Paslėpti lobiai

Pasitikti Jaunikio

Pagal Mato 25,1-13

Kristus su Savo mokiniais sėdi ant Alyvų kalno. Saulė nusileido už kalnų ir dangų apgaubė vakaro šešėliai. Priešais juos matėsi gyvenamasis namas, ryškiai apšviestas, tarsi prieš šventę. Šviesa sklido pro langus ir duris, aplink namus būriavosi lūkuriuojantys žmonės - greitai turėjo atvykti vestuvių procesija. Daugelyje Rytų šalių vestuvių iškilmės vyksta vakare. Jaunikis išeina pasitikti savo nuotakos ir parsiveda ją į savo namus. Žibintų šviesoje vestuvių eisena patraukia iš jaunosios tėvų namų į jaunikio namus, kur paruoštos vaišės pakviestiesiems svečiams. Kristus stebėjo, kaip grupė žmonių laukė pasirodant vestuvių eisenos, ketindama prie jos prisijungti. Pl 370.1

Prie jaunosios namų lūkuriavo dešimt mergaičių, apsirengusių baltais drabužiais. Kiekviena rankoje laikė uždegtą žibintą ir mažą indelį aliejaus. Visos nekantriai laukė pasirodant jaunikio. Bet šis užtruko. Slenka valandos; laukiančios pavargsta ir užmiega. Vidurnaktį pasigirsta šauksmas: „Štai jaunikis! Iš-eikite pasitikti!” (Mato 25, 6) Miegančiosios staiga pabunda ir pašoka ant kojų. Jos mato artėjančią pro-cesiją, apšviestą žibintų ir išgirsta muziką. Jos girdi jaunikio ir jaunosios balsus. Dešimt mergaičių stveria savo žibintus ir pradeda juos degti, skubėdamos eiti. Tačiau penkios nebuvo pripildžiusios savo indų aliejumi. Jos nesitikėjo tiek ilgai laukti ir nepasiruošė nenumatytam atvejui. Nusiminusios jos kreipiasi į savo protingesnes drauges: „Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta”. Tačiau penkios mergaitės pripildė žibintus ir ištuštino savo indelius. Jos ne-beturi daugiau aliejaus, todėl sako: „Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite” (Mato 25, 9). Pl 370.2

Kol jos bėgo nusipirkti aliejaus, eisena nuėjo ir jas paliko. Penkios su degančiais žibintais prisijungė prie minios ir įėjo į namus drauge su jaunavedžių svita, ir durys buvo uždarytos. Kai paikosios mergaitės atėjo prie puotos menės, jos susilaukė netikėto atsakymo. Puotos šeimininkas pareiškė: „Aš jūsų nepažįstu”. Jos liko stovėti vienišos tuščioje, tamsioje gatvėje. Pl 371.1

Kai Kristus sėdėjo žiūrėdamas į žmones, lau-kiančius jaunikio, Jis papasakojo Savo mokiniams palyginimą apie dešimt mergaičių. Jų pavyzdžiu Kristus pavaizdavo bažnyčios, kuri gyvens prieš pat Jo antrąjį atėjimą, išgyvenimus. Pl 371.2

Dvi laukiančių mergaičių grupės vaizduoja dvi žmonių klases, kurie įsivaizduoja save laukiančiais Viešpaties. Jie yra vadinami mergaitėmis, nes laiko savo tikėjimą tyrą. Žibintai vaizduoja Dievo Žodį. Psalmistas sako: „Tavo žodis - žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui” (Psalmių 119, 105). Aliejus yra Šventosios Dvasios simbolis. Taip Dvasia yra pavaizduota Zacharijo pranašystėje: „Su manimi kalbėjęs angelas grįžo ir pažadino mane, kaip žmogus pažadinamas iš miego. ‘Ką matai? ', , - paklausė jis. Aš atsakiau: ‘Matau žvakidę, visą iš aukso, su dubeniu viršuj e. Virš jos yra septyni žibintai ir septyni vamzdeliai tiems žibintams. Greta jos yra du alyvmedžiai: vienas - dubens dešinėje, kitas - kairėj e ', . Aš savo ruožtu paklausiau su manimi kalbėjusį angelą: ‘Kas tai, mano viešpatie?’ [... ] Jis tarė man: ‘Štai VIEŠPATIES žodis Zerubabeliui. Ne galybe, ne jėga, bet Mano Dvasia”, - skelbia Galybių VIEŠPATS’. [...] Ir dar pridūriau: ‘Kas tos dvi alyvmedžių šakos, pilančios aliejų per anuos aukso vamzdelius?’ [...] Tuomet jis man paaiškino: ‘Tai du pateptieji, kurie tarnauja visos žemės Viešpačiui’” (Zacharijo 4, 1-14). Pl 371.3

