Apaštalų Darbai

37. Paskutinioji Pauliaus Kelionė Į Jeruzalę

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 20, 4-21, 16.

Paulius be galo troško pasiekti Jeruzalę iki Velykų, kad turėtų galimybę susitikti su tais, kurie iš visų pasaulio kampelių suplūs čia švęsti. Jis puoselėjo viltį, jog kažkaip galės pasitarnauti išsklaidant šių netikinčių kraštiečių prietarus, kad jie galėtų priimti brangią Evangelijos šviesą. Be to, jis norėjo apsilankyti Jeruzalės Bažnyčioje ir perduoti neturtingiesiems Judėjos broliams pagonių Bažnyčių siunčiamas dovanas. Šiuo apsilankymu jis tikėjosi sutvirtinti žydų ir atsivertusių pagonių vienybę tikėjime. AD 289.1

Baigęs darbą Korinte, Paulius nusprendė plaukti tiesiai į vieną iš Palestinos pakrančių uostų. Viskas jau buvo suruošta, ir jis jau buvo besėdąs į laivą, kai atėjo žinia, jog žydai rezga sąmokslą ir ketina jį nužudyti. Šie tikėjimo priešai ir anksčiau dėjo visas pastangas, kad sužlugdytų apaštalo triūsą. AD 289.2

Sėkmė, kuri lydėjo Evangelijos skelbimą, iš naujo įsiutino žydus. Iš visų pusių juos pasiekdavo žinios apie naująjį mokymą, pagal kurį žydai atleidžiami nuo apeiginio Įstatymo ritualų, o pagonims suteikiamos tokios pačios privilegijos, kaip žydams - Abraomo vaikams. Skelbdamas Korinte, Paulius pateikė tuos pačius argumentus, kuriuos jis taip atkakliai dėstė savo laiškuose. Vieną iš jo akcentuotų teiginių - „čia jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto” (Kolosiečiams 3, 11) - priešai palaikė įžūliu piktžodžiavimu ir nusprendė nutildyti apaštalo balsą. AD 289.3

Perspėtas apie sąmokslą, Paulius nusprendė keliauti aplinkiniu keliu, per Makedoniją. Teko atsisakyti savo plano pasiekti Jeruzalę per Velykas, tačiau jis tikėjosi būti ten bent jau per Sekmines. AD 290.1

Paulių ir Luką lydėjo „Pyro sūnus Sopatras iš Berėjos, Aristarchas ir Sekundas iš Tesalonikos, Gajus iš Derbės ir Timotiejus, Tichikas ir Trofimas iš Azijos” . Apaštalas turėjo su savimi pagonių Bažnyčiose surinktą didelę sumą pinigų, kuriuos tikėjosi atiduoti už darbą Judėjoje atsakingiems broliams; būtent dėl šios priežasties jis pasirūpino, kad į Jeruzalę jį lydėtų įvairioms aukojusioms Bažnyčioms atstovaujantys tikintieji. AD 290.2

Filipuose Paulius sutiko Velykas. Su juo buvo pasilikęs tik Lukas - kiti keliauninkai pasiekė Troadę ir laukė jo ten. Filipiečiai buvo kupiniausi meilės ir nuoširdžiausi apaštalo atsivertėliai, ir per tas aštuonias švenčių dienas jis mėgavosi ramiu bei maloniu bendravimu su jais. AD 290.3

Išplaukę iš Filipų, po penkerių dienų Paulius ir Lukas susitiko su savo bendrakeleiviais Troadėje ir septynias dienas praleido su tos vietovės tikinčiaisiais. AD 290.4

Paskutinį apaštalo viešėjimo vakarą broliai susirinko „laužti duonos” . Tas faktas, kad jų mylimas mokytojas rengiasi išvykti, subūrė didesnę grupelę nei įprastai. Jie susirinko „aukštutiniame kambaryje” , trečiame aukšte. Ten, kupinas meilės ir rūpesčio jais, apaštalas pamokslavo iki išnaktų. AD 290.5

Prie vieno praviro lango sėdėjo jaunuolis, vardu Eutichas. Tokioje pavojingoje padėtyje jis užsūdo ir iškrito iš trečio aukšto. Iš karto kilo panika ir sumaištis. Jaunuolis buvo rastas negyvas, ir daugelis susibūrė aplink jį nuliūdę bei graudžiai raudodami. Tačiau Paulius, prasiskynęs kelią pro išsigandusius žmones, apkabino vaikiną ir nuoširdžiai pasimeldė, prašydamas Dievą sugrąžinti jam gyvybę. Jo prašymas buvo išpildytas. Raudas ir dejones nustelbė apaštalo balsas: „Nekelkite triukšmo, gyvybė tebėra jame”. Nudžiugę tikintieji vėl susirinko aukštutiniame kambaryje. Jie laužė ir valgė duoną, o paskui Paulius dar ilgai „kalbėjo, ligi pat aušros” . AD 290.6

Laivas, kuriuo Paulius su bendražygiais turėjo tęsti kelionę, jau rengėsi išplaukti, ir broliai suskubo lipti į jį. Tačiau pats apaštalas nusprendė traukti artimesniu, sausumos, keliu tarp Troadės ir Aso bei susitikti su savo bendrakeleiviais tame mieste. Tai leido jam skirti šiek tiek laiko apmąstymams ir maldai. sunkumai ir pavojai, susiję su jo būsimuoju apsilankymu Jeruzalėje, tenykštės Bažnyčios požiūris į jį ir jo darbą, Bažnyčių būklė ir Evangelijos darbo kitose srityse interesai buvo jo nuolatinių apmąstymų temos, ir Paulius išnaudojo šią ypatingą galimybę ieškoti Dievo, kuris jį sustiprintų bei vestų. AD 291.1

Plaukdami į pietus nuo Aso, keliauninkai aplenkė Efezą, kuriame taip ilgai darbavosi apaštalas. Paulius labai norėjo aplankyti tenykštę Bažnyčią, nes turėjo jai svarbių nurodymų ir patarimų. Tačiau viską apgalvojęs, jis atsisakė tos minties, „nes kiek įmanydamas, skubinosi Sekmines atšvęsti Jeruzalėje”. Tačiau atvykęs į Miletą, kuris buvo maždaug per 50 kilometrų nuo Efezo, jis sužinojo, jog galėtų susisiekti su ta Bažnyčia, kol išplauks laivas. Taigi jis nedelsdamas nusiuntė žinią vyresniesiems, ragindamas juos paskubėti į Miletą, kad prieš tęsdamas kelionę galėtų su jais susitikti. AD 291.2

Gavę jo kvietimą, jie atvyko, ir apaštalas išsakė jiems stiprius, jaudinančius perspėjimo bei atsisveikinimo žodžius. „Jūs žinote, - kalbėjo jis, - kaip aš visą laiką, nuo pirmosios dienos, kurią įžengiau į Aziją, pas jus elgiausi, kaip tarnavau Dievui visu nusižeminimu, ašaromis ir bandymais, kuriuos teko iškęsti dėl žydų pinklių. Kaip nieko nenutylėjau, kas jums naudinga, bet kalbėjau ir mokiau tiek viešumoje, tiek po namus, žydus ir graikus ragindamas atsigręžti į Dievą ir įtikėti mūsų Viešpatį Jėzų” . AD 291.3

Paulius visada aukštino dieviškąjį Įstatymą. Jis įrodinėjo, jog pats Įstatymas neturi galios išgelbėti žmogų nuo bausmės už nepaklusnumą. Nusidėjėliai turi atgailauti dėl savo nuodėmių ir nusižeminti prieš Dievą, kurio teisėtą pyktį sukėlė laužydami Jo Įstatymą. Be to, jie turi ugdytis tikėjimą Kristaus krauju, kaip vienintele atleidimo priemone. Dievo Sūnus numirė kaip auka už juos ir įžengė į dangų, kad stovėtų priešais Tėvą ir juos užtartų. Per atgailą ir tikėjimą jie gali būti išlaisvinti iš nuodėmės pasmerkimo, o per Kristaus malonę įgalinti paklusti Dievo Įstatymui. AD 292.1

„Ir štai aš, Dvasios belaisvis, - tęsė Paulius, - keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks; tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man skelbia, jog manęs laukia pančiai ir vargai. Bet aš per daug nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik baigčiau savo bėgimą ir įvykdyčiau tarnystę, kurią esu gavęs iš Viešpaties Jėzaus: paliudyti Dievo malonės Evangeliją. Ir štai dabar aš žinau, kad daugiau nematysite mano veido jūs visi, su kuriais esu buvęs, skelbdamas Karalystę” . AD 292.2

Paulius neplanavo šio liudijimo, tačiau kalbant ant jo nužengė Šventoji Dvasia, patvirtinanti jo būgštavimus, kad tai bus jo paskutinis susitikimas su Efezo broliais. AD 292.3

„Todėl aš šiandien iškilmingai pareiškiu, jog nebūsiu kaltas, jei kas pražus! Aš jums nieko nenutylėjau ir paskelbiau visus Dievo nutarimus” . Jokie būgštavimai įžeisti, joks noras išsaugoti draugystę ar susilaukti ovacijų negalėjo priversti Pauliaus nutylėti žodžius, kuriuos Dievas davė jam, kad mokytų, perspėtų ir taisytų šiuos žmones. Dievas ir šiandien iš Savo tarnų reikalauja be baimės skelbti Žodį ir saugoti jo principus. Kristaus tarnautojui nevalia pateikti žmonėms tik pačias maloniausias tiesas, nutylint kitas, kurios galėtų juos įskaudinti. Jis turėtų akylai stebėti jų charakterio vystymąsi. Pastebėjęs, kad kas nors iš jo kaimenės puoselėja nuodėmę, jis, kaip ištikimas ganytojas, turėtų perspėti žmogų tam atvejui tinkamu Dievo Žodžiu. Jeigu jis leis jiems pasitikėti savimi ir toliau neperspėtiems žengti ankstesniu keliu, iš jo bus pareikalauta atsakyti už tas sielas. Ganytojas, gyvenantis pagal savo aukštą pašaukimą, turi ištikimai mokyti savo žmones kiekvieno krikščioniškojo tikėjimo aspekto, parodydamas jiems, kokie jie turi būti ir ką daryti, kad Viešpaties dieną išliktų tobuli. Tik tas, kuris bus ištikimas tiesos mokytojas, baigdamas savo darbą kartu su Pauliumi galės pasakyti: „Nebūsiu kaltas, jei kas pražus” . AD 292.4

„Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, - ragino brolius apaštalas, - kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią Jis yra įsigijęs Savo krauju” . Jei Evangelijos tarnautojai niekada neužmirštų to fakto, kad jiems patikėti Kristaus krauju nupirkti žmonės, jie geriau jaustų savojo darbo svarbą. Jie turi pasirūpinti ir savimi, ir savo kaimene. Jų asmeninis pavyzdys turi iliustruoti ir sustiprinti jų skelbiamą mokymą. Jie, kaip gyvenimo kelio mokytojai, neturi leisti, kad būtų blogai kalbama apie tiesą. Kaip Kristaus atstovai, jie privalo saugoti Jo vardo garbę. Savo pasišventimu, savo tyru gyvenimu, savo kalbomis apie Dievą jie turi įrodyti esą verti savo aukšto pašaukimo. AD 293.1

Apaštalui buvo apreikšti pavojai, kurie grėsė Efezo Bažnyčiai. „Žinau, kad, man pasitraukus, - kalbėjo jis, - įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius” . Paulius nuogąstavo dėl Bažnyčios, kadangi, žvelgdamas į ateitį, jis matė tuos ir išorinių, ir vidinių priešų išpuolius, kuriuos jai teks iškęsti. Jis rimtai ragino brolius kuo uoliausiai saugoti šventą pasitikėjimą. Kaip pavyzdį Paulius rodė savo nepailstamą triūsą tarp jų: „Todėl budėkite ir nepamirškite, jog aš per trejus metus dieną ir naktį nepaliaudamas, su ašaromis įspėjinėjau kiekvieną” . AD 293.2

„O dabar pavedu jus Dievui ir Jo malonės žodžiui, - tęsė jis, - kuris turi galią jus išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų. Nė iš vieno netroškau nei sidabro, nei aukso, nei drabužio”. Kai kurie broliai iš Efezo buvo turtingi, tačiau Paulius niekada nesiekė iš jų pasipelnyti. Jo mokymas neturėjo atkreipti dėmesio į jo paties norus. „Jūs gi žinote, kad mano ir palydovų reikalams tarnavo šitos va mano rankos” , - skelbė jis. Intensyviai triūsdamas ir nuolat keliaudamas dėl Kristaus, jis sugebėjo ne tik patenkinti savo poreikius, bet ir paremti bendradarbius bei palengvinti vargšų dalią. Tai jis pasiekė tik per savo darbštumą ir rūpestingą taupymą. Taigi apaštalas galėjo rodyti save kaip pavyzdį ir sakyti: „Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Palaimingiau duoti negu imti’” . AD 293.3

„Tai pasakęs, jis atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė. Visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo. Jie ypač nuliūdo dėl žodžių, jog nebematysią jo veido. Paskui jie palydėjo jį į laivą” . AD 294.1

Iš Mileto keliauninkai nuplaukė „tiesiu keliu [...] į Kosą, o kitą dieną per Rodą į Palarą” pietvakariniame Mažosios Azijos krante, kur „radę laivą, plaukiantį į Finikiją” , įlipo ir išplaukė. Laivui atplaukus į Tyrą, jie ten rado kelis mokinius, su kuriais praleido septynias dienas. Šie mokiniai per Šventąją Dvasią buvo perspėti apie pavojus, kurie Pauliaus laukė Jeruzalėje, ir jie „patarė Pauliui dar nevykti į Jeruzalę” . Tačiau apaštalas neleido, kad baimė patirti sunkumus ar būti įkalintam, nukreiptų jį nuo tikslo. AD 294.2

Baigiantis Tyre praleistai savaitei, visi broliai su savo žmonomis ir vaikais atlydėjo Paulių iki laivo ir, prieš jam įlipant, suklaupė ant kranto ir pasimeldė - jis už juos, jie už jį. AD 294.3

Tęsdami kelionę į pietvakarius, keliauninkai atkako į Cezarėją, kur nuėjo į „evangelisto Pilypo, vieno iš Septynių, namus” ir pas jį pasiliko. Čia Paulius praleido kelias ramias, laimingas dienas - paskutiniąsias absoliučios laisvės dienas, kuriomis jis galėjo džiaugtis ilgą laiką. AD 294.4

Kol Paulius buvo Cezarėjoje, „iš Judėjos atėjo vienas pranašas, vardu Agabas. Jis apsilankė pas mus, - rašo Lukas, - paėmė Pauliaus juostą ir, susirišęs ja rankas ir kojas, pasakė: 'Šventoji Dvasia kalba: ‘Vyrą, kuriam priklauso ši juosta, tokiu būdu Jeruzalėje supančios žydai ir atiduos į pagonių rankas’. Tai išgirdę, ir mes, ir tenykščiai prašėme, kad jis neitų į Jeruzalę. Bet Paulius atsakė: ‘Kodėl raudate ir draskote man širdį? Aš pasirengęs Jeruzalėje dėlei Viešpaties Jėzaus ne tik būti supančiotas, bet ir numirti!’ Taigi, jam nesutinkant, mes liovėmės įkalbinėję ir tarėme: ‘Tebūnie Viešpaties valia!’” AD 294.5

Trumpa viešnagė Cezarėjoje greitai baigėsi, ir, lydimas kelių brolių, Paulius su savo bendražygiais iškeliavo į Jeruzalę. Jų širdis temdė artėjančio blogio nuojauta. AD 295.1

Dar niekada apaštalas nekeliavo į Jeruzalę su tokia prislėgta širdimi. Jis žinojo, jog draugų ten ras nedaug, o priešų - begalę. Jis artėjo prie miesto, kuris atstūmė ir nužudė Dievo Sūnų ir virš kurio dabar telkėsi Dievo rūstybė. Prisiminus, kaip nuožmiai kitados jis pats persekiojo Kristaus sekėjus, Pauliui labai pagailo apgautų kraštiečių. Ir vis dėlto, kokia menka tebuvo viltis, kad jis galės jiems padėti! Tas pats aklas pyktis, kuris kitados degė jo širdyje, dabar su neapsakoma jėga sukurstė prieš jį visą tautą. AD 295.2

Apaštalas negalėjo tikėtis net savo tikėjimo brolių užuojautos ir paramos. Neatsivertę žydai, kurie neatitrūkdami nė per žingsnį jį persekiojo, asmeniškai ir laiškais greitai paskleidė Jeruzalėje nepalankiausius gandus apie Paulių ir jo darbą. Kai kas, net apaštalai ir vyresnieji i priėmė šiuos pranešimus kaip tiesą, nė nebandė jiems prieštarauti ir nerodė noro prisidėti prie Pauliaus triūso. AD 295.3

Vis dėlto šių sunkumų sūkury apaštalas nepuolė į neviltį. Jis tikėjo, kad Balsas, kuris kalbėjo į jo širdį, kalbės ir jo kraštiečių širdims ir kad Mokytojas, kurį mylėjo bei kuriam tarnavo Jo mokiniai, suvienys jų ir jo širdis Evangelijos darbe. AD 295.4

*****