Paslėpti lobiai

Nauja ir sena

Pagal Mato 13, 51.52

Kai Kristus mokė žmones, Jis taip pat mokė Savo mokinius, kad jie galėtų dirbti ateityje. Visas Jo mo-kymas buvo sudarytas iš jiems skirtų pamokų. Po to, kai pateikė jiems palyginimą apie tinklą, Jis paklausė: „Ar supratote visa tai?” Jie atsakė: „Taip”. Tada kitu palyginimu Jis parodė jų atsakomybę už tiesas, kurias jie gavo. „Todėl, - tarė Jis, - kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs Dangaus karalystės mokiniu, pa-našus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų’”. Pl 101.1

Lobio, kurį šeimininkas gavo, jis nekaupia. Jis atneša jį, kad pateiktų kitiems. Naudojamas lobis didėja. Šeimininkas turi vertingų daiktų: ir naujų, ir senų. Taigi Kristus moko, kad tiesa, patikėta Jo mo-kiniams, turi būti perduodama pasauliui. Kai tiesos pažinimas perteikiamas kitiems, tiesą pažinusiųjų ratas didėja. Pl 101.2

Visi, kurie priima Evangelijos žinią į širdį, norės paskelbti ją. Kristaus dangiškoji meilė turi rasti išraišką. Tie, kurie pasirinko Kristų, pasakos savo patirtį, kaip jie, sekdami žingsnis po žingsnio Šventosios Dvasios nurodymu, troško pažinti Dievą ir Jėzų Kristų, kurį Jis siuntė. Jie atskleis atradimus, tyrinėjant Šventąjį Raštą, savo maldas, savo kovą ir Kristaus žodžius, pasakytus jiems: „Tavo nuodėmės tau atleistos”. Ne-natūralu būtų slėpti šiuos dalykus, ir tie, kurie yra pripildyti Kristaus meilės, taip nedarys. Kai Viešpats padarė juos šventosios tiesos saugotojais, jie troško, kad kiti gautų tokią pačią palaimą. Ir kai jie atsklei-džia turtingą Dievo malonės lobyną, jiems suteikiama daugiau Kristaus malonės. Jų širdys paprastumu ir paklusnumu pasidarys kaip mažų vaikų. Jų sielos trokš šventumo, ir vis labiau jiems bus atskleistas ma-lonės ir tiesos lobynas, kad jie perduotų jį pasauliui. Pl 101.3

Didelė tiesos saugykla yra Dievo Žodis - rašytinis Žodis, gamtos knyga ir Dievo bendravimo su žmonių gyvenimu patirties knyga. Čia yra lobiai, iš kurių Kristaus darbininkai turi semtis išminties. Tyrinėda-mi tiesą, jie turi suvokti priklausymą nuo Dievo, o ne nuo žmonių proto, ne nuo didžiųjų žmonių, kurių išmintis yra kvailystė lyginant su Dievu. Per Savo paskirtus kanalus Viešpats suteikia pažinimą apie Save kiekvienam ieškančiam. Pl 102.1

Jei Kristaus sekėjas tikės Jo Žodžiu ir įgyvendins jį, tai gamtos pasaulyje nebus tokio mokslo, kurio jis nesugebėtų suprasti ir įsisavinti. Nėra nieko, kas ne-teiktų jam galimybių perduoti tiesą kitiems. Gamtos mokslas yra didelis žinių lobynas, iš kurio gali semtis kiekvienas Kristaus mokyklos mokinys. Kai mes ste-bime gamtos grožį, kai tyrinėjame jos pamokas apie dirvos įdirbimą, medžių augimą, visus žemės, jūros ir dangaus stebuklus, pradedame naujai suvokti tiesą. Paslaptingas Dievo santykis su žmonėmis, Jo išminties ir sprendimų gylis, kokį atskleidžia žmo-gaus gyvenimas - tai yra saugykla, turtinga lobiais. Pl 102.2

Tačiau tik rašytiniame Žodyje Dievo pažinimas yra aiškiausiai atskleistas puolusiam žmogui. Tai yra neišsenkančių Kristaus turtų lobynas. Pl 103.1