Iš dviejų alyvmedžių auksinė alyva buvo liejama auksiniais vamzdeliais į žvakidės indą ir iš ten į auksinius žibintus, kurie apšvietė šventovę. Taip nuo šventųjų, kurie stovi Dievo Artume, Šventoji Dvasia yra teikiama žmonėms, pasišventusiems Jo tarnystei. Dviejų pateptųjų misija yra perduoti Dievo žmonėms tą dangišką malonę, kuri viena gali padaryti Jo Zodį žibintu kojoms ir šviesa takui. Tai bus įvykdyta „ne galybe, ne jėga, bet Mano Dvasia”, - skelbia Galybių VIEŠPATS” (Zacharijo 4, 6). Pl 372.1

Palyginime visos dešimt mergaičių išėjo pasitikti jaunikio. Visos turėjo žibintus ir indus alyvai. Kurį laiką tarp jų nesimatė jokio skirtumo. Tai pasakytina ir apie bažnyčią, kuri gyvena prieš pat Kristaus antrąjį atėjimą. Visi žino Šventąjį Raštą. Visi girdėjo žinią apie Kristaus greitą atėjimą ir su pasitikėjimu laukia Jo pasirodant. Bet, kaip palyginime, taip ir dabar. Atėjo laukimo laikas, išmėginamas tikėjimas; kai pasigirs šauksmas: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!”, daugelis pasirodys nepasiruošę. Jie neturi alyvos savo induose ir žibintuose. Jie neturi Šventosios Dvasios. Pl 372.2

Be Šventosios Dvasios galios Jo Žodžio žinojimas neturi jokios naudos. Tiesos teorija, nesustiprinta Šventosios Dvasios, negali atgaivinti sielos arba ap-valyti širdies. Žmogus gali būti gerai susipažinęs su Dievo įsakymais ir pažadais, tačiau, jei Dievo Dvasia neįdiegs tiesos širdyje, charakteris nepasikeis. Be Dvasios apšvietimo žmonės negalės atskirti tiesos nuo klaidos, ir jie pasiduos meistriškiems šėtono gundymams. Pl 373.1

Žmonės, kurie pavaizduoti kaip paikos mergaitės, yra veidmainiai. Jie gerbia tiesą, jaučia potraukį tiems, kas ja tiki ir ją gina, bet patys nepasidavė Šventosios Dvasios veikimui. Jie nepuolė ant Uolos, Jėzaus Kristaus, ir neleido sudužti savo senajai prigimčiai. Šie žmonės taip pat pavaizduoti kaip uolėta dirva. Jie greitai priima Žodį, tačiau nesugeba įsisavinti jo principų. Jo įtaka nėra nuolatinė. Dvasia veikia žmo-gaus širdį pagal jo troškimą ir pritarimą, pasėja jame naują prigimtį, tačiau žmonės kaip paikos mergaitės yra patenkinti paviršutinišku darbu. Jie nepažįsta Dievo. Jie neištyrė Jo charakterio, nepalaikė ryšio su Juo, todėl nežinojo, kaip tikėti, kaip žvelgti į Jį ir gyventi. Jų tarnystė Dievui tampa tik formalumu. „Jie ateina pas tave, kaip ateina žmonės, jie sėdi prieš tave, kaip sėdi žmonės, ir klausosi tavo žodžių, bet jų nevykdo, nes melas jų lūpose, o jų širdys trokšta tik naudos” (Ezechielio 33, 31). Apaštalas Paulius nurodo, kad tai bus ypač būdinga tiems, kurie gyvens prieš pat Kristaus antrąjį atėjimą. Jis sako: „Pasku-tinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos [...], labiau linkę į malonumus negu į Dievą, dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos” (2 Timotiejui 3,1-5). Pl 373.2

