Paslėpti lobiai

Kalba

Kalbos dovana yra talentas, kuris turi būti stropiai lavinamas. Iš visų dovanų, kurias mes gavome iš Dievo, tai pati didžiausia palaima. Balsu mes nu-galime ir įtikiname; balsu meldžiamės ir garbiname Dievą, mes pasakojame kitiems apie Atpirkėjo meilę. Taigi, kaip svarbu, kad kalba būtų taip išlavinta, jog veiksmingiau būtų vartojama gėriui. Pl 299.1

Balso lavinimo ir teisingo kalbos naudojimo daž-nai nepaiso net krikščioniška veikla užsiimantys žmonės. Yra daug žmonių, kurie kalba taip tyliai arba greitai, kad juos labai sunku suprasti. Kai kurie taria labai kimiai ir neaiškiai; kiti kalba šaižiu ir rėksmingu balsu, kuris yra nemalonus klausytojams. Tekstai, giesmės, ataskaitos bei kiti straipsniai, pateikiami viešuose susirinkimuose, kartais yra skaitomi taip, kad jų negalima suprasti, o nuo to dažnai nukenčia įspūdis ir prarandama įtikinimo galia. Pl 299.2

Tą blogą įprotį galima ir reikia pataisyti. Šiuo klausimu Biblija duoda nurodymus. Apie levitus, kurie skaitė Šventąjį Raštą žmonėms Ezros dienomis, pasakyta: „Jie skaitė iš knygos - iš Dievo Įstatymo, išversdami jį ir paaiškindami prasmę. Taip jie galėjo suprasti, kas buvo skaitoma” (Nehemijo 8, 8). Pl 299.3

Visi gali išmokti suprantamai skaityti ir kalbėti aiškiai, konkrečiai, įtikinamai ir įspūdingai, tereikia stropiai dirbti. Tobulindami kalbos manieras mes galime sustiprinti savo, kaip Kristaus darbininkų, veiksmingumą. Pl 299.4

Kiekvienas krikščionis yra pašauktas skelbti ki-tiems neištiriamus Kristaus lobius, todėl jis turi tobulinti kalbą. Žmogus turi pateikti Dievo Žodį taip, kad šis būtų išaukštintas klausytojų akivaizdoje. Dievas nori, kad Jo žmogiški kanalai būtų atviri visiems. Die-vas nenori, kad žmogus sumenkintų ar sumažintų dangišką srautą, kuris teka per jį į pasaulį. Pl 299.5

Mes turime žiūrėti į Jėzų, tobuląjį pavyzdį; mes turime melstis Šventosios Dvasios pagalbos, ir rem-damiesi Jos pagalba turime išnaudoti visas priemones tobulam darbui. Pl 300.1

Tai ypač taikoma tiems, kurie yra pašaukti viešai tarnystei. Kiekvienas pastorius ir kiekvienas moky-tojas turi suprasti, kad jis praneša žmonėms žinią, kuri apima amžinybės interesus. Pasakyta tiesa teis juos didžiąją paskutinio Atpildo dieną. Ir kai kurioms sieloms kažkieno žinios perteikimo būdas nulems jos priėmimą ar atmetimą. Tegul Žodis būna taip pasakytas, kad jis kalbėtų protui ir padarytų įspūdį širdžiai. Jis turi būti tariamas lėtai, aiškiai ir iškil-mingai, tačiau pakankamai rimtai, kaip reikalauja jo svarbumas. Pl 300.2

Iškalba turi būti ugdoma ir teisingai naudojama kiekviename krikščioniško darbo lygmenyje; su ja susiduriame kasdieniame gyvenime ir bendraudami vienas su kitu. Mes turime įprasti kalbėti maloniu tonu, vartoti švarią ir taisyklingą kalbą, taip pat žodžius, kurie yra malonūs ir mandagūs. Švelnūs, malonūs žodžiai yra kaip rasa ir švelnus lietus sielai. Šventajame Rašte apie Kristų yra pasakyta, jog malonė liejosi iš Jo lūpų, kad Jis galėtų žodžiu stiprinti nuvargusius (Izaijo 50, 4). Viešpats liepia ir mums: „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasū-dyta” (Kolosiečiams 4, 6). „Kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams” (Efeziečiams 4, 29). Pl 300.3

Siekdami pataisyti ar pakeisti kitus, mes turėtume būti labai dėmesingi savo žodžiams. Jie gali būti ma-lonus kvapas gyvenimui arba mirties kvapas - mir-čiai. Bardami ar patardami daugelis kalba griežtai, vartoja žodžius, kurie nėra pritaikyti gydyti sužeistą sielą. Neapgalvotais posakiais dvasia suerzinama, ir dažnai suklydusieji yra paskatinami maištauti. Visi, ginantys tiesos principus, turi gauti dangiškos meilės aliejaus. Bet kokiomis aplinkybėmis net ir priekaišto žodžiai turi būti ištarti su meile. Tuomet mūsų žodžiai padės keistis, bet ne erzins. Kristus Savo Šventąja Dvasia suteiks galios ir jėgų. Toks yra Jo darbas. Pl 301.1

