl Jis davė Įstatymo priesakus, kurių laikydamiesi galime patirti džiaugsmą. Kai gimus Jėzui angelai giedojo: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms!” (Luko 2,14), jie kartu skelbė Įstatymo principus, kuriuos Jis atėjo išaukštinti ir pagerbti. SD 276.3

Paskelbdamas nuo Sinajaus Įstatymą, Dievas atskleidė žmonėms Savo charakterio šventumą, kad kaip kontrastą jie matytų savojo charakterio nuodėmingumą. Įstatymas buvo duotas siekiant apkaltinti juos dėl nuodėmių ir parodyti, jog jiems reikia Išgelbėtojo. Jis taip ir veikė, kai jo principus širdžiai apreikšdavo Šventoji Dvasia. Šis darbas tebevyksta. Kristaus gyvenime Įstatymo principai buvo aiškiai matomi; ir kai Šventoji Dvasia paliečia širdį, kai Kristaus šviesa parodo žmogui, kaip jam reikalingas Jo apvalantis kraujas ir išteisinantis teisumas, Įstatymas vis dar veikia, vesdamas mus pas Kristų, kad būtume išteisinti per tikėjimą. „Viešpaties Įstatymas tobulas, jis atnaujina gyvastį” (Psalmė 19, 8) . SD 277.1

Jėzus pasakė: „Kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“. Danguje šviečianti saulė, tvirta žemė, ant kurios jūs gyvenate, - tai Dievo liudytojai, kad Įstatymas nesikeičia ir yra amžinas. Dangus ir žemė gali praeiti, o dieviški priesakai išliks. „Greičiau dangus ir žemė pražus, negu iš Įstatymo iškris bent vienas brūkšnelis” (Luko 16,17). Simbolių sistemą, kuri liudijo apie Jėzų kaip Dievo Avinėlį, turėjo panaikinti Kristaus mirtis; tačiau De-kalogo įsakymai nepajudinami kaip Dievo sostas. SD 277.2

Kadangi „Viešpaties Įstatymas yra tobulas”, bet koks nukrypimas nuo jo yra blogis. Kristus smerkia tuos, kurie nepaklūsta Dievo įsakymams ir moko taip elgtis kitus. Išgelbėtojo paklusnumo gyvenimas patvirtino Įstatymo reikalavimus; jis įrodė, kad Įstatymas žmonijoje gali būti išsaugotas, bei atskleidė charakterio tobulumą, kurį gali išugdyti paklusnumas. Visi, paklūstantieji kaip ir Jis, taip pat skelbia, kad Įstatymas yra „šventas ir teisingas, ir geras” (Romiečiams 7,12) . Kita vertus, visi pažeidinėjantys Dievo įsakymus, palaiko šėtono tvirtinimus, kad Įstatymas neteisingas ir jo laikytis neįmanoma. Taip jie įtvirtina didžiojo priešo apgavystes. Jie - piktojo vaikai, to, kuris pirmasis sukilo prieš Dievo Įstatymą. Priimti juos į dangų reikštų vėl įnešti nesutarimo ir maišto sėklas bei sukelti pavojų Visatos gerovei. Joks žmogus, sąmoningai pažeidžiantis bent vieną Įstatymo principą, neįeis į Dangaus karalystę. SD 277.3

Kristaus laikais didžiausia žmogaus proto apgavystė buvo nuomonė, kad vien pritarimas tiesai jau užtikrina teisumą. Buvo įrodinėjama, kad teorinio tiesos pažinimo užtenka sielai išgelbėti. Deja, jis neduoda teisumo vaisių. Uolus rūpinimasis tuo, kas vadinama teologine tiesa, dažnai yra lydimas neapykantos tikrajai tiesai, pasireiškiančiai gyvenime. Tamsiausiuose istorijos puslapiuose netrūksta aprašytų nusikaltimų, kuriuos įvykdė religiniai fanatikai. Fariziejai tvirtino esantys Abraomo vaikai ir gyrėsi turį Dievo pranašystes; tačiau šie privalumai neapsaugojo jų nuo savanaudiškumo, piktumo, naudos vaikymosi ir niekingiausios veidmainystės. Jie laikė save didžiausiais religijos žinovais pasaulyje, tačiau jų vadinamoji ortodoksija paskatino juos nukryžiuoti šlovės Viešpatį. SD 278.1

Tas pats pavojus egzistuoja ir šiandien. Daugelis laiko save krikščionimis tik dėl to, kad pritaria tam tikriems teologiniams principams. Tačiau jie nepritaiko tiesos praktiniame gyvenime. Jie netiki ja ir nemyli jos, todėl negauna per tiesos pašventinimą nužengiančios jėgos ir malonės. Žmonės gali išpažinti tikį tiesa; tačiau jeigu ji nepadaro jų nuoširdžių, malonių, kantrių, ištvermingų ir mąstančių dangiškai, ji tampa prakeikimu ją turintiems, o per jų įtaką - ir pasauliui. SD 278.2

