Apaštalų Darbai

48. Paulius Prieš Neroną

Kai Paulius buvo pakviestas pas imperatorių Neroną apklausai, tai reiškė, jog mirtis jau čia pat. Jam mestas sunkus kaltinimas ir įsigalėjęs priešiškumas krikščionims maža paliko vilties, kad bus priimtas palankus sprendimas. AD 365.1

Tarp graikų ir romėnų buvo įprasta suteikti kaltinamajam privilegiją pasisamdyti advokatą, kuris jį užtartų prieš teismą. Galingais argumentais, aistringomis kalbomis arba prašymais, maldavimais ir ašaromis toks advokatas dažnai pelnydavo belaisviui palankų sprendimą arba jam bent pavykdavo sušvelninti skirtąją bausmę. Tačiau kai Paulius buvo pakviestas stoti prieš Neroną, niekas nedrįso tapti jo patarėju ar advokatu; šalia nebuvo net jokio bičiulio, kuris galėtų užrašyti jam iškeltus kaltinimus ar argumentus, kuriuos Paulius išsakė gindamasis. Tarp Romos krikščionių neatsirado nė vieno, kuris būtų panoręs stovėti šalia apaštalo tą sunkią valandą. AD 365.2

Vienintelis patikimas to teismo apibūdinimas yra pateiktas paties Pauliaus jo antrame laiške Timotiejui. „Mano pirmajame apsigynime nė vieno nebuvo su manimi, visi mane paliko, - rašė apaštalas. - Tenebus jiems tatai palaikyta nusikaltimu! Viešpats buvo su manimi ir mane sustiprino, kad per mane toliau skelbimas pasiektų pilnatvę ir visos tautos Jį išgirstų; Jis mane ištraukė iš liūto nasrų” (2 Timotiejui 4, 16.17). AD 365.3

Paulius prieš Neroną - koks stulbinantis kontrastas! Siaubingasis monarchas, prieš kurį Dievo vyras turėjo at sakyti už savo tikėjimą, buvo pasiekęs savo žemiškos galios, valdžios bei turtingumo viršūnę ir kartu didžiausias nedorybių bei nusikaltimų gelmes. Valdžia ir didybe jam nebuvo lygių. Niekas negalėjo suabejoti jo autoritetu ar paprieštarauti jo valiai. Karaliai sudėdavo karūnas jam prie kojų. Jam įsakius, žygiuodavo galingos kariuomenės, o jo laivyno ženklai reiškė pergalę. Jo statulos stovėjo teismo salėse, o senatorių dekretai bei teisėjų sprendimai tik atkartojo jo valią. Milijonai paklusniai nusilenkdavo jo sprendimams. Pats Nerono vardas priversdavo pasaulį drebėti. Užsitraukti jo nemalonę reiškė prarasti nuosavybę, laisvę, gyvybę; jo surauktos kaktos reikėjo bijoti labiau nei maro. AD 365.4

Be pinigų, be draugų, be patarėjų senyvas belaisvis stojo prieš Neroną. Imperatoriaus išvaizda liudijo apie tas gėdingas aistras, kurios virė jo viduje, o kaltinamojo veidas atspindėjo širdies, kuri nesiskyrė su Dievu, ramybę. Pauliaus gyvenimas buvo skurdas, savęs išsižadėjimas ir kančia. Nepaisant nuolatinio šmeižto, priekaištų ir patyčių, kuriomis jo priešai stengėsi jį įbauginti, Paulius drąsiai laikė iškėlęs kryžiaus vėliavą. Kaip ir jo Mokytojas, jis buvo benamis klajūnas, ir kaip Jis, jis gyveno tam, kad palaimintų žmoniją. Kaip galėjo Neronas, kaprizingas, aistrų blaškomas, pasileidęs tironas suprasti ar įvertinti šio Dievo vaiko charakterį bei motyvus? AD 366.1

Didžiulėje salėje grumdėsi įaudrinta, nerami minia - kiekvienas norėjo prasiirti į priekį, kad pamatytų ir išgirstų viską, kas vyks. Čia buvo susirinkusi aukštuomenė ir prasčiokai, turtuoliai ir vargetos, išsilavinę ir tamsuoliai, išdidieji ir nuolankieji, ir visi vienodai stokojo teisingo supratimo apie gyvenimo ir išgelbėjimo kelią. AD 366.2

Žydai išdėstė Pauliui savo senus kaltinimus maištavimu bei erezija, be to, žydai ir romėnai drauge apkaltino jį miesto padegimu. Kol buvo dėstomi šie kaltinimai, Paulius išliko visiškai ramus. Miestelėnai ir teisėjai žvelgė į jį su nuostaba. Jie buvo dalyvavę daugelyje teismų ir matę ne vieną nusikaltėlį, tačiau niekada neregėjo žmogaus, apsigaubusio tokia šventa ramybe, kaip šis belaisvis priešais juos. Skvarbūs teisėjų, įpratusių kiaurai permatyti belaisvių mintis, žvilgsniai veltui ieškojo Pauliaus veide bent kokių kaltės įrodymų. Kai jam buvo suteiktas žodis, visi susidomėję nuščiuvo ir sukluso. AD 366.3

Ir štai Paulius turėjo dar vieną galimybę priešais stulbinančią jūrą žmonių iškelti Kristaus kryžiaus vėliavą. Žvelgiant į priešais susirinkusią minią - žydus, graikus, romėnus bei įvairius svetimšalius, - jo siela virpėjo nuo troškimo, kad šie žmonės būtų išgelbėti. Jis užmiršo, kokia tai situacija, kokie pavojai jį supa ir kaip, atrodytų, arti jo siaubingas likimas. Jis regėjo tik Jėzų, Užtarėją, meldžiantį priešais Dievą malonės šiems nusidėjėliams. Su kone nežmogiška iškalba bei jėga Paulius išdėstė Evangelijos tiesą. Jis nukreipė savo auditorijos dėmesį į auką už puolusią žmoniją. Jis paskelbė, kad už žmogaus atpirkimą sumokėta begalinė kaina ir pasirūpinta, kad jis valdytų kartu su Dievu. Pasiuntiniai angelai sujungė žemę su dangumi, ir visi žmonių darbai - geri ar blogi - yra matomi begalinio Teisingumo akių. AD 367.1

Taip kalbėjo tiesos gynėjas. Ištikimas tarp bedievių, lojalus tarp nepaklusniųjų, jis stovėjo kaip Dievo atstovas, ir jo balsas buvo balsas iš dangaus. Nei jo žodžiuose, nei žvilgsnyje nebuvo baimės, liūdesio ar sutrikimo. Stiprus savo įsitikinimu, jog yra nekaltas, apsivilkęs tiesos šarvais, jis džiūgavo esąs Dievo vaikas. Jo žodžiai skambėjo kaip pergalės šūksnis virš griausmingo mūšio lauko. Jis skelbė tiesą, kuriai pašventė savo gyvenimą, kaip vienintelę ir niekada nežlugsiančią. Nors jis gali žūti, Evangelija nežus. Dievas gyvas, ir Jo tiesa triumfuos. AD 367.2

Daugelis tą dieną žvelgę į apaštalą „matė, kad jo veidas tartum angelo” (Apaštalų darbų 6, 15). AD 367.3

Dar niekada ten susirinkę žmonės nebuvo girdėję tokių žodžių. Jie užgavo net labiausiai užkietėjusiose širdyse virpėjusią stygą. Tiesa, aiški ir įtikinama, nuvertė melą. Šviesa užliejo protus daugelio žmonių, kurie vėliau mielai sekė paskui jos spindulius. Tą dieną išdėstytoms tiesoms buvo lemta sukrėsti tautas ir gyvuoti per amžius, veikiant žmonių širdis ir tada, kai žmogus, kurio lūpos jas ištarė, jau seniai guli nutildytas kankinio kape. AD 367.4

