Apaštalų Darbai

55. Pakeistasis Malonės

Kristaus mokinio Jono gyvenimas yra tikro šventėjimo pavyzdys. Artimo bendravimo su Kristumi metais Gelbėtojas jį dažnai barė ir perspėjo; šiuos priekaištus Jonas priimdavo. Kai jam apsireiškė Dievo charakteris, Jonas pamatė savo paties trūkumus ir nusižemino prieš tą apreiškimą. Kiekvieną dieną kaip kontrastą savo paties maištingai dvasiai jis regėjo Jėzaus nuoširdumą bei kantrybę ir klausėsi Jo nuolankumo bei ištvermės pamokų. Kiekvieną dieną jo širdis vis labiau artinosi prie Kristaus, kol jis pamilo savo Mokytoją taip, jog užmiršo save. Jėga ir švelnumas, didybė ir nuolankumas, stiprybė ir kantrybė - štai ką jis matė kasdieniniame Dievo Sūnaus gyvenime, ir tai pripildė jo sielą susižavėjimo. Savo įžeidų, ambicingą būdą jis pavedė formuojančiai Kristaus jėgai, ir dieviškoji meilė keitė jo charakterį. AD 414.1

Ryškus kontrastas tam šventėjimui, kuris įvyko Jono gy-venime, yra kito Kristaus mokinio, Judo, patirtis. Kaip ir jo bendražygis, Judas laikė save Kristaus mokiniu, tačiau jo maldingumas tebuvo išorinis. Jis, tiesa, nebuvo abejingas Kristaus charakterio grožiui ir dažnai klausydamasis Gelbėtojo žodžių patikėdavo Juo, tačiau Judas nenusižemindavo savo širdyje ir neišpažindavo nuodėmių. Priešindamasis dieviškai įtakai, jis rodė nepagarbą Mokytojui, kurį tarėsi mylįs. Jonas nuoširdžiai kovojo su savo klaidomis; tačiau Judas nusižengė savo sąžinei ir pasidavė pagundoms, dar labiau įtvirtindamas savo blogus įpročius. Tiesų, kurių mokė Kristus, praktikavimas neatitiko jo norų bei tikslų, ir šis mokinys negalėjo prisiversti paaukoti savo idėjas, kad gautų išmintį iš Dangaus. Užuot gyvenęs šviesoje, jis pasirinko tamsą. Nedori troškimai, godulystė, keršto aistros, tamsios ir niekingos mintys - visa tai buvo puoselėjama, kol šėtonas visiškai užvaldė šį žmogų. AD 414.2

Jonas ir Judas simbolizuoja tuos, kurie nori būti Kristaus sekėjai. Abu šie mokiniai turėjo vienodas galimybes mokytis bei sekti dieviškuoju pavyzdžiu. Abu artimai bendravo su Jėzumi ir turėjo privilegiją klausytis Jo mokymo. Kiekvienas iš jų nestokojo didelių charakterio ydų, ir kiekvienas galėjo siekti dieviškos malonės, kuri keičia charakterį. Tačiau tik vienas nusižeminęs mokėsi iš Jėzaus; kitas pasirodė esąs ne Žodžio vykdytojas, o tik klausytojas. Vienas, kasdien mirdamas sau ir grumdamasis su nuodėme, buvo pašventintas tiesa; kitas, priešindamasis malonės jėgai ir nuolaidžiaudamas savanaudiškiems įgeidžiams, pateko į šėtono pinkles. AD 415.1

Toks charakterio pasikeitimas, kokį matome Jono gyvenime, visada yra bendravimo su Kristumi vaisius. Individo charakteris gali turėti akivaizdžių trūkumų, tačiau, kai jis tampa tikru Kristaus mokiniu, dieviškosios malonės jėga jį pakeičia ir pašventina. Žvelgdamas kaip veidrodyje į Viešpaties šlovę, jis pats keičiasi iš šlovės į šlovę, kol tampa panašus į Tą, kurį garbina. AD 415.2

