Apaštalų Darbai

12. Nuo Persekiotojo Iki Mokinio

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 9, 1-18.

Vienas iš įžymių žydų vadovų, kurį itin sukrėtė sėkmė, lydėjusi Evangelijos skelbimą, buvo Saulius iš Tarso. Nors nuo gimimo buvo Romos pilietis, Saulius buvo žydas, išlavintas garsiausio Jeruzalės rabino. „Kilęs iš Izraelio tautos, Benjamino genties, hebrajas iš hebrajų, įstatymo besilaikantis fariziejus, uolus Bažnyčios persekiotojas, be priekaištų vykdęs įstatymo reikalaujamą teisumą” (Filipiečiams 3, 5.6). Šis jaunuolis rabinams atrodė daug žadantis, ir su juo, kaip galinčiu uoliai ginti senąjį tikėjimą, buvo siejamos didžiulės viltys. Iškilęs iki teismo tarybos narių, jis tapo įtakingas valdininkas. AD 85.1

Saulius atliko svarbų vaidmenį tardant bei apkaltinant Steponą, tačiau stulbinantys Dievo buvimo su tuo kankiniu įrodymai privertė Saulių suabejoti, ar jis teisingai elgiasi persekiodamas Jėzaus sekėjus. Jo protas buvo giliai sukrėstas. Sumišęs jis kreipėsi į tuos, kurių išmintim bei sveika nuovoka visiškai pasitikėjo. Pagaliau kunigų ir valdytojų argumentai jį įtikino, kad Steponas buvo piktžodžiautojas, kad Kristus, kurį skelbė šis kankinys, buvo apsišaukėlis ir kad einantieji šventąją tarnystę veikiausiai yra teisūs. AD 85.2

Nelengvai Saulius priėjo prie šios išvados. Bet pagaliau jo išsilavinimas ir išankstinės nuostatos, jo pagarba buvusiems savo mokytojams bei pasididžiavimas populiarumu privertė jį sukilti prieš sąžinės balsą bei Dievo malonę. Galutinai nusprendęs, jog kunigai ir Rašto aiškintojai teisūs, Saulius ėmė nuožmiai priešintis Jėzaus mokinių skelbiamoms tiesoms. Jo pastangomis šventi vyrai ir moterys stodavo prieš teismą, būdavo įkalinami ir net pasmerkiami mirčiai - vien už tikėjimą Jėzumi. Visa tai liūdino bei skaudino naujai sukurtą Bažnyčią, ir daugelis, ieškodami saugaus prieglobsčio, bėgo. AD 85.3

Tie, kurie persekiojimų buvo išvaryti iš Jeruzalės, „keliaudami skelbė gerosios naujienos žinią” (Apaštalų darbų 8, 4). Vienas iš miestų, į kuriuos jie nukeliavo, buvo Damaskas - ten atsivertė daugybė žmonių. AD 86.1

Kunigai ir valdytojai tikėjosi, jog labai stengiantis ir nuožmiai persekiojant tikinčiuosius, šiai „erezijai” bus užkirstas kelias. Dabar jie suprato, jog prieš naująjį mokymą reikia imtis ryžtingų priemonių ne tik Jeruzalėje, bet ir kitose vietovėse. Tam ypatingam darbui, kurį jie nutarė atlikti Damaske, savo paslaugas pasiūlė ir Saulius. „Tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę. [...] turėdamas aukštųjų kunigų įgaliojimus ir leidimą” (Apaštalų darbų 9, 1.2; 26, 12), Saulius iš Tarso su visomis savo žmogiškomis jėgomis bei energija, degdamas neteisingu įkarščiu, leidosi į tą įsimintiną kelionę, kurios keisti įvykiai pakeitė jo visą tolimesnį gyvenimą. AD 86.2

