Gydymo Tarnystė

Nuodėmės išpažinimas

Tiems, kurie nori, kad būtų meldžiamasi už jų sveikatą, turi būti išaiškinta, jog Dievo Įstatymo laužymas - tiek tiesiogine, tiek dvasine prasme - yra nuodėmė, todėl jie privalo išpažinti ir atsisakyti nuodėmės, kad gautų Jo palaiminimą. GT 161.1

Raštas mus ragina: „Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą.” (Jokūbo 5,16) Tam, kuris prašo už jį melstis, pasakykite tarkim taip: „Mes negalime skaityti širdies ar žinoti tavo gyvenimo paslapčių. Tai žino tik Dievas ir tu. Jeigu tu atgailauji dėl savo nuodėmių, tavo pareiga jas išpažinti.” Asmeninio pobūdžio nuodėmės turi būti išpažintos Kristui, vieninteliam Tarpininkui tarp Dievo ir žmogaus, kadangi pasakyta: „Jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų.” (1 Jono 2,1) Kiekviena nuodėmė įžeidžia Dievą ir turi būti išpažinta Jam per Kristų. Kiekviena atvira nuodėmė turi būti išpažinta atvirai. Skriauda, padaryta konkrečiam asmeniui, turi būti atitaisyta. Jeigu tas, kuris prašo sveikatos, nusidėjo apkalbinėjimu, jeigu jis kaltas dėl nesantaikos namuose, kaimynystėje ar bendruomenėje, jeigu skatino susvetimėjimą ir nesantaiką, jeigu bet kokiu blogu poelgiu lenkė kitus į nuodėmę, turi išsipažinti Dievui ir tiems, kuriems padarė žalą. „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.” (1 Jono 1, 9) GT 161.2

Kai neteisybės yra atitaisytos, mes galime pristatyti ligonio poreikius Viešpačiui, ramiai tikėdami tuo, ką Šventoji Dvasia nurodys! Dievas kiekvieną pažįsta vardu ir rūpinasi taip, tarsi žemėje nebūtų nė vieno kito žmogaus, už kurį Jis atidavė savo mylimąjį Sūnų! Kadangi Dievo meilė yra tokia didelė ir tokia neišsemiama, ligoniai turėtų pasitikėti Juo ir būti linksmi. Rūpestis dėl savęs sukelia ligas ir silpnumą. Jeigu ligoniai pakiltų virš prislėgtumo ir liūdesio, jų perspektyva pasveikti būtų geresnė, nes „tikrai Viešpats sergsti tuos, kurie pagarbiai Jo bijo” (Psalmė 33, 18). GT 161.3

Meldžiantis už sergančiuosius turi būti atmenama, kad „mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti” (Romiečiams 8, 26). Mes nežinome, ar mūsų trokštamas palaiminimas bus geriausias. Taigi prie mūsų maldų derėtų pridurti: „Viešpatie, Tu žinai visas sielos paslaptis. Tu pažįsti šiuos asmenis. Jų Užtarėjas Jėzus atidavė už juos savo gyvybę. Jo meilė jiems yra didesnė už mūsų įmanomąją. Jeigu tai bus Tavo šlovei ir kenčiančiųjų gerovei, mes meldžiame Jėzaus vardu, kad sveikata jiems būtų sugrąžinta. O jeigu ne Tavo valia, kad jie pasveiktų, meldžiame, kad Tavo malonė paguostų ir Tavo Artumas palaikytų juos jų kančiose.” GT 162.1

Dievas nuo pat pradžių žino, kokia bus pabaiga. Jis pažįsta visų žmonių širdis. Jis skaito kiekvienos sielos paslaptis. Jis žino, ar tie, už kuriuos meldžiamasi, atlaikys juos ištikusius išbandymus ar ne, jei gyvens. Jis žino, ar jų gyvenimas bus palaima ar prakeikimas jiems patiems ir pasauliui. Tai ir yra priežastis, kodėl nuoširdžiai melsdamiesi, turėtume pridurti: „Tebūna ne mano, bet Tavo valia.” (Luko 22, 42) Jėzus pridėjo šiuos nuolankius žodžius, pasikliaudamas Dievo išmintimi bei Jo valia, kai Getsemanės sode Jis meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia Mane ši taurė.” (Mato 26, 39) Jeigu juos ištarė Jis, Dievo Sūnus, tai nepalyginti svarbiau juos ištarti savo lūpomis mums, ribotoms, nuodėmingoms, mirtingoms būtybėms! GT 162.2

Nuosekliai elgsimės, jeigu patikėsime savo troškimus mūsų visa žinančiam dangiškajam Tėvui, o tuomet, visiškai pasikliaudami, viską pavesime Jam. Mes žinome, kad Dievas mus girdi, jeigu meldžiame pagal Jo valią. Tačiau primygtinai maldauti be nuolankumo dvasios nėra teisinga. Mūsų maldos turi būti ne nurodinėjančios, bet užtariančios. GT 162.3

Būna atvejų, kai Dievas, atstatydamas sveikatą, veikia ryžtingai, panaudodamas savo dieviškąją galią, tačiau ne visi ligoniai išgydomi. Daugelis užmiega Jėzuje!.. Jonui Pa-tmos saloje buvo liepta užrašyti: „Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, - sako Dvasia, - jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi.” (Apreiškimo 14,13) Iš to mes matome, kad, jeigu kas nors būna neišgydytas, neturime teisti tokių žmonių, neva jiems trūko tikėjimo. GT 162.4

