Paslėpti lobiai

Mokymas palyginimais

Kristaus mokymas palyginimais atskleidžia tą patį principą, kaip ir Jo misionieriškoji veikla žemėje. Tam, kad mes galėtume susipažinti su Jo dieviškuoju būdu ir gyvenimu, Kristus priėmė mūsų prigimtį ir gyveno kaip žmogus. Dieviškumas atsiskleidė per žmogiškumą; nematomą šlovę išryškino matomoji žmogiškumo forma. Žmonės galėjo sužinoti apie nežinomus dalykus per žinomus; dangiškieji reiški-niai buvo aiškinami remiantis žemiškaisiais reiški-niais; Dievas pasirodė prisidengęs žmogumi. Toks buvo Kristaus mokymas: nežinomi reiškiniai buvo iliustruojami žinomais; dieviškos tiesos - žemiškais dalykais, kuriuos žmonės geriausiai pažino. Pl 9.1

Šventajame Rašte pasakyta: „Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų Jis jiems nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo per pranašą pasakyta: Aš atversiu Savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus” (Mato 13, 34.35). Gamtos reiškiniai paaiškino dvasinius reiškinius; gamtos reiškiniai ir Jo klausytojų gyvenimiška patirtis buvo sujungta su rašytinio Žodžio tiesomis. Taip pereidami nuo gamtos reiškinių į dvasinę sferą, Kristaus palyginimai kaip grandys tiesos grandinėje sujungia žmogų su Dievu ir žemę su dangumi. Pl 9.2

Kristaus mokymas gamtos pavyzdžiais liudija tuos dalykus, kuriuos padarė Jo rankos ir kurie turėjo tas savybes ir galią, kurią Jis suteikė. Visų sukurtųjų daiktų pradinis tobulumas buvo Dievo minties išraiška. Adomui ir Ievai Edeno gamta, sukurta pagal Dievo sumanymą, buvo kupina Jo pažinimo. Akys stebėjo išmintį, kurią priimdavo širdis; jie aptarinėjo su Dievu Jo kūrybos darbus. Kai šventoji pora peržengė Aukščiausiojo Įstatymą, Dievo veido spindesys nuslinko nuo gamtos veido. Dabar žemė yra išniekinta nuodėmės. Bet, nepaisant sugedimo, daug kas joje lieka gražu. Akivaizdus Dievo įrodymas nėra sunaikintas; turime suprasti, kad gamta kalba apie savo Kūrėją. Pl 10.1

Kristaus dienomis šios pamokos buvo užmirštos. Žmonės beveik nustojo atpažinti Dievą Jo darbuose. Žmonijos nuodėmės ir nuopuolis uždengė nuostabią kūrybą; ir užuot liudiję Dievą, Jo darbai tampa užtvara, kuri Jį slepia. Žmonės Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui. Taigi stabmeldžiai tuščiai svarstydami paklydo, ir neišma- ni jų širdis aptemo (Romiečiams 1, 25.21). Izraelyje žmogaus mokymas buvo naudojamas vietoj Dievo mokymo. Ne tik gamtos dalykai, bet ir pats aukojimas bei Šventasis Raštas - visa, kas buvo duota, kad atskleistų Dievą, - buvo taip iškraipyta, kad tapo Jo slėpimo priemonėmis. Pl 10.2

Kristus siekė pašalinti viską, kas slėpė tiesą. Jis atėjo nutraukti šydą, kurį nuodėmė užmetė ant gamtos veido, ir atverti akims dvasinę šlovę, kurią turėjo atspindėti visa kūrinija. Jo žodžiai naujai atskleidė tiek gamtos, tiek Biblijos mokymą ir tai padarė nauju apreiškimu. Pl 10.3

Jėzus nuskynė gražią leliją ir įteikė ją vaikams ir jaunuoliams; kol jie žiūrėjo į Jo jaunatvišką veidą, gai-vinamą saulės šviesos ir Jo Tėvo palankumo, Kristus mokė juos: „Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir ne verpia, bet sakau jums: nė Salia-monas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų”. Po to sekė tvirtas užtikrinimas ir svarbi pamoka: „Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?” (Mato 6, 28-30) Pl 11.1