Tai žmonės, kurie pavojaus metu šauks: „Gyve-name ramiai ir saugiai!” Jie užliūliuoja savo širdis saugumu ir negalvoja apie pavojų. Pažadinti tarsi iš letargo miego, jie pamatys savo trūkumą ir maldaus kitų užpildyti jų tuštumą, tačiau dvasiniuose daly-kuose niekas negali ištaisyti kito žmogaus trūkumų. Dievo malonė buvo pasiūlyta kiekvienam žmogui. Evangelijos žinia skelbė: „Kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens” (Apreiš-kimo 22, 17). Tačiau charakteris nebuvo pakeistas. Nė vienas žmogus negali tikėti už kitą. Nė vienas žmogus negali gauti Dvasios už kitą. Niekas negali perduoti kitam charakterio, kuris yra Dvasios darbo vaisius. „Net jei Nojus, Danielius ir Jobas būtų jame, - kaip Aš gyvas, tai Viešpaties DIEVO žodis, - jie neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų. Tik patys teišsigelbėtų savo teisumu” (Ezechielio 14, 20). Pl 374.1

Charakteris atsiskleidžia krizės metu. Kai per-spėjantis balsas paskelbė vidurnaktį: „Stai jaunikis! Išeikite pasitikti!”, miegančios mergaitės buvo pakel-tos iš miego, paaiškėjo, kas pasiruošė šiam įvykiui. Abejos buvo užkluptos netikėtai, bet vienos buvo pasiruošusios netikėtumui, o kitos ne. Taip ir dabar, staigi, netikėta nelaimė ar kažkas, kas sielą pastato mirties akivaizdon, parodys, ar ji tikėjo Dievo pa-žadais. Paaiškės, ar siela yra sustiprinta malonės. Paskutinis didysis išmėginimas lauks žmonių tada, kai bus per vėlu ištaisyti sielos trūkumus. Pl 374.2

Dešimt mergaičių laukia žemės istorijos vakare. Visi tvirtina esą krikščionys. Visi turi kvietimą, vardą, žibintą, visi sako, kad vykdo Dievo tarnystę. Atrodo, kad visi jie laukia Kristaus atėjimo. Bet penki iš jų yra nepasiruošę. Penki bus nustebinti, jų neįleis į puotos menę. Pl 375.1

Paskutiniąją dieną daugelis prašysis įleidžiami į Kristaus karalystę: „Mes valgėme ir gėrėme Tavo akivaizdoje, Tu mus mokei mūsų gatvėse. [...] Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!’” Tuomet jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo Manęs, nedorėliai!’” (Luko 13,26; Mato 7, 22). Šiame gyvenime jie nesusidraugavo su Kristumi, todėl jie nemoka dangaus kalbos, jie yra svetimi jo džiaugsmui. „Kuris žmogus žino kas yra žmoguj e, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia” (1 Korintiečiams 2, 11). Pl 375.2

Liūdniausi žodžiai, kuriuos kada nors girdėjo žmogaus ausis, bus nuosprendžio žodžiai: „Aš nie-kuomet jūsų nepažinojau”. Vien tik Dvasios bendrystė, kurią jūs paniekinote, galėjo jus prijungti prie vestuvių puotos svečių. Šitame renginyje jūs negalite dalyvauti. Jo šviesa kristų į apakusias akis, jos melodija - į kurčias ausis. Jo meilė ir džiaugsmas nesukeltų atsakomojo džiaugsmo pasaulio atbukintoje širdyje. Jūs esate atskirtas nuo dangaus, nes esate netinkamas jo bendrystei. Pl 375.3

