Ugdymas

Meilės pamoka

Nors Jėzus kartais priekaištavo Savo mokiniams ir įspėdavo juos, tačiau Jonas, Petras ir jų broliai Jo nepaliko. Nepaisydami visų priekaištų, jie nusprendė būti su Jėzumi. Ir Išgelbėtojas dėl jų klaidų neatsitraukė nuo jų. Jis ima žmones tokius, kokie jie yra - su visomis ydomis bei silpnybėmis, ir ugdo juos Savo tarnystei, jei tik jie leidžiasi Jo drausminami ir mokomi. Ug 105.2

Tačiau buvo vienas iš Dvylikos, kuriam lig pat Savo darbo pabaigos Kristus tiesiogiai neištarė nė vieno priekaištingo žodžio. Per Judą tarp mokinių pasklido priešiškumo elementas. Susiejęs savo gyvenimą su Jėzumi, jis pajuto Jo charakterio bei gyvenimo žavesį. Judas nuoširdžiai troško pasikeisti ir tikėjosi patirti tai per vienybę su Jėzumi. Tačiau šis troškimas netapo pagrindiniu. Jį valdė savanaudiški siekiai žemiškoje karalystėje, kurią, kaip jis tikėjosi, turėjo sukurti Kristus. Nors Judas pripažino dievišką Kristaus meilės jėgą, jis nepasidavė jos pranašumui. Jis toliau puoselėjo savo nuomones, buvo linkęs kritikuoti ir smerkti. Kristaus motyvai ir veiksmai, dažnai jam taip nesuprantami, jam kėlė abejones ir nepritarimą, o jo paties klausinėjimai bei ambicijos paveikdavo kitus mokinius. Dažną sykį jų varžymąsi tarpusavyje, kuris pranašesnis, jų nepasitenkinimą Kristaus metodais įkvėpdavo Judas. Ug 105.3

Jėzus, matydamas, jog bet koks paprieštaravimas dar labiau apsunkintų situaciją, vengė tiesioginio konflikto. Siaurą Judo gyvenimo savanaudiškumą Kristus stengėsi išgyvendinti per sąlytį su pasiaukojančia meile. Savo mokyme Jis išdėstė principus, kurie su šaknimis rovė mokinių egoistiškas ambicijas. Taip buvo dėstoma pamoka po pamokos, ir dažnai Judas suvokdavo, kad vaizduojamas jo charakteris ir rodoma jo nuodėmė, tačiau jis nepasidavė. Ug 106.1

Atsispyręs gailestingumo maldavimui, blogio impulsas galutinai įsisiautėjo. Judas, supykęs dėl numanomo priekaišto ir puolęs į neviltį dėl apviltų jo ambicingų svajonių, atidavė savo sielą godumo demonui ir pasiryžo išduoti Mokytoją. Iš kambario, kur buvo švenčiama žydų Pascha, iš Kristaus Artumo teikiamo džiaugsmo, iš nemirtingosios vilties šviesos jis išėjo atlikti savo pikto darbo - į išorinę tamsą, kur nebuvo vilties. Ug 106.2

„Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas Jį išduos” (Jono 6, 64). Ir vis dėlto, visa tai žinodamas, Jis neatsisakė nei melsti gailestingumo, nei dovanoti meilę. Ug 106.3

Matydamas Judo keliamą pavojų, Jis laikė šį mokinį arčiau Savęs, vidiniame Savo išrinktųjų ir patikimų mokinių ratelyje. Kiekvieną dieną sunkiai prislėgta širdimi Jėzus kentė nuolatinį ryšį su ta užsispyrusia, įtaria, rūpestį keliančia dvasia. Jis matė tarp Savo mokinių tarpstant tą nuolatinį, užslėptą bei subtilų priešiškumą ir stengėsi duoti jam atkirtį. Jis viską darė, kad šiai pavojuje atsidūrusiai sielai netrūktų galimybės išsigelbėti! Ug 106.4

„Gilūs vandenys negali užgesinti meilės,
nė potvyniai — jos paskandinti [...];
juk meilė stipri kaip mirtis” Ug 107.1

(Giesmių giesmės 8, 7.6).

Judui Kristaus meilės darbas naudos neatnešė. Tačiau to negalima pasakyti apie kitus mokinius. Jiems tai buvo pamoka visam gyvenimui. Šis Jėzaus švelnumo ir kantrumo pavyzdys visą laiką lemdavo jų santykį su gundomais ir klystančiais. Ug 107.2

Buvo ir kitų pamokų. Įšventinant Dvylika, mokiniai labai troško, kad tarp jų būtų ir Judas, mat laikė jį daug žadančiu tarp apaštalų. Jis turėjo daugiau sąlyčio taškų su pasauliu negu jie, pasižymėjo gera reputacija, buvo įžvalgus, sugebėjo vadovauti, ir, pats labai vertindamas savo sugebėjimus, skatino taip pat į save žiūrėti ir mokinius. Tačiau metodai, kuriuos Judas norėjo panaudoti Kristaus darbe, buvo pagrįsti pasaulietiniais principais ir pasaulietine politika. Jie padėjo siekti pasaulietinio pripažinimo bei garbės, užvaldyti šio pasaulio karalystę. Šie Judo gyvenimo įnoriai padėjo mokiniams suprasti, kuo skiriasi savęs sureikšminimas nuo Kristaus nuolankumo ir pasiaukojimo principo - dvasinės karalystės principo. Judo likimas jiems parodė, kuo baigiasi tarnavimas sau pačiam. Ug 107.3