Pamokslo ant kalno metu šie žodžiai buvo sakomi ne tik vaikams ir jaunuoliams, bet ir visiems susirinkusiems. Jie buvo sakomi miniai, kurioje buvo varginamų rūpesčių ir sunkumų, nusivylusių ir nuliūdusių vyrų ir moterų. Jėzus tęsė: „Todėl ne-sisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ - arba: ‘Ką gersime?’ - arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia”. Po to, tiesdamas rankas į susirinkusią minią, Jis pasakė: „Jūs pirmiausia ieš-kokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta” (Mato 6, 31-33). Pl 11.2

Kristus nori, kad mes regėtume tiesą kiekviename lelijos žiede ir kiekvienoje žolytėje. Jo žodžiai yra pilni pasitikėjimo ir siekia patvirtinti tikėjimą Dievu. Pl 11.3

Toks gilus buvo Kristaus požiūris į tiesą, toks visaapimantis Jo mokymas, kad kiekviena gamtos detalė buvo panaudota tiesai iliustruoti. Vaizdai, kuriuos kiekvieną dieną regi akys, buvo susieti su tam tikra dvasine tiesa, o gamta įvilkta į Mokytojo palyginimų rūbą. Pl 11.4

Ankstyvojo Savo tarnavimo metu Kristus dėstė žmonėms Savo mokymą tokiais paprastais ir supran-tamais žodžiais, kad visi Jo klausytojai galėjo suvokti tiesas, kurios suteiktų jiems išminties išsigelbėti. Bet daugelyje širdžių tiesa neįsišaknijo ir buvo greitai išrauta. Pl 12.1

„Aš jiems kalbu palyginimais dėl to, - sakė Jis, - kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. [...]Šitos tautos širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsi- verstų, ir Aš jų nepagydyčiau” (Mato 13, 13-15). Pl 12.2

Jėzus troško atgaivinti susidomėjimą. Jis stengėsi pažadinti nerūpestinguosius ir įspausti tiesą į jų šir-dis. Mokymas palyginimais buvo populiarus, įkvėpė pagarbą ir prikaustė ne tik žydų, bet ir kitų tautų žmonių dėmesį. Nebuvo tinkamesnio mokymo, kurį Jis būtų galėjęs panaudoti. Jei Jo klausytojai būtų linkę pažinti Dievą, jie galėjo suprasti Jo žodžius, nes Kristus visuomet troško išaiškinti juos nuoširdžiam klausytojui. Pl 12.3

Be to, Kristus norėjo pateikti tas tiesas, kurių žmo-nės nebuvo pasiruošę priimti ar net suprasti. Todėl Jis taip pat mokė juos palyginimais. Susiedamas Savo mokymą su gyvenimiškais pavyzdžiais, patirtimi ar gamta, Jis prikaustydavo klausytojų dėmesį ir įtvir-tindavo jų širdyse tiesą. Vėliau, pažvelgę į daiktus, kuriais Jis iliustruodavo Savo pamokas, žmonės prisimindavo dieviškojo Mokytojo žodžius. Protams, kurie buvo atviri Šventajai Dvasiai, vis labiau atsiskleisdavo Išgelbėtojo mokymo reikšmė ir svarba. Paslaptys atsiskleisdavo, o tai, kas būdavo sunkiai suprantama, tapdavo aišku. Pl 12.4

Jėzus ieškojo kelio į kiekvieną širdį. Naudodamas įvairias iliustracijas, Jis ne tik atskleisdavo tiesą skirtingais aspektais, bet kreipdavosi į skirtingus klausytojus. Jų susidomėjimą sukeldavo vaizdiniai, paimti iš kasdienio gyvenimo. Nė vienas, kuris klausėsi Ganytojo, negalėjo jaustis nereikalingas ar užmirštas. Tiek nuolankiausi ir atsidavę, tiek sunkiai nusidėję girdėjo Jo mokyme balsą, kuris kalbėjo su meile ir švelnumu. Pl 13.1

