Paslėpti lobiai

Geroje Žemėje

Sėjėjas ne visuomet susiduria su nusivylimu. Apie sėklą, kuri nukrenta į gerą žemę, Gelbėtojas pasakė, kad tie, kurie klausosi Žodžio ir jį priima, duoda derlių trisdešimteriopą, kiti - šešiasdešimteriopą, treti - šimteriopą. „Geroje žemėje pasėta sėkla - tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu”. Pl 42.1

Tauri ir gera širdis, apie kurią kalba palyginimas, nėra širdis be nuodėmės, nes Evangelija turi būti skelbiama žūstantiems. Kristus pasakė: „Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių” (Morkaus 2,17). Taurią širdį turi tas, kuris atsidavė pergalingai Šventosios Dvasios įtakai. Jis išpažįsta savo kaltę ir jaučia, kad jam reikia Dievo gailestingumo ir meilės. Jis nuošir-džiai trokšta sužinoti tiesą, kad jai paklustų. Gera širdis yra toji tikinti širdis, kuri tiki Dievo Žodžiu. Be tikėjimo neįmanoma priimti Žodžio. „Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir Jo ieškan-tiems atsilygina” (Hebrajams 11,6). Pl 42.2

Tai tas, kuris girdi žodį ir jį supranta. Kristaus dienų fariziejai užmerkė akis, kad nematytų, ir užsikimšo ausis, kad negirdėtų, todėl tiesa negalėjo pasiekti jų širdžių. Jie turės kentėti už savo apgalvotą ignoravimą ir apgaulingą aklumą. Tačiau Kristus mokė Savo mokinius, kad jie atvertų savo protą mokymui ir būtų pasiruošę tikėti. Jis išsakė jiems palaiminimą, nes jie matė akimis ir girdėjo ausimis tai, kuo įtikėjo. Pl 43.1

Geros dirvos klausytojas priima Žodį „ne kaip žmogaus žodį, bet tokį, koks jis iš tikro yra, kaip Dievo žodį” (1 Tesalonikiečiams 2, 13). Pl 43.2

Tik tas, kuris priima Šventąjį Raštą kaip Dievo balsą, kalbantį jam, yra tikras mokinys. Jis dreba skaitydamas Žodį, kadangi šis jam yra gyva tikrovė. Jis atveria savo protą, ir jo širdis priima jį. Tokie klausytojai buvo Kornelijus ir jo draugai, kurie pasakė apaštalui Petrui: „Dabar mes visi čia esame Dievo akivaizdoje, kad išgirstume visa, ką Viešpats tau pavedė” (Apaštalų darbų 10, 33). Pl 43.3

Tiesos pažinimas priklauso ne nuo intelekto, o nuo sielos tyrumo, nuoširdaus, atsidavusio tikėjimo. Tie, kurie nuolankia širdim ieško Dievo vadovavimo, sulaukia Dievo angelų. Šventoji Dvasia duodama, kad atskleistų jiems gausius tiesos lobynus. Pl 43.4

Geros žemės klausytojai, išgirdę Žodį, saugo jį. Šėtonas ir visi jo piktieji angelai negali jo išplėšti. Pl 43.5

Vien klausytis arba skaityti Žodį neužtenka. Tas, kuris trokšta turėti naudos tyrinėdamas Šventąjį Raštą, turi apmąstyti tiesą, kuri jam buvo atskleista. Rimtai ir su malda jis privalo tyrinėti tiesos žodžių reikšmę ir gerti dieviškosios tiesos dvasią. Pl 43.6

Dievas liepia mums pripildyti protą didžiomis, ty-romis mintimis. Jis trokšta, kad mes apmąstytume Jo meilę ir malonę, kad tyrinėtume Jo darbą didingame atpirkimo plane. Tuomet vis aiškesnis bus mūsų tie-sos suvokimas, šventesnis mūsų širdies tyrumo troš-kimas ir minties aiškumas. Siela, gyvenanti šventos minties aplinkoje, pasikeis bendraudama su Dievu Šventojo Rašto tyrinėjimu. Pl 44.1

