Apaštalų Darbai

4. Sekminės

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 2, 1-39.

Kai mokiniai grįžo nuo Alyvų kalno į Jeruzalę, žmonės žvelgė į juos, tikėdamiesi pastebėti jų veiduose liūdesį, sumaištį ir pralaimėjimo kartėlį; tačiau išvydo tik pasitenkinimą bei triumfą. Mokiniai nebeliūdėjo dėl žlugusių vilčių. Jie buvo matę prisikėlusį Išgelbėtoją, o išsiskiriant duotas Jo pažadas nuolatos skambėjo jiems ausyse. AD 28.1

Paklusdami Kristaus įsakymui, jie laukė Jeruzalėje Tėvo pažado išsipildymo - Dvasios išsiliejimo. Ir laukė ne dykinėdami. Šventajame Rašte pasakyta, kad jie „nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą” (Luko 24, 53). Be to, jie susirinkdavo kartu ir Jėzaus vardu pateikdavo savo prašymus Tėvui. Jie žinojo, jog danguje turi Atstovą, Užtarėją prie Dievo sosto. Pagarbioje baimėje jie lenkdavosi melsdamiesi ir kartodavo užtikrinimo žodžius: „Jei tik prašysite Tėvą Mano vardu, Jis duos tai jums. Iki šiol jūs nieko neprašėte Mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų” (Jono 16, 23.24). Jie vis aukščiau ir aukščiau tiesė tikėjimo rankas su galingu argumentu: „Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!” (Romiečiams 8, 34) AD 28.2

Laukdami pažado išsipildymo, mokiniai nusižemino savo širdyse nuoširdžiai atgailaudami ir išpažino savo netikėjimą. Prisiminę Kristaus prieš mirtį išsakytus žodžius, jie geriau suprato jų prasmę. Tiesos, kurios buvo išblėsusios jų atminty, vėl atgijo, ir jie kartojo jas vienas kitam. Jie priekaištavo sau, kad neteisingai suprato tai, ką kalbėjo Gelbėtojas. Prieš jų akis kaip procesija praslinko Jo nuostabaus gyvenimo scena po scenos. Apmąstydami Jo tyrą, šventą gyvenimą, jie jautė, kad joks triūsas nebus per sunkus, jokia auka nebus per didelė, kad tik jie galėtų savo gyvenimu paliudyti Kristaus charakterio gerumą. O, kad būtų galima dar kartą išgyventi tuos trejus praėjusius metus, jie elgtųsi visai kitaip! Jeigu jie galėtų dar kartą išvysti Mokytoją, kaip uoliai stengtųsi jie parodyti, kaip karštai Jį myli ir kaip nuoširdžiai gailisi, jei kada nors nuliūdino Jį netikėjimo žodžiais ar darbais! Bet dabar jie tik guodėsi mintimi, kad jiems atleista. Mokiniai pasiryžo kiek įmanoma išpirkti savo netikėjimą, drąsiai išpažįstant Kristų pasaulio akivaizdoje. AD 28.3

Mokiniai karštai meldė progų kasdieniniame bendravime kalbėti žmonėms žodžius, kurie vestų nusidėjėlius pas Kristų. Atmetę visus skirtumus ir bet kokį norą būti pranašesniam, jie suartėjo krikščioniškoje bendrystėje. Jie vis labiau artinosi prie Dievo ir vis geriau suprato, kokią turėjo privilegiją artimai bendrauti su Kristumi. Liūdesys užliedavo jų širdis, pagalvojus, kiek kartų jie skaudino Jį savo nenuovokumu, nesugebėjimu suprasti pamokų, kurias jų pačių labui Jėzus stengėsi jiems išdėstyti. AD 29.1

Šios pasirengimo dienos buvo gilinimosi į savo širdį metas. Mokiniai žinojo savo dvasinius poreikius ir prašė Viešpatį šventojo patepimo, kad taptų tinkami sielų gelbėjimo darbui. Jie neprašė palaiminimų tik sau. Juos slėgė sielų gelbėjimo našta. Jie suprato, kad Evangelija turi būti nešama į pasaulį, ir reikalavo Kristaus pažadėtosios jėgos. AD 29.2