Teisumas, apie kurį kalbėjo Kristus, - tai širdies ir gyvenimo atitikimas apreikštai Dievo valiai. Nuodėmingi žmonės gali tapti teisūs tik tikėdami Dievą ir palaikydami gyvą ryšį su Juo. Tada tikras pamaldumas pakylės mintis ir sutaurins gyvenimą. Tada išorinės religijos formos atitiks vidinį religijos skaistumą. Tada apeigos, būtinos tarnaujant Dievui, nebus beprasmiai ritualai, kaip tie, kuriuos atlikinėjo veidmainiai fariziejai. SD 278.3

Jėzus ėmė kiekvieną įsakymą atskirai ir aiškino jo gelmę bei mastą. Užuot pašalinęs bent vieną brūkšnelį iš jų prasmės, Jis parodė, kokie toli siekiantys jų principai, ir atskleidė lemtingą žydų klaidą - išorinį paklusnumo demonstravimą. Jėzus skelbė, kad Dievo Įstatymui nusižengiama pikta mintimi ar geidulingu žvilgsniu. Tas, kuris prisideda bent prie menkiausios neteisybės, nusižengia Įstatymui, ir jo moralinė prigimtis degraduoja. Žmogžudystės užuomazga - pikta mintis. Žmogus, įsileidžiantis neapykantą į savo širdį, jau pasuka žmogžudžio keliu, o jo aukos Dievui pasibjaurėtinos. SD 278.4

Žydai gyveno keršto dvasią. Iš savo neapykantos romėnams jie išsakydavo sunkius pasmerkimus ir, atspindėdami šėtono savybes, jam pataikaudavo. Taip jie mokėsi daryti siaubingus darbus, į kuriuos piktasis juos vedė. Religiniame fariziejų gyvenime nebuvo nieko, kas uždegtų pagonis pasišventimu. Jėzus perspėjo juos neapsigaudinėti mintimi, kad jie galės širdyje sukilti prieš engėjus, ir nepuoselėti ketinimų atkeršyti už jų nedorybes. SD 279.1

Iš tiesų tam tikras Kristaus sekėjų nepasitenkinimas gali būti pagrįstas. Kai jie mato Dievui rodomą nepagarbą, niekinamą Jo tarnystę, engiamus nekaltus žmones, teisingas pasipiktinimas sudrebina jų sielą. Toks pyktis, kylantis iš jautrios moralės normoms širdies, nėra nuodėmė. Tačiau tie, kurie sulig kiekviena tariama provokacija duoda valią pykčiui ar pagiežai, atveria širdį šėtonui. Jei norime darniai sugyventi su Dangumi, sieloje turi nelikti nei kartėlio, nei priešiškumo. SD 279.2

Išgelbėtojas eina dar toliau. Jis pasakė: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną ”. Daugelis uoliai imasi religinės tarnystės, tačiau niekaip nesutaria su savo tikėjimo broliais. Dievas reikalauja iš jų padaryti viską, ką gali, kad sugrąžintų santaiką. O iki tol Jis negali priimti jų tarnystės. Krikščionio pareiga šiuo atžvilgiu aiškiai nurodyta. SD 279.3

Dievas lieja Savo palaiminimus visiems. „Jis juk leidžia Savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų ”. Jis „maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems” (Luko 6, 35) . Jis įpareigoja mus būti panašius į Jį. Jėzus pasakė: „Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus”, „kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai ”. Tai Įstatymo principai, gyvybės versmės. SD 279.4

Dievo idealas Jo vaikams yra aukštesnis nei gali pasiekti aukščiausia žmogaus mintis. „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas ”. Šis įsakymas kartu yra ir pažadas. Atpirkimo planas apima mūsų visišką išvadavimą iš šėtono valdžios. Kristus visada atskiria atgailaujančią sielą nuo nuodėmės. Jis atėjo sugriauti velnio darbus ir pasirūpino, kad Šventoji Dvasia būtų suteikta kiekvienai atgailaujančiai širdžiai ir padėtų jai nebenusidėti. SD 280.1

Nė vieno savo blogo poelgio negalima pateisinti šėtono gundymu. Velnias džiūgauja girdėdamas, kaip tie, kurie vadina save Kristaus sekėjais, teisina savo būdo ydas. Būtent šie pasiteisinimai ir veda į nuodėmę. Nuodėmės pateisinti neįmanoma. Šventas charakteris, krikščioniškas gyvenimas prieinamas kiekvienam atgailavusiam, tikinčiam Dievo vaikui. SD 280.2

