Apaštalų Darbai

23. Berėja Ir Atėnai

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 17, 11-34.

Berėjoje Paulius rado žydų, kurie mielai panoro pasigilinti į jo dėstomas tiesas. Lukas apie juos rašo: „Tenykščiai pasirodė esą kilnesni už tesalonikiečius. Jie labai noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų. Daugelis įtikėjo, iš jų nemaža kilmingų graikų moterų ir vyrų”. AD 172.1

Berėjiečių protai nebuvo aptemdyti prietarų. Jie uoliai tyrinėjo apaštalų skelbiamas tiesas. Jie tyrinėjo Bibliją ne iš smalsumo, o tam, kad sužinotų, kas parašyta apie pažadėtąjį Mesiją. Šie žmonės kasdien gilinosi į įkvėptuosius raštus, ir, lyginant vieną vietą su kita, dangaus angelai buvo šalia jų, apšvietė jų protus ir darė įtaką jų širdims. AD 172.2

Visada, kai skelbiamos Evangelijos tiesos, tie, kurie nuoširdžiai trokšta elgtis teisingai, būna paskatinti uoliai tyrinėti Šventąjį Raštą. Jei paskutiniosiomis žemės istorijos dienomis tie, kuriems skelbiamos šios nesikeičiančios tiesos, sektų berėjiečių pavyzdžiu, kasdien tyrinėtų Šventąjį Raštą bei lygintų jį su girdėtuoju Dievo Žodžiu, šiandien būtų ne palyginti menka saujelė, o daugybė ištikimųjų Dievo Įstatymo reikalavimams. Tačiau kai pristatomos nepopuliarios Biblijos tiesos, mažai kam kyla noras į jas gilintis. Nors šie žmonės negali paprieštarauti aiškiam Šventojo Rašto mokymui, jie demonstruoja visišką nenorą atkreipti dėmesį į siūlomus įrodymus. Kai kurie mano, kad, net jeigu šis mokymas teisingas, neturi reikšmės, ar jie priims, ar nepriims naująją šviesą. Taigi jie mieliau būna įnikę į malonias pasakas, kurių pagalba priešas veda sielas į klystkelius. Melas apakina jų protus, ir jie lieka atskirti nuo Dangaus. AD 172.3

Visi bus teisiami pagal tą šviesą, kuri jiems buvo suteikta. Viešpats siunčia Savo pasiuntinius su išgelbėjimo žinia, ir tie, kurie Jį girdi, bus atsakingi už tai, kaip traktuos Jo tarnų žodžius. Tie, kurie nuoširdžiai ieško tiesos, Dievo Žodžio šviesoje rūpestingai gilinsis į jiems išdėstytas tiesas. AD 173.1

Netikintys Tesalonijos žydai, kupini pavydo ir neapykantos apaštalams, nepasitenkino vien išvarydami juos iš savo miesto - jie persekiojo juos iki Berėjos ir sukurstė prieš juos žemesniosios visuomenės klasės aistras. Bijodami, kad gali nukentėti ir Paulius, jei čia pasiliks, broliai išsiuntė jį, lydimą kelių naujai įtikėjusių berėjiečių, į Atėnus. AD 173.2

Taigi tiesos mokytojai buvo persekiojami iš miesto į miestą. Kristaus priešai negalėjo užkirsti kelio Evangelijai plisti, tačiau jiems pavyko itin apsunkinti apaštalų darbą. Vis dėlto Paulius atkakliai yrėsi į priekį, nepaisydamas pasipriešinimo bei kovų ir pasiryžęs įvykdyti Dievo tikslą, apreikštą jam per Jeruzalėje patirtą regėjimą: „Eik, nes išsiųsiu tave toli, pas pagonis” (Apaštalų darbų 22, 21). AD 173.3

Skubus Pauliaus išvykimas iš Berėjos atėmė iš jo taip lauktą galimybę aplankyti brolius Tesalonikoje. AD 173.4

Atvykęs į Atėnus, apaštalas nusiuntė brolius iš Berėjos atgal, kad lieptų Silui ir Timotiejui kuo greičiau keliauti pas jį. Timotiejus buvo atvykęs į Berėją iki Pauliaus pasitraukimo ir kartu su Silu tęsė taip sėkmingai pradėtą darbą, mokydami tikėjimo principų naujai atsivertusius. AD 173.5