Mes nebūsime pasiruošę pasitikti Viešpatį, jei tik pažadinti šauksmo: „Štai Jaunikis!” susizgribsime pripildyti savo tuščius žibintus. Mes negalime iš-stumti Kristaus iš savo gyvenimo čia ir tuo pat metu manyti, kad būsime tinkami draugauti su Juo tenai, danguje. Pl 376.1

Palyginime protingosios mergaitės turėjo alyvos savo induose ir savo žibintuose. Jų liepsna ryškiai degė visą laukimo naktį. Ji padėjo sustiprinti apšvie-timą jaunikio garbei. Sviesdama tamsoje, ji padėjo rodyti kelią į jaunikio namus, į vestuvių puotą. Pl 376.2

Taip ir Kristaus sekėjai turi skleisti šviesą pasaulio tamsoje. Per Šventąją Dvasią Dievo Žodis yra šviesa, kuri tampa atgimimo jėga ją gavusiojo gyvenime. Įdiegdama į jų širdis Žodžio principus, Šventoji Dvasia įdiegia žmogui Dievo charakterio bruožus. Jo šlovės šviesa - Jo charakteris - turi šviesti Jo sekėjuose. Jie turi šlovinti Dievą, apšviesti kelią į Jaunikio namus, į Dievo miestą, į Avinėlio vestuvių vakarienę. Pl 376.3

Jaunikis atėjo vidurnaktį - tamsiausiu paros metu. Taip ir Kristaus atėjimas turės įvykti tamsiausiu žemės istorijos laikotarpiu. Nojaus ir Loto dienos vaizduoja pasaulį prieš pat Žmogaus Sūnaus atėjimą. Šventasis Raštas, nurodantis tą laiką, skelbia, kad šėtonas dirbs visa galia ir visokiomis nedoromis apgau-lėmis (2 Tesalonikiečiams 2,10). Jo darbą akivaizdžiai atskleidžia greitai didėjanti šių, paskutinių dienų, tamsa, daugybė klaidų, erezijų ir suvedžiojimų. Šėtonas ne tik laiko pasaulį nelaisvėje, jo apgaulės užkrėtė mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus bažnyčią. Didysis atkritimas įsisiautės tamsoje, kuri bus gi li kaip vidurnaktis, neperžvelgiama kaip ašutinė. Dievo žmonėms tai bus išmėginimo naktis, verksmo naktis, persekiojimų už tiesą naktis. Bet pro tą nakties tamsą švies Dievo šviesa. Pl 376.4

Jis įsakė: „Iš tamsos tenušvinta šviesa” (2 Korin- tiečiams 4, 6). Kai „žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų”. [...] „Dievas tarė: ‘Tebūna šviesa!’ Ir šviesa pasirodė” (Pradžios 1, 2.3). Taip ir dvasinės tamsos naktį nuskambės Jo žodžiai: „Tebūna šviesa!” Jis sako: „Kelkis, nušvisk! VIEŠPATIES šlovė virš tavęs sušvito!” (Izaijo 60,1) Pl 377.1

Šventajame Rašte pasakyta: „Nors žemę gaubia sutemos ir tautas dengia tamsybės, virš tavęs šviečia VIEŠPATS, virš tavęs apsireiškia Jo šlovė” (Izaijo 60, 2). Pl 377.2

Klaidingo Dievo supratimo tamsa apgaubė pasau-lį. Žmonės prarado Jo charakterio pažinimą. Jis ne-teisingai suprantamas ir klaidingai aiškinamas. Siuo metu turi būti paskelbta Dievo žinia, kuri skleistų šviesą savo įtaka ir gelbėtų savo galia. Jo charakteris turi tapti žinomas. Pasaulio tamsybėje turi pasklisti Jo šlovės šviesa, Jo gerumo, gailestingumo ir tiesos šviesa. Pl 377.3

