Apaštalų Darbai

2. Dvylikos Mokymas

Kad būtų atliktas Jo darbas, Kristus pasirinko ne žydų tarybos ar Romos valdininkų išprusimą bei iškalbą. Praėjęs pro nuosavu teisumu besididžiuojančius žydų mokytojus, Pjūties Šeimininkas pasirinko nuolankius, paprastus, neišsilavinusius žmones, kad skelbtų tiesas, kurios turėjo sujaudinti pasaulį. Šiuos žmones Jis ketino išlavinti ir išmokslinti kaip Savosios Bažnyčios vadovus. Jie, savo ruožtu, turėjo išmokyti kitus bei siųsti juos į pasaulį skelbti Evangelijos. Kad jų darbas būtų sėkmingas, jiems buvo suteikta Šventosios Dvasios galybė. Evangelija turėjo būti skelbiama ne žmogaus jėgomis ar žmogiška išmintim, o Dievo galybe. AD 15.1

Trejus su puse metų mokinius lavino didžiausias Mokytojas, kokį kada nors pažinojo pasaulis. Asmeniniu ryšiu ir bendravimu Kristus rengė juos Savo tarnystei. Kiekvieną dieną jie keliavo ir kalbėjosi su Juo, klausėsi Jo paguodos žodžių pavargusiems bei prislėgtiems, matė Jo jėgos pasireiškimą, gydant ligonius. Kartais Jis mokė juos, sėdėdamas jų būryje kalno atšlaitėje; kartais prie jūros ar traukiant keliu Jis atskleisdavo Dievo karalystės paslaptis. Vos tik širdys prasiverdavo ir galėdavo priimti Dievo Žodį, Jis iškart imdavo dėstyti išgelbėjimo kelio tiesas. Jis neliepdavo mokiniams daryti viena ar kita, tik pasakydavo: „Sek paskui Mane”. Keliaudamas per kaimus ir miestus, Jis vedėsi juos kartu, kad jie matytų, kaip Jis moko žmones. Jie keliavo su Juo iš vienos vietos į kitą. Jie dalijosi su Juo kukliu kąsniu ir, kaip ir Jis, kartais būdavo alkani, dažnai - nuvargę. Sausakimšose miestų gatvėse, ant ežero kranto, tuščioje dykynėje jie buvo su Juo. Jie matė Jį kiekviename gyvenimo etape. AD 15.2

Būtent Dvylikos įšventinimas buvo pirmasis žingsnis kuriant Bažnyčią, kuri po Kristaus mirties turėjo atlikti Jo darbą žemėje. Apie šį įšventinimą Biblijoje pasakyta: „Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas Jį. Ir Jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio” (Morkaus 3, 13.14). AD 16.1

Pažvelkite atidžiau į šią jaudinančią sceną. Pažiūrėkite į dangaus Didybę, kuri supo Dvylika Jo išrinktųjų. Jis tuoj tuoj atskirs juos jų darbui. Per šiuos silpnus pasiuntinius, per Savo Žodį ir Dvasią Jis ketina priartinti išgelbėjimą prie kiekvieno. AD 16.2

Šią sceną su pasitenkinimu ir džiaugsmu stebėjo Dievas ir angelai. Tėvas žinojo, kad nuo šių žmonių sklis Dangaus šviesa; kad jų ištarti žodžiai, liudif antys apie Jo Sūnų, bus kartojami iš kartos į kartą iki laikų pabaigos. AD 16.3

Mokiniai turėjo žengti į priekį kaip Kristaus liudytojai, skelbti pasauliui, ką jie matė ir girdėjo iš Jo. Jų tarnystė buvo svarbiausia, kokiai kada nors buvo pašauktas žmogus, svarbesnis už ją buvo tik paties Kristaus tarnavimas. Jie turėjo tapti Dievo bendradarbiais, gelbėjant žmones. Kaip Senajame Testamente dvylika patriarchų atstovavo Izraeliui, taip dvylika apaštalų atstovavo Evangelijos Bažnyčiai. AD 16.4

Per Savo žemiškąjį tarnavimą Kristus pradėjo griauti sieną, skiriančią žydus ir pagonis, bei skelbti išgelbėjimą visai žmonijai. Nors Pats buvo žydas, Jis laisvai bendravo su samariečiais, pamindamas žydų fariziejų papročius, susijusius su šiais niekinamais žmonėmis. Jis miegojo po jų stogu, valgė prie jų stalo ir mokė jų gatvėse. AD 16.5

