Ugdymas

Protinė ir dvasinė kultūra

„Patirtimi jų kambariai pripildomi visokiausių
brangių ir gražių daiktų”.

DEDANT pastangų, Dievo Įstatymas teikiajėgų protui, sielai ir kūnui. Tai tarsi mankšta, kuri lavina. Pagal šį Įstatymą, Dievas suteikė Savo Žodžiui galią ugdyti žmonių intelektą ir dvasią. Ug 141.1

Biblijoje yra visi principai, kuriuos žmonės turėtų suprasti, kad būtų tinkami ir šiam, ir būsimajam gyvenimui. O šiuos principus gali suprasti kiekvienas. Nė vienam, turinčiam tokią dvasią, kuri vertina Biblijos mokymą, perskaičius kokią nors jos pastraipą negali nekilti naudingų minčių. Tačiau vertingiausias Biblijos mokymas turi būti perimamas ne per atsitiktinį ar pripuolamą tyrinėjimą. Jos didžioji tiesos sistema pateikta ne taip, kad būtų lengvai įžvelgta skubančio ar nedėmesingo skaitytojo. Daugelis jos lobių slypi giliai ir gali būti aptikti tik kruopščiai tyrinėjant bei nuolatos dedant pastangas. Tiesos, kurios turi suformuoti didžiąją visumą, turi būti tyrinėjamos ir renkamos „čionai truputį, tenai truputį” (Izaijo 28, 10). Ug 141.2

Taip ištyrinėtos ir susietos, jos tobulai atitiks viena kitą. Kiekviena Evangelija papildo kitas, kiekviena pranašystė aiškina kitą, kiekviena tiesa papildo kokią nors kitą tiesą. Evangelija išaiškina žydų religinės tarnystės sritis. Kiekvienas Dievo Žodžio principas turi savo vietą, kiekvienas faktas - savo ryšį su kitais faktais. O visa struktūra, jos kompozicija ir atlikimas, liudija apie jos Autorių. Sugalvoti ar sukurti tokią struktūrą negalėjo jokio žmogaus protas, tik Begalinis. Ug 141.3

Tyrinėjant įvairias Biblijos dalis bei gilinantis į jų tarpusavio santykį, intensyviai veiklai pažadinami geriausi žmogaus proto gebėjimai. Niekas negali pasinerti į tokius tyrinėjimus, neišsiugdęs sugebėjimo mąstyti. Ug 142.1

Biblijos tyrinėjimo reikšmė proto lavinimui susideda ne tik iš tiesos ieškojimo bei jos apjungimo. Į tai įeina ir pastangos, kurių reikia, norint suvokti dėstomas temas. Protas, pasinėręs vien į kasdieninius rūpesčius, tampa „nykštukinis” ir bejėgis. Jeigu žmogaus mąstymui niekada nebuvo keliamas uždavinys suvokti didžiules ir toli siekiančias tiesas, po kurio laiko jis praranda ge-bėjimą progresuoti. Niekas negali prilygti Dievo Žodžio tyrinėjimui, kaip apsaugai nuo jo degeneracijos ir stimului vystytis. Biblija, kaip intelektualinio lavinimo priemonė, yra veiksmingesnė už bet kurią kitą knygą ir visas jas kartu. Jos temų didybė, orus jų išdėstymo paprastumas, jos įvaizdžių grožis kaip niekas kitas paskatina tauriai mąstyti. Jokios kitos studijos nesuteikia tokios proto įžvalgos, kaip pastangos suvokti stulbinančias apreiškimo tiesas. Tik proto sąlytis su Begalinio mintimis jį stiprina ir plečia mąstymą. Ug 142.2

Ugdant dvasinę prigimtį, Biblijos poveikis dar didesnis. Žmogus, sukurtas bendrauti su Dievu, tik tokioje bendrystėje gali rasti tikrąjį gyvenimą ir tobulėjimą. Sukurtas atrasti Dieve savo didžiausią džiaugsmą, niekur kitur jis neaptiks to, kas nuramina jo širdies godas ir patenkina sielos alkį bei troškulį. Tas, kuris nuoširdžiai, su mokytis nusiteikusia dvasia, tyrinėja Dievo darbą, siekdamas suvokti jo tiesas, susilies su jo Autorium; o žmogaus tobulėjimo galimybės neribotos, nebent jis pats nuspręstų padėti tam tašką. Ug 143.1

Savo įvairiais stiliais bei temomis Biblija turi kuo sudominti kiekvieną protą ir kreiptis į kiekvieną širdį. Jos puslapiuose atsiskleidžia istorija nuo seniausių laikų, teisiųjų biografijos, valstybės valdymo ir namų ūkio tvarkymo principai, kuriems žmogiška išmintis niekada neprilygs. Ji apima ir giliausią filosofiją, ir švelniausią bei subtiliausią, aistringiausią ir jausmingiausią poeziją. Biblijos raštai nepalyginamai pranašesni už bet kokius žmonių kūrinius; o lyginant su didžiąja pagrindine mintimi, jų užmojis kur kas platesnis, todėl jie daug vertingesni. Šios minties šviesoje kiekviena tema įgyja naują reikšmę. Paprasčiausios tiesos apima principus, kurie aukšti kaip dangus ir siekia amžinybę. Ug 143.2