Sis darbas yra apibrėžtas pranašo Izaijo žodžiais: „Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios žinios skelbė-jau Sione! Galingai pakelk savo balsą, gerosios nau-jienos skelbėja Jeruzale! Skelbk, nebijok! Sakyk Judo miestams: ‘Štai jūsų Dievas!’ Štai Viešpats DIEVAS ateina su galybe, o Jo ranka - valdinga. Atlygį Jis turi su Savimi, o algą moka į priekį” (Izaijo 40, 9.10). Pl 377.4

Tie, kurie laukia ateinančio Jaunikio, turi sakyti žmonėms: „Štai jūsų Dievas!” Paskutiniai malonės šviesos spinduliai, paskutinė malonės žinia, kuri turi būti paskelbta pasauliui, yra Jo mylinčio charakterio atskleidimas. Dievo vaikai turi parodyti Jo šlovę. Savo gyvenimu ir charakteriu jie turi atskleisti, ką Dievo malonė jiems padarė. Teisumo Saulės šviesa turi šviesti gerais darbais - tiesos žodžiais ir šventumo darbais. Pl 377.5

Kristus, Tėvo šlovės atspindys, atėjo į pasaulį kaip Jo šviesa. Jis atėjo, kad parodytų Dievą žmonėms; apie Jį parašyta, kad Jis buvo pateptas Šventąja Dvasia ir galybe, ir vaikščiojo, darydamas gera (Apaštalų darbų 10, 38). Nazareto sinagogoje Jis pasakė: „Viešpaties Dvasia ant Manęs, nes Jis patepė Mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti be-laisviams išvadavimo, akliesiems - regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų” (Luko 4, 18.19). Tai buvo darbas, kurį atlikti Jis pavedė Savo mokiniams. „Jūs - pasaulio šviesa, - pasakė Jis. - [...] Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlo-vintų jūsų Tėvą danguje” (Mato 5,14.16). Pl 378.1

Tokį darbą aprašo pranašas Izaijas: „Dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems. Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, ir tavo žaizda bus greitai užgydyta. Tavo tei-sumas žengs pirma tavęs, o VIEŠPATIES šlovė lydės iš paskos” (Izaijo 58, 7.8). Dvasinės tamsybės naktį Dievo šlovė turi šviesti per Jo bažnyčią, keldama puolusius ir guosdama nuliūdusius. Pl 378.2

Visur aplink mus girdimos pasaulio liūdesio ai-manos. Visur yra skurstančių ir kenčiančių. Mūsų pareiga yra palengvinti ir sušvelninti gyvenimo sunkumus ir negandas. Pl 378.3

Praktiškas darbas turės žymiai didesnį poveikį, nei paprastas pamokslavimas. Mes privalome duoti maistą alkaniems, aprengti nuogus, priglausti bena-mius. Be to, mes esame pakviesti daryti dar daugiau. Tik Kristaus meilė gali patenkinti sielos reikmes. Jei Kristus gyvena mumyse, mūsų širdys bus kupinos dieviškos užuojautos. Atsivers karštos, krikščioniškos meilės šaltiniai. Pl 379.1

Dievas reikalauja ne tik mūsų išmaldų skurstan-tiems, bet ir mūsų padrąsinančio palaikymo, viltį teikiančių žodžių, draugiško rankos paspaudimo. Kai Kristus gydė ligonius, Jis dėdavo rankas ant jų. Taip artimai turėtume bendrauti su tais, kuriems mes norime padėti. Pl 379.2

Daug žmonių prarado viltį. Grąžinkite jiems sau-lės šviesą. Daugelis neteko drąsos. Sakykite jiems padrąsinančius žodžius. Melskitės už juos. Yra tokių, kuriems reikia gyvenimo duonos. Paskaitykit jiems Dievo Žodį. Daugelį kamuoja sielos liga, kurios negali įveikti jokie vaistiniai balzamai ir negali išgydyti gydytojas. Melskitės už tuos žmones, veskite pas Jėzų. Pasakykite jiems, kad danguje yra ir balzamas, ir Gydytojas. Šviesa yra palaiminimas, visuotinis palaiminimas, išliejantis savo lobius nedėkingam, nedoram, ištvirkusiam pasauliui. Tokia yra Teisumo Saulė. Visa žemė, apgaubta nuodėmės, liūdesio ir kančių, turi būti apšviesta Dievo meilės pažinimo. Jokia žmonių klasė, luomas neturi likti be šviesos, kuri sklinda iš Dangaus sosto. Pl 379.3