Gelbėtojas troško atskleisti Savo mokiniams tiesą, kad reikia sugriauti „viduryje stovinčią pertvarą” tarp Izraelio ir kitų tautų, tiesą, kad „pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją” (Efeziečiams 2, 14; 3, 6). Ši tiesa iš dalies jau buvo atskleista tada, kai Jis apdovanojo už tikėjimą Kafarnaumo šimtininką bei skelbė Evangeliją Sicharo gyventojams. Dar aiškiau tai atspindi Jo kelionė į Finikiją, kur Jis išgydė kanaanietės dukterį. Šie atvejai padėjo mokiniams suprasti, kad tarp tų, kuriuos daugelis laiko nevertais išgelbėjimo, esama sielų, kurios trokšta tiesos ir šviesos. AD 16.6

Taigi Kristus stengėsi įdiegti Savo mokiniams tiesą, kad Dievo karalystėje nėra teritorinių ribų, kastų, aristokratijos; kad jie turi eiti į visas tautas, nešdami žinią apie Gelbėtojo meilę. Tačiau mokiniai ilgai iki galo nesuvokė, jog Dievas „iš vienos šaknies [...] išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai Jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apčiuopomis Jį atrastų, nes Jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų” (Apaštalų darbų 17, 26.27). AD 17.1

Šie pirmieji mokiniai išsiskyrė savo akivaizdžia įvairove. Jie turėjo tapti pasaulio mokytojais, taigi atstovavo patiems įvairiausiems charakterio tipams. Kad būtų sėkmingai at-liekamas darbas, kuriam jie buvo pašaukti, šiuos žmones, besiskiriančius savo prigimtinėmis charakteristikomis bei gyvenimo įpročiais, turėjo apjungti jausmai, mintys bei veiksmai. Ši vienybė buvo Kristaus tikslas. Jis siekė suvienyti juos su Savimi. To darbo, kurį Jis atliko dėl jų, našta atsispindi Jo maldoje Tėvui: „Tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, Manyje ir Aš Tavyje, tegul ir jie bus viena Mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs... Aš juose ir Tu Manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog Tu esi Mane siuntęs ir juos myli taip, kaip Mane mylėjai” (Jono 17, 21.23). Jis nuolatos meldėsi, kad jie būtų apvalyti tiesa; ir meldėsi Jis įsitikinęs, žinodamas, kad šis Visagalio įsakymas duotas dar prieš pasaulio sukūrimą. Jis žinojo, kad Karalystės Evangelija bus skelbiama visoms tautoms; Jis žinojo, kad tiesa, ginkluota Šventosios Dvasios visagalybe, laimės kovą su blogiu, ir krauju sutepta vėliava vieną dieną triumfuojančiai suplevėsuos virš Jo sekėjų galvų. AD 17.2

Kai Kristaus žemiškoji tarnystė artėjo į pabaigą ir Jis suprato, jog veikiai turės palikti mokinius darbuotis vienus, be Savo priežiūros, Jis stengėsi padrąsinti juos ir parengti ateičiai. Jis neapgaudinėjo jų, puoselėdamas netikras viltis. Tarsi iš atverstos knygos Kristus skaitė, kas turi nutikti. Jis žinojo, jog greitai bus atskirtas nuo jų, ir mokiniai liks kaip avys tarp vilkų. Jis žinojo, kad jie kęs persekiojimus, bus metami lauk iš sinagogų, uždarinėjami į kalėjimus. Jis žinojo, kad liudydami Jį kaip Mesiją, kai kurie iš jų bus pasmerkti mirčiai. Kalbėdamas apie jų ateitį, Kristus dėstė Savo mintis aiškiai ir paprastai, kad artėjančiuose išbandymuose mokiniai atmintų Jo žodžius ir rastų jėgų tikėti Juo kaip Atpirkėju. AD 18.1

Be to, Jis kalbėjo jiems vilties ir padrąsinimo žodžius: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą, tikėkite ir Mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Antraip argi būčiau pasakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas Save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš. Kur Aš einu, jūs žinote kelią” (Jono 14, 1-4). Dėl jūsų Aš atėjau į šį pasaulį; dėl jūsų dirbau. Ir išėjęs, Aš vis tiek uoliai dirbsiu dėl jūsų. Aš atėjau į pasaulį, kad apreikščiau Save jums, ir jūs galėtumėte tikėti. Dabar Aš išeinu pas Savo ir jūsų Tėvą dirbti kartu su Juo jūsų labui. AD 18.2