Į Dievo Žodį įeina tiek Senojo Testamento, tiek Naujojo Testamento raštai. Vienas nėra pilnas be kito. Kristus tvirtino, kad Senojo Testamento tiesos yra tokios pat vertingos, kaip ir Naujojo Testamento tiesos. Pasaulio pradžioje Kristus buvo toks pat žmogaus Atpirkėjas, koks Jis yra šiandien. Prieš tai, kai Jis Savo dieviškumą pridengė žmogiškumu ir atėjo į mūsų pasaulį, Evangelijos žinia buvo duota Adomui, Setui, Henochui, Metušelachui ir Nojui (Pradžios 5, 1-31). Abraomas Kanaane, o Lotas Sodomoje nešė žinią; iš kartos į kartą žinianešiai skelbė apie Ateisiantįjį. Pats Kristus įsteigė žydų religinės tarnystės įstatymus. Jis buvo jų aukų sistemos pagrindas, visų religinių tarnavimų didysis Šešėlis. Kraujas, praliejamas aukojant aukas, nurodė į Dievo Avinėlio auką. Visos šešėlinės aukos išsipildė Jame. Pl 103.2

Kristus, paskelbtas patriarcho, simbolizuojamas aukų aukojime, atvaizduotas Įstatyme ir atskleistas pranašams, yra Senojo Testamento turtas. Kristus Savo gyvenime, Savo mirtyje ir Savo prisikėlime, Kristus, kokį Jį parodė Šventoji Dvasia, yra Naujojo Testamento lobis. Mūsų Išgelbėtojas, Tėvo šlovės atspindys, yra kartu ir Sena, ir Nauja. Pl 103.3

Apaštalai turėjo eiti ir kalbėti liudydami apie Kristaus gyvenimą, Jo mirtį ir tarpininkavimą, apie ką buvo išpranašavę pranašai. Jų liudijimo tema turėjo būti Kristaus nusižeminimas, Jo skaistumas ir šventumas, Jo neprilygstama meilė. Kad skelbtų Evangelijos pilnatvę, jie turėjo pristatyti Išgelbėtoją ne tik kaip atsiskleidusį Savo gyvenime ir mokymuose, bet ir išpranašautą Senojo Testamento pranašų bei simbolizuojamą aukojimų tarnavime. Pl 103.4

Savo mokyme Kristus pateikė senas tiesas, kurių autoriumi Pats buvo, tiesas, kurias Jis kalbėjo per patriarchus ir pranašus, tačiau dabar Jis nušvietė jas nauj a šviesa. Kokia nauja atrodė jų reikšmė! Jo išaiškinimai skleidė šviesos ir dvasiškumo srautus. Jis pažadėjo, kad Šventoji Dvasia apšvies mokinius, kad Dievo Žodis visada bus jiems atviras. Jie galės jo tiesas pateikti nauju grožiu. Pl 104.1

Nuo tada, kai Edene buvo ištartas pirmasis paža-das apie išgelbėjimą, Kristaus gyvenimas, charakteris ir tarpininkavimo darbas tapo žmonių tyrinėjimo tema. Tačiau kiekvienas žmogus, per kurį dirbo Šventoji Dvasia, pateikė šias temas šviežiai ir naujai. Tiesos apie išgelbėjimą gali būti nuolatos ugdomos ir plečiamos, jos yra visada naujos, nuolat atsklei-džiančios didesnę šlovę ir didesnę galią siekiančiam šviesos. Pl 104.2

Kiekviename amžiuje iš naujo skleidžiama tiesa, perteikiama Dievo žinia tos kartos žmonėms. Senosios tiesos visos yra tikros; naujoji tiesa nėra priklausoma nuo senosios, tačiau ji atskleidžia ją. Tik tada, kai suprantame senąsias tiesas, mes galime suprasti naująsias. Kai Kristus norėjo atskleisti Savo moki-niams tiesą apie Savo prisikėlimą, Jis pradėjo nuo Mozės, primindamas visus pranašus ir „aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta” (Luko 24,27). Bet yra šviesa, kuri šviečia naujame tiesos atskleidime, kuri iškelia senąją. Tas, kuris atmeta arba niekina senąją, iš tikrųjų neturi senosios, dėl to jo mokymas praranda gyvybingą jėgą ir virsta negyva forma. Pl 104.3

Yra tokių, kurie atvirai pareiškia, kad tiki ir moko Senojo Testamento tiesų, nors atmeta Naująjį Testamentą. Tačiau, atsisakydami priimti Kristaus mokymą, jie parodo, kad netiki tuo, ką kalbėjo pa-triarchai ir pranašai. „Jeigu jūs tikėtumėte Moze, - sakė Kristus, - tai tikėtumėte ir Manimi, nes jis rašė apie Mane” (Jono 5, 46). Taigi jų mokyme nėra netgi tikrosios Senojo Testamento galios. Pl 105.1