Mes visi trokštame greitų ir aiškių atsakymų į savo maldas, ir, kai atsakymas užtrunka arba gaunamas nelauktu būdu, esame gundomi nusivilti. Tačiau Dievas per daug išmintingas ir per daug geras, kad atsakytų į mūsų maldas mūsų trokštamu laiku ir tik mums norimu būdu. Jis padarys daugiau ir geriau negu tik išpildys mūsų norus. Kadangi galime pasikliauti Jo išmintimi ir meile, mums nederėtų prašyti, kad Jis pripažintų mūsų valią, veikiau turėtume siekti susitapatinti su Juo vykdant Jo užmojį. GT 163.1

Mūsų troškimai ir norai turėtų būti atiduoti Dievo valiai. Išgyvenimai, kurie patikrina mūsų tikėjimą, yra mūsų labui. Jų dėka tampa aišku, ar mūsų tikėjimas yra tikras ir nuoširdus, remiasi tik į Dievo Žodį ar priklauso nuo aplinkybių, yra netikras bei svyruojantis. Tikėjimas tvirtėja jį lavinant. Mes privalome leisti, kad kantrybė atliktų tinkamą savo darbą, ir atminti, kad brangūs pažadai, esantys Šventajame Rašte, skirti tiems, kurie pasikliauja Viešpačiu. GT 163.2

Ne visi suvokia šiuos principus. Daugelis ieškančiųjų gydančios Viešpaties malonės mano, jog privalo gauti konkrečius nurodymus ir skubų atsakymą į savo maldas, antraip esą jų tikėjimas silpnas. Todėl tiems, kurie nusilpę dėl ligos, reikia išmintingo patarimo, kad elgtųsi apdairiai. Jie neturėtų nepaisyti savo pareigos ir draugams, nuo kurių priklauso jų sveikata, ar atmesti natūralias priemones jų sveikatai atstatyti. GT 163.3

Čia dažnai gresia pavojus suklysti. Tikėdami, jog gali būti išgydyti maldų dėka, kai kurie bijo ką nors daryti, kad nepasirodytų, jog jiems trūksta tikėjimo. Tačiau jiems derėtų sutvarkyti visus reikalus, tarsi grėstų išsiskyrimas per mirtį. Nereikia bijoti sakyti ir padrąsinančius žodžius ar patarimus, kuriuos išsiskyrimo valandą jie pasakytų savo mylimiesiems. GT 163.4

Tie, kurie siekia pasveikti maldos galia, neturėtų nepaisyti jiems prieinamų gydomųjų priemonių. Tokiu atveju, kai naudojame gydomąsias priemones, kurias numatė Dievas skausmui malšinti ir padėti žmogui sveikti, tai nėra tikėjimo paneigimas. Tai nereiškia, kad paneigiame tikėjimą, jei bendradarbiaujame su Dievu ir pasirenkame tinkamiausias pasveikimo priemones. Dievas mus įgalino siekti gyvybės nuostatų pažinimo. Šis pažinimas mums prieinamas, kad galėtume juo pasinaudoti. Mes turime pajungti visas sveikatos atkūrimo priemones, pritaikyti visus įmanomus privalumus, harmoningai darbuotis atsižvelgiant į gamtos dėsnius. Pasimeldę už ligonio sveikatą, dėkodami Dievui, kad turime privilegiją su Juo bendradarbiauti ir prašyti palaiminimo Jo paties numatytoms bei suteiktoms priemonėms, mes galime darbuotis visu pajėgumu. GT 164.1

Mes turime Dievo Žodžio pritarimą, kad galime naudoti gydomąsias priemones. Izraelio karalius Ezekijas susirgo, o Dievo pranašas atnešė jam žinią, kad jis mirs. Šis ėmė verkti šaukdamasis Viešpaties, ir Viešpats išgirdo savo tarno maldą, ir vėl pasiuntė jam žinią, jog jo gyvenimas prailginamas dar penkiolikai metų. Dabar vien tik Dievo Žodis galėjo jį tuoj pat išgydyti, tačiau buvo duotas specialus nurodymas: „Tegul... nuneša figų košės, tepatepa ja išbėrimą, ir jis pagis.” (Izaijo 38, 21) GT 164.2

Kitu atveju Kristus patepė aklojo akis purvu ir liepė: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje... Tasai nuėjo, nusiplovė ir grįžo regintis.” (Jono 9, 7) Išgijimas buvo įmanomas tik Didžiojo Gydytojo galybės galia, tačiau Kristus pasinaudojo paprasta gamtos priemone. Jis nepalaikė gydymo cheminiais vaistais, bet patvirtino paprastų ir natūralių vaistų naudojimą. GT 164.3

Kai pasimeldžiame už sergančiojo sveikatą, kad ir kokia būtų konkretaus atvejo pasekmė, nepraraskime tikėjimo Dievu. Jeigu esame pašaukti susidurti su netektimi, priimkime tą karčiąją taurę prisimindami, jog tai Tėvas ją laiko prie mūsų lūpų. O jeigu sveikata bus sugrąžinta, nevalia pamiršti, kad gydomosios malonės gavėjas tampa atnaujintų įsipareigojimų Dievui skolininku. Kai buvo išgydyta dešimt raupsuotųjų, tik vienas iš jų sugrįžo ir susirado Jėzų, kad Jį pašlovintų. Nebūkime nė vienas panašūs į tuos devynis lengvabūdžius, kurių širdžių nepalietė Dievo gailestingumas. „Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų.” (Jokūbo 1,17) GT 164.4