Gydymo Tarnystė

Giedokite šlovę

Tegul šlovinimas ir padėka būna išreikšta giesmėmis. Kai patiriame išmėginimus, užuot kalbėję apie savo jausmus, užgiedokime tikėjimo ir padėkos Dievui giesmę. GT 181.2

Mes šlovinam Tave, o Dieve, už Tavo meilės Sūnų,
Už Jėzų, Tą, kurs mirė ir pas Tave dabar yra.

Mes šlovinam Tave, o Dieve, už tavo Dvasios šviesą,
Kuri parodė Atpirkėją, išblaškė tamsą aplink ir mumyse. GT 181.3

Visa šlovė Tam nekaltajam Avinėliui, kurs nužudytas buvo,
Kurs nešė mūsų nuodėmes, apvalė nuo kaltės.

Visa garbė, šlovė didžios malonės Dievui,
Kuris surado mus, atpirko, veda mus vilties keliu.

O, atgaivinki mus ir savo meile sielas mūs pripildyk —
Te kiekvienoj širdy liepsnos Dangaus ugnis!

Aleliuja, garbink Dievą! Aleliuja, amen!
Aleliuja, garbink Dievą. Mus vėl atgaivink. GT 182.1

Giesmė yra ginklas, kuriuo mes visada galime naudotis nusivylimui atremti. Kai taip atveriame širdį Atpirkėjo Artumo saulės šviesai, mes būsime sveiki ir palaiminti. GT 182.2

„Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras,
nes Jo ištikimoji meilė amžina.”
Taip tesako Viešpaties atpirktieji,
kuriuos Jis atpirko iš vargo.”

„Giedokite Jam, šlovinkite Jį giesmėmis,
kalbėkite apie visus Jo nuostabius darbus.
Didžiuokitės Jo šventuoju vardu,
tedžiūgauja Viešpaties ieškančiųjų širdis!”

„Nes Jis patenkino trokštančius
ir alkstančius pripildė gėrybių.
Kiti sėdėjo niūrioje tamsoje,
belaisviai skurde ir grandinėse...
Jie šaukėsi Viešpaties, ir Jis išvadavo juos iš bėdų,
išvedė juos iš niūriosios tamsos ir sutraukė jų pančius.
Tedėkoja jie Viešpačiui už Jo ištikimąją meilę,
už nuostabius darbus žmonijai.” GT 182.3

„Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie?
Kodėl taip nerimsti krūtinėje?
Juk aš dar šlovinsiu Jį, savo Gelbėtoją, savo Dievą.” GT 183.1

(Psalmė 107, 1-2; 105, 2-3; 107, 9-15; 42, 12)

„Visokiomis aplinkybėmis dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje.” (1 Tesalonikiečiams 5, 18) Šis įsakas yra patikinimas, kad net tie dalykai, kurie atrodo mums priešiški, bus mums naudingi. Dievas neliepia dėkoti už tai, kas mums žalinga. GT 183.2

„Viešpats mano šviesa ir išgelbėjimas,
tad ko turėčiau bijotis? Viešpats mano gyvenimo tvirtovė,
tad prieš ką turėčiau drebėti?”

„Juk vargo dieną Jis paslėps mane savo pastogėje,
suteiks man globą savo palapinėje...
Tad... atnašauju aukas Jo Palapinėje
su džiaugsmo šauksmais,
giedu giesmę, šlovindamas Viešpatį.”

„Kantriai laukiau Viešpaties, Jis pasilenkė prie manęs
ir išgirdo mano šauksmą. Ištraukė mane iš klampios duobės,
iš mirtinos pelkės, pastatė mano kojas ant uolos
ir sutvirtino mano žingsnius.
Man į lūpas įdėjo naują giesmę, šlovės mūsų Dievui giesmę.”

„Viešpats mano stiprybė ir mano skydas;
mano širdis Juo pasitiki. Jis man padėjo,
ir mano širdis džiūgauja, giesme aš Jam dėkoju.” GT 183.3

(Psalmė 27, 1; 27, 5; 40, 2-4; 28, 7)

Viena sudėtingiausių kliūčių ligonio kelyje į pasveikimą yra dėmesio sutelkimas į save. Daugelis ligonių mano, jog kiekvienas privalo jį užjausti ir jam padėti, tuo tarpu jam būtina nukreipti savo mintis į kitus ir galvoti bei rūpintis kitais. GT 183.4

Dažnai meldžiamasi už kenčiančius ir liūdinčius bei nusivylusius, ir tai teisinga. Mes turėtume melstis, kad Dievas paskleistų šviesą į aptemusį protą ir paguostų sielvartaujančią širdį. Tačiau Dievas atsako į maldas tų, kurie patys tampa Jo palaiminimų vagomis. Tuo tarpu, kai meldžiamės už šiuos kenčiančius, mes turėtume paskatinti juos padėti tiems, kurie labiau vargsta už juos. Tamsa bus išsklaidyta iš jų širdžių tada, kai jie mėgins padėti kitiems. Kai guodžiame kitus ta paguoda, kuria mes patys buvome paguosti, palaima sugrįš mums patiems. GT 184.1

Izaijo 58-ame skyriuje yra receptas kūno ir sielos ligoms gydyti. Jeigu mes trokštame sveiko ir tikro gyvenimo džiaugsmo, privalome naudoti Šventajame Rašte siūlomas taisykles. Apie Dievui priimtiną tarnystę bei jos palaimas Viešpats sako: GT 184.2

„Dalytis su alkstančiu savo duona,
priglausti pastogėn vargšą ir benamį,
aprengti, ką pamačius, nuogą,
neatsukti nugaros saviesiems.
Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa,
ir tavo žaizda bus greitai užgydyta.
Tavo teisumas žengs pirma tavęs,
o Viešpaties šlovė lydės iš paskos.
Tada šauksiesi, ir Viešpats atsilieps,
prašysi pagalbos, ir Jis tars: ‘Aš čia!’
Kai tarp savųjų pašalini priespaudą,
nedarai skriaudos, nekalbi ko blogo,
duodi alkstančiam duonos
ir palengvini varguolio gyvenimą,
šviesa tau užtekės tamsoje,
tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis.
Viešpats visuomet bus tavo vadovas, ir sausros išdegintoje šalyje tave pasotins.
Jis atnaujins tavo jėgas,
ir tu būsi kaip laistomas sodas,
kaip niekada neišsenkantis šaltinis.” GT 184.3

(Izaijo 58, 7-11)

Geri darbai yra dviguba palaima - tiek gerumo davėjui, tiek jo gavėjui. Suvokimas, kad teisinga, ką darai, yra vienas geriausių vaistų kūno ir proto ligoms gydyti. Kai protas laisvas ir laimingas dėl gerai atliktos pareigos jausmo ir dėl pasitenkinimo, suteikus laimės kitiems, tuomet džiugus, pakilus pojūtis įlieja naujos gyvybės į visą esybę. GT 185.1

Užuot nuolat reikalavę sau užuojautos, ligoniai tesiekia užjausti kitus. Tegul jūsų silpnumo ir kančių bei skausmo našta būna atiduota gailestingajam Išgelbėtojui. Atverkite savo širdis Jo meilei, ir tegul ji liejasi ant kitų. Atminkite, kad visus ištinka sunkūs išbandymai, didelės pagundos, todėl jūs galite padaryti kažką, kad palengvintumėte tas naštas. Išreikškite padėką už turimas palaimas; parodykite, jog vertinate jums rodomą dėmesį. Pripildykite savo širdