Apaštalų Darbai

54. Ištikimasis Liudytojas

Šis skyrius pagrįstas Jono laiškais.

Po Kristaus įžengimo į dangų Jonas iškilo kaip ištikimas, uolus savo Mokytojo darbininkas. Kartu su kitais mokiniais jis džiaugėsi Dvasios išsiliejimu Sekminių dieną ir su nauju užsidegimu bei jėga toliau kalbėjo žmonėms gyvenimo žodžius, stengdamasis nukreipti jų mintis į Neregimąjį. Jis buvo galingas pamokslininkas - karštas ir be galo atkaklus. Gražia iškalba ir skambiu balsu jis pasakojo apie Kristaus žodžius bei darbus, ir jo kalbos jaudino klausytojų širdis. Jo žodžių paprastumas, aukščiausia jo skelbiamų tiesų galia bei jo pamokslavimui būdingas įkarštis atvėrė Jonui kelią į visas visuomenės klases. AD 406.1

Apaštalo gyvenimas atitiko jo mokymą. Jo širdyje deganti meilė Kristui skatino jį nuoširdžiai, nepailstant darbuotis dėl žmonių, ypač tikėjimo brolių krikščionių Bažnyčioje. AD 406.2

Kristus įpareigojo pirmuosius mokinius mylėti vienas kitą, kaip kad Jis juos mylėjo. Taigi jie turėjo liudyti pasauliui, kad juose gyvena Kristus, šlovės viltis. „Aš jums duodu naują įsakymą, - pasakė Jis, - kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip Aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!” (Jono 13, 34) Tuo metu, kai buvo ištarti šie žodžiai, mokiniai nepajėgė jų suprasti; tačiau po to, kai jie pamatė Kristaus kančias, Jo nukryžiavimą, prisikėlimą ir įžengimą į dangų, po to, kai per Sekmines ant jų nužengė Šventoji Dvasia, jie pradėjo aiškiau suprasti Dievo meilę bei tos meilės, kurią jie turėjo puoselėti vienas kitam, pobūdį. Tada Jonas galėjo pasakyti kitiems mokiniams: „Mes iš to pažinome meilę, kad Jis už mus paguldė Savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius”. AD 406.3

Nužengus Šventajai Dvasiai, mokiniai išėjo į pasaulį skelbti gyvojo Išgelbėtojo, o jų vienintelis troškimas buvo gelbėti sielas. Jie mėgavosi bendravimu su šventaisiais. Jie buvo švelnūs, rūpestingi, išsižadantys savęs ir pasirengę bet kokiai aukai dėl tiesos. Savo kasdieniniame bendravime vienas su kitu jie atskleidė meilę, kurią jiems parodė Kristus. Nesavanaudiškais žodžiais ir darbais jie stengėsi įžiebti tą meilę kitų širdyse. AD 407.1

Tokią meilę tikintieji turi puoselėti visais laikais. Jie turi žengti į priekį, noriai paklusdami naujajam įsakymui. Jie turi taip artimai bendrauti su Kristumi, kad įvykdytų visus Jo reikalavimus. Jų gyvenimas turi išaukštinti Gelbėtojo, kuris sugebėjo išteisinti juos Savo teisumu, jėgą. AD 407.2

Tačiau po truputį viskas keitėsi. Tikintieji pradėjo ieškoti blogybių kituose. Susikoncentravę į klaidas, leidę įsismelkti negerai kritikos dvasiai, jie pametė iš akių Gelbėtoją bei Jo meilę. Jie pradėjo griežčiau laikytis išorinių apeigų ir daugiau dėmesio skirti teorijai negu tikėjimo praktikavimui. Geisdami pasmerkti kitus, jie nebematė savo pačių klaidų. Jie prarado brolišką meilę, kuria taip džiaugėsi Kristus, o liūdniausia buvo tai, kad jie patys to nesuprato. Jie nesuvokė, kad laimė ir džiaugsmas apleidžia jų gyvenimą ir kad išstūmę iš savo širdžių Dievo meilę, jie veikiai atsidurs tamsoje. AD 407.3

Jonas, pastebėjęs, jog Bažnyčioje blėsta broliška meilė, priminė tikintiesiems apie jos svarbą. Jo laiškai Bažnyčiai persmelkti šios minties. „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, - rašė jis, - nes meilė yra iš Dievo ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį Savo viengimį Sūnų, kad mes gyven tume per Jį. Meilė - ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė Savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus”. AD 407.4

