Apaštalų Darbai

42. Kelionė Ir Laivo Sudužimas

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 27; 28, 1-10.

Ir štai pagaliau Paulius keliavo į Romą. „Kai buvo nuspręsta, kada išplaukti mums į Italiją, - rašo Lukas, - Paulius ir keli kiti kaliniai buvo perduoti Augusto kohortos šimtininkui, vardu Julijui. Mes įlipome į Adramitijos laivą, kuris turėjo plaukti Azijos pakrantėmis, ir netrukus leidomės į kelionę. Su mumis buvo makedonietis Aristarchas iš Tesalonikos”. AD 326.1

Pirmajame krikščioniškosios eros amžiuje keliones jūra lydėjo ypatingi sunkumai ir pavojai. Jūreiviai dažniausia orientuodavosi pagal saulę ir žvaigždes; tačiau kai būdavo apsiniaukę ar pradėdavo kauptis audros debesys, laivų savininkai bijodavo nuklysti į atvirą jūrą. Tuo metų laikotarpiu saugi laivyba būdavo beveik neįmanoma. AD 326.2

Dabar apaštalas Paulius buvo pašauktas iškęsti tą vargą, kuris teko jo, kaip grandinėmis sukaustyto belaisvio, daliai sunkioje ir alinančioje kelionėje į Italiją. Tiesa, viena aplinkybė labai palengvino jo sunkumus - buvo leista, kad Paulių lydėtų Lukas ir Aristarchas. Vėliau laiške kolosiečiams pastarąjį jis vadino „kalėjimo draugu” (Kolosiečiams 4, 10); tačiau Aristarchas dalijosi su Pauliumi nelaisve savo noru, kad galėtų patarnauti jam, kenčiančiam sunkumus. AD 326.3

Kelionė prasidėjo sėkmingai. Kitą dieną jie išmetė inkarą Sidono uoste. Čia šimtininkas Julijus„draugiškai elgėsi su Pauliumi”, o sužinojęs, kad toje vietovėje gyvena krikščionių, „leido jam aplankyti bičiulius, ir šie juo pasirūpino”. Už šį leidimą apaštalas, kuris buvo silpnos sveikatos, buvo labai dėkingas. AD 327.1

Išplaukus iš Sidono, pūtė priešiniai vėjai; nuklydęs nuo tiesiaus kelio, laivas sunkiai stūmėsi į priekį. Myroje, Lykijos provincijoje, šimtininkas surado didelį Aleksandrijos laivą, kuris plaukė į Italiją, ir nedelsiant persodino į jį savo belaisvius. Tačiau vėjai vis dar buvo priešiniai ir trukdė plaukti. Lukas rašo: „Daug dienų plaukėme palengva ir vargais negalais atsiradome ties Knidu. Kadangi vėjas kliudė priplaukti prie kranto, plaukėme Kretos priedangoje, Salmonės kyšulio kryptimi. Vargingai jį aplenkę, atvykome į vietovę, kuri vadinasi Gražioji prieplauka”. AD 327.2

Gražiojoje prieplaukoje jie buvo priversti kurį laiką palaukti palankesnio vėjo. Sparčiai artinosi žiema; „laivyba tapo pavojinga”, ir atsakingieji už laivą turėjo išsižadėti vilties pasiekti savo kelionės tikslą dar prieš tai, kai tais metais pasibaigs kelionių jūra sezonas. Liko išspręsti vienintelį klausimą - ar pasilikti Gražiojoje prieplaukoje, ar pamėginti pasiekti ramesnę vietovę, kurioje ir peržiemoti. AD 327.3

Dėl šio klausimo buvo karštai ginčijamasi, kol pagaliau šimtininkas jį išdėstė Pauliui, jau laimėjusiam ir jūrininkų, ir kareivių pagarbą. Apaštalas nedvejodamas patarė pasilikti ir niekur neplaukti. „Vyrai, aš numatau, - pasakė jis, - jog šis plaukimas bus grėsmingas ir pražūtingas ne tik kroviniams bei laivui, bet ir mūsų gyvybėms”. Tačiau „vairininkas ir laivo savininkas”, kaip ir daugelis keleivių bei įgulos narių, nepanoro paklausyti šio patarimo. Kadangi uostas, kuriame jie apsistojo, „nebuvo tinkamas žiemoti, daugumas nusprendė iš ten plaukti toliau, kaip nors pasiekti Feniksą, Kretos uostą, atvirą į pietvakarius ir šiaurės vakarus, ir tenai žiemoti”. AD 327.4

Šimtininkas nusprendė paklausyti daugumos nuomonės. Taigi, „papūtus lengvam pietų vėjui”, jie išplaukė iš Gražiosios prieplaukos, tikėdamiesi netrukus pasiekti norimą uostą. AD 327.5

„Bet greitai nuo salos pusės pakilo viesulas [...]. Jis pagavo laivą, nepajėgusį jam priešintis”. AD 328.1

Blaškomas audros, laivas artinosi prie salelės, vadinamos Klauda, ir jūrininkai rengėsi blogiausiam. Gelbėjimosi valtis, jų vienintelė priemonė išlikti gyviems, jei laivas sudužtų, bet kurią akimirką galėjo būti sumaitota į šipulius. Pirmiausia reikėjo ją užkelti ant denio. Paskui buvo imtasi visų įmanomų priemonių sustiprinti laivą ir paruošti jį audrai. Nedidelė priedanga, kurią teikė mažoji salelė, pasitarnavo neilgam, ir veikiai jie vėl buvo atviroje jūroje, blaškomi vėtros. AD 328.2

Audra siautė visą naktį, ir, nors buvo imtasi visų atsargos priemonių, į laivą ėmė sunktis vanduo. „Rytojaus dieną teko išmesti į jūrą dalį krovinio”. Vėl užslinko naktis, bet vėjas nenurimo. Audros blaškomo laivo stiebai lūžo, o burės buvo sudraskytos. Kiekvieną akimirką atrodė, jog girgždantis medinis laivas neatlaikys. Laivą vis labiau sėmė vanduo, ir keleiviai bei įgula nenuleisdami rankų jį pumpavo. Niekas iš keliauninkų negalėjo atsikvėpti nė akimirksniui. „Trečią dieną, - rašo Lukas, - jūrininkai savo rankomis išmetė kai kuriuos laivo įrenginius. Ilgą laiką nematydami nei saulės, nei žvaigždžių, smarkios audros blaškomi, mes galiausiai praradome bet kokią viltį išsigelbėti”. AD 328.3

Keturiolika dienų jie plaukė, nematydami nei saulės, nei žvaigždžių. Apaštalas, nors pats kentėdamas fiziškai, tamsiausią valandą rado vilties žodžių, kurie padeda ištikus bet kokiai nelaimei. Tikėjimu jis įsikibo į Begalinės Jėgos ranką, ir jo širdis buvo su Dievu. Jis nebijojo dėl savęs, mat žinojo, jog Dievas apsaugos jį, kad jis galėtų paliudyti Romoje Kristaus tiesą. Tačiau apaštalo širdis plyšo iš gailesčio dėl tų vargšių sielų, kurios jį supo, - nusidėjusių, pažemintų ir pasirengusių mirti. Jis nuoširdžiai meldė Dievą išsaugoti jų gyvybę, ir jam buvo apreikšta, kad jo malda išklausyta. AD 328.4

Kiek aprimus audrai, Paulius atsistojo denyje ir garsiai prakalbo: „Vyrai! Reikėjo paklausyti manęs ir neplaukti nuo Kretos į jūrą. Būtų išvengta pavojų ir nuostolių. Tačiau ir dabar patariu nenusiminti. Niekas iš jūsų nežus, tik laivas. Šią naktį man apsireiškė angelas Dievo, kuriam aš priklausau ir tarnauju, ir pranešė: ‘Nebijok, Pauliau! Tu privalai stoti prieš ciesorių. Todėl Dievas tau dovanoja visus, kurie su tavimi plaukia’. Tad, vyrai, drąsiau! Aš tikiu Dievu, kad taip ir įvyks, kaip man pasakyta. Mus išmes į kokią nors salą”. AD 328.5

Išgirdus šiuos žodžius, žmonėms atgijo viltis. Jie pažadino keleivius ir įgulą iš apatijos. Dar daug ką buvo galima padaryti, ir reikėjo išnaudoti visas pastangas bei jėgas, kad būtų išvengta žūties. AD 329.1

Keturioliktąją naktį, „apie vidurnaktį”, mėtomi juodų, milžiniškų bangų, jūrininkai išgirdo, jog bangos dūžta, ir jiems „pasirodė, kad artėjame prie sausumos. Jie išmetė grimzlę ir nustatė dvidešimties jūros sieksnių gylį; išmatavę dar kartą, berado penkiolika. Bijodami užšokti ant povandeninių uolų, jie išmetė iš paskuigalio keturis inkarus ir ėmė laukti aušros”. AD 329.2

Brėkštant dienai, per miglas pasirodė audringos pakrantės linija, tačiau jokių pažįstamo krašto ženklų nesimatė. Iškilo pavojus užplaukti ant sausumos, pagonių jūreiviai, praradę visą drąsą, „mėgino pabėgti iš laivo” ir nuleido į jūrą gelbėjimosi valtį, „neva norėdami išmesti inkarus laivo priešakyje”. Perpratęs jų niekingą sumanymą, Paulius pasakė šimtininkui ir kareiviams: „Jeigu šitie nepasiliks laive, jūs neišsigelbėsite”. Kareiviai nedelsdami „nukapojo valties virves ir leido jai nukristi į jūrą”. AD 329.3

Sunkiausia valanda dar buvo priešaky. Apaštalas vėl kalbėjo padrąsinimo žodžius bei ragino jūreivius ir keleivius užkąsti: „ ‘Šiandien jau keturiolikta diena, kaip jūs laukiate nevalgę, nieko burnoje neturėję. Todėl aš jus prašau valgyti. To reikia jūsų išsigelbėjimui. Nė vienam jūsų nenukris nė plaukas nuo galvos!’ Tai pasakęs, jis paėmė duonos, visų akivaizdoje padėkojo Dievui, laužė ir pradėjo valgyti”. Išsekę ir persigandę žmonės, iš viso du šimtai septyniasdešimt penkios sielos, neskaitant Pauliaus, prisijungė prie apaštalo ir dalijosi maistu. „Pavalgę jie palengvino laivą, išmesdami jūron javus”. AD 329.4

Jau buvo visiškai šviesu, tačiau jie nematė nieko, iš ko galėtų spręsti, kur atsidūrė. Tiesa, „pastebėjo nedidelę įlanką lėkštais krantais, į kurią, jei bus įmanoma, jie nutarė pasukti laivą. Nupjovė inkarus, paliko juos jūroje, atleido vairo diržus ir, iškėlę prieš vėją priekinę burę, leidosi į krantą. Atsidūrę prie seklumos, jie užšokdino ant jos laivą. Priekis liko tvirtai įsmigęs, o paskuigalis ėmė irti nuo smarkios mūšos”. AD 330.1

Pauliui ir kitiems belaisviams iškilo baisesnis pavojus negu laivo sudužimas. Kareiviai suprato, jog norint pasiekti sausumą, bus neįmanoma prižiūrėti belaisvių. Kiekvienas turėjo daryti viską, ką gali, kad išsigelbėtų pats. Tačiau jei pradinglų bent vienas iš kalinių, tie, kurie buvo už juos atsakingi, sumokėtų savo gyvybe. Taigi kareiviams kilo mintis nužudyti visus belaisvius. Romos įstatymai palaikė tokį žiaurumą, ir šis sumanymas būtų buvęs tučtuojau įgyvendintas visiems, išskyrus tą, kuriam visi buvo be galo dėkingi. Šimtininkas Julijus suprato, kad per Paulių buvo išgelbėta jų gyvybė, ir be to, įsitikino, jog Viešpats yra su juo. Taigi jis bijojo jam pakenkti ir „įsakė, kad mokantys plaukti pirmi šoktų į jūrą ir plauktų į krantą, o kiti tai padarytų kas ant lentų, kas ant laivo nuolaužų. Šitaip visi išsigelbėjo ir pasiekė žemę”. Vėliau pašaukus visus pagal sąrašą, nė vieno netrūko. AD 330.2

Laivo katastrofą patyrusią įgulą vietiniai Maltos salos gyventojai priėmė labai draugiškai. Lukas rašo, kad jie „užkūrė ugnį ir pakvielė mus visus prie jos, nes lijo ir buvo šalta”. Paulius buvo tarp tų, kurie aktyviai patarnavo kitiems ir juos ramino. Surinkęs „glėbį sausų šakų”, jis „metė į ugnį”, kai staiga „iš laužo iššoko angis ir įsikirto jam į ranką”. Tai mačiusieji nustėro iš siaubo. Iš grandinių supratę, kad Paulius - belaisvis, jie kalbėjo vienas kitam: „Tas žmogus tikriausiai žmogžudys: išsigelbėjo iš jūros, o keršto deivė vis tiek neduoda jam gyventi”. Tačiau Paulius nukratė šliužą į ugnį, nepatirdamas nieko bloga. Žinodami, jog tai buvo nuodinga gyvatė, žmonės žiūrėjo į jį, kiekvieną akimirksnį laukdami, kol apaštalas nukris apimtas siaubingos agonijos. „Laukę nesulaukę ir pamatę, kad jam nesidaro nieko blogo, jie pakeitė nuomonę ir ėmė kalbėti, jog jis esąs dievaitis”. AD 330.3

Per tuos tris mėnesius, kol laivo įgula gyveno Maltoje, Paulius su savo bendradarbiais išnaudojo kiekvieną progą paskelbti Evangeliją, ir Viešpats veikė tarp jų. Dėl Pauliaus visi plaukusieji laivu buvo priimti itin maloniai; vietiniai gyventojai tenkino kiekvieną jų norą, o išplaukiant aprūpino viskuo, ko reikia kelionei. Svarbiausius to laikotarpio įvykius Lukas trumpai išdėstė taip: AD 331.1

„Netoli tos vietos buvo vyriausio salos valdininko Publijaus valdos. Jis mus priglaudė ir tris dienas bičiuliškai globojo. Tuo metu Publijaus tėvas buvo susirgęs karštine ir viduriavimu. Paulius užėjo pas jį, pasimeldė, uždėjo ant jo rankas ir išgydė. Po šito įvykio ir kiti salos ligoniai ėjo pas Paulių ir buvo išgydyti. Už tai žmonės mus didžiai gerbė, o išvykstant aprūpino viskuo, ko mums reikėjo”. AD 331.2

*****

Gyvenime jaučiuos
Lyg albatrosė
Virš audringos jūros.
Tikėjimo sparnus ištiesus
Skrist turiu pirmyn,
Nes kelio atgalios nėra...
Nors grumtis tenka sunkiai
Ir ašaros man liejas sūrios...
Grumtynių karštis neatvėsta,
Tačiau viltis,
Garbė Aukščiausiajam, yra! AD 331.3

Zita Kirsnauskaitė