Daugelis, kurie tvirtina, kad jie tiki ir moko Evan-gelijos, daro tą pačią klaidą. Jie atmeta Senojo Tes-tamento raštus, apie kuriuos Kristus pareiškė: „Tie raštai ir liudija apie Mane” (Jono 5, 39). Atmesdami Senąjį, jie faktiškai atmeta Naująjį, nes abu yra neat-skiriamos visumos dalys. Nė vienas žmogus negali teisingai pateikti Dievo Įstatymo be Evangelijos, ar Evangelijos be Įstatymo. Įstatymas yra Evangelija, sutelkta vienoje visumoje, o Evangelija yra išplėstas Įstatymas. Įstatymas yra šaknis, Evangelija yra kvap-nus žiedas ir vaisius, kurį jis duoda. Pl 105.2

Senasis Testamentas aiškina Naująjį Testamentą, o Naujasis Testamentas - Senąjį Testamentą. Kiekvienas yra Dievo šlovės atskleidimas Kristuje. Abu pateikia tiesas, kurios rimtam tyrinėtojui nuolatos atskleis naujas pažinimo gelmes. Pl 105.3

Tiesa Kristuje ir per Kristų yra neišmatuojama. Šventojo Rašto tyrinėtojai žvelgia tarsi į šaltinį, kuris gilėja ir platėja, kai pažvelgi į jo gelmes. Šiame gy-venime mes nesuprasime Dievo meilės paslapties, kuris atidavė Savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mūsų Gelbėtojo darbas šioje žemėje yra ir visada bus faktas, verčiantis įtempti lakiausią mūsų vaizduotę. Žmogus gali įtempti visas proto galias, stengdamasis suprasti šią paslaptį, tačiau jo protas nusilps ir pavargs. Stropiausias ieškotojas matys prieš save beribę, bekraštę jūrą. Pl 105.4

Tiesą, kuri yra Jėzuje, galima patirti, tačiau jos niekada negalima išaiškinti. Jos aukštis, plotis ir gylis viršija mūsų žinojimą. Mes galime įtempti savo vaizduotę, bet ir tada tik neryškiai pamatysime ne-paaiškinamos meilės kontūrus, kuri yra aukšta kaip dangus, tačiau kuri atėjo į žemę, kad įspaustų Dievo atvaizdą visai žmonijai. Pl 106.1

Tačiau mes galime pamatyti visa, ką galime iš-tverti per dievišką gailestingumą. Jis atskleidžiamas nusižeminusiai, sudužusiai sielai. Mes suprasime Dievo gailestį tiek, kiek vertiname Jo auką už mus. Kai mes tyrinėjame Dievo Žodį nuolankia širdimi, didžiulė atpirkimo tema atsiveria mūsų tyrimui. Jos ryškumas didės, kai mes žvelgsimę į ją, ir kai sieksime ją įsigyti, jos aukštis ir gylis dar labiau didės. Pl 106.2

Mūsų gyvenimas turi būti susietas su Kristaus gyvenimu; mes nuolatos turime semtis iš Jo, skolin-damiesi iš Jo gyvosios duonos, kuri nužengė iš dan-gaus, semdami iš visada šviežio šaltinio, teikiančio savo gausius turtus. Jei mes visuomet atminsime Viešpaties Artumą, leisdami mūsų širdims išlieti pa-dėką ir pagyrimus Jam, jausime nuolatinį gaivumą savo religiniame gyvenime. Mūsų maldos bus tarsi pokalbis su Dievu, jausimės taip, lyg kalbėtume su draugu. Jis mums asmeniškai pasakys Savo paslaptis. Dažnai mus lydės malonus, džiaugsmingas Jėzaus Artumo suvokimas. Mūsų širdys plaks karščiau, kai Jis artimai bendraus su mumis, kaip Jis bendraudavo su Henochu. Kai tai taps tikru krikščioniškuoju patyrimu, žmogaus gyvenime bus matomas papras-tumas, nuolankumas ir širdies romumas, kuris rodo visiems, kas su juo bendrauja, kad jis buvo su Jėzumi ir mokėsi iš Jo. Pl 106.3

