Su meile iš Dangaus

25—Mokinių Pašaukimas

Šis skyrius pagrįstas Mato 4, 18—22; Morkaus 1, 16—20; Luko 5, 1—11

PRIE GALILĖJOS ežero aušo rytas. Mokiniai, išvarginti bergždžio nakties darbo, vis dar tebebuvo savo valtyse. Ant kranto pabūti vienas atėjo Jėzus. Ankstyvą rytmetį Jis tikėjosi truputį pailsėti nuo minios, kuri sekiojo paskui Jį kiekvieną dieną. Tačiau netrukus aplink Jį pradėjo burtis žmonės. Jų sparčiai gausėjo, ir Jį spaudė iš visų pusių. Tuo metu į krantą išlipo mokiniai. Kad išvengtų minios spaudimo, Jėzus įlipo į Petro valtį ir liepė šiek tiek atsistumti nuo kranto. Iš čia Jėzus buvo visiems geriau matomas bei girdimas ir galėjo mokyti susirinkusiuosius. SD 215.1

Koks tai buvo reginys angelams! Jų šlovingasis Vadas sėdi bangų linguojamoje žvejo valtyje ir nuščiuvusiai miniai, susibūrusiai lig pat vandens, skelbia gerąją išgelbėjimo naujieną! Tas, kurį garbino visas Dangus, dabar atvirame ore paprastiems žmonėms aiškino didžiąsias Savo karalystės tiesas. Tačiau tinkamesnės aplinkos Jo darbui ir būti negalėjo. Ežeras, kalnai, besidriekiantys laukai, saulės užlieta žemė — viskas iliustravo Jo pamokas ir giliai įrašė jas į žmonių sąmonę. Ir nė viena Kristaus pamoka neliko be vaisiaus. Kiekviena žinia iš Jo lūpų pasiekė sielas kaip amžinojo gyvenimo žodis. SD 215.2

Kiekvienas akimirksnis ant kranto susispietusiai miniai buvo prasmingas. Senoliai klausėsi pasirėmę ant lazdų, darbų užgrūdinti valstiečiai — nuo kalvų, žvejai — ežere. Prekeiviai ir rabinai, turtuoliai ir išsilavinusieji, seni ir jauni, atsivedę savo ligonius ir kenčiančiuosius, spraudėsi arčiau, kad išgirstų dieviškojo Mokytojo žodžius. Tokius reginius numatė pranašai: SD 215.3

„Zabulono žeme ir Neftalio žeme!
Paežerės juosta, žeme už Jordano
pagonių Galilėja!
Tamsybėje tūnanti tauta
išvydo skaisčią šviesą,
gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje
užtekėjo šviesybė”. SD 216.1

Be minios ant Genezareto krantų, mokydamas Jėzus turėjo galvoje ir kitą Savo auditoriją. Žvelgdamas toli į ateitį, Jis regėjo Savo ištikimuosius kalėjimuose bei teismo salėse, gundomus, vienišus ir sergančius. Visos džiaugsmo, kovos ir sumaišties scenos buvo atviros Jo akims. Kalbėdamas susirinkusiesiems, Jis kreipėsi ir į tas kitas širdis, ir Jo žodžiai turėjo pasiekti jas kaip vilties žinia sunkią valandą, paguoda liūdesy ir dangaus šviesa tamsybėse. Per Šventąją Dvasią tas balsas, kuris skambėjo iš žvejo valties Galilėjos ežere, neš ramybę žmonių širdims ir laikų pabaigoje. SD 216.2

Baigęs mokyti, Jėzus atsigręžė į Petrą ir liepė jam plaukti į ežerą bei užmesti tinklus. Petras sudvejojo: visą naktį žvejojęs jis nieko nepagavo. Leisdamas valandas vienumoje, jis mąstė apie požemio celėje uždaryto Jono Krikštytojo likimą. Jo mintys sukosi apie Jėzaus bei Jo sekėjų ateities darbus, nesėkmę Judėjoje bei kunigų ir rabinų pyktį. Jam nesisekė net jo paties darbe — pažvelgus į tuščius tinklus ateitis atrodė niūri ir neteikianti vilčių. „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl Tavo žodžio užmesiu tinklus” (Luko 5, 5) . SD 216.3

Naktis buvo vienintelis palankus metas žvejoti skaidriuose ežero vandenyse. Nesėkmingai vargus pernakt, atrodė beprasmiška užmetinėti tinklus dar ir dieną. Tačiau taip liepė Jėzus, ir meilė savo Mokytojui privertė mokinius paklusti. Simonas su broliu užmetė tinklą. Kai pamėgino ištraukti, žuvies buvo tiek, kad tinklas ėmė plyšti. Jiems teko pasitelkti į pagalbą Jokūbą ir Joną. Kai laimikis buvo ištrauktas, abi valtys nugrimzdo taip giliai, jog kilo pavojus nuskęsti SD 216.4