Ši meilė turi pasireikšti vienu ypatingu požiūriu, apie kurį apaštalas rašė: „Rašau jums naują įsakymą, kuris tikras Jame ir jumyse, nes tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia. Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje. Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje; ir jame nieko piktinančio nėra. Kas savo brolio nekenčia, tas yra tamsoje, vaikščioja tamsoje ir nežino, kur einąs, nes tamsa užgulė jam akis [...]. Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus. [...] Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio. Mes iš to pažinome meilę, kad Jis už mus paguldė Savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius”. AD 408.1

Didžiausią pavojų Kristaus Bažnyčiai kelia ne pasaulio priešiškumas. Tai tikinčiųjų širdyse tarpstantis blogis užtraukia didžiausią nelaimę ir stabdo Dievo darbo pažangą. Labiau už viską dvasingumą pakerta puoselėjamas pavydas, įtarinėjimai, ydų ieškojimas ir pikti sumanymai. Antra vertus, tą tiesą, kad Dievas atsiuntė į pasaulį Savo Sūnų, liudija santarvė ir vienybė tarp įvairius postus Jo Bažnyčioje užimančių žmonių. Šis liudijimas yra Kristaus sekėjų privilegija. Tačiau, norėdami ją išnaudoti, jie turi paklusti Kristaus įsakymams. Jų charakteriai turi būti formuojami pagal Jo charakterį, o jų valia pavesta Jo valiai. AD 408.2

„Aš jums duodu naują įsakymą, - pasakė Kristus, - kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip Aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!” (Jono 13, 34) Kokie nuostabūs žodžiai, ir kaip, deja, prastai jie praktikuojami! Šiandieninėje Dievo Bažnyčioje broliškos meilės labai trūksta. Daugelis tų, kurie tariasi mylį Gelbėtoją, nemyli vienas kito. Netikintieji stebi, ar krikščionių tikėjimas pašventina jų gyvenimą, ir jie tučtuojau pastebi charakterio trūkumus bei neatitikimus Kristaus mokymui jų poelgiuose. Krikščionys neturi leisti priešui rodyti į juos ir sakyti: Žiūrėkite, kaip šie žmonės, nešantys Kristaus vėliavą, nekenčia vienas kito! Visi krikščionys yra vienos šeimos nariai, to paties dangiškojo Tėvo vaikai, puoselėjantys tą pačią palaimintąją nemirtingumo viltį. Taigi juos siejantis ryšys turi būti labai glaudus ir švelnus. AD 408.3

Dieviška meilė labiausiai sujaudina širdį tada, kai ragina mus parodyti tą patį gailestingumą, kokį rodė Kristus. Tik tas, kuris nesavanaudiškai myli savo brolį, iš tikrųjų myli ir Dievą. Tikras krikščionis nepaliks neperspėjęs pavojuje atsidūrusios sielos ar nepasirūpinęs skurstančiaisiais. Jis neaukštins savęs prieš klystančius, palikdamas juos toliau grimzti į nelaimes ir pražūtį ar kristi šėtono mūšio lauke. AD 409.1

Tie, kurie niekada nepatyrė švelnios, užvaldančios Kristaus meilės, negali vesti kitų prie gyvybės versmės. Jo meilė širdyje yra įpareigojanti jėga, kuri paskatina žmogų atskleisti Jėzų per pokalbius, per švelnią, gailestingą dvasią ir pakeliant gyvenimą tų, su kuriais jis bendrauja. Krikščionys darbininkai, norintys, kad jų pastangos būtų sėkmingos, turi gerai pažinoti Kristų; o tam, kad pažintų Jį, jie turi patirti Jo meilę. Danguje jų, kaip darbininkų, tinkamumas matuojamas pagal jų gebėjimą mylėti taip, kaip mylėjo Kristus, ir dirbti taip, kaip dirbo Jis. AD 409.2

„Nemylėkite žodžiu ar liežuviu, - pasakė apaštalas, - bet darbu ir tiesa”. Krikščioniško charakterio tobulumą rodo nuolatos jaučiamas vidinis poreikis padėti kitiems bei juos palaiminti. Būtent tokios meilės atmosfera, supanti tikinčiojo sielą, suteikia jam dvasinės gyvybės ir įgalina Dievą laiminti jo darbą. AD 409.3