Jonas buvo šventumo mokytojas, ir savo laiškuose Bažnyčiai išdėstė svarbiausias krikščioniško elgesio taisykles. „Kiekvienas, kas turi Jame tokią viltį, skaistina pats save, - rašė jis, - nes ir Jis yra skaistus. [...] Kas tvirtina esąs Jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir Jis vaikščiojo” (1 Jono 3, 3; 2, 6). Jonas mokė, kad krikščionio širdis ir gyvenimas turi būti tyras. Jam nevalia pasitenkinti tuščiais išpažinimais. Kaip Dievas yra šventas Savo sferoj e, taip puolęs žmogus per tikėjimą Kristumi turi būti šventas savojoje. AD 415.3

„Tokia gi Dievo valia - jūsų šventėjimas”, - rašė Paulius (1 Tesalonikiečiams 4, 3). Bažnyčios šventėjimas yra Dievo tikslas visuose Jo santykiuose su Savo tauta. Jis išsirinko ją amžinybei, kad ji būtų šventa. Jis atidavė Savo Sūnų, kad numirtų už šiuos žmones, kad jie būtų apvalyti paklusnumu tiesai ir galėtų atsikratyti bet kokios egoizmo menkystės. Iš jų Dievas reikalauja asmeninio darbo, asmeninio atsidavimo. Tie, kurie išpažįsta tikintys Dievą, gali Jį pagerbti tik tuo atveju, jeigu jie keičiasi pagal Jo atvaizdą ir yra valdomi Jo Dvasios. Paskui, liudydami apie Gelbėtoją, jie gali paskelbti, ką dėl jų padarė dieviškoji malonė. AD 416.1

Tikras šventėjimas ateina per darbą, kuris atliekamas, vadovaujantis meilės principu. „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame” (1 Jono 4, 16). Gyvenimas to, kurio širdyje gyvena Kristus, atskleis praktišką maldingumą. Charakteris bus nuskaistintas, pakylėtas, sutaurintas ir pašlovintas. Tyras mokymas susijungs su teisumo darbais, dangiškos sampratos sumiš su šventais poelgiais. AD 416.2

Tie, kurie nori gauti šventėjimo palaiminimą, pirmiausia turi išmokti aukotis. Kristaus kryžius yra centrinė kolona, į kurią remiasi „visa pranokstanti amžinoji garbė” (2 Korintiečiams 4, 17). „Jei kas nori eiti paskui Mane, - sako Kristus, - teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka Manimi” (Mato 16, 24). Tik mūsų meilės savo artimui aromatas parodo mūsų meilę Dievui. Tik kantrybė tarnaujant suteikia sielai poilsį. Tik nuolankus, atkaklus, ištikimas triūsas išgarsino Izraelio gerovę. Dievas palaiko ir stiprina tą, kuris nori eiti Kristaus keliu. AD 416.3

Šventėjimas neįvyksta akimirksniu, per valandą ar per dieną - tai viso gyvenimo darbas. Jį suteikia ne laimingų jausmų antplūdis. Tai nuolatinio mirimo nuodėmei vaisius ir nuolatinis gyvenimas dėl Kristaus. Kai pastangos yra silpnos ir nepastovios, neįmanoma ištaisyti blogybių ar pakeisti charakterį. Mes nugalėsime tik per ilgalaikes, atkaklias pastangas, griežtą drausmę ir nepaliaujamą kovą. Vieną dieną mes nežinome, kokia nuožmi mūsų laukia kova kitą dieną. Kol viešpatauja šėtonas, mes turime paminti savąjį „aš” ir grumtis su nuodėmėmis. Tol, kol gyvename, nebus atokvėpio ar tokios vietos, kurią priėję galėtume pasakyti: aš jau viską pasiekiau. Šventėjimas yra visą gyvenimą trunkančio paklusnumo vaisius. AD 416.4