Nė vienas žodis neturi būti pasakytas neapgalvo-tai. Jokio šmeižto, jokios lengvabūdiškos replikos, jo-kio irzlaus niurnėjimo ar nešvankaus patarimo negali ištarti to žmogaus lūpos, kuris seka Kristumi. Apašta-las Paulius, Šventosios Dvasios vedamas, sako: „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų” (Efeziečiams 4,29) . Bjaurūs žodžiai nereiškia vien tik šlykščių reali-jų. Jie reiškia bet kokius posakius, prieštaraujančius šventiems principams ir tyrai, nesuteptai religijai. Tas pat taikoma ir nešvankioms užuominoms ir paslap-tingiems piktiems šnibždėjimams. Jei tokiam elgesiui nebus tuojau pat pasipriešinta, jis gali atvesti į didelę nuodėmę. Pl 301.2

Kiekvienai šeimai, kiekvienam krikščioniui yra uždėta pareiga užtverti kelią nešvankioms kalboms. Jei mes esame draugijoje, kuri leidžia sau kvailai kalbėti, mūsų pareiga pakeisti, jei yra įmanoma, pokalbio temą. Padedami Dievo malonės, mes turėtume tyliai įterpti žodžius arba pasiūlyti temą, kuri kreiptų pokalbį tinkama linkme. Pl 301.3

Tėvų pareiga yra išmokyti savo vaikus teisingų kalbos įpročių. Geriausia kalbos mokykla yra namai. Nuo mažens vaikai turi būti mokomi pagarbiai ir meiliai kalbėti su savo tėvais ir tarpusavyje. Jie turi būti išmokyti, kad tiktai gerumo, tiesos ir tyrumo žodžiai privalo būti ištariami jų lūpomis. Tėvai patys turi būti Kristaus mokyklos mokiniais. Tada ir pamokymais, ir asmeniniu pavyzdžiu jie galės išmo-kyti savo vaikus vartoti sveikus ir be priekaištų žodžius (Titui 2, 8). Tai yra viena iš didžiausių ir labiausiai atsakingų jų pareigų. Pl 302.1

Kaip Kristaus sekėjai, mes turėtume tarti žodžius taip, kad jie teiktų pagalbą ir padrąsintų kiekvieną krikščioniškam gyvenimui. Žymiai daugiau, nei esame įpratę, turime kalbėti apie savo brangius pa-tyrimus. Mes turėtume pasakoti apie Dievo gailestin-gumą ir gerumą, apie neištiriamas Išgelbėtojo meilės gelmes. Mūsų žodžiai turi būti padėkos ir pagyrimo žodžiai. Jei protas ir širdis yra kupini Dievo meilės, tai atsiskleis pokalbyje. Nebus sunku perteikti to, kas glūdi mūsų dvasiniame gyvenime. Didingos mintys, kilnūs siekiai, aiškus tiesos suvokimas, nesavanau-diški tikslai, pamaldumo ir šventumo troškimas duos žodžių vaisių, kurie atskleis širdies lobyno pobūdį. Kai Kristus taip atskleidžiamas mūsų kalba, žodžiai turės galios laimėti Jam sielų. Pl 302.2

Mes turime kalbėti apie Kristų tiems, kurie Jo nepažįsta. Mes turime elgtis taip, kaip elgėsi Kristus. Kad ir kur Jis būtų: sinagogoje, kelyje, valtyje, truputį atitolusioje nuo kranto, fariziejaus vaišėse ar prie muitininko stalo - Jis visur kalbėjo žmonėms apie dalykus, kurie yra susiję su aukštybių gyvenimu. Gamtos reiškinius, kasdienio gyvenimo įvykius Jis susiedavo su tiesos žodžiais. Jo klausytojų širdis traukė prie Jo, nes Jis gydė ligonius, guodė sielvar-taujančius, ėmė vaikus ant rankų ir laimino juos. Kai Jis praverdavo lūpas kalbai, žmonių dėmesys būdavo prikaustytas prie Jo, o kiekvienas žodis buvo kokiai nors sielai naujo gyvenimo kvapas. Pl 302.3

Taip turėtume ir mes elgtis. Kada ir kur būtume, mes turėtume ieškoti progų kalbėti kitiems apie Išgelbėtoją. Jei mes sektume Kristaus pavyzdžiu darydami gera, žmonių širdys atsivertų mums, kaip jos atsivėrė Jam. Ne piktai, bet taktiškai, su dieviška meile mes galime papasakoti jiems apie Tą, kuris išsiskiria iš dešimties tūkstančių, kuris yra malonumas (Giesmių giesmė 5, 10.16). Toks yra garbingiausias darbas, kuriam mes galime panaudoti kalbos talentą. Jis mums duotas, kad galėtume pristatyti žmonėms Kristų kaip atleidžiantį Išgelbėtoją. Pl 303.1