Krikščioniško būdo idealas - būti panašiam į Kristų. Kaip Žmogaus Sūnus buvo tobulas Savo gyvenime, taip Jo sekėjai turi būti tobuli savajame. Jėzus visame kame buvo panašus į Savo brolius, turėjo tokį pat kūną, kaip ir mes. Jis patyrė alkį, troškulį ir nuovargį. Jį pastiprindavo maistas ir gaivindavo miegas. Jis dalijosi su žmogumi jo dalia, tačiau kartu buvo tobulas Dievo Sūnus. Jis buvo Dievas kūne. Mes turime būti tokio charakterio, kaip Jis. Apie tuos, kurie Jį tiki, Viešpats sako: „Aš apsigyvensiu tarp jų ir ten vaikštinėsiu; Aš būsiu jų Dievas, o jie bus Manoji tauta” (2 Korintiečiams 6, 16) . SD 280.3

Kristus - tai Jokūbo regėtieji laiptai, kurie remiasi į žemę, o jų viršus siekia dangaus vartus, patį šlovės slenkstį. Jeigu tie laiptai bent per žingsnį būtų nepasiekę žemės, mes būtume pražuvę. Tačiau Kristus pasiekia mus ten, kur esame. Jis prisiėmė mūsų prigimtį ir nugalėjo, kad galėtume nugalėti ir mes - per Jo prigimtį. Atėjęs „nuodėmingo kūno pavidalu” (Romiečiams8, 3), Jis gyveno be nuodėmės. Dabar Savo dieviškumu Jis laikosi dangaus sosto, o žmogiškumu pasiekia mus. Jis įpareigoja mus tikint Jį siekti Dievo charakterio šlovės. Todėl mes turime būti tobuli, kaip mūsų „dangiškasis Tėvas yra tobulas ”. SD 280.4

Jėzus atskleidė, kas sudaro teisumą, ir parodė jo šaltinį - Dievą. Dabar Jis ėmėsi aiškinti praktines pareigas. Jis mokė aukojant, meldžiantis, pasninkaujant nesistengti atkreipti dėmesio į save ir save išaukštinti. Duokite nuoširdžiai kenčiančių vargšų labui. Meldžiantis tegul siela bendrauja su Dievu. Pasninkaudami nevaikščiokite nukorę galvą, galvodami tik apie save. Fariziejaus širdis - dyka, nederlinga žemė, kurioje nesudygsta dieviško gyvenimo sėklos. Tinkamiausiai Dievui tarnaus tas, kuris Jam atiduoda visą save. Mat bendraudami su Dievu žmonės tampa Jo bendradarbiai, atspindėdami Jo charakterį žmonijai. SD 281.1

Už nuoširdžią tarnystę bus gausiai atlyginta. „Tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins ”. Gyvenimas per Kristaus malonę formuoja charakterį. Sielai sugrąžinamas pirminis meilumas. Suteikiamos Dievo charakterio savybės, ir pradeda ryškėti Dieviškojo atvaizdas. Su Dievu gyvenančių ir dirbančių žmonių veiduose atsispindi dangaus ramybė. Juos gaubia dangaus aplinka. Šioms širdims Dangaus karalystė jau prasidėjo. Jos patiria Kristaus džiaugsmą, džiaugsmą būti palaiminimu žmonijai. Joms teko garbė būti panaudotoms Mokytojo; joms patikėta Jo vardu atlikti Jo darbą. SD 281.2

„Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams ”. Mes negalime tarnauti Dievui, jeigu mūsų širdis padalyta. Biblinės religijos įtaka nėra viena iš daugelio; jos įtaka turi būti pati svarbiausia, persmelkianti ir valdanti visas kitas. Ji neturi būti kaip kur ne kur drobėje išsibarstę spalvos lopinėliai; ji turi persmelkti visą gyvenimą, tarsi drobė būtų pamirkyta tame daže, kol kiekviena jos gija nusidažys ryškia neblunkančia spalva. SD 281.3

„Todėl, jei tavo akis sveika, visam kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje ”. Tyrumas ir atkaklumas - tai sąlygos norintiems gauti šviesą iš Dievo. Tas, kuris trokšta pažinti tiesą, priims viską, ką ji apreiškia. Jis neis į kompromisą su klaidingom pažiūrom. Dvejoti ar ne visa širdimi atsiduoti tiesai, vadinasi, pasirinkti paklydimo tamsą ir šėtono melą. SD 281.4

