Ugdymas

Sėti su tikėjimu

Iš kone nesuskaičiuojamų pamokų, kurias gau-name stebėdami įvairius augimo procesus, keletą vertingiausių perteikia Išgelbėtojo palyginimas apie dygstančią sėklą. Jos naudingos ir jaunam, ir senam. „Dievo karalystė panaši į žmogų, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje” (Morkaus 4, 26—28) . Ug 119.2

Pačioj sėkloj glūdi sudygimo principas, principas, kurį jau suteikė pats Dievas; tačiau palikta be priežiūros sėkla neturėtų galios sudygti. Skatindamas grūdo sudygimą, savo vaidmenį turi atlikti žmogus; tačiau ir jis ne visagalis. Žmogus turi pasikliauti Tuo, kuris sėją ir pjūtį susiejo nuostabiais Savo beribės galybės saitais. Ug 119.3

Sėkloje glūdi gyvybė, dirvoje glūdi jėga, bet, jeigu dieną naktį neveiks begalinė jėga, sėkla neduos derliaus. Lietus turi atgaivinti ištroškusius laukus, saulė - teikti šilumą, užkasta sėkla turi būti pažadinta. Vienintelis Kūrėjas gali pažadinti Savo Paties suteiktą gyvybę. Per Dievo jėgą sudygsta kiekviena sėkla ir vystosi kiekvienas augalas. „Sėklayra Dievo žodis. [...]Kaip žemė išaugina savo ataugas, kaip sodas suželdina savo sėklas, taip Viešpats Dievas suželdins teisumą ir šlovę visų tautų akivaizdoje” (Luko 8, 11; Izaijo 61, 11). Kaip gamtos, taip ir dvasinėje sėjoje, gyvybę gali teikti tik Dievo jėga. Ug 120.1

Sėjėjo darbas yra tikėjimo darbas. Jis negali suprasti sėklos sudygimo ir augimo paslapties; tačiau jis pasitiki Dievu, kuris paskatina augmeniją suvešėti. Sėjėjas išberia sėklą, tikėdamasis surinkti jos daug daugiau pjūties metu. Taip turi dirbti ir tėvai bei mokytojai, tikėdamiesi derliaus iš savo sėjamos sėklos. Ug 120.2

Kurį laiką gera sėkla gali gulėti širdyje nepastebimai ir gali nebūti jokių požymių, kad ji įsišaknijo; tačiau ilgainiui Dievo Dvasiai įkvėpus širdį, paslėptoji sėkla sudygsta ir pagaliau duoda vaisių. Savo gyvenimo darbe mes nežinome, kas suklestės - tai ar tai. Šį klausimą spręsti ne mums. „Rytą sėk savo sėklą, iki vakaro neleisk savo rankoms ilsėtis” (Mokytojo 11, 6). Didžioji Dievo sandora skelbia, kad „ligi tik žemė tvers, sėja ir pjūtis [...] nesiliaus” (Pradžios 8, 22) . Tikėdamas šiuo pažadu, žemdirbys aria ir sėja. Ne mažiau pasitikintys turime būti ir mes dvasinėje sėjoje, nes Dievas užtikrino: „Taip ir žodis, išeinantis iš Mano burnos, nesugrįš pas Mane bergždžias, bet įvykdys tai, ko trokštu, ir atliks, kam buvo siųstas. [...] Nors žmogus išeitų verkdamas, sėkla sėjai nešinas, jis sugrįš namo džiūgaudamas, derliaus pėdais nešinas ” (Izaijo 55, 11; Psalmyno 126, 6) . Ug 120.3

Sėklos sudygimas simbolizuoja dvasinio gyvenimo pradžią, o augalo vystymasis - charakterio tobulėjimą. Be augimo begali būti gyvenimo. Augalas turi arba augti, arba žūti. Kaip kad jo augimas yra tylus ir nepastebimas, bet pastovus, taip ir su charakterio tobulėjimu. Kiekviename vystymosi etape mūsų gyvenimas gali būti tobulas, ir, jeigu Dievo tikslas mums įgyvendinamas, mes be paliovos žengsime į priekį. Ug 121.1

Augalas stiebiasi, gaudamas tai, ką Dievas parūpino, kad palaikytų jo gyvybę. Dvasinis augimas taip pat vyksta bendradarbiaujant su dieviškais veiksniais. Kaip augalas įsišaknija dirvoje, taip mes turime įsišaknyti Kristuje. Kaip augalas priima saulės šviesą, rasą ir lietų, taip mes turime priimti Šventąją Dvasią. Jeigu mūsų širdys pasiliks Kristuje, „Jis ateis pas mus kaip lietus, kaip vėlyvieji lietūs, pagirdantys žemę” . Kaip Teisumo Saulė, Jis patekės mums „su gydančiais spinduliais”. Mes augsime „kaip lelija”. Mes auginsime javus, ir žydėsime „kaip vynmedis“(Ozėjo 6, 3;Malachijo 3, 20; Ozėjo 14, 6. 8). Ug 121.2

Javai išaugina „pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje” (Morkaus 4, 28) . Žemdirbio tikslas sėjant sėklą ir prižiūrint augalą yra gauti kuo daugiau grūdų, kad būtų iš ko kepti duoną alkaniesiems ir apsėti laukus būsimam derliui. Taip ir dieviškasis Žemdirbys tikisi derliaus. Jis siekia pasidauginti Savo sekėjų širdyse ir gyvenime, kad per juos galėtų paplisti kitų žmonių širdyse ir gyvenime. Ug 122.1