Atėnai buvo pagonybės metropolis. Čia Paulius sutiko ne tamsius, prietaringus gyventojus, kaip Listroje, o savo išsilavinimu ir kultūra išgarsėjusius žmones. Visur akį traukė jų dievų bei dievinamų istorijos ir poezijos didvyrių statulos, o didinga architektūra bei tapybos darbai, atspindintys nacionalinę šlovę ir populiarų pagoniškų dievybių garbinimą. Žmogaus pojūčius kerėjo meno kūrinių grožis ir didybė. Kur bepažvelgtum, stūksojo masyvių formų, neapsakomai turtingai išpuoštos šventyklos bei šventovės. Pergalės karo žygiuose ir žymių žmonių darbai buvo įamžinti skulptūromis, šventyklomis ir paminklinėmis lentomis. Visa tai pavertė Atėnus milžiniška meno galerija. AD 173.6

Dairydamasis į supantį grožį ir didybę, Paulius matė, jog miestas visiškai atsidavęs stabmeldystei. Jo dvasia pavyduliavo, mat jis visur regėjo nepagarbą Dievui, o apaštalo širdį suspaudė gailestis Atėnų gyventojams, kurie, nepaisant jų intelektualios kultūros, nepažinojo tikrojo Dievo. AD 174.1

Pauliaus neapgavo tai, ką jis išvydo šiame švietimo centre. Jo dvasia buvo taip linkusi į dangiškus dalykus, kad prieš niekada neišnyksiančių turtų teikiamą džiaugsmą ir šlovę jo akyse aplinkinė pompastika bei žavesys visiškai nublanko. Regėdamas Atėnų didybę, jis suprato, kaip tai vilioja meno ir mokslo gerbėjus, todėl jo protui paliko gilų įspūdį jo laukiančio darbo svarba. AD 174.2

Šiame didžiuliame mieste, kur Dievas nebuvo garbinamas, Paulių prislėgė vienatvės jausmas - jis taip ilgėjosi savo bendradarbių užuojautos ir pagalbos. Kalbant apie žmonių draugiją, apaštalas jautėsi be galo vienišas. Laiške tesalonikiečiams savo išgyvenimus jis išreiškė žodžiais: „Ryžomės vieni pasilikti Atėnuose” (1 Tesalonikiečiams 3, 1). Prieš jį stojo, atrodė, neįveikiamos kliūtys, ir tarsi neliko vilties pasiekti žmonių širdis. AD 174.3

Laukdamas, kol atvyks Silas ir Timotiejus, Paulius nedykinėjo. Jis „aiškinosi sinagogoje su žydais ir dievobaimingaisiais ir kasdien kalbėdavo susirinkusiems aikštėje”. Tačiau jo pagrindinis darbas Atėnuose buvo nešti išgelbėjimo žinią tiems, kurie neturėjo supratimo apie Dievą bei Jo tikslus puolusiai žmonijai. Netrukus apaštalas susidūrė su subtiliausia, labiausiai viliojančia pagonybės forma. AD 174.4

Žymieji Atėnų vyrai greitai sužinojo, jog mieste apsistojo vienišas mokytojas, dėstantis žmonėms naują ir keistą mokymą. Kai kurie iš šių žmonių susirado Paulių ir už mezgė su juo pokalbį. Veikiai aplink juos susibūrė minia klausytojų. Kai kurie buvo pasirengę pasityčioti iš apaštalo, kaip iš žemesnės socialinės klasės bei intelektualinio lygio žmogaus. Jie pašaipiai tarpusavyje kalbėjo: „Ką šis plepys nori pasakyti?” Kiti: „Atrodo, kad jis - svetimų dievybių skelbėjas”. AD 174.5

Tarp tų, kuriuos Paulius sutiko turgaus aikštėje, buvo „epikūrininkų ir stoikų filosofų”, tačiau jie ir visi kiti, mėginę pašiepti apaštalą, veikiai suprato, kad jis kur kas labiau išprusęs už juos. Pauliaus intelektualumas sukėlė mokytų žmonių pagarbą; jo nuoširdus, logiškas samprotavimas bei oratoriniai sugebėjimai prikaustė visų susirinkusiųjų dėmesį. Jo auditorija pripažino tą faktą, kad šis žmogus nėra naujokas ir sugeba visų klasių klausytojus apiberti įtikinamais argumentais, pagrindžiančiais jo skelbiamas tiesas. Taigi apaštalas nepabūgo, pasitiko savo priešininkus jų teritorijoje, atrėmė logiškus išpuolius savo logika, filosofiją - filosofija, iškalbingumą - iškalbingumu. AD 175.1