Patriarchų laikais Šventosios Dvasios veikimas dažnai pasireikšdavo gana ryškiai, bet niekada neatsiskleisdavo jo pilnatvė. Dabar, paklusdami Išgelbėtojo žodžiui, mokiniai maldavo šios dovanos, ir danguje Kristus juos užtarė. Jis paprašė Dvasios dovanos, kurią galėtų išlieti ant Savo žmonių. AD 29.3

„Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo”. AD 30.1

Dvasia nužengė ant laukiančių, besimeldžiančių mokinių su visa pilnatve, kuri pasiekė kiekvieną širdį. Begalinis Dievas galingai apsireiškė Savo Bažnyčiai. Atrodė, jog ši jėga buvo šimtmečiais suvaržyta, o dabar dangus su džiaugsmu išliejo ant Bažnyčios Gelbėtojo malonės turtus. Veikiant Dvasiai, atgailos bei išpažinimo žodžiai persipynė su šlovinimo už atleistas nuodėmes giesmėmis. Visur buvo girdėti dėkojimas ir pranašystės. Visas dangus žemai nusilenkė, stebėdamas ir garbindamas beribę, sau lygių neturinčią meilę. Netekę žado mokiniai šaukė: „Tai bent meilė!” Jie godžiai gėrė suteiktąją dovaną. Ir kas nutiko paskui? Dvasios kalavijas, ką tik pagaląstas jėgos ir nuplautas dangaus žaibų, perskrodė netikėjimą ir atvėrė kelią. Tą dieną atsivertė tūkstančiai. AD 30.2

Kristus kalbėjo Savo mokiniams: „Jums geriau, kad Aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs Aš Jį jums atsiųsiu [...]. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš Savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti” (Jono 16, 7.13). AD 30.3

Kristaus įžengimas į dangų buvo ženklas, kad Jo sekėjai turi gauti pažadėtąjį palaiminimą. Tam jie turėjo palaukti, kol pradės savo darbą. Įžengęs per dangaus vartus, Kristus atsisėdo į sostą, apsuptą Jį garbinančių angelų. Vos tik ši ceremonija buvo baigta, Šventoji Dvasia nužengė ant mokinių galinga srove, ir Kristus buvo iš tiesų pašlovintas - buvo atiduota ta garbė, kuri Jam kartu su Tėvu priklausė visą amžinybę. Sekminių dieną įvykęs Dvasios išsiliejimas buvo dangaus duotas ženklas, kad Atpirkėjo inauguracija baigta. Kaip žadėjo, Jis atsiuntė iš dangaus Savo sekėjams Šventąją Dvasią, kaip simbolį, kad Jis, Kunigas ir Karalius, gavo visą valdžią danguje ir žemėje bei yra Savo tautos Pateptasis. AD 30.4

„Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti”. Šventoji Dvasia ugnies liežuvių pavidalu nužengė ant susirinkusiųjų. Tai liudijo, kad mokiniams suteikta dovana, įgalinanti juos laisvai kalbėti lig tol nemokėtomis kalbomis. Ugnies pasirodymas simbolizavo karštą užsidegimą, su kuriuo darbuosis apaštalai, bei jėgą, kuri lydės jų darbą. AD 31.1

„Jeruzalėje buvo žydų, pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi”. Žydai buvo išblaškyti po visą pasaulį ir tremtyje išmoko kalbėti įvairiomis kalbomis. Daugelis iš jų tuo metu buvo Jeruzalėje, dalyvavo religinėse šventėse. Susirinkusieji kalbėjo pačiomis įvairiausiomis kalbomis. Ši kalbų įvairovė buvo didelė kliūtis skelbiant Evangeliją; taigi Dievas padarė stebuklą - suteikė apaštalams ypatingą gebėjimą. Šventoji Dvasia padarė jiems tai, ko jie patys nebūtų galėję pasiekti per visą savo gyvenimą. Dabar jie galėjo skelbti Evangelijos tiesas kitose šalyse, kalbėdami taisyklinga tų, dėl kurių jie darbuojasi, kalba. Ši stebuklinga dovana galingai liudijo pasauliui, kad jų užduotis turi dangaus ženklą. Nuo tada mokinių pasisakymai buvo tyri, paprasti bei tikslūs - nesvarbu, ar jie kalbėjo savo gimtąja, ar užsienio kalba. AD 31.2

„Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę jie klausinėjo: ‘Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?!’” AD 31.3

Šis nuostabus reiškinys kunigus bei valdytojus be galo supykdė, tačiau bijodami žmonių smurto, savo niršto jie neparodė. Jie pasmerkė mirčiai Nazarietį; bet Jo tarnai, beraščiai galilėjiečiai visomis kalbomis, kuriomis jie kalbėjo, pasakojo Kristaus gyvenimo bei tarnystės istoriją. Kunigai, norėdami kokia nors natūralia priežastimi paaiškinti stebuklingą mokinių galią, skelbė, kad jie pasigėrė šventei paruoštu jaunu vynu. Kai kurie neišmanėliai tuo patikėjo, bet protingesni iškart suprato, kad tai melas; o tie, kurie suprato skirtingas kalbas, stebėjosi, jog mokiniai kalba jomis itin taisyklingai. AD 31.4

Atsakydamas į kunigų kaltinimą, Petras atskleidė, kad šis reiškinys yra tiesioginis Joelio pranašystės išsipildymas - mat pranašas kalbėjo, kad tokia jėga nužengs ant žmonių ir padės jiems atlikti ypatingąjį darbą. Petras pasakė: „Jūs, Judėjos žmonės bei visi Jeruzalės gyventojai, tebūnie jums žinoma; įsiklausykite į mano žodžius! Šie vyrai nėra, kaip jūs manote, prisigėrę - juk dabar vos trečia dienos valanda, - bet čia išsipildė pranašo Joelio pasakyti žodžiai: Paskutinėmis dienomis, - sako Dievas, - Aš kiekvienam kūnui išliesiu Savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o jūsų seniai sapnuos sapnus. Taip pat ir Savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis Aš išliesiu Savosios Dvasios, ir jie pranašaus”. AD 32.1

Petras aiškiai ir galingai liudijo Kristaus mirtį ir prisikėlimą: „Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per Jį nuveikė Dievas tarp jūsų, kaip patys žinote, taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. Dievas Jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad Jis liktų mirties grobis”. AD 32.2

Kad pagrįstų savo poziciją, Petras nesirėmė Kristaus mokymu, nes žinojo, jog klausytojai turi tvirtą išankstinę nuomonę ir jo žodžiai šia tema nebus veiksmingi. Taigi jis kreipėsi į minią Dovydo žodžiais - to, kurį žydai laikė vienu iš savo tautos patriarchų. „Juk Dovydas apie Jį sako: ‘Aš visuomet prieš akis turiu Viešpatį, nes Jis stovi mano dešinėje, kad aš nesusvyruočiau. Todėl pralinksmėjo mano širdis, krykštavo mano lūpos, ir mano kūnas ilsėsis su viltimi, nes Tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų pasaulyje ir neduosi Savo šventajam supūti’”. AD 32.3

„Broliai! Norėčiau jums atvirai pasakyti apie patriarchą Dovydą. Jis ir mirė, ir buvo palaidotas, o jo kapas yra pas mus iki šios dienos [...]. Dovydas visa tai numatė ir kalbėjo apie Mesijo prisikėlimą, kad Jis neliksiąs mirusiųjų pasaulyje ir Jo kūnas nesupūsiąs. Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai”. AD 33.1

Tai be galo įdomi scena. Štai iš visų pusių sueina žmonės pasiklausyti mokinių, liudijančių tiesą tokią, kokia ji yra Jėzuje. Jie braunasi artyn, susigrūda šventykloje. Čia pat stovi ir kunigai bei seniūnai, jų veidai pikti bei niūrūs, jų širdys vis dar kupinos neapykantos Kristui, jų rankos dar nenuplautos nuo kraujo, kuris buvo pralietas, nukryžiuojant pasaulio Atpirkėją. Jie tikėjosi pamatyti apaštalus sukaustytus baimės, išvydus tvirtą priespaudai bei žmogžudystei pasirengusią ranką. Tačiau šie buvo pakilę virš visų būgštavimų, ir kupini Dvasios galingai skelbė Jėzaus iš Nazareto dieviškumą. Jie girdėjo, kaip mokiniai drąsiai skelbė, kad Tas, kuris taip neseniai dar buvo pažemintas, išjuoktas, nukankintas žiaurių rankų bei nukryžiuotas, yra gyvybės Kunigaikštis, dabar išaukštintas Dievo dešinėje. AD 33.2