Ir davė derlių. Tie, kurie, išgirdę Žodį, išsaugoja jį taurioje ir geroje širdyje, duoda vaisių. Dievo Žodis, priimtas į širdį, pasireikš gerais darbais. Jo vaisiai bus matomi krikščioniškame charakteryje ir gyvenime. Kristus pasakė apie Save: „Mano džiaugsmas - vyk-dyti Tavo valią, Mano Dieve, Tavo Įstatymą turiu širdyje!” (Psalmių 40, 9) „Iš Savęs Aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir Mano teismas teisin-gas, nes Aš ieškau ne Savo valios, bet valios To, kuris Mane yra siuntęs” (Jono 5, 30). Ir dar Šventajame Rašte yra pasakyta: „Kas tvirtina esąs Jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir Jis vaikščiojo” (1 Jono 2, 6). Pl 44.2

Dievo Žodis dažnai susiduria su žmogaus pavel-dėtais ir įgytais būdo bruožais bei gyvenimo įpročiais. Geros žemės klausytojas, priimdamas Žodį, priima visas jo sąlygas ir reikalavimus. Jo įpročiai, papročiai ir gyvenimas paklūsta Dievo Žodžiui. Jo riboto, mirtingo, paklydusio žmogaus požiūriai tampa nereikšmingi šalia begalinio Dievo Žodžio. Visa širdimi jis siekia amžinojo gyvenimo, ir jis klausys tiesos nepaisydamas netekčių, persekiojimų ar net savo mirties. Pl 44.3

Ir jis duoda vaisių kantrumu. Nė vienas, kuris priima Dievo Žodį, nėra atleidžiamas nuo sunkumų ir išmėginimų, bet sielvarto akimirką tikrasis krikščionis netampa nerimastingas, nepraranda tikėjimo, nebūna prislėgtas. Nors mes negalime numatyti tam tikrų įvykių ar įžiūrėti Dievo Apvaizdos tikslo, mes neturime prarasti pasitikėjimo. Prisimindami švelnias Viešpaties malones, mes turėtume savo rūpesčius uždėti Jam ir kantriai laukti išgelbėjimo. Pl 44.4

Kovos sustiprina sielą. Atlaikyti išmėginimai ugdo charakterio tvirtumą ir teikia brangias dvasines dovanas. Tobulas tikėjimo vaisius - nuolankumas ir meiiė - geriau subręsta tarp audros debesų ir tamsos. Pl 45.1

„Antai ūkininkas laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas, kol sulaukia ankstyvųjų ir vėlyvųjų lietų” (Jokūbo 5,7). Krikščionis taip pat turi kantriai laukti, kol Dievo Žodis subrandins vaisius jo gyvenime. Dažnai, kai mes meldžiame Dvasios vaisiaus, Dievas atsako į mūsų maldas, Jis suteikia tokias galimybes, kad tie vaisiai galėtų bręsti; tačiau mes nesuprantame Jo tikslo ir stebimės bei esame nusiminę. Niekas negali išugdyti tų dovanų geriau, išskyrus augimą ir vaisiaus davimo procesą. Mes turime priimti Dievo Žodį ir tvirtai jo laikytis, visiškai atsiduodami jo vadovavimui, ir jo tikslas bus pasiektas mumyse. Pl 45.2

„Jei kas Mane myli, - pasakė Kristus, - laikysis Mano žodžio, ir Mano Tėvas jį mylės; Mes pas Jį at-eisime ir apsigyvensime” (Jono 14, 23). Mus užvaldys stipresnio, tobulesnio proto žavumas, nes mes turime gyvą ryšį su neišsenkančiuoju jėgos Šaltiniu. Gyvendami su Dievu, mes būsime Jėzaus Kristaus nelaisvėje. Mes daugiau nebegyvensime įprasto sa Pl 45.3

vanaudiško gyvenimo, nes Kristus gyvens mumyse. Jo charakteris bus atkurtas mūsų prigimtyje. Taip mes subrandinsime Šventosios Dvasios vaisių - vieni - trisdešimteriopą grūdą, kiti - šešiasdešimteriopą, treti - šimteriopą. Pl 46.1

*****