Paskutinę kelionės dieną, „vidurdienį”, nuvargusiems keliauninkams artinantis prie Damasko, prieš akis atsivėrė platūs derlingų laukų ruožai, žaliuojantys daržai, derlingi sodai, drėkinami vėsių versmių iš aplinkinių kalnų. Po ilgos kelionės per nykias dykvietes, tokie reginiai iš tiesų atgaivino. Kol Saulius su savo bendražygiais susižavėjęs dairėsi į derlingus slėnius ir apačioje besidriekiančius šviesius miesto mūrus, „staiga”, kaip jis vėliau pasakojo, juos užliejo skaisti šviesa: „Kelyje vidurdienį, karaliau, aš staiga išvydau, kaip mane ir mano kelionės draugus iš dangaus apsiautė šviesa, skaistesnė už saulę” (Apaštalų darbų 26, 13). Ji buvo pernelyg šlovinga, kad atlaikytų mirtingojo akys. Apakintas ir netekęs žado, Saulius nukrito paslikas ant žemės. AD 86.3

Šviesai vis dar spinduliuojant aplink juos, jis išgirdo „balsą, kuris [...] sakė hebrajiškai: ‘Sauliau, Sauliau, kam Mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną!’ Jis paklausė: ‘Kas Tu esi, Viešpatie?’ O Viešpats atsakė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Bet kelkis ir laikykis ant kojų!’” (Apaštalų darbų 26, 14-16) AD 87.1

Nustėrę iš siaubo ir kone apakinti ryškios šviesos, Sauliaus bendražygiai girdėjo balsą, bet nematė jokio žmogaus. Tačiau Saulius suprato, kas sakoma, ir jam aiškiai apsireiškė Tas, kuris kalbėjo, - pats Dievo Sūnus. Šlovingoje Būtybėje, kuri stovėjo priešais jį, jis atpažino Nukryžiuotąjį. Išgelbėtojo išvaizdos paliktas įspūdis amžiams įsirėžė sukrėsto žydo sieloje. Ištarti žodžiai su stulbinančia jėga pasiekė pačias jo širdies gelmes. Į tamsiausius jo proto užkaborius plūstelėjo šviesa, parodanti neišmanymą, jo ankstesnio gyvenimo klystkelius bei dabartinę būtinybę būti apšviestam Šventosios Dvasios. AD 87.2

Dabar Saulius suprato, jog persekiodamas Jėzaus sekėjus, jis iš tikrųjų dirbo šėtonui. Jis suvokė, kad jo įsitikinimai dėl to, kas yra teisinga bei kokia jo pareiga, didžia dalimi buvo pagrįsti jo besąlygišku pasitikėjimu kunigais ir valdytojais. Jis tikėjo jų tvirtinimu, jog pasakojimas apie prisikėlimą yra Kristaus mokinių prasimanymas. Tačiau dabar, kai prieš jį stovėjo pats Jėzus, Saulius įsitikino, jog mokiniai kalbėjo tiesą. AD 87.3

Tą dangiško apšvietimo valandą Sauliaus protas veikė itin greitai. Jo supratimui atsivėrė pranašiški Šventojo Rašto žodžiai. Jis pamatė, jog tai, kad žydai atstūmė Jėzų, Jis buvo nukryžiuotas, prisikėlė iš numirusių ir įžengė į dangų, buvo išpranašauta ir liudija Jį esant pažadėtąjį Mesiją. Sauliaus atminty iškilo suimto Stepono pamokslas, ir jis suprato, jog kankinys iš tiesų regėjo „Dievo šlovę”, saky saky damas: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje” (Apaštalų darbų 7, 55.56). Kunigai pareiškė, kad tai piktžodžiavimas, tačiau Saulius jau žinojo, jog šie žodžiai - tiesa. AD 87.4

Koks apreiškimas visa tai buvo persekiotojui! Dabar Saulius tvirtai žinojo, kad pažadėtasis Mesijas atėjo į šią žemę kaip Jėzus iš Nazareto ir kad buvo atstumtas bei nukryžiuotas tų, kuriuos Jis atėjo išgelbėti. Žinojo jis ir tai, jog Išgelbėtojas triumfuodamas prisikėlė iš kapo ir įžengė į dangų. Tą dieviškojo apreiškimo akimirką Saulius su siaubu prisiminė, kad Steponas, liudijęs nukryžiuotą ir prisikėlusį Gelbėtoją, už savo žodžius buvo pasmerktas mirčiai ir kad vėliau jis pats, Saulius, žiauriai persekiojo bei nužudė daugybę ištikimų Jėzaus sekėjų. AD 88.1