Kai kas iš tų, kurie klausėsi apaštalų, aktyviai dalyvavo pasmerkiant bei nužudant Kristų. Jų balsai buvo įsilieję į bendrą Jo nukryžiavimo reikalaujantį šurmulį. Kai teismo salėje priešais juos stovėjo Jėzus ir Barabas, Pilotas paklausė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau? Jie šaukė: ‘Barabą!’” (žr. Mato 27, 21; Jono 18, 40). Tada Pilotas atidavė Kristų į jų rankas sakydamas: „'Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu Jame kaltės’ [...]. ‘Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!’ O visi žmonės šaukė: ‘Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!’” (Jono 19, 6; Mato 27, 24.25) AD 33.3

Dabar jie išgirdo mokinius skelbiant, jog buvo nukryžiuotas pats Dievo Sūnus. Kunigai ir seniūnai ėmė drebėti. Žmones apėmė nerimas ir kaltės jausmas. „Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: ‘Ką mums daryti, broliai?’” Tarp tų, kurie klausėsi mokinių, buvo ir pasišventusių, nuoširdžiai tikėjusių žydų. Apaštalų žodžius lydėjusi jėga įtikino juos, kad Jėzus iš tiesų buvo Mesijas. „Petras jiems atsakė: ‘Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas”. AD 33.4

Prieš apkaltintų žmonių akis Petras iškėlė tą faktą, kad jie atstūmė Kristų, nes buvo apgauti kunigų ir seniūnų; ir, jeigu jie ir toliau kreipsis į tuos žmones pat arimo bei lauks, kol šie pripažins Kristų, jie patys niekada nepriims Viešpaties. Šie įtakingi žmonės, nors dedasi dievotais, siekia tik žemiškų turtų bei šlovės. Jie nenori eiti pas Kristų ir pasisemti šviesos. AD 34.1

Šioje dangiškoje šviesoje Šventojo Rašto vietos, kurias Kristus aiškino Savo mokiniams, dabar iškilo jiems prieš akis su tobulos tiesos spindesiu. Šydas, neleidęs jiems iki galo pamatyti to, kas buvo atlikta ant kryžiaus, dabar nukrito, ir jie aiškiai suvokė Kristaus misijos tikslą bei Jo karalystės prigimtį. Jie galėjo kalbėti su Išgelbėtojo jėga; ir jiems dėstant išgelbėjimo planą, daugelis klausytojų pajuto kaltę ir įtikėjo. Jų protuose nebeliko kunigų diegtų tradicijų bei prietarų, ir jie priėmė Gelbėtojo mokymą. AD 34.2

„Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius”. AD 34.3

Žydų vyresnieji tikėjosi, kad Kristaus darbas sulig Jo mirtimi baigsis; tačiau, vietoj to, jie tapo nuostabių Sekminių dienos scenų liudininkais. Jie išgirdo, kaip mokiniai su lig tol neregėta jėga bei energija skelbė Kristų, o jų žodžius patvirtino ženklai bei stebuklai. Jeruzalėje, judaizmo tvirtovėje, tūkstančiai atvirai paskelbė tikintys Jėzų iš Nazareto esant Mesiją. AD 34.4

Mokiniai buvo apstulbę ir džiūgavo tokiu gausiu sielų derliumi. Šio nuostabaus laimikio jie nelaikė savo pastangų rezultatu; jie suprato, jog žengia į kito žmogaus darbus. AD 34.5

Nuo pat Adomo nuopuolio Kristus patikėjo rinktiniams tarnams Savojo Žodžio sėklą, kad ji būtų išbarstyta į žmonių širdis. Per visą Savo gyvenimą šioje žemėje Jis sėjo tiesos sėklą ir laistė ją Savo krauju. Atsivertimai, įvykę Sekminių dieną, buvo šios sėjos rezultatas, Kristaus darbo derlius, atskleidžiantis Jo mokymo jėgą. AD 35.1