Jam prieštaravę pagonys atkreipė Pauliaus dėmesį į Sokratą, kuris dėl keistų dievų skelbimo buvo pasmerktas mirčiai. Taigi jie patarė apaštalui panašiai nerizikuoti savo gyvybe. Tačiau pastarojo pasakojimai patraukė žmonių dėmesį, ir jo tyra išmintis pelnė jų pagarbą bei susižavėjimą. Jo nenutildė filosofų mokslas ar ironija. Supratę, kad Paulius pasiryžęs atlikti tarp jų savo užduotį ir bet kuria kaina papasakoti savo istoriją, jie nusprendė suteikti jam žodį. AD 175.2

Taigi jie nusivedė apaštalą į Areopagą. Tai buvo viena iš švenčiausių vietų visuose Atėnuose. Jos keliami prisiminimai bei asociacijos buvo tokie, jog kai kas į ją žvelgė su prietaringa baime. Būtent šioje vietoje buvo sprendžiami visi svarbiausi moraliniai, civiliniai bei religiniai klausimai. AD 175.3

Čia, toli nuo triukšmingų bei sausakimšų pagrindinių gatvių ir karštų ginčų keliamos sumaišties, apaštalas galėjo būti išklausytas be pertraukimų. Aplink jį susirinko poetai, dailininkai ir filosofai - Atėnų mokslininkai ir išminčiai. Jie kreipėsi į jį tokiais žodžiais: „Ar mes negalėtume sužinoti, kokį naują mokslą tu skelbi? Regis, tu kalbi mūsų ausims negirdėtus dalykus. Taigi norėtume sužinoti, kas tai būtų”. AD 175.4

Tą itin atsakingą valandą apaštalas išliko ramus ir santūrus. Savo širdy jis nešė svarbią žinią, o jo lūpų ištarti žodžiai įtikino klausytojus, kad jis nėra tuščias plepys. „Atėniečiai, - kreipėsi Paulius, - man rodos, kad jūs visais atžvilgiais itin dievobaimingi. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: ‘Nežinomam dievui’. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate”. Nors tie žmonės buvo labai intelektualūs bei išprusę, jie nepažinojo Visatą sukūrusiojo Dievo. Vis dėlto tarp jų buvo tokių, kurie troško daugiau šviesos. Jie tiesė rankas į Begalinį. AD 176.1

Rodydamas į stabų pilną šventyklą, Paulius išliejo savo sielos naštą ir atskleidė atėniečių religijos klaidingumą. Klausydamiesi jo samprotavimų, išmintingiausieji miestelėnai liko apstulbinti. Jis parodė, jog yra susipažinęs su jų meno kūriniais, jų literatūra bei religija. Rodydamas į jų šventyklą ir stabus, jis skelbė, jog Dievo negalima prilyginti žmogaus rankų sukurtiems pavidalams. Šie išskaptuoti atvaizdai nė kiek negali atspindėti Jehovos šlovės. Jis priminė susirinkusiems, kad šie atvaizdai yra be gyvybės ir valdomi tik žmogaus jėgos - tai yra juda tik judinami žmogaus rankų. Taigi tie, kurie juos garbina, visais atžvilgiais yra pranašesni už šiuos stabus. AD 176.2

Stabmeldiškų klausytojų protus Paulius nukreipė nuo jų klaidingos religijos prie tikrojo Dievybės vaizdinio, kurį jie pavadino „Nežinomu Dievu “. Ši Esybė, kurią jis dabar jiems skelbė, buvo nepriklausoma nuo žmogaus, ir Jai nieko nereikia iš žmogaus, kas galėtų prisidėti prie Jos jėgos bei šlovės. AD 176.3

Žmonės buvo sužavėti to, kaip uoliai ir logiškai Paulius pristatė tikrojo Dievo savybes - Jo kūrybines galias bei Jo visa valdančios apvaizdos egzistavimą. Karštai ir iškalbingai apaštalas skelbė: „Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, Kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės Valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi Jam ko nors trūktų. Jis juk pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita”. Dangūs nėra tokie dideli, kad sutalpintų Dievą, - ką jau bekalbėti apie žmogus rankų padarytas šventyklas! AD 176.4