Vilties ir malonės žinia turi būti nunešta iki žemės pakraščių. Kas norės, gaus Dievo galybės, sulauks galimybės susitaikyti su Dievu, patirs ramybę. Pa-gonys neturi būti apgaubti vidurnakčio tamsos. Kai švies ryškūs Teisumo Saulės spinduliai, tamsa turi pradingti. Pragaro jėga turi būti nugalėta. Pl 379.4

Tačiau nė vienas žmogus negali duoti to, ko jis pats negavo. Dievo darbe pati žmonija nieko negali nuveikti. Joks žmogus negali pats tapti Dievo šviesos nešėju. Auksinę alyvą liejo dangaus pasiuntiniai į auksinius indus, kad auksiniais vamzdeliais tekėtų į šventovės žibintą, kuris nuolatos skleistų ryškią ir spindinčią šviesą. Tai Dievo meilė, nuolatos teikiama žmogui, leidžia jam dalyti šviesą kitiems. Į visų širdis, kurie yra susijungę su Dievu per tikėjimą, laisvai teka auksinis meilės aliejus, kad šviestų gerais darbais, tikru, nuoširdžiu tarnavimu Dievui. Pl 380.1

Didelėje ir neišmatuojamoje Šventosios Dvasios dovanoje glūdi visi dangaus lobiai. Ne dėl kokių nors Dievo apribojimų Jo malonės turtai neteka žemei ir žmonėms. Visi, norintys gauti Jo Dvasios, bus Jos pripildyti. Pl 380.2

Kiekvieno žmogaus privilegija yra būti gyvu kanalu, kuriuo Dievas galėtų perduoti pasauliui neištiriamus Kristaus malonės turtus. Nėra nieko, ko Kristus trokštų labiau, nei bendradarbių, kurie norėtų parodyti pasauliui Jo dvasią ir charakterį. Nieko pasauliui taip nereikia, kaip Išgelbėtojo meilės išraiškos per žmoniją. Visas dangus laukia kanalų, per kuriuos žmonių širdims galėtų būti liejamas šventasis džiaugsmo ir palaiminimų aliejus. Pl 380.3

Kristus viskuo pasirūpino, kad Jo bažnyčia būtų perkurtas kūnas, apšviestas pasaulio Šviesos, turintis Emanuelio šlovę. Jo tikslas yra, kad kiekvienas krikščionis būtų apsuptas šviesos ir ramybės. Jis trokšta, kad mes atskleistume Jo džiaugsmą savo gyvenimu. Pl 380.4

Dvasios gyvenimą širdyje rodys dangiškosios meilės liejimasis iš jos. Dieviška pilnatvė tekės per pasišventusį žmogišką bendradarbį, kad būtų per-duota kitiems. Pl 381.1

Teisumo Saulė skleidžia gydančius spindulius (Malachijo 3, 20). Todėl kiekvienas tikras mokinys turėtų skleisti pasauliui padrąsinimą, pagalbą ir tikrą atgaivą. Pl 381.2

Kristaus religija reiškia daugiau, nei nuodėmės atleidimą; ji reiškia mūsų nuodėmių pašalinimą ir tuštumos užpildymą Šventosios Dvasios malone. Ji reiškia dievišką apšvietimą, Dievo džiaugsmą. Ji reiš-kia širdį, kuri atsisakė savojo „aš” ir buvo palaiminta nuolatiniu Kristaus buvimu. Kai Kristus viešpatauja sieloje, ji tampa švari ir laisva nuo nuodėmių. Tuomet įgyvendinama Evangelijos plano šlovė, pilnatvė ir užbaigtumas. Išgelbėtojo priėmimas suteikia tobulos ramybės šilumą, tobulą meilę, tobulą įsitikinimą. Kristaus charakterio grožis ir aromatas, atskleistas gyvenime, liudija, jog Dievas pasiuntė Savo Sūnų į pasaulį, kad per Jį pasaulis būtų išgelbėtas. Pl 381.3