Gelbėtojas kalbėjo Sauliui per Steponą, kurio aiškiai logikai nebuvo įmanoma paprieštarauti. Išsilavinęs žydas matė, kaip kankinio veidas atspindi Kristaus šlovės šviesą: „[...] matė, kad jo veidas tartum angelo” (Apaštalų darbų 6, 15). Jis buvo liudininkas Stepono ištvermingumo savo priešų atžvilgiu bei atlaidumo jiems. Jis regėjo, kokie stiprūs ir nepalūžę išliko tie daugelis, kuriuos jis kankino ir skaudino. Jis matė, kaip kai kurie iš jų dėl savojo tikėjimo su džiaugsmu atiduoda net savo gyvybes. AD 88.2

Visa tai ir anksčiau veikė Sauliaus sąžinę, o kartais persmelkdavo jo protą kone sukrečiančiu įsitikinimu, kad Jėzus yra pažadėtasis Mesijas. Tokiais atvejais jis ištisas naktis kovodavo su šiuo įsitikinimu ir visada galiausiai pasilikdavo prie savo nuomonės, kad Jėzus nėra Mesijas, o Jo sekėjai - apgauti fanatikai. AD 88.3

Bet dabar Kristus Savo paties balsu kreipėsi į Saulių sakydamas: „Sauliau, Sauliau, kam Mane persekioji?” Ir į klausimą: „Kas tu esi, Viešpatie?” atsakė tas pats balsas: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji”. Čia Kristus susitapatino su Savo tauta. Persekiodamas Jėzaus sekėjus, Saulius sudavė tiesioginį smūgį dangaus Viešpačiui. Melagingai kaltinda mas bei liudydamas prieš juos, jis melagingai apkaltino bei paliudijo prieš pasaulio Išgelbėtoją. AD 88.4

Sauliui nekilo nė menkiausia abejonė dėl to, kad su juo kalbėjo Jėzus iš Nazareto, ilgai lauktasis Mesijas, Izraelio Paguoda ir Atpirkėjas. „Virpėdamas ir apstulbęs” jis paklausė: „Viešpatie, ką įsakysi daryti?” Viešpats atsakė: „Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti”. AD 89.1

Kai šlovė atsitraukė, Saulius pakilo nuo žemės ir susivokė esąs visiškai aklas. Kristaus šlovės šviesa buvo pernelyg ryški mirtingojo akims; kai jos nebeliko, juodžiausia naktis apgaubė jo regėjimą. Saulius nusprendė, jog Dievas jį nubaudė už tai, kad žiauriai persekiojo Jėzaus sekėjus. Siaubingoje tamsoje jis graibėsi aplinkui, ir jo draugai išsigandę bei nustebę „paėmę už rankų, [...] nuvedė jį į Damaską”. AD 89.2

Tos ypatingos dienos rytą Saulius pasiekė Damaską, kupinas pasitenkinimo savimi - juk juo pasitikėjo vyriausiasis kunigas! Jam buvo pavestos svarbios pareigos. Jis turėjo ginti žydų religijos interesus, kiek įmanoma kontroliuodamas naujojo tikėjimo plitimą Damaske. Jis buvo pasiryžęs apvainikuoti savo misiją sėkme ir nekantraudamas laukė, kas bus. AD 89.3

Bet kaip neatitiko Sauliaus lūkesčių jo įžengimas į miestą! Apakęs, bejėgis, iškankintas sąžinės graužaties, jis ieškojo mokinio Judo namų, kur likęs vienas turėjo galimybę viską apmąstyti ir pasimelsti. AD 89.4