Nė vienas iš apaštalų ir pranašų niekada netvirtino esą be nuodėmės. Žmonės, kurie gyveno arčiausiai Dievo, žmonės, kurie veikiau būtų paaukoję gyvybę negu sąmoningai pasielgę blogai, žmonės, kuriuos Dievas apdovanojo dieviška šviesa bei jėga, išpažino savo prigimties nuodėmingumą. Jie nepasitikėjo kūnu, netvirtino esą teisūs patys iš savęs, o visiškai pasikliovė Kristaus teisumu. AD 417.1

Taip bus su visais, kurie žvelgia į Kristų. Kuo labiau pri-artėjame prie Jėzaus ir kuo aiškiau matome Jo charakterio tyrumą, tuo geriau įžvelgiame, kokia šlykšti yra nuodėmė, ir mažiau norime aukštinti save. Siela nuolatos sieks Dievo, nuolatos nuoširdžiai ir karštai išpažins nuodėmes bei nusi-žemins širdyje priešais Jį. Kiekvienas žingsnis į priekį mūsų krikščioniškame gyvenime darys mūsų atgailą vis gilesnę. Mes suvoksime, jog esame tobuli tik Kristuje, ir apaštalų išpažinimas taps mūsų išpažinimu: „Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris [...]. Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš - pasauliui” (Romiečiams 7, 18; Galatams 6, 14). AD 417.2

Tegul angelai raštininkai užrašo Dievo tautos šventų kovų bei konfliktų istoriją; teaprašo jų maldas bei ašaras; tačiau tegu Dievas nebūna pažemintas žmogaus lūpoms tariant: „Aš nenuodėmingas, aš - šventas”. Pašventintos lūpos niekada neištars tokių įžūlių žodžių. AD 417.3

Apaštalas Paulius buvo pakeltas iki trečiojo dangaus ir matė bei girdėjo tokius dalykus, kokių neįmanoma apibūdinti, tačiau vienareikšmiškai teigė: „Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi norėdamas pagauti” (Filipiečiams 3,12). Tegul dangaus angelai aprašo Pauliaus pergales, kovojant gerą tikėjimo kovą. Tedžiaugiasi dangus jo atkakliu veržimusi į aukštybes bei tuo, kad nenuleisdamas akių nuo laimikio, visa kita jis laikė šiukšlėmis. Angelai su džiaugsmu pasakojo apie jo pergales, tačiau Paulius nesigyrė savo pasiekimais. Verždamasis pirmyn prie nemirtingumo vainiko, kiekvienas Kristaus sekėjas turi laikytis tokios nuostatos, kaip Paulius. AD 417.4

Tegul tie, kurie yra linkę laikyti save šventuoliais, pažvelgia į Dievo Įstatymo veidrodį. Įžvelgę jo toli siekiančius reikalavimus ir supratę, jog jis atskiria mintis bei širdies sumanymus, jie nesigirs esą be nuodėmės. „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, - teigė Jonas, neišskirdamas savęs iš savo brolių, - klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos [...]. Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume Jį melagiu, ir nebūtų mumyse Jo žodžio [...]. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių” (1 Jono 1, 8. 10.9). AD 418.1

Yra tokių, kurie tvirtina esą šventi, kurie skelbia, kad visiškai priklauso Viešpačiui, kurie pretenduoja į Dievo pažadus, tačiau nenori paklusti Jo įsakymams. Šie Įstatymo pažeidinėtojai reikalauja visko, kas pažadėta Dievo vaikams; tačiau tai tik jų pozicija - mat Jonas sako, jog tikrą meilę Dievui liudys paklusnumas visiems Jo įsakymams. Neužtenka tikėti tiesos teorija, išpažinti tikėjimą Kristumi, tikėti, kad Jėzus - ne apsišaukėlis ir kad Biblijos religija - ne gudriai sugalvota pasaka. „Kas sakosi Jį pažinęs, bet Jo įsakymų nesilaiko, - rašė Jonas, - tas melagis, ir nėra jame tiesos. O kas laikosi Jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą. Iš to ir pažįstame, jog Jame esame. [...] Kas laikosi Jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame” (1 Jono 2, 4.5; 3, 24). AD 418.2