Tais kastų laikais, kai dažnai buvo pažeidinėjamos žmogaus teisės, Paulius dėstė didžiąją tiesą apie žmonių brolybę ir skelbė, kad Dievas „iš vienos šaknies [...] išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje”. Dievo akivaizdoje visi yra lygūs, ir kiekvienas žmogus turi būti ištikimas Kūrėjui. Paskui apaštalas atskleidė, kaip per visus Dievo sandėrius su žmogumi aukso gija driekiasi Jo malonės ir gailestingumo tikslas. „Tai Jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apčiuopomis Jį atrastų, nes Jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų “. AD 177.1

Rodydamas jį supančius kilnius žmogiškumo pavyzdžius, pačių atėniečių poeto žodžiais Paulius pavaizdavo begalinį Dievą kaip Tėvą, kurio vaikai buvo tie žmonės. „Juk mes Jame gyvename, judame ir esame, - skelbė jis, - kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai: ‘Mes esame iš Jo giminės’. Todėl, būdami dieviškos giminės, neturime manyti, jog Dievybė panaši į auksą, sidabrą, akmenį arba į meno ar žmogaus minties kūrinius. Ir štai Dievas nebepaiso anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti”. AD 177.2

Tamsos amžiais, kurie buvo prieš Kristaus atėjimą, dieviškasis Valdovas per daug nekreipė dėmesio į pagonių stabmeldystę; tačiau dabar per Savo Sūnų Jis siuntė žmonėms tiesos šviesą; ir Jis tikėjosi iš visų atgailos, kad būtų išgelbėti, - ne tik iš vargšų ir nuolankiųjų, bet ir iš orių filosofų bei šio pasaulio kunigaikščių. „Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas iš numirusių”. Pauliui kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, „vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: ‘Apie tai paklausysime kitą kartą’”. AD 177.3

Taip baigėsi apaštalo darbai Atėnuose, pagonių mokslo centre, nes atėniečiai, atkakliai įsikibę savo stabmeldystės, nusigręžė nuo tikrosios religijos šviesos. Kai žmonės yra visiškai patenkinti savo pačių pasiekimais, mažai ko iš jų dar galima tikėtis. Girdamiesi savo išprusimu ir įmantrumu, atėniečiai darėsi vis labiau ištvirkę ir patenkinti miglotomis stabmeldystės paslaptimis. AD 178.1

Tarp tų, kurie klausėsi Pauliaus žodžių, buvo keletas tokių, kurių protus dėstomos tiesos įtikino, tačiau jie nepanoro nusižeminti, pripažinti Dievą ir priimti išgelbėjimo planą. Jokie iškalbingi žodžiai, jokie galingi argumentai negali atversti nusidėjėlio. Tik Dievo jėga gali nukreipti tiesą į širdis. Tas, kas užsispyrėliškai nusigręžia nuo šios jėgos, liks nepasiektas. Graikai ieškojo išminties, ir kryžiaus žinia jiems atrodė kvailystė - mat jie labiau vertino savo pačių išmintį, negu tą, kuri ateina iš aukštybių. AD 178.2

Jų pasididžiavimas savo intelektu bei žmogiška išmintimi gali būti toji priežastis, kodėl Evangelijos žinia tarp atėniečių buvo sutikta palyginti nesėkmingai. Pasaulio požiūriu išmintingi žmonės, kurie ateina pas Kristų kaip vargšai pražuvę nusidėjėliai, taps išmintingi pagal išgelbėjimo planą; tačiau tie, kurie ateina kaipo išskirtiniai, puikuodamiesi savo pačių išmintimi, nepriims tos šviesos ir pažinimo, kurį gali duoti tik Jis vienas. AD 178.3

Taigi Paulius susidūrė su jo laikų pagonybe. Tiesa, jo darbas Atėnuose nenuėjo visiškai perniek. Vienas iš žymiausių miestelėnų, Dionizas, ir keletas kitų priėmė Evangeliją ir prisijungė prie tikinčiųjų. AD 178.4