Saulius „tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė”. Šios sielos kančių dienos jam buvo kaip metai. Su skaudama širdim jis vis prisimindavo, kaip dalyvavo Stepono nukankinime. Su pasibaisėjimu jis galvojo apie savo kaltę - kaip jis galėjo pasiduoti pykčiui ir kunigų bei valdytojų prietarams net tada, kai Stepono veidas buvo užlietas dangaus šviesos. Su liūdesiu ir palūžusia dvasia jis prisiminė tuos daugelį atvejų, kai užsimerkdavo bei užsikimšdavo ausis gausybei ryškiausių įrodymų ir be paliovos persekiojo tikinčiuosius Jėzumi iš Nazareto. AD 89.5

Šios sąžinės perkratymo ir nusižeminimo širdyje dienos buvo praleistos vienumoje. Tikintieji, perspėti apie į Damaską atvykstančio Sauliaus tikslą, nuogąstavo, kad jis gali apsimetinėti, kad greičiau juos apgautų; taigi jie laikėsi atokiau ir nerodė jam užuojautos. Jis pats jau nebenorėjo kreiptis į neatsivertusius žydus, su kuriais planavo susivienyti persekiojant tikinčiuosius; mat Saulius žinojo, kad jie net neklausys šios istorijos. Taigi atrodė, kad jis atskirtas nuo bet kokio žmogiško palaikymo. Vienintelė Sauliaus pagalbos viltis buvo gailestingasis Dievas, tad būtent į Jį jis kreipėsi sudužusia širdimi. AD 90.1

Per tas ilgas valandas, būdamas užsidaręs vienas su Dievu, Saulius prisiminė Šventojo Rašto vietas, kalbančias apie Kristaus pirmąjį atėjimą. Jo protą užvaldęs įsitikinimas dar labiau atgaivino atmintį, ir jis kruopščiai pasekė, kas kalbama pranašystėse. Mąstydamas apie tų pranašysčių prasmę, Saulius stebėjosi savo ir apskritai visų žydų aklumu, nuovokos stoka, dėl kurios jie atstūmė Jėzų kaip pažadėtąjį Mesiją. Nušvitusiam Sauliaus regėjimui dabar viskas atrodė aišku. Jis žinojo, kad jo ankstesnius prietarus ir netikėjimą temdė dvasinės nuostatos, neleidusios jam atpažinti Jėzaus iš Nazareto kaip pranašysčių Mesijo. AD 90.2

Visiškai atsidavęs apkaltinančiai Šventosios Dvasios jėgai, Saulius suprato savo gyvenimo klaidas ir pripažino toli siekiančius Dievo Įstatymo reikalavimus. Tas, kuris buvo išdidus fariziejus, įsitikinęs, jog bus išteisintas per gerus darbus, dabar lenkėsi prieš Dievą nuolankiai ir paprastai kaip mažas vaikas, išpažindamas savo nevertumą ir maldaudamas nukryžiuotojo bei prisikėlusio Gelbėtojo nuopelnų. Saulius ilgėjosi visiškos harmonijos bei bendravimo su Tėvu ir Sūnumi; trokšdamas atleidimo ir priėmimo, jis karštai meldėsi, ir jo maldos kilo prie malonės sosto. AD 90.3

Atgailaujančio fariziejaus maldos nenuėjo perniek. Dievo malonė pakeitė giliausias jo širdies mintis bei emocijas, ir kilniausi jo sugebėjimai buvo suderinti su amžinaisiais Dievo tikslais. Kristus ir Jo teisumas Sauliui tapo daugiau negu visas pasaulis. AD 90.4

Sauliaus atsivertimas yra stulbinantis pavyzdys, kaip stebuklingai veikia Šventoji Dvasia, apkaltinanti žmogų dėl nuodėmės. Šis žmogus tikrai tikėjo, jog Jėzus iš Nazareto panaikino Dievo Įstatymą ir mokė Savo mokinius, jog jis praradęs prasmę. Tačiau po atsivertimo Saulius išpažino Jėzų kaip Tą, kuris atėjo į pasaulį išaukštinti Savo Tėvo Įstatymo. Jis įsitikino, jog Jėzus buvo visos žydų aukojimo sistemos įkūrėjas. Jis suprato, kad nukryžiavimo metu susitiko simbolis ir realus Asmuo, kad Jėzus išpildė Senojo Testamento pranašystes apie Izraelio Atpirkėją. AD 91.1