Kristus neliepia Savo sekėjams, kad jie stengtųsi šviesti. Jis sako: „Tešviečia jūsų šviesa”. Jei jūs gavote Dievo malonę, šviesa yra jumyse. Pašalinkite visas kliūtis, ir Viešpaties šlovė atsiskleis. Sviesa sklis, kad prasiskverbtų ir išsklaidytų tamsą. Jūs negalite ne-šviesti savo aplinkoje. Pl 381.4

Jo šlovės atsiskleidimas žmonijai taip priartins dangų prie žmonių, kad vidinis šventyklos grožis bus matomas kiekvienoje sieloje, kurioje gyvena Kristus. Žmones žavės sieloje gyvenančio Kristaus šlovė. Ir daugybės žmonių, taip įgytų Dievui, šlovinimo ir dėkojimo srautus kreips atgal didžiajam Davėjui. Pl 381.5

„Kelkis, nušvisk! Tavo šviesa atėjo, VIEŠPATIES šlovė virš tavęs sušvito!” (Izaijo 60, 1) Ši žinia skirta tiems, kurie išėjo pasitikti Jaunikio. Kristus ateina su didžia galybe ir šlove. Jis ateina su Savo ir Tėvo šlove. Jis ateina su visais šventaisiais angelais. Tuo metu, kai visas pasaulis skendi tamsoje, visur, kur gyvena šventieji, bus šviesa. Jie pirmi pamatys Jo antrojo atėjimo šviesą. Skaisti šviesa spindės nuo Jo didingumo, ir visi, kurie tarnavo Jam, gėrėsis savo Atpirkėju Kristumi. Tuo metu, kai nedorieji slėpsis, Kristaus sekėjai džiūgaus. Patriarchas Jobas, žvelgdamas į Kristaus antrojo atėjimo laiką, pasakė: „Matysiu Jį savo, o ne kieno kito akimis! To trokšta širdis mano krūtinėje!” (Jobo 19, 27) Savo ištikimie-siems sekėjams Kristus buvo kasdienis ir artimas Draugas. Jie gyveno artimai bendraudami su Dievu. Jiems patekėjo Viešpaties šlovė. Juose atsispindėjo Dievo šlovės šviesa, kuri spindėjo Jėzaus Kristaus veide. Dabar jie džiaugiasi ryškiais Karaliaus šviesos ir šlovės spinduliais visa Jo didybe. Jie yra pasiruošę bendrauti su dangumi, nes dangus yra jų širdyse. Pl 382.1

Pakeltomis galvomis, virš jų ryškiai šviečiant Teisumo Saulės spinduliams, džiaugdamiesi, kad jų išgelbėjimas artinasi, jie išeina pasitikti Jaunikio ir sako: „Štai mūsų Dievas! Juo mes pasitikėjome, ir Jis mus išgelbėjo!” (Izaijo 25, 9) Pl 382.2

„Vėl aš išgirdau tarsi gausingos minios balsą, lyg didelių vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą, skelbiant: ‘Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis. Džiūgaukime ir linksmin-kimės, ir teikime Jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasirengusi!’ [...] Ir sako man: ‘Rašyk: „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio ves-tuvių pokylį”‘ [...]. „Nes Jis yra viešpačių Viešpats ir karalių Karalius, ir su Juo visi pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji’” (Apreiškimo 19, 6.7.9; 17,14). Pl 382.3

*****

Dūlusis liūdesys nebeilgai jau vargins mus,
Neliks jo, kaip ir pernykščių lapų vasarą nelieka.
Laimingi atsidusim, kaip atsidūstame, įžengę į namus, -
Iš negandų, vargtų vargų neprisiminsim nieko.
Naujam danguj, Naujojoj žemėj nevaitosim,
„Osanal”, „Aleliuja!” Viešpačiui giedosim ir giedosim... Pl 383.1

Romualda Adomaitytė-Chabarina