Vien apaštalų argumentai, kad ir kokie aiškūs bei įtikinami jie būtų, neišsklaidė prietarų, kurie atsilaikė prieš tiek daug faktų. Tačiau Šventoji Dvasia su dieviška jėga nusiuntė argumentus tiesiai į širdis. Apaštalų žodžiai skriejo kaip aštrios Visagalio strėlės, apkaltinančios žmones jų siaubinga nuodėme - šlovės Viešpaties atstūmimu bei nukryžiavimu. AD 35.2

Kristaus lavinami mokiniai buvo įpratę jausti Dvasios poreikį. Dvasios mokomi jie įgijo aukščiausią kvalifikaciją ir išėjo atlikti savo viso gyvenimo darbo. Jie jau nebebuvo neišmanėliai ir nekultūringi. Tai jau nebebuvo nepriklausomų, pavieniui dirbančių asmenų grupė arba nesutariantys, konfliktuojantys žmonės. Jų viltys nebebuvo sudėtos į pasaulio didybę. „Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje [...]. Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos” (Apaštalų darbų 2, 46; 4, 32). Kristus užpildė jų mintis; Jo karalystės atėjimas buvo jų tikslas. Savo mąstymu bei charakteriu jie tapo panašūs į Mokytoją, ir žmonės „atpažino juos buvus kartu su Jėzumi” (Apaštalų darbų 4, 13). AD 35.3

Sekminės atnešė jiems dangišką apšvietimą. Tiesos, kurių jie negalėjo suprasti, kol Kristus dar buvo su jais, dabar atsiskleidė. Su lig tol nepatirtu tikėjimu bei užtikrintumu jie priėmė Šventojo Žodžio mokymą. Jiems nebereikėjo tikėti, kad Kristus - Dievo Sūnus. Jie žinojo, kad, nors apsirengęs žmogiškumu, Jis iš tiesų buvo Mesijas. Taigi jie išdėstė savąją patirtį pasauliui su pasitikėjimu, žadinančiu įsitikinimą, kad Dievas su jais. AD 35.4

Jie galėjo drąsiai tarti Jėzaus vardą - argi Jis nebuvo jų Draugas ir Vyresnysis Brolis? Artimai bendraudami su Kristumi, jie sėdėjo kartu su Juo danguje. Kokia ugninga kalba jie perteikė savo idėjas, liudydami apie Jį! Jų širdys buvo kupinos tokio stipraus, tokio gilaus, tokio toli siekiančio geranoriškumo, kad jie nenustygo keliauti iki žemės pakraščių bei liudyti apie Kristaus jėgą. Jie degė troškimu tęsti Jo pradėtą darbą. Jie suprato, kaip skolingi yra dangui, bei savo atsakomybę už jiems patikėtą darbą. Sustiprinti suteiktos Šventosios Dvasios, jie žengė į priekį, trokšdami tęsti kryžiaus triumfą. Dvasia juos gaivino bei kalbėjo per Juos. Jų veidai spinduliavo Kristaus ramybę. Jie pašventė savo gyvenimą Jo tarnystei, ir jų veiduose atsispindėjo jų visiškas nuolankumas. AD 35.5

*****

... Šlama gėlės, šiugžda lapai - vėjo darbas.
Taip kaip vėjas Kristus veikia širdį žvarbią.
Kai Dvasia švelni į sielą šitaip kreipias,
Jėzui Kristui pasiduoda žemės vaikas.

Taip kaip vėjo Dievo Dvasios neregėjom,
Tačiau mūsų akys mato darbus vėjo,
O ir Dievo Dvasią sieloj atpažįstam,
Jei žmogus gyvent mėgina taip, kaip Kristus.

Iš tiesų, Dvasia žmogaus juk sielą veikia
Taip ilgai ir kantriai, kiek to reikia,
Kad tik džiaugsmas skausmo vieton atsistotų,
O žmogus visuomet Dievui atsiduotų.

Taigi medžių lapai sušiugžda nuo vėjo.
Dievas siunčia Šventą Dvasią kaip Globėją.
Mes nematom ir negirdim, bet mes žinom,
Kad Dvasia Šventoji Dievo mus gaivina. AD 36.1

Zita Kirsnauskaitė