Pasakojime apie Sauliaus atsivertimą mums pateikti svarbūs principai, kurių turime niekada neužmiršti. Saulius stojo paties Kristaus akivaizdon. Jis buvo tas žmogus, kurį Kristus išsirinko svarbiausiam darbui, Jo „rinktinis įrankis”; tačiau Viešpats ne iš karto Sauliui pasakė, kokį darbą jam teks atlikti. Viešpats suėmė jį, žengiantį savo įprastiniu keliu, ir apkaltino dėl nuodėmės; tačiau kai Saulius paklausė: „Ką įsakysi daryti?” , Gelbėtojas suvedė klausiantį žydą su Savo Bažnyčia, kur jis galėjo sužinoti Dievo valią savo atžvilgiu. AD 91.2

Nuostabioji šviesa, užliejusi Sauliaus tamsą, buvo Viešpaties darbas; tačiau tam tikrą darbą dėl jo dar turėjo atlikti ir mokiniai. Kristus atliko apreiškimo ir apkaltinimo darbą, o dabar atgailaujantysis jau galėjo pradėti mokytis iš tų, kam Dievas patikėjo skleisti Savąją tiesą. AD 91.3

Kol Saulius Judo namuose meldėsi ir atgailavo, Viešpats pasirodė regėjime Damaske gyvenančiam mokiniui, „vardu Ananijas” ir pasakė, jog Saulius iš Tarso meldžiasi ir jam reikia padėti. Dangiškasis pasiuntinys liepė: „Nueik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Saulius. Štai jisai meldžiasi ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananijas, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų”. AD 91.4

Ananijas vos galėjo patikėti angelo žodžiais, mat pasakojimai apie tai, kaip Saulius nuožmiai persekioja šventuosius, jau buvo plačiai paplitę. Jis dar mėgino prieštarauti: „Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą žmogų, kiek pikta jis yra padaręs Tavo šventiesiems Jeruzalėje. Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi Tavojo vardo”. Tačiau įsakymas buvo griežtas: „Eik, nes jis yra Mano rinktinis įrankis, kuris neš Mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams”. AD 92.1

Paklusęs angelo nurodymui, Ananijas susirado žmogų, kuris dar neseniai grasino visiems, tikėjusiems Jėzaus vardą. Uždėjęs rankas kenčiančiam atgailautojui ant galvos, jis pasakė: „'Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau pasirodė kelyje, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios’. Bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito, ir jis atgavo regėjimą. Pakilęs priėmė krikštą”. AD 92.2

Taip Jėzus suteikė galią Savo suburtajai Bažnyčiai ir suvedė Saulių su Savo paskirtaisiais pasiuntiniais žemėje. Dabar Kristus turėjo Bažnyčią kaip Savo atstovę žemėje, ir ji privalėjo nukreipti atgailaujantį nusidėjėlį į gyvenimo kelią. AD 92.3

Daugelis mano, jog už savo šviesą bei patirtį jie yra atsakingi tik Kristui, nepriklausomai nuo Jo sekėjų žemėje. Jėzus yra nusidėjėlių Draugas, ir Jo širdį jaudina jų vargas. Jis turi visą jėgą danguj e ir žemėj e, tačiau Jis gerbia tas priemones, kurias paskyrė žmonių švietimui bei gelbėjimui; Jis nukreipia nusidėjėlius į Bažnyčią, kurią padarė šviesos pasauliui kanalu. AD 92.4

Kai aklai klystančiam ir kupinam prietarų Sauliui apsireiškė Kristus, kurį jis persekiojo, šis žmogus tiesiogiai susisiekė su Bažnyčia - pasaulio šviesa. Šiuo atveju Ananijas atstovavo Kristui bei Kristaus pasiuntiniams, kurie yra paskirti veikti vietoj Jo. Vietoj Kristaus jis uždėjo rankas ant Sauliaus, ir, pasimeldus Kristaus vardu, Saulius gavo Šventąją Dvasią. Visa buvo atlikta Kristaus vardu bei Jo galia. Kristus yra šaltinis; Bažnyčia - to šaltinio vaga. AD 92.5