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas Mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių, nes Aš keliauju pas Tėvą” (Jono 14, 12). Šiais žodžiais Kristus norėjo pasakyti ne tai, kad mokiniai atliks svarbesnių darbų, negu Jis atliko, o tai, kad jų darbai bus platesnio masto. Jis turėjo galvoje ne tik stebuklus, bet viską, kas vyks, vadovaujant ant Šventajai Dvasiai. „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, Jis toliau liudys apie Mane. Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su Manimi esate buvę” (Jono 15, 26.27). AD 18.3

Šie žodžiai nuostabiai išsipildė. Nužengus Šventajai Dvasiai, mokiniai taip prisipildė meilės Jam ir tiems, už kuriuos Jis numirė, kad širdys tirpo nuo jų kalbamų žodžių bei maldų. Jie kalbėjo su Dvasios jėga; ir, veikiami šios jėgos, tūkstančiai atsivertė. AD 19.1

Apaštalai, kaip Kristaus atstovai, turėjo daryti pasauliui stiprų įspūdį. Tas faktas, kad jie buvo nuolankūs, ne sumenkino jų įtaką, o tik padidino ją; mat susirinkusių klausytojų mintys nuo apaštalų krypo prie Išgelbėtojo, kuris, nors ir neregimas, vis dar veikė tarp jų. Nuostabus apaštalų mokymas, jų padrąsinimo ir pasitikėjimo žodžiai įtikino visus, kad jie darbuojasi ne savo jėgomis, o palaikomi Kristaus galybės. Nusižeminę jie skelbė, jog Tas, kurį žydai nukryžiavo, yra gyvybės Kunigaikštis, gyvojo Dievo Sūnus, ir kad Jo vardu jie atlieka darbus, kuriuos darė Jis. AD 19.2

Kalbėdamasis su Savo mokiniais nukryžiavimo išvakarėse, Gelbėtojas nė neužsiminė apie tas kančias, kurias Jis ištvėrė ir dar turės ištverti. Jis nekalbėjo apie pažeminimą, kuris buvo parodytas Jo atžvilgiu, o stengėsi nukreipti jų mintis į tai, kas sustiprintų jų tikėjimą ir paskatintų ilgėtis to džiaugsmo, kuris laukia nugalėtojo. Jis džiūgavo, kad galėjo padaryti ir padarė dėl Savo sekėjų daugiau negu žadėjo; kad iš Jo plūs meilė bei užuojauta, apvalanti sielos šventyklą ir padaranti žmones savo charakteriais panašius į Jį; kad Jo tiesa, ginkluota Dvasios galybe, skinsis kelią į priekį nugalėdama ir tam, kad nugalėtų. AD 19.3

Jis pasakė: „Aš jums tai kalbėjau, kad Manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!” (Jono 16, 33) Kristus nesuklupo ir neprarado drąsos; tokį patį ištvermingą tikėjimą turėjo parodyti ir mokiniai. Jie turėjo dirbti taip, kaip dirbo Jis, ir semtis jėgų iš Jo. Nors kelią jiems pastos neva neįveikiamos kliūtys, per Jo malonę jie turėjo žengt i į priekį, nieko nepaisydami ir dėl visko vildamiesi. AD 19.4

Kristus užbaigė darbą, kuris buvo pavestas Jam atlikti. Jis subūrė tuos, kurie turėjo tęsti Jo darbą tarp žmonių. Jis pasakė: „Ir visa, kas Mano, yra Tavo, o kas Tavo - tai Mano, ir Aš pašlovintas juose. Aš jau nebe pasaulyje... Jie dar pasaulyje, o Aš grįžtu pas Tave. Šventasis Tėve, išlaikyk juos Savo vardu, kurį esi Man davęs, kad jie būtų viena kaip ir Mes [...]. Ne tik už juos Aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį Mane įtikės: tegul visi bus viena! [...] Aš juose ir Tu Manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog Tu esi Mane siuntęs ir juos myli taip, kaip Mane mylėjai” (Jono 17, 10.11. 20.21.23). AD 20.1

*****

...Jų buvo Dvylika - visi Mesijo mylimi,
nors ir skirtingi, ir tokie dar neatgimę...
Dabar Jo mokinių nesuskaičiuot -
kadaise buvę svetimi,
per Kristaus kraują - giminės ir artimi,
nors ir skirtingi, ir netobuli - Jo mylimi,
su meile, kaip ir Pirmieji, nešantys išgelbėjimo žinią... AD 20.2

Romualda Adomaitytė-Chabarina