Įkvėpimas leido mums pažvelgti į atėniečių gyvenimą - šie išsilavinę, rafinuoti, meniškos prigimties žmonės vis dėlto buvo paskendę nedorybėse, ir Dievas per Savo tarną priekaištavo išdidiems, savimi patenkintiems miestelėnams dėl stabmeldystės ir nuodėmių. Įkvėptos plunksnos užfiksuoti apaštalo žodžiai, jo elgesio bei aplinkos aprašymas turės būti perduoti visoms būsimosioms kartoms, kad liudytų apie jo nepalenkiamą pasitikėjimą, jo drąsą, kai liko vienas ar susidūrė su priešais, ir pergalę, kurią jis iškovojo krikščionybei pačiame pagonybės žaizdre. AD 178.5

Pauliaus žodžiuose slypi ištisas pažinimo lobynas Bažnyčiai. Jis buvo tokioj padėty, kai galėjo lengvai pasakyti tai, kas būtų suerzinę jo išdidžius klausytojus bei užtraukę sunkumų jam pačiam. Jeigu savo kalba jis būtų tiesiogiai puolęs jų dievus bei įžymius miesto žmones, Paulių galėjo ištikti toks pat likimas, kaip Sokratą. Tačiau įkvėptas dieviškos meilės jis atsargiai ir taktiškai nukreipė jų protus nuo pagoniškų dievybių ir atskleidė tikrąjį Dievą, kurio jie lig tol nepažinojo. AD 179.1

Šiandien Šventojo Rašto tiesos turi būti išdėstytos įžymiems pasaulio žmonėms, kad jie galėtų pasirinkti paklusnumą Dievo Įstatymui arba sąjungą su blogio kunigaikščiu. Dievas atskleidžia jiems amžinąją tiesą - tiesą, kuri padarys juos išmintingus išgelbėjime, - tačiau Jis neverčia šios tiesos priimti. Jei žmonės nuo jos nusigręš, Dievas paliks juos ramybėje, su savo darbų vaisiais. AD 179.2

„Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė. Juk parašyta: ‘Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę [...]’. Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims žemakilmis ir paniekintas, net tai, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo” (1 Korintiečiams 1, 18.19.27.28). Daugelis garsiausių mokslininkų ir valstybės veikėjų, įžymiausi pasaulio žmonės, šiomis paskutiniosiomis dienomis nusigręš nuo šviesos, nes pasaulio išmintis nepažįsta Dievo. Vis dėlto Dievo tarnai turi išnaudoti kiekvieną galimybę, kad atskleistų šiems žmonėms tiesą. Kai kurie pripažins, jog nieko neišmano apie Dievą, ir taps nuolankiais mokiniais prie Jėzaus, mokytojų Mokytojo, kojų. AD 179.3

Stengdamasis pasiekti aukštesniąsias visuomenės klases, Dievo darbininkas turi būti tvirtai tikintis. Aplinkybės gali atrodyti grėsmingos, tačiau tamsiausią valandą iš aukštybių užlies šviesa. Tų, kurie myli Dievą ir Jam tarnauja, jėgos kasdien atsinaujins. Tarnaudami jie turi vis geriau suprasti Begalinį, kad vykdydami Jo užmojus nesuklystų. Tegul šių darbininkų pasitikėjimas Dievu būna tvirtas nuo pradžių iki pabaigos, teatmena jie, jog Dievo tiesos šviesa perskros mūsų pasaulį gaubiančią tamsą. Tarnaujant Dievui neturi būti nusiminimo. Pasišventusio darbininko tikėjimas turi atlaikyti visus jo daliai tekusius išbandymus. Dievas gali ir nori suteikti Savo tarnams visą jėgą, kokios jiems reikia, bei dovanoti išmintį pagal atitinkamas aplinkybes. Jis su kaupu išpildys didžiausius lūkesčius tų, kurie pasitiki Juo. AD 180.1

*****

...Retai orai palankūs Viešpaties grūdų sėjėjui,
bet Kristaus meilės kibirkštis širdy...
Tad jis keliauja, kai medžius lig žemės lenkia vėjas,
ar žeidžianti pūga kely, ar jam brangi dirva nėra arti...

Sėjėjau, teneatrodo tau beprasmis tavo triūsas,
drąsos ir ryžto neprarask!
Sėk nepailsdamas ir liūdinčius pas Kristų vesk.
Ateis diena - bus džiaugsmo daug,
ir niekam nebeteks jau dūsaut... AD 180.2

Romualda Adomaitytė-Chabarina