Tie, kurie išpažįsta Kristaus religiją, skleis ją kaip gaivinantį principą, gyvą, veikiančią, dvasinę energiją. Pasireikš begalinės jaunatvės gaivumas, jėga ir gyvenimo džiaugsmas. Širdis, kuri priima Dievo Žodį, nėra bala, kuri išgaruoja, tai ne sugriuvęs vandens telkinys, kuris praranda savo gaivų lobį. Ji yra lyg kalnų upė, kurią maitina neišsenkantys upeliai, kurių šaltas, spinduliuojantis vanduo šokinėja per akmenis, atgaivindamas pavargusius, ištroškusius, apsunkintus. Pl 107.1

Ši patirtis suteikia kiekvienam tiesos mokytojui tas ypatybes, kurios padarys jį Kristaus atstovu. Kristaus mokymo dvasia suteiks jėgų, leis betarpiškai bendrau-ti su žmonėmis ir išsakyti savo maldas. Jo liudijimas Kristaus nebus sustabarėjęs ir negyvas. Pamokslinin-kas nekartos tų pačių sąvokų. Jo protas bus atviras nuolatiniam Šventosios Dvasios apšvietimui. Pl 107.2

Kristus pasakė: „Kas valgo Mano kūną ir geria Mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą. [...] Kaip Mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir Aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris Mane valgo, gyvens per Mane. [...] Dvasia teikia gyvybę [...]. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas” (Jono 6, 54-63). Pl 107.3

Kai mes valgome Kristaus kūną ir geriame Jo kraują, amžinojo gyvenimo elementus liudys tarnavimas. Tai nebus senų, dažnai kartojamų minčių kratinys. Liausis sklidęs vangus, nuobodus pamoks-lavimas. Naujai suvokta senoji tiesa bus matoma naujoje šviesoje. Atsiskleis naujas tiesos suvokimas, aiškumas ir jėga, kuri viską atskirs. Tie, kurie turi privilegiją susiliesti su tokiu tarnavimu, jei jie pajėgs pasiduoti Šventosios Dvasios įtakai, pajus gaivinančią naujojo gyvenimo jėgą. Dievo meilės ugnis užsidegs juose. Jų sugebėjimas suvokti bus sustiprintas, kad įžvelgtų tiesos grožį ir didingumą. Pl 107.4

Ištikimasis namų šeimininkas parodo, koks turėtų būti kiekvienas vaikų ir jaunuolių mokytojas. Jei Dievo Žodį jis padaro savo lobiu, tai jis nuolatos iškels naują grožį ir naują tiesą. Kai mokytojas maldomis kreipsis į Dievą, Kristaus Dvasia ateis pas jį, ir Dievas per Šventąją Dvasią paveiks kitų protus. Dvasia pripildys jo protą ir širdį malonia viltimi, kurią jis kartu su Biblija galės perduoti savo vedamam jaunimui. Pl 108.1

Dieviškos ramybės ir džiaugsmo šaltiniai, atsivėrę mokytojo sieloje per įkvėptąjį Žodį, taps galinga įtakos upe, kad palaimintų visus, kurie susiję su juo. Biblija netaps tyrinėtojui varginančia knyga. Išmintingai mokant, Žodis taps vis labiau ir labiau pageidautinas. Jis bus kaip gyvenimo duona ir niekuomet nepasens. Jo gaivumas ir grožis stebins ir žavės jaunimą. Jis bus kaip saulė, šviečianti žemėje, nuolatos skleidžianti šviesą ir šilumą, tačiau niekuomet neišsenkanti. Pl 108.2

Dievo šventa, mokanti Dvasia yra Jo Žodyje. Nau-ja, brangi šviesa šviečia kiekviename puslapyje. Čia atskleidžiama tiesa, žodžiai ir sakiniai tampa tokie aiškūs, tarsi Dievo balsas kalbėtų sielai. Pl 108.3

Šventajai Dvasiai patinka kreiptis į jaunimą ir at-skleisti jiems Dievo Žodžio lobius ir grožį. Pažadai, kuriuos ištarė didysis Mokytojas, užvaldys jausmus ir įkvėps sielą dvasios jėga, kuri yra dieviška. Imlus protas atras kelius link dangiškų dalykų, kurie stovės lyg užtvara nuo gundymų. Pl 109.1

Tiesos žodžių svarba išaugs ir įgys tokią gyvybę ir pilnatvę, kokios mes net nesapnavome. Žodžio grožis ir turtingumas daro keičiantį poveikį protui ir charakteriui. Dangiškos meilės šviesa kris į širdį kaip įkvėpimas. Pl 109.2