Pasaulietinės elgesio taisyklės ir nekintami teisumo principai nepersidengia kaip vaivorykštės spalvos. Tarp šių dalykų amžinasis Dievas nubrėžė plačią, aiškią skiriamąją liniją. Panašumas į Kristų aiškiai skiriasi nuo panašumo į šėtoną, kaip kad vidurdienis kontrastingas vidurnakčiui. Todėl Kristaus sekėjai yra tik tie, kurie gyvena Jo gyvenimą. Jeigu sieloje puoselėjama bent viena nuodėmė ar bent viena blogybė praktikuojama gyvenime, suteršiamas visas žmogus. Jis tampa neteisumo įrankiu. SD 282.1

Visi pasirinkusieji tarnauti Dievui turi pasitikėti Jo rūpinimusi. Kristus rodė į padangėje skraidančius paukščius, lauko gėles ir liepė Savo klausytojams pamąstyti apie šiuos Dievo kūrinijos objektus. „Argi jūs ne daug vertesni užjuos?” - klausė Jis (Mato 6, 26) . Kiekvienam kūriniui skirto dieviško dėmesio kiekis atitinka jo reikšmingumą būties skalėje. Apvaizda stebi mažą pilką žvirblelį. Mūsų dangiškasis Tėvas skiria dėmesio lauko gėlėms, žemę užklojusiam žolės kilimui bei jais rūpinasi. Didysis Dailininkas pagalvojo apie lelijas, padarydamas jas tokias gražias, kad nustelbtų Saliamono šlovę. Tad žmogumi, kuris yra Dievo šlovės atvaizdas, Jis rūpinasi kur kas labiau. Jis trokšta, kad Jo vaikų charakteris būtų panašus į Jo. Kaip saulės spindulys apšviečia įvairius subtilius gėlių atspalvius, taip Dievas suteikia sielai Savojo charakterio grožį. SD 282.2

Visi, kurie pasirenka Kristaus meilės, teisumo bei ramybės karalystę, ir ji tampa jiems svarbesnė už visa kita, yra susiję su aukštybių pasauliu, ir jiems priklauso visi palaiminimai, kurių tik reikia šiame gyvenime. Apvaizdos gyvenimo knygos tome kiekvienam iš mūsų yra skirtas puslapis. Jame aprašyta kiekvieno istorija; net galvos plaukai suskaičiuoti. Dievas niekada neužmiršta Savo vaikų. SD 282.3

„Taigi nesirūpinkite rytdiena” (Mato 6, 34) . Mes turime sekti Kristų kiekvieną dieną. Dievas neatidėlioja pagalbos rytdienai. Jis neduoda Savo vaikams nurodymus visai jų gyvenimo kelionei iš karto, kad jie nesutriktų. Jis tepasako jiems tiek, kiek jie gali prisiminti ir atlikti. Stiprybė ir išmintis suteikiama šiai akimirkai. „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta” (Jokūbo 1, 5) . SD 282.4

„Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami ”. Nemanykite, jog esate geresni už kitus, ir nelaikykite savęs jų teisėju. Nežinodami motyvų, jūs negalite teisti kito žmogaus. Kritikuodami jį, užsitraukiate nuosprendį sau, mat parodote, jog bendradarbiaujate su šėtonu, brolių kaltintoju. Viešpats pasakė: „Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save!”; „Jei mes patys savęs paisytume, tai nebūtume teisiami” (2 Korintiečiams 13, 5; 1 Korintiečiams 11, 31) . SD 283.1

Geras medis duoda gerų vaisių. Jeigu vaisiai neskanūs ir beverčiai, - medis yra blogas. Taip ir gyvenime duodamas vaisius liudija apie širdies būklę ir charakterio tobulumą. Gerais darbais niekada nenusipirksime išgelbėjimo, bet jie liudija tikėjimą, kuris reiškiasi meile ir nuskaistina sielą. Ir nors amžinąjį atlygį gausime ne dėl savo nuopelnų, jis atitiks tuos darbus, kuriuos atlikome iš Kristaus malonės. SD 283.2

Taip Kristus išdėstė Savo karalystės principus ir atskleidė juos esant didžiąja gyvenimo taisykle. Kad geriau įsisavintume šią pamoką, Jis pateikė pavyzdžių. Anot Jo, nepakanka girdėti Jo žodžius. Per paklusnumą turite padaryti juos savo charakterio pamatu. Savasis „aš” - tai tik birus smėlis. Jei statysite ant žmogiškų teorijų ir išradimų, jūsų namas grius. Jį nušluos pagundų vėjai ir išbandymų audros. Tačiau Mano duotieji principai išliks. Priimkite Mane; statykite ant Mano žodžių. SD 283.3

„Kas klauso šitų Mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos” (Mato 7, 24-25) . SD 283.4