Jonas nemokė, kad išgelbėjimą galima užsitarnauti pa-klusnumu; jis aiškino, jog paklusnumas yra tikėjimo ir meilės vaisius. „Jūs žinote, jog Jėzus pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes, ir nėra Jame nuodėmės. Kas tik gyvena Jame, tas nedaro nuodėmių, o nė vienas nusidėjėlis Jo neregėjo ir nepažino” (1 Jono 3, 5.6). Jei mes gyvename Kristuje, jei mūsų širdis kupina Dievo meilės, mūsų jausmai, mūsų mintys, mūsų veiksmai atitiks Dievo valią. Pašventinta širdis laikysis Dievo Įstatymo nurodymų. AD 418.3

Daugelis siekiančių paklusti Dievo įsakymams vis dėlto neturi ramybės ar džiaugsmo. Šis trūkumas jų gyvenime yra nesėkmingo tikėjimo pritaikymo vaisius. Jie kaip ir anksčiau keliauja per išdegintą dykumą. Jų norai maži, nors jie gali pretenduoti į daug ką - juk Dievo pažadai beribiai! Tokie žmonės neteisingai iliustruoja šventėjimą, kuris ateina per paklusnumą tiesai. Viešpats nori, kad visi Jo sūnūs ir dukterys būtų laimingi, ramūs ir paklusnūs. Panaudodamas tikėjimą, krikščionis gauna visus šiuos palaiminimus. Per tikėjimą visi charakterio trūkumai gali būti išgyvendinti, kiekviena nešvara išvalyta, visos klaidos ištaisytos ir pasiekta tobulybė. AD 419.1

Malda yra dangaus duotoji priemonė pasiekti sėkmę grumiantis su nuodėme bei ugdantis krikščionišką charakterį. Dievo pasiuntiniai, kurie ateina su atsakymu į tikėjimo maldą, padarys prašančiojo sieloje viską, ko jis maldauja. Mes galime melsti atleisti nuodėmes, galime prašyti Šventosios Dvasios, krikščioniško charakterio, išminties bei jėgų Dievo darbui atlikti, bet kokios kitos Jo pažadėtos dovanos, ir Jo atsakymas bus: „Gausi”. AD 419.2

Būdamas ant kalno su Dievu, Mozė išvydo modelį to nuostabaus pastato, kuriame turėjo gyventi Dievo šlovė. Būdami ant kalno su Dievu - toje slaptoje mūsų bendravimo vietoje, - mes turime apmąstyti Jo šlovingą idealą žmonijai. Visais laikais per bendrystę su dangumi Dievas įgyvendino Savo tikslus Savajai tautai, po truputį atskleisdamas jų protams malonės mokymus. Tai, kaip Jis perteikė tiesą, iliustruoja šie žodžiai: „Tikrai Jis ateis pas mus, kaip tikrai ateina aušra” (Ozėjo 6, 3). Žmogus, atsistojęs ten, kur jį gali apšviesti Dievas, darys pažangą ir iš prieblandos, kuri tvyro auštant, išžygiuos į skaistų vidudienį. AD 419.3

Tikrasis šventėjimas reiškia tobulą meilę, tobulą paklusnumą, tobulą Dievo valios vykdymą. Mes turime būti pašventinti Dievui per paklusnumą tiesai. Mūsų sąžinė turi būti apvalyta nuo negyvų darbų, kad tarnautų gyvajam Dievui. Mes dar nesame tobuli, tačiau turime privilegiją atsiriboti nuo savanaudiškumo bei nuodėmės ir žengti į tobulumą. Didžiulės galimybės, aukšti ir šventi siekiai yra prieinami kiekvienam. AD 420.1