Didžiausia meilė Dievui ir nesavanaudiška meilė vienas kitam - tai geriausia dovana, kokią gali suteikti mūsų dangiškasis Tėvas. Ši meilė nėra impulsas, o dieviškasis principas, nuolatinė jėga. Ji negali gimti ar kilti nepasišventusioje širdyje. Ji dega tik Jėzaus valdomoj širdy. „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo”. Dieviškosios malonės atnaujintoje širdyje meilė yra pagrindinis kiekvieną poelgį motyvuojantis principas. Ji keičia charakterį, valdo polėkius, pažaboja aistras ir sutaurina siekius. Ši sieloje puoselėjama meilė palengvina gyvenimą ir teigiamai veikia aplinkinius. AD 409.4

Jonas stengėsi, kad tikintieji suvoktų tas išaukštintas privilegijas, kurias jie gaus, puoselėdami meilės dvasią. Ši atperkanti jėga, kuri pripildo širdį, kontroliuos kiekvieną motyvą ir pakylės žmogų virš niekingos pasaulio įtakos. Kai meilei bus leista visiškai įsigalėti ir tapti motyvuojančia gyvenimo jėga, jų pasitikėjimas ir tikėjimas Dievu bei Jo požiūriu į juos bus tobulas. Tada jie galės ateiti pas Dievą, kupini pasitikėjimo ir žinodami, kad gaus iš Jo viską, ko reikia jų dabartiniam ir amžinajam labui. „Tuo meilė pasiekia mumyse tobulumą, - rašė Jonas, - kad mes turime tvirtą pasitikėjimą teismo dieną, nes koks Jis yra, tokie ir mes esame šiame pasaulyje. Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę [...]. Mes tvirtai pasitikime Juo, nes ko tik prašome pagal Jo valią, Jis mūsų išklauso. O jeigu žinome, kad Jis mūsų išklauso, [...] žinome turį, ko esame prašę”. AD 410.1

„Jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio. [...] Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių”. Sąlygos, kurias įvykdžius galima susilaukti Dievo gailestingumo, yra paprastos ir logiškos. Viešpats nereikalauja mūsų atlikti kažką be galo sunkaus, kad pelnytume atleidimą. Mums nereikia leistis į ilgą ir varginančią piligrimišką kelionę ar iškęsti skausmingą bausmę už nuodėmes, kad pavestume savo sielą dangaus Dievui ar išpirktume savo nusižengimus. Tas, kas savo kaltę „išpažįsta ir nebenusikalsta, tas susilauks gailestingumo” (Patarlių 28, 13). AD 410.2

Aukštybių rūmuose Kristus meldžiasi už Savo Bažnyčią - meldžiasi už tuos, už kuriuos Jis sumokėjo Savo krauju. Jokie amžiai ir šimtmečiai negali sumažinti Jo atper-kančios aukos veiksmingumo. Nei gyvenimas, nei mirtis, nei aukštis, nei gylis negali atskirti mūsų nuo Dievo meilės, kuri yra Jėzuje Kristuje; ir ne todėl, kad mes taip tvirtai laikomės Jo, o dėl to, kad Jis taip tvirtai laiko mus. Jei mūsų išgelbėjimas priklausytų nuo mūsų pačių pastangų, mes negalėtume būti išgelbėti; tačiau jis priklauso nuo To, kuris aukščiau už visus pažadus. Gali atrodyti, jog mes pernelyg silpnai laikomės Jo, tačiau Jo meilė yra kaip vyresniojo brolio; kol išliekame vieningi su Juo, niekas mūsų neišplėš iš Jo rankos. AD 410.3

Slenkant metams ir gausėjant tikinčiųjų gretoms, Jonas darbavosi dėl savo brolių su neįtikėtina ištikimybe bei uolumu. Bažnyčiai tai buvo itin pavojingas laikotarpis. Visur tarpo šėtono sukurtos iliuzijos. Neteisingais aiškinimais ir melagystėmis velnio pasiuntiniai stengėsi sukelti priešiškumą Kristaus mokymui bei iš to išplaukiančius nesutarimus ir erezijas, kurios kėlė grėsmę Bažnyčiai. Buvo tokių, kurie išpažinę Kristų tvirtino, kad Jo meilė atleido juos nuo paklusnumo Dievo Įstatymui. Kita vertus, daugelis mokė, kad yra būtina laikytis žydų papročių bei apeigų ir kad išgelbėjimui nereikia nei tikėjimo, nei Kristaus kraujo - užtenka vykdyti Įstatymą. Kai kurie tvirtino, jog Kristus buvo geras žmogus, tačiau jie neigė Jo dieviškumą. Atsirasdavo ir Dievo tarnautojais apsimetusių apgavikų, kurie praktiškai buvo išsižadėję Kristaus ir Jo Evangelijos. Patys gyvendami nuodėmingai, jie paskleisdavo erezijas ir Bažnyčioje. Taip daugelis įklimpo į skepticizmą bei melą. AD 411.1

Joną be galo liūdino šios nuodingos į Bažnyčią besiskver-biančios klaidos. Jis matė pavojus, kurie kilo Bažnyčiai, ir nedelsdamas bei ryžtingai ėmėsi priemonių. Jono laiškai alsuoja meilės dvasia. Atrodo, tarsi jis būtų rašęs į meilę pamirkyta plunksna. Tačiau sutikęs tuos, kurie pažeidinėja Dievo Įstatymą, jis nedvejodamas perspėdavo, kad jie yra siaubingai apgauti. AD 411.2

Rašydamas savo padėjėjai Evangelijos darbe, geros re-putacijos ir labai įtakingai poniai, jis pasakė: „Po pasaulį pasklido daug suvedžiotojų, kurie nepripažįsta, kad Jėzus Kristus yra atėjęs kūne. O toks žmogus yra apgavikas ir antikristas. Žiūrėkite, kad nepražudytumėte, ką esate nuveikę, bet kad gautumėte visą užmokestį. Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokslo, neturi Dievo. Kas laikosi mokslo, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų. Jei kas ateina pas jus ir neatsineša šitokio mokslo, nepriimkite jo į namus ir nesveikinkite, nes kas jį sveikina, dalyvauja jo piktuose darbuose”. AD 412.1

Mes esame įgalioti lygiai taip pat, kaip mylimasis mokinys vertinti tuos, kurie tvirtina gyvenantys Kristuje, tačiau pažeidinėja Dievo Įstatymą. Šiomis paskutiniosiomis dienomis egzistuoja blogybės, panašios į tas, kurios kėlė pavojų ankstyvosios Bažnyčios klestėjimui; taigi dera rūpestingai atsižvelgti į apaštalo Jono mokymą šiuo klausimu. „Jūs privalote mylėti” - visur girdisi šūksnis, ypač iš tų, kurie tariasi esą pašventinti. Tačiau tikroji meilė yra pernelyg tyra, kad paslėptų neišpažintą nuodėmę. Nors mes turime mylėti sielas, už kurias numirė Kristus, neturime daryti kompromisų blogiui. Mums nedera bendrauti su maištingaisiais ir vadinti tai meile. Šiame pasaulio amžiuje Dievas reikalauja iš Savo tautos ginti tiesą ir priešintis sielas pražudančioms klaidoms taip pat ryžtingai, kaip Jonas. AD 412.2

Apaštalas moko, kad, nors turime rodyti krikščionišką paslaugumą, esame įpareigoti aiškiai pasisakyti prieš nuodėmę ir nusidėjėlius; tai nesuderinama su tikra meile. „Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, - rašė jis, - laužo Įstatymą, nuodėmė - tai Įstatymo laužymas. Jūs žinote, jog Jėzus pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes, ir nėra Jame nuodėmės. Kas tik gyvena Jame, tas nedaro nuodėmių, o nė vienas nusidėjėlis Jo neregėjo ir nepažino”. AD 412.3

Kaip Kristaus liudytojas, Jonas nesivėlė į jokius varginančius ginčus ir nesutarimus. Jis skelbė tai, ką žinojo, ką buvo matęs ir girdėjęs. Jis artimai bendravo su Kristumi, klausėsi Jo mokymo, regėjo Jo galingus stebuklus. Nedaugeliui teko stebėti Kristaus charakterio grožį iš taip arti kaip Jonui. Tamsa jam jau buvo išsisklaidžiusi; jį apšvietė tikroji šviesa. Jo liudijimas apie Gelbėtojo gyvenimą ir mirtį buvo aiškus ir galingas. Jis kalbėjo iš širdies gausos, plūstančios meile Gelbėtojui, ir jokia jėga negalėjo atsilaikyti jo žodžiams. AD 412.4

„Kas buvo nuo pradžios, - skelbė Jonas, - ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. [...] Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi”. AD 413.1

Taigi tegul kiekvienas tikras tikintysis savo gyvenimu sugeba patvirtinti, „jog Dievas tiesakalbis” (Jono 3, 33). Jis gal i liudyti tai, ką matė, girdėjo ir pajuto - apie Kristaus jėgą AD 413.2

*****