Jis turėjo dar vieną priežastį mokyti palyginimais. Tarp minios, kuri susirinkdavo aplink Jį, buvo kunigų ir rabinų, Rašto mokytojų ir seniūnų, Herodo sekėjų ir valdovų, gobšuolių, fanatikų, garbėtroškų, kurie labai troško išgirsti Jo kalbose tai, kuo galėtų vėliau apkaltinti. Jų sekliai sekė Jėzų kiekvieną dieną, kad iš Jo lūpų išgautų ką nors, kas leistų pasmerkti ir visam laikui nutildyti Tą, kuris, rodės, traukia pasaulį paskui Save. Išgelbėtojas suprato šių žmonių būdą ir pateikdavo tiesą taip, kad jie negalėdavo rasti nieko, kas leistų Jį patraukti į sinedriono teismą. Jis palyginimais smerkė veidmainystę ir piktus darbus tų, kurie užėmė aukščiausius valdžios postus. Perkel-tine prasme sakydamas tiesą Jis peikė jų būdą; jei tai būtų sakoma tiesiogiai pasmerkiant, žmonės nebūtų klausę Jo žodžių ir greitai nutrauktų Jo tarnavimą. Išsisukdamas nuo seklių, Jis pateikdavo tiesą taip aiškiai, kad klaidos būdavo aiškiai parodytos, ir sąžiningieji pasinaudodavo Jo pamokomis. Dieviškoji išmintis ir begalinis gailestingumas tapdavo labai suprantamas, kai būdavo aiškinama remiantis Dievo sukurtais daiktais. Per gamtą ir gyvenimišką patirtį žmonės buvo mokomi Dievo. „Jo neregimosios ypatybės - Jo amžinoji galybė ir dievystė - nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš Jo kūrinių” (Romiečiams 1, 20). Pl 13.2

Išgelbėtojo mokyme palyginimais yra nurodymas apie tai, kas sudaro tikrąjį aukščiausiąjį išsilavinimą. Kristus galėjo atskleisti žmonėms didžiausias mokslo tiesas. Jis būtų galėjęs atskleisti paslaptis, kurioms įminti prireikė daugybės amžių atkaklių tyrinėjimų. Jis galėjo pateikti užuominų mokslo srityje, kurios sukeltų naujų minčių ir duotų stimulą išradimams. Tačiau Jis nedarė nieko, kas patenkintų smalsumą arba žmogaus garbėtrošką, atverdamas duris į pa-saulietišką didybę. Visu Savo mokymu Kristus sten-gėsi paskatinti žmogaus protą bendrauti su Begaline Išmintimi. Jis neskatino žmonių tyrinėti teorijų apie Dievą, Jo Žodį ar Jo darbus. Jis mokė juos pastebėti Dievo pasireiškimą Jo darbuose, Jo Žodyje ir Jo ap-vaizdoje. Pl 14.1

Kristus neskleidė abstrakčių teorijų, Jis aiškino tik tai, kas buvo reikalinga charakteriui ugdyti, kas praplėstų žmogaus sugebėjimą pažinti Dievą ir pa-didintų jo galias daryti gera. Jis aiškino žmonėms tas tiesas, kurios susijusios su elgesiu gyvenime ir kurios veda į amžinybę. Pl 14.2

Būtent Kristus vadovavo Izraelio auklėjimui. Apie Dievo įsakymus ir įsakus Jis sakė: „Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi. Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos. Užsira-šyk juos ant durų staktos savo namuose ir ant vartų” (Pakartoto Įstatymo 6, 7-9). Pl 14.3

Savo mokymu Jėzus parodė, kaip šis įsakymas turi būti vykdomas - Dievo karalystės įstatymai ir prin-cipai gali būti pateikti taip, kad atspindėtų jų grožį ir vertingumą. Kai Viešpats ruošė Izraelį būti specialiu Jo atstovu, Jis suteikė jiems namus tarp kalvų ir slėnių. Savo kasdieniame gyvenime ir religinėje tarnystėje jie buvo nuolat susiję su gamta ir su Dievo Žodžiu. Taigi Kristus mokė prie ežero, ant kalno šlaito, laukuose ir giraitėse, kur jie galėjo stebėti gamtą, kuria Jis iliustravo Savo mokymą. Kai jie pažino Kristų, jie ėmė naudoti savo žinias bendradarbiaudami su Juo. Pl 15.1

Taigi kūriniai supažindina mus su Kūrėju. Gamtos knyga yra didžioj i mokslo knyga, kurią drauge su Šventuoju Raštu mes privalome naudoti mokydami kitus apie Jo charakterį ir grąžindami pasiklydusias avis atgal į Dievo avidę. Kai tyrinėjami Dievo darbai, Šventoji Dvasia pasėja širdyje įsitikinimą. Tai nėra įsitikinimas, kurį sukelia loginis mąstymas. Tačiau, jei protas aptemo ir nebeatpažįsta Dievo, akys nusilpo ir Jo nemato, ausys nebegirdi Jo balso, tuomet yra įkvepiama gilesnė prasmė, ir širdyje įspaudžiamos prakilnesnės, dvasinės tiesos. Pl 15.2