Pagrindinė Biblijos tema, tema, aplink kurią grupuojasi visos kitos, yra atpirkimo planas, Dievo atvaizdo sugrąžinimas žmogaus sielai. Nuo pirmos viltį teikiančios užuominos Edeno sode nuskambėjusiame nuosprendyje iki paskutinio šlovingojo Apreiškimo knygos pažado: „Jie regės Jo veidą, ir jų kaktose bus Jo vardas” (Apreiškimo 22, 4) , kiekvienos Šventojo Rašto knygos ir pastraipos užduotis - vystyti šią nuostabią temą, kalbėti apie žmogaus pakėlimą per galybę Dievo, „kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų” (1 Korintiečiams 15, 57) . Tam, kuris perpranta šią mintį, prieš akis atsiveria begaliniai tyrinėjimo barai. Jis turi raktą, kuriuo atsirakins Dievo Žodžio lobyną. Ug 144.1

Atpirkimo mokslas yra visų mokslų mokslas; šį mokslą tyrinėja angelai ir visos nenupuolusių pasaulių būtybės; šis mokslas nukreipia mūsų dėmesį į mūsų Viešpatį ir Išgelbėtoją; šis mokslas atitinka Begalinio prote slypintį tikslą, nutylėtą „per amžinuosius laikus” (Romiečiams 16, 25); šį mokslą tyrinės Dievo atpirktieji per nesibaigiančius amžius. Tai aukščiausios studijos, į kurias gali pasinerti žmogus. Kaip jokios kitos, jos atgaivins protą ir pakylės sielą. „Išmanymo nauda tokia: išmintis jos turinčiam teikia gyvastį. [...] Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. [...] O amžinasis gyvenimas — tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo Siųstąjį” (Mokytojo 7, 12; Jono 6, 63; 17, 3) . Ug 144.2

Dievo Žodyje slypi kūrybinė energija, pašaukusi į būtį pasaulius. Šis Žodis suteikia jėgą, jis dovanoja gyvenimą. Kiekvienas įsakymas yra ir pažadas; priimtas valios, patekęs į sielą, jis atsineša su savimi Begalinio gyvybę. Jis keičia prigimtį ir atkuria sielą pagal Dievo atvaizdą. Taip suteikta gyvybė panašiai ir palaikoma. Žmogus gyvens „kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų” (Mato 4, 4). Ug 145.1

Protą ir sielą formuoja tai, kas juos maitina; ir tas penas pasilieka mumyse. Kiekvienas gali nuspręsti, kokios temos suksis jo galvoje ir formuos charakterį. Apie kiekvieną žmogų, turintį privilegiją prieiti prie Šventojo Rašto, Dievas sako: „Surašau jam daugybę pamokymų. [...] Šaukis Manęs, ir Aš atsiliepsiu! Pasakysiu tau nuostabių dalykų, paslapčių, kurių nežinojai” (Ozėjo 8, 12; Jeremijo 33, 3). Ug 145.2

Turėdamas rankose Dievo Žodį, kiekvienas žmogus, kad ir koks atstumtas gyvenime, gali turėti tokią bendrystę, kokią pats pasirinks. Šventojo Rašto puslapiuose jis gali kalbėtis su kilniausiaisiais ir geriausiaisiais iš žmonijos bei klausytis žmonėms kalbančio Amžinojo balso. Tyrinėdamas ir apmąs-tydamas temas, į kurias „geidžia pažvelgti net angelai” (1 Petro 1, 12) , Šventojo Rašto skaitytojas gali bendrauti ir su jais. Jis gali sekti paskui dangiškąjį Mokytoją ir klausytis Jo žodžių, ištartų ant kalno, lygumoje ar prie jūros. Jis gali gyventi šiame pasaulyje, bet Dangaus aplinkoje, suteikdamas Žemės liūdintiesiems ir gundomiesiems viltingų minčių ir pažadindamas šventumo ilgesį; jis ir pats vis labiau suartės su Neregimuoju; kaip tie, kurie senovėje gyveno su Dievu, žmogus vis labiau artinsis prie amžinojo pasaulio slenksčio, kol atsivers vartai, ir jis įžengs tenai, ir nesijaus svetimas. Jį sveikins balsai tų pačių šventųjų, kurie neregimi lydėjo jį Žemėje, - balsai, kuriuos čia jis išmoko atpažinti ir mylėti. Tas, kuris per Dievo Žodį gyveno bendrystėje su Dangumi, Danguje jausis kaip namuose. Ug 145.3

*****

Šventasis Raštas —
lyg patiekalas dar niekad neragautas.
Bet juo daugiau iš jo semies,
jauties jo ypatingo skonio traukiamas,
pagautas ir neapviltas, ir neapgautas,
paguostas, pakylėtas...
...Ir vis grįžti prie jo ir sotinies dėkodamas.
Kasdien. Pasigėrėdamas. Iš lėto...

Šventasis Raštas — tai dieviškos rasos patiekalas.
Jis žmogiškos kalbos inde patiekiamas. Ug 146.1

Romualda Adomaitytė—Chabarina