Tačiau Petras dabar negalvojo nei apie valtis, nei apie išlipimą į krantą. Šis stebuklas labiau už visus kitus matytus jam buvo dieviškos jėgos apsireiškimas. Jėzuje jis išvydo Tą, kuriam pavaldi visa gamta. Dievybės Artumas parodė jo paties nešventumą. Jį užvaldė meilė Mokytojui, gėda dėl savojo netikėjimo, dėkingumas Kristui už Jo maloningumą, pagaliau savo paties nuodėmingumo jausmas begalinio tyrumo Artume. Kol jo bičiuliai tuštino tinklus, Petras puolė Išgelbėtojui po kojų ir sušuko: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš — nusidėjėlis!” SD 217.1

Tai buvo tas pats dieviško šventumo buvimas, kuris privertė pranašą Danielių kristi kaip negyvą priešais Dievo angelą. Jis pasakė: „Aš netekau jėgų, mirtinai išblyškau ir buvau visiškai bejėgis“. Išvydęs Viešpaties šlovę Izaijas sušuko: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš — žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Karalių, Galybių Viešpatį” (Danieliaus 10, 8; Izaijo 6, 5) . Žmogiškumas su savo silpnybėmis ir nuodėmėmis susilietė su dieviškumo tobulybe ir pasijuto nevertas ir nešventas. Taip nutiko visiems, kuriems buvo leista išvysti Dievo didybę ir galybę. SD 217.2

Petras sušuko: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš — nusidėjėlis!”, tačiau apkabino Jėzaus kojas, nes nenorėjo atsiskirti nuo Jo. Gelbėtojas atsakė: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Tik po to, kai Izaijas išvydo Dievo šventumą ir savo nevertumą, jam buvo patikėta dieviška žinia. Tik po to, kai Petras išsižadėjo savęs ir pasikliovė dieviška jėga, jis buvo pakviestas dirbti dėl Kristaus. SD 217.3

Iki tol nė vienas iš mokinių nebuvo tapę pilnateisiai Jėzaus bendradarbiai. Jie matė daugelį Jo stebuklų ir klausėsi Jo pamokslų, tačiau savo ankstesnių užsiėmimų dar nebuvo visiškai palikę. Jono Krikštytojo įkalinimas juos visus skaudžiai nuvylė. Jeigu tokia Jono misijos pabaiga, kaip jie galėjo dėti viltis į savo Mokytoją, prieš kurį sukilo visi aukštieji kunigai. Tokiomis aplinkybėmis bent trumpam grįžti prie savo žvejybos jiems būtų buvusi atgaiva. Bet štai Jėzus pakvietė juos palikti savo buvusį gyvenimą ir suvienyti savo interesus su Jo. Petras kvietimą priėmė. Pasiekęs krantą Jėzus liepė dar trims mokiniams: „Eikite paskui Mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Ir jie kaipmat viską palikę nusekė paskui Jį. SD 217.4

Prieš paragindamas mokinius palikti savo tinklus bei valtis, Jėzus užtikrino juos, kad Dievas patenkins jų reikmes. Už tai, kad Petras leido pasinaudoti savo valtimi skelbiant Evangeliją, jam buvo gausiai atlyginta. Tas, kuris „turi turtų visiems, kurie Jo šaukiasi”, pasakė: „Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį“(Romiečiams 10, 12; Luko 6, 38) . Taip Jis atlygino Savo mokiniams už tarnystę. Ir kiekviena auka Jo tarnavime bus atlyginta pagal „beribį... malonės lobį” (Efeziečiams 3, 20; 2, 7) . SD 218.1

Tą liūdną naktį ežere nuo Kristaus atsiskyrusius mokinius sunkiai slėgė netikėjimas ir alino bevaisis triūsas. O Jo Artumas atgaivino jų tikėjimą, suteikė džiaugsmo ir atnešė sėkmę. Taip yra ir su mumis: be Kristaus mūsų darbas bergždžias, todėl lengva prarasti pasitikėjimą ir pradėti murmėti. Tačiau kai Jis šalia, ir mes dirbame Jo vadovaujami, džiūgaujam matydami Jo galybę. Šėtonas daro viską, kad įstumtų sielą į neviltį; Kristus stengiasi įkvėpti tikėjimą ir viltį. SD 218.2

Giliau slypinti pamoka, kurią mokiniai įsisavino iš šio stebuklo, yra pamoka ir mums - kad Tas, kuris geba surinkti ežero žuvis, gali paveikti ir žmonių širdis ir pritraukti jas Savo meilės tinklais, kad Jo tarnai galėtų tapti žmonių žvejais. SD 219.1

Jie buvo paprasti, neišsilavinę žmonės, tie Galilėjos žvejai. Tačiau Kristus, pasaulio šviesa, puikiausiai sugebėjo padaryti juos tinkamus tam darbui, kuriam juos išrinko. Išgelbėtojas neniekino išsilavinimo; mat pavaldi Dievo meilei ir pasišventusi tarnauti Jam intelektualioji kultūra yra palaiminimas. Tačiau pro to meto išmintinguosius Jis praėjo, nes jie buvo tokie pasitikintys savimi, kad negalėjo užjausti kenčiančios žmonijos ir tapti Žmogaus iš Nazareto bendradarbiai. Jų fanatizmas paniekino Kristaus mokymą. Viešpats Jėzus pasirenka bendradarbiauti tuos, per ku-riuos gali netrukdomai tekėti Jo malonė. Pirmoji pamoka, kurią turi išmokti visi, norintys tapti Dievo bendradarbiais, yra nepasitikėjimas savimi. Tik tada jie bus pasirengę perimti Kristaus charakterį. Tai neįgyjama jokiuose universitetuose. Šios išminties galima pasisemti tik iš dieviškojo Mokytojo. SD 219.2