Šiose pamokose, kurios paimtos iš gamtos, glūdi paprastumas ir tyrumas, jis daro jas ypatingai ver-tingas. Reikia, kad visi semtųsi mokslo iš šio šaltinio. Jau pats gamtos grožis veda sielą nuo nuodėmės ir pasaulietiškų grožybių tyrumo link, nuo sumaišties - ramybės ir Dievo link. Pl 15.3

Labai dažnai mokinių mintys yra užimtos žmonių teorijomis ir spekuliacijomis, klaidingai vadinamomis mokslu ir filosofija. Jiems reikia pajusti glaudesnį ryšį su gamta. Leiskite jiems sužinoti, kad kūrinija ir krikščionybė turi vieną Dievą. Tegul jie išmoksta pamatyti ryšį tarp gamtos ir dvasinių dalykų. Tegul viskas, ką mato jų akys ir liečia jų rankos, tampa jų charakterio kūrimo pamoka. Taip bus sustiprinti protiniai sugebėjimai, išugdytas charakteris, o gy-venimas bus sutaurintas. Pl 16.1

Kristaus mokymas palyginimais tiesiogiai siejosi su sabatos paskirtimi. Dievas davė žmonėms sabatą kaip Savo kūrybinės galios paminklą, kad jie galėtų matyti Jį Jo darbuose. Sabata įsako mums įžiūrėti Jo sukurtuose darbuose Kūrėjo šlovę. Kadangi Jis norėjo, kad mes elgtumės panašiai, Jėzus susiejo Savo neįkainojamas pamokas su gamtos grožiu. Sabatą, dar labiau, nei kitomis dienomis, mes turėtume tyrinėti žinią, kurią Dievas parašė mums gamtoje. Mes turėtume tyrinėti Išgelbėtojo palyginimus ten, kur Jis juos pasakė: laukuose ir giraitėse, po atviru dangumi, tarp gėlių ir žolynų. Kai mes priartėjame prie gamtos, Kristaus artumas tampa realus, jis liudija mūsų širdims Jo ramybę ir meilę. Pl 16.2

Kristus siejo Savo mokymą ne tik su poilsio diena, bet ir su darbo savaite. Jis duoda išminties tam, kuris aria ir sėja. Artojo darbo pavyzdžiu Jis moko mus matyti malonės darbą širdyje. Taigi Jis trokšta, kad kiekviename naudingame darbe ir kiekvienoje gyvenimo detalėje mes rastume dieviškosios tiesos pamoką. Tuomet mūsų kasdienis darbas neužvaldys mūsų dėmesio ir neleis mums pamiršti Dievo; jis nuolatos primins mums Kūrėją ir Atpirkėją. Mintis apie Dievą lyg aukso gija turi driektis per visus mūsų rūpesčius ir darbus. Jo veido šlovę vėl atspindės gamta. Mes visados mokysimės pažinti naujas die-viškosios tiesos pamokas ir būsime ugdomi kaip Jo skaistumo atspindys. Pl 16.3

Taigi mes būsime Viešpaties mokomi, ir kokie buvome pašaukti, tokie ir tepasiliksime prieš Dievą (žr. Izaijo 54, 13; 1 Korintiečiams 7, 24). Pl 17.1

*****

Bundančiam slėny pasklido lakštingalų giesmės —
Tartum kažkas naktyje būtų paukštį pravirkdęs...
Greitai jau, rodos, auksiniai purslai upėn liesis.
Saulės tviskėjimas aukso blyksniu smelkia širdį.

Medžių lapijoje ryto rasa skaisčiai tviska —
Ruošiasi skrydžiui karščiausios svajonės it paukštės. ...
Bundančioj girioj ir upėj saulėtekio diskas
Kyla didingai, viliodamas širdį į Aukštį.

Vasaros rytą svajonėse - skrydis bekraštis,
Nors vakarais realybė pasiglemžia mintį...
Argi galėčiau kitur kur jėgų tiek surasti,
Jeigu gamtoj nemokėčiau Dievybės pamilti?! Pl 17.2

Zita Kazimiera Kirsnauskaitė

*****