Daugelis šiandieniniame pasaulyje nedaro didesnės pažangos dvasiniame gyvenime dėl to, kad neteisingai interpretuoja Dievo valią. Jie aiškina, jog vykdo ją, tačiau iš tikrųjų tenkina savo įgeidžius. Tokie žmonės nepatiria vidinių konfliktų. Yra ir tokių, kurie kurį laiką sėkmingai kovoja su savanaudiškais malonumų ir lengvo gyvenimo siekiais. Jie nuoširdūs ir uolūs, tačiau sunkios pastangos, kasdieninė mirtis ir nepaliaujama sumaištis juos išvargina. Tinginystė atrodo viliojanti, mirtis sau - nepriimtina; ir jie užmerkia apsnūdusias akis bei atsiduoda pagundos jėgai, užuot jai priešinęsi. AD 420.2

Dievo Žodyje išdėstytos kryptys nepalieka vietos kom-promisui su blogiu. Dievo Sūnus apsireiškė, kad visus žmones patrauktų prie Savęs. Jis atėjo ne tam, kad užmigdytų pasaulį, o tam, kad parodytų siaurąjį kelią, kuriuo turi keliauti visi, pagaliau pasieksiantys Dievo miesto vartus. Jo vaikai turi sekti paskui Jį; aukodami malonumus ir nuolaidžiavimą sau, bet kuria darbo ar kančios kaina jie turi nuolat kovoti su savuoju „aš”. AD 420.3

Didžiausia garbė, kokią žmogus gali atiduoti Dievui, tai tapti Jo pasišventusiu šaltiniu, per kurį Jis galėtų veikti. Laikas greitai bėga į amžinybę. Neslėpkime nuo Dievo tai, kas Jam priklauso. Neatimkime iš Jo to, ko, nors negalima atiduoti be pasiaukojimo, neįmanoma nuslėpti ir neužsitraukti negandų. Jis reikalauja visos širdies - atiduokite ją Jam, juk ji yra Jo sukurta ir atpirkta. Jis prašo jūsų intelekto - atiduokite jį Jam, nes jis yra Jo. Jis nori jūsų pinigų - atiduokite juos Jam, nes Jam jie ir priklauso. Jūs „nebepriklausote patys sau. Iš tiesų esate brangiai nupirkti” (1 Korintiečiams 6, 19.20). Dievas reikalauja pašventintos sielos pagarbos - sielos, kuri pasirengė tarnauti Jam, praktikuodama tikėjimą, veikiantį per meilę. Jis iškėlė prieš mus aukščiausią idealą, pačią tobulybę. Jis prašo mūsų absoliučiai ir visiškai atsiduoti Jam šiame pasaulyje, kaip Jis tarnauja mums Dievo akivaizdoje. AD 420.4

„Tokia gi Dievo valia - jūsų šventėjimas” (1 Tesalonikiečiams 4, 3). Ar tokia ir jūsų valia? Jūsų nuodėmės gali jums atrodyti kaip kalnai; tačiau jei nusižeminsite savo širdyje ir išpažinsite nuodėmes, pasitikėdami nukryžiuoto ir prisikėlusio Išgelbėtojo nuopelnais, Jis atleis ir apvalys jus nuo visokios neteisybės. Dievas reikalauja, kad jūs visiškai paklustumėte Jo Įstatymui. Šis Įstatymas aidu atkartoja Jo balsą, sakantį jums: „Švenčiau, taip, dar švenčiau”. Trokškite Kristaus malonės pilnatvės. Tebūna jūsų širdis kupina begalinio Jo teisumo troškimo. Darbas, apie kurį kalba Dievo Žodis, teikia ramybę ir užtikrintumą amžinai. AD 421.1

Jūsų sielai trokštant Dievo, jūs atrasite vis daugiau ir daugiau neišsemiamų Jo malonės turtų. Mąstydami apie šiuos lobius, jūs po truputį įgysite juos ir pradėsite atspindėti Gelbėtojo aukos nuopelnus, Jo teisumo teikiamą apsaugą, Jo išminties pilnatvę bei Jo galią pristatyti jus Tėvui „nesuteptus, nepeiktinus” (žr. 2 Petro 3, 14). AD 421.2

*****