Jėzus pasirinko nemokytus žvejus, kadangi jie nieko nežinojo apie savo meto tradicijas ir klaidingus papročius. Jie buvo iš prigimties gabūs, nuolankūs ir norintys mokytis - tokius žmones Jis galėjo lavinti Savo darbui. Gyvenimo kasdienybėje galima sutikti daug žmonių, kurie kantriai atlieka savo įprastinius darbus, nė nenumanydami apie savyje slypinčias galias, kurios atgaivintos gali iškelti juos iki garbingiausių pasaulio žmonių. Kad būtų pažadinti šie snaudžiantys gebėjimai, turi prisilytėti įgudusi ranka. Kaip tik tokius žmones Jėzus pašaukė tapti Savo bendradarbiais; jiems Jis suteikė bendravimo su Juo privalumą. Tokio mokytojo neturėjo nė vienas pasaulio didžiūnas. Išugdyti Išgelbėtojo, mokiniai nebebuvo neišmanėliai ar nekultūringi. Savo mąstymu ir charakteriu jie tapo panašūs į Jį, ir kiti žinojo, kad jie yra su Jėzumi. SD 219.3

Svarbiausias išsilavinimo tikslas — perteikti ne tik žinias, bet ir tą gyvybinę energiją, kuri gaunama susilietus protui su protu, sielai su siela. Tik gyvybė gali sukurti gyvybę. Tad kokia jiems buvo suteikta privilegija trejus metus kasdien palaikyti ryšį su ta dieviška gyvybe, iš kurios kyla visi gyvastį teikiantys impulsai, kurie laimina pasaulį! Mylimiausias Jėzaus mokinys Jonas labiau už savo bendražygius atsidavė tos nuostabios gyvybės jėgai. Jis pasakė: „Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums”; „iš Jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės” (1 Jono 1, 2; Jono 1, 16) . SD 220.1

Mūsų Viešpaties apaštalai patys savaime neturėjo nieko, kas būtų atnešę jiems šlovę. Akivaizdu, kad jų darbų sėkmę lėmė tik Dievas. Šių žmonių gyvenimas, jų išsiugdyti charakteriai ir tas galingas darbas, kurį per juos atliko Dievas, liudija, ką Jis padarys su visais, kurie nori mokytis ir yra paklusnūs. SD 220.2

Tie, kurie užvis labiau myli Kristų, labiausiai ir sės gėrį. Kas išsižada savęs, leidžia savo širdyje darbuotis Šventajai Dvasiai ir gyvena visiškai pasišventęs Dievui, gali būti be galo naudingas. Jeigu žmonės laikysis būtinos drausmės nemurmėdami ir neišklysdami iš kelio, Dievas mokys juos kiekvieną valandą ir kiekvieną dieną. Jis trokšta apreikšti Savo malonę. Jeigu Jo tauta nesipriešins, Jis gausiai lies per žmones išgelbėjimo versmes. Jei nuolankūs žmonės bus skatinami daryti visus gerus darbus, kuriuos tik gali atlikti, jeigu jų uolumo neužgniauš sulaikanti ranka, tada ten, kur dabar yra vos vienas kitas Kristaus darbininkas, jų rasis šimtai. SD 220.3

Dievas paima žmones tokius, kokie jie yra, ir, jeigu jie atsiduoda Jam, rengia juos Savo tarnystei. Sielos priimta Dievo Dvasia atgaivins visus jos gebėjimus. Vadovaujamas Šventosios Dvasios, be išlygų Dievui atsidavęs protas vystosi harmoningai ir yra stiprinamas, kad suprastų bei vykdytų Dievo reikalavimus. Silpnas, neryžtingas charakteris tampa stiprus ir tvirtas. Nuolatinis pasišventimas įtvirtina tokius artimus ryšius tarp Jėzaus ir Jo mokinio, kad krikščionis savo mąstymu ir charakteriu tampa panašus į Jį. Ryšys su Kristumi užtikrina aiškesnį ir platesnį pasaulio matymą. Mokinys tampa įžvalgesnis, jo mąstymas labiau pusiausvyras. Tas, kuris trokšta tarnauti Kristui, yra taip gaivinamas gyvybę teikiančios Teisumo Saulės jėgos, kad gali duoti gausų vaisių Dievo šlovei. SD 220.4

Garsiausi pasaulio menininkai ir mokslininkai mokėsi iš nuolankių krikščionių, kurie buvo laikomi neišsilavinusiais. Tačiau šie paprasti mokiniai gavo išsilavinimą aukščiausioje mokykloje iš visų. Jie sėdėjo prie kojų To, kuris kalbėjo kaip „joks žmogus niekada nekalbėjo“. SD 221.1