Kristaus misija šių mokinių gyvenime pagaliau pasiekė tikslą. Jo pavyzdys ir pamokslai, raginantys išsižadėti savęs, po truputį formavo jų charakterius. O Kristaus mirtis visiškai sugriovė jų į pasaulio didybę sukrautas viltis. Petro nuodėmė, Judo atsimetimas, tai, kad jie išsižadėjo Kristaus Jo sielvarto ir Jam iškilusio pavojaus valandą, išsklaidė visą jų pasipūtimą. Jie suprato, jog yra silpni; jie įžvelgė jiems pavestojo darbo didybę; jie pajuto reikmę, kad Mokytojas vestų juos kiekviename žingsnyje. Ug 108.1

Mokiniai suprato, kad Jėzus asmeniškai nebebus su jais, ir kaip niekada anksčiau įvertino turėtas galimybes keliauti ir bendrauti su Dievo Atsiųstuoju. Daugelio Jo pamokų jie anksčiau neįvertino ir nesuvokė; dabar jie troško jas prisiminti, vėl išgirsti Jo žodžius. Su kokiu džiaugsmu jie prisiminė Jo užtikrinimą: „Jums geriau, kad Aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs Aš Jį jums atsiųsiu. [...] jums viską paskelbiau, ką esu iš Savo Tėvo girdėjęs. [...] o Globėjas [...], kurį Mano vardu Tėvas atsiųs, — Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs” (Jono 16, 7; 15, 15; 14, 26). Ug 108.2

„Visa, ką Tėvas turi, yra ir Mano [...]. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę. [...] Ji [...] ims iš to, kas Mano, ir jums tai paskelbs” (Jono 16, 15.13.14). Ug 109.1

Mokiniai matė Kristų nuo Alyvų kalno įžengiantį į dangų. Kai Dangus Jį priėmė, sugrįžo Jo atsisveikinant duotasis pažadas: „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mato 28, 20). Ug 109.2

Mokiniai žinojo, kad Kristus vis dar jų pusėje. Jie žinojo, jog turi Atstovą, Užtarėją prie Dievo sosto. Jie kreipdavosi į Dievą Jėzaus vardu, kartodami Jo pažadą: „Jei tik prašysite Tėvą Mano vardu, Jis duos tai jums” (Jono 16, 23). Jie vis aukščiau ir aukščiau tiesė tikėjimo rankas su galingu argumentu: „Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!” (Romiečiams 8, 34) Ug 109.3

Dieviškasis, išaukštintas Dangaus rūmuose, buvo ištikimas Savo pažadui ir suteikė Savo sekėjams Žemėje Savo pilnatvę. Tai, kad Jis atsisėdo į sostą Dievo dešinėje, paliudijo Dvasios išsiliejimas ant Jo mokinių. Kristaus darbas pažadino mokiniams Dvasios poreikį; mokomi Dvasios, jie buvo parengti galutinai ir ėmėsi savo viso gyvenimo darbo. Ug 109.4

Mokiniai jau nebebuvo tamsūs ir nekultūringi. Nebebuvo jie ir nepriklausomi ar tarpusavyje nesutariantys elementai. Nebekrovė jie savo vilčių į pasaulio didybę. Jie buvo darnūs - vieno proto ir vienos sielos. Jų mintis užpildė Kristus. Jų tikslas buvo Jo karalystės plėtimas. Savo mąstymu bei charakteriu jie darėsi panašūs į Mokytoją, ir žmonės „atpažino juos buvus kartu su Jėzumi” (Apaštalų darbų 4, 13). Ug 109.5

Paskui Kristaus šlovė apsireiškė taip, kaip nebuvo regėjęs joks mirtingasis. Daugybė keikusių Jo vardą ir niekinusių Jo jėgą tapo Nukryžiuotojo mokiniais. Bendradarbiaujant dieviškajai Dvasiai, kuklių Kristaus išrinktų žmonių darbai sudrebino pasaulį. Kiekvienai tautai po dangumi per vieną kartą buvo paskelbta Evangelija. Ug 110.1

Kristus pasirūpino, jog ta pati Dvasia, kuri buvo atsiųsta vietoj Jo mokyti Jo pirmuosius bendradarbius, ugdytų ir šiandieninius Jo darbininkus. Jis pažadėjo: „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mato 28, 20). Ug 110.2

To paties Vadovo dalyvavimas šiandieniniame ugdymo darbe duos tokius pačius vaisius kaip se-novėje. Tuo baigiasi kiekvienas teisingas auklėjimas; tai darbas, kuris pagal Dievo valią turi būti atliktas. Ug 110.3

*****