Lėtas augalo vystymasis iš sėklos yra svarbi pamoka ugdant vaiką. Javai išaugina „pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje” (Morkaus 4, 28) . Tas, kuris pateikė šį paly-ginimą, sukūrė mažučiukę sėklą, suteikė jai gyvybinę galią ir paskelbė dėsnius, valdančius jos augimą. Ir tiesos, kurių moko šis palyginimas, virto tikrove Jo Paties gyvenime. Jis, dangaus Didybė, šlovės Karalius, gimė kaip kūdikėlis Betliejuje ir kurį laiką buvo bejėgis Savo motinos glėbyje. Vaikystėje Jis kalbėjo ir elgėsi kaip vaikas, gerbė Savo tėvus, vykdė jų paliepimus, padėjo jiems. Tačiau vos pabudus Jo protui, Jis nuolatos augo malone ir tiesos pažinimu. Ug 122.2

Tėvai ir mokytojai turėtų taip ugdyti jaunimo polinkius, kad kiekviename gyvenimo etape jie atskleistų to laikotarpio grožį ir vystytųsi natūraliai, kaip augalai darželyje. Mažieji turėtų būti mokomi vaikiškai paprastai. Jie turėtų būti pratinami tenkintis mažomis, naudingomis pareigomis bei malonumais ir jų metams būdingais išgyvenimais. Vaikystė kaip tas palyginimo želmuo, o ir želmuo turi savo grožį. Vaikai neturi būti verčiami pirma laiko subręsti, o kuo ilgiau išsaugoti savo pirmųjų gyvenimo metų šviežumą ir malonę. Juo ramesnis ir paprastesnis vaiko gyvenimas - juo mažiau jame dirbtinių linksmybių ir juo daugiau harmonijos su gamta, - juo naudingesnis jis fiziniam, protiniam gyvybingumui ir dvasinei stiprybei. Ug 122.3

Išgelbėtojo padarytas stebuklas, kai Jis pamaitino penkiatūkstantinę minią, iliustruoja Dievo galybės veikimą subrandinant derlių. Jėzus nutraukė šydą nuo gamtos pasaulio ir atskleidė tą kūrybinę energiją, kuri nuolatos panaudojama mūsų labui. Padaugindamas į žemę mestą sėklą, Tas, kuris padaugino duonos kepaliukus, kiekvieną dieną padaro stebuklą. Juk tai stebuklas, kad Jis nuolatos maitina milijonus žmonių iš žemės derliaus laukų! Žmonės yra pašaukti bendradar-biauti su Juo prižiūrint želmenis ir kepant duoną, tačiau darbų rutinoje jie ima nebeįžvelgti dieviško veikimo. Kai Dievo jėga priskiriama gamtai ar žmonėms, kai Jo dovanos pernelyg dažnai panaudojamos savanaudiškai, tada vietoj palaiminimo užsitraukiamas prakeikimas. Dievas trokšta visa tai pakeisti. Jis nori, kad mūsų atbukę pojūčiai guviau atpažintų Jo gailestingą gerumą ir kad Jo dovanos mums taptų palaiminimu. Ug 123.1

Būtent Dievo Žodis, Jo gyvybė gaivina sėklą; ir, valgydami iš grūdų iškeptą duoną, mes tampame tos gyvybės dalininkai. Dievas nori, kad mes tai suprastume; Jis trokšta, kad net imdami kasdieninės duonos riekę atpažintume Jo veikimą ir artimiau susibičiuliautume su Juo. Ug 124.1

Pagal Dievo dėsnius gamtoje, po priežasties neabejotinai eina pasekmės. Pjūtis parodo, kokia buvo sėja. Čia netoleruojamas joks apsimetinėjimas. Žmonės gali apgauti savo artimą ir būti pagirti ar gauti atlygį už patarnavimą, kurio jie neatliko. Tačiau gamtoje apgavystė neįmanoma. Neištikimam žemdirbiui derlius paskelbia pasmerkimo nuosprendį. Tai visiškai pasitvirtina ir dvasinėje plotmėje. Tik atrodo, kad blogis nugalėjo, tačiau taip nėra. Vaikas, bėgantis iš pamokų, jaunuolis, tingintis studijuoti, darbdavio interesų nepaisantis darbuotojas ar pameistrys, bet koks verslininkas, bet kokios profesijos žmogus, neištikimas savo svarbiausioms pareigoms, gali džiaugtis, kad, kol blogis paslėptas, jam tai naudinga. Tačiau taip nėra; jis apgaudinėja save. Gyvenimo derlius yra charakteris, ir būtent jis nulemia likimą - ir šiame gyvenime, ir būsimajame. Ug 124.2

Derlius - tai pasėtos sėklos pagausinimas. Kiekviena sėkla duoda savo rūšies vaisių. Savanaudiškumas, meilė bei nuolaidžiavimas sau, savęs išaukštinimas taip pat dauginasi, ir lemia pražūtį. Ug 124.3

„Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą” (Galatams 6, 8) . Meilė, užuojauta ir gerumas duoda palaimos vaisius, ir šis derlius nenyksta. Pjūties metu surenkama daug sėklų. Vienintelis kviečio grūdas, pagausintas kelių sėjų, padengs visą kraštą auksiniais javais. Taip plačiai gali pasklisti vienintelio gyvenimo, vienintelio poelgio įtaka. Kokius meilės darbus paskatino atminimas to alebastro indelio, kuris buvo pradaužtas Kristui patepti! Kokias nesuskaičiuojamas dovanas Išgelbėtojo darbui atnešė vargšės bevardės našlės „du pinigėliai, tai yra skatikas” (žr. Morkaus 12, 42)! Ug 125.1