Biblijos vertė kyla ją tyrinėjant. Mąstantis žmogus visur randa begalinę Dievo išmintį ir meilę. Pl 109.3

Žydų religinės tarnystės reikšmingumas dar nėra iki galo suprastas. Prasmingos ir gilios tiesos yra uždengtos simbolių ir apeigų. Evangelija yra raktas, kuris atrakina visas paslaptis. Pažinus atpirkimo planą, Evangelijos tiesos yra atveriamos supratimui. Mes galime žymiai geriau suprasti šias nuostabias idėjas, nei suvokėme iki tol. Mes turime suprasti Dievo gelmes. Angelai trokšta pažvelgti į tiesas, at-skleidžiamas žmonėms, kurie su nuolankia širdimi tyrinėja Dievo Žodį ir meldžiasi, kad įgytų didesnį ilgio, pločio, gylio ir aukščio pažinimą, kurį tik Jis vienas gali duoti. Pl 109.4

Kadangi mes artėjame prie šio pasaulio istorijos pabaigos, pranašystės, susijusios su paskutinėmis dienomis, reikalauja ypatingo mūsų tyrinėjimo. Paskutinė Naujojo Testamento knyga yra kupina tiesos, kurią mes turime suprasti. Šėtonas užtemdė daugelio protus taip, kad jie džiaugiasi bet kokiu pasiteisinimu, kad Apreiškimo nepadarytų savo tyrinėjimo dalyku. Bet Kristus per Savo tarną Joną atskleidė tai, kas bus paskutinėmis dienomis, ir Jis sako: „Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, tie, kurie laikosi, kas joje parašyta, nes laikas jau arti” (Apreiškimo 1, 3). Pl 109.5

„Amžinasis gyvenimas, - pasakė Kristus, - pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų - Mesiją” (Jono 17,3). Kodėl mes nesuprantame šio pažinimo reikšmės? Kodėl šios šlovingos tiesos nešvyti mūsų širdyse, nevirpa ant mūsų lūpų ir ne- pripildo visos mūsų esybės? Pl 110.1

Duodamas mums Savo Žodį, Dievas suteikė mums visas tiesas, kurios yra būtinos mūsų išgel-bėjimui. Tūkstančiai sėmė vandenį iš šių gyvenimo šulinių, tačiau vandens kiekis juose nesumažėjo. Tūkstančiai matė Viešpatį prieš save ir, žiūrėdami į Jį, pasikeitė pagal Jo panašumą. Jų dvasia degė juose, kai jie kalbėjo apie Jo charakterį, pasakodami, kas jiems yra Kristus ir kas jie yra Kristui. Tačiau šie tyrinėtojai neišsėmė šių didingų ir šventų temų. Nauji tūkstan-čiai gali prisijungti ir tyrinėti išgelbėjimo paslaptis. Kada Kristaus gyvenimas ir Jo misijos pobūdis bus suprastas, šviesos spinduliai ims šviesti aiškiau kas-kart stengdamiesi atskleisti tiesą. Kiekvienas naujas tyrinėjimas atskleis kažką gilesnio ir įdomesnio, nei jau buvo atskleista. Ši tema neišsemiama. Kristaus įsikūnijimo, Jo atpirkimo aukos ir tarpininkavimo darbas užvaldys kruopščių tyrinėtojų protus visam laikui. Žvelgdami į dangų per nesibaigiančius am-žius, jie sušuks: „Didis yra maldingumo slėpinys!” Pl 110.2

Tai, ką mes gavome čia per mums suteiktą ap-švietimą, bus galutinai atskleista mums amžinybėje. Atpirkimo tema užvaldys atpirktųjų širdis, protus ir kalbas per visus amžius. Jie supras tiesas, kurias Kris-tus troško atskleisti Savo mokiniams, tačiau kurias suprasti jiems neužteko tikėjimo. Per amžių amžius atsiskleis nauji Kristaus šlovės ir tobulumo vaizdai. Per nesibaigiančius amžius ištikimasis namų šeimi-ninkas iškels iš savo lobyno nauja ir sena. Pl 110.3

*****

Šventojo Rasto skrynioje - neapsakomas gėris —
palaimingi nauji ir senoviniai lobiai.
Jie vilties ir tikėjimo, džiaugsmo palaimom apgobia.
Praturtėki, širdie, skrynią šitą atvėrus. Pl 111.1

Romualda Adomaitytė-Chabarina

*****