Dar niekada Neronas nebuvo girdėjęs tokios tiesos, kaip tą dieną. Dar niekada milžiniška jo paties gyvenimo kaltė nebuvo jam atskleista taip aiškiai. Šviesa iš dangaus užliejo nuodėmėmis užterštus jo sielos kambarius, ir imperatorius suvirpėjo nuo minties apie Teismą, prieš kurį jis, pasaulio valdovas, turės stoti ir gauti pelnytą atlygį už savo darbus. Jis bijojo apaštalo Dievo ir nedrįso paskelbti Pauliui, prieš kurį mesti kaltinimai nebuvo pagrįsti, nuosprendžio. Kuriam laikui jo kraujo ištroškusią dvasią sukaustė pagarbi baimė. AD 368.1

Akimirksniui nusikaltusiam ir užkietėjusiam Neronui atsivėrė dangus, kurio ramybė bei tyrumas jam, atrodė, patiko. Tuo momentu noras prašytis gailestingumo buvo apėmęs net jį. Tačiau mintis apie galimą nuodėmių atleidimą tetruko vieną akimirksnį. Paskui imperatorius įsakė nuvesti Paulių atgal į požemį; ir kai užsivėrė durys paskui Dievo pasiuntinį, amžiams užsivėrė atgailos durys ir Romos imperatoriui. Daugiau joks dangiškos šviesos spindulys neperskrodė jį gaubusios tamsos. Ir veikiai jį užgriuvo Dievo siųstos bausmės. AD 368.2

Neilgai trukus po to Neronas išplaukė į savo garsiąją kelionę į Graikiją, kur niekingu lengvabūdiškumu užsitraukė sau ir savo karalystei nemalonę. Su didžiausia pompastika grįžęs į Romą, jis apsupo save dvariškiais ir pasinėrė į šlykščiausią ištvirkavimą. Per pačias tas linksmybes gatvėse pasigirdo didžiai susijaudinęs balsas. Pasiuntinys, išsiųstas sužinoti, kas nutiko, grįžo su stulbinančia žinia, kad kariuomenės vadas Galba sparčiai žygiuoja į Romą, kad mieste jau prasidėjo neramumai ir gatvės pilnos įtūžusių žmonių, kurie grasindami imperatoriui bei jo rėmėjams mirtimi, skuba rūmų link. AD 368.3

Šiuo pavojaus metu Neronas, priešingai nei ištikimasis Paulius, neturėjo šalia savęs galingo ir gailestingo Dievo, kuriuo būtų galėjęs pasitikėti. Išsigandęs kančių ir kankinimų, kuriuos gali tekti ištverti, jei pateks į minios rankas, sugniuždytas tironas nusprendė nusižudyti, tačiau kritišku momentu jo drąsa išblėso. Visiškai sutrikęs, jis gėdingai paspruko iš miesto ir susirado prieglobstį kaimo vietovėje už kelių kilometrų, tačiau tai jo neišgelbėjo. Jo slėptuvė greitai buvo išaiškinta, ir, artėjant raiteliams, jis paprašė vergo pagalbos ir susismeigė į krūtinę durklą. Taip mirė trisdešimt dvejų metų sulaukęs tironas Neronas. AD 369.1

*****

...Neišeik į neviltį,
Kai skausmo gruodas trikdo tylą...
Neišeik į neviltį,
Kai taurę nerimo išgert reikės...
Neišeik į neviltį,
Nors Tavo skruostuose raukšlelę gilią
Ašara karti išgrauš, viliodama link nevilties.

Neišeik į neviltį Tu niekad,
Nepalik Tikėjimo, Vilties!
Kas lengvai apleidžia Ją,
Tą ir Viltis palieka.
Neišeik į neviltį,
Net ir tuomet, jei saulė netekės!
Neišeik į neviltį Tu niekad! AD 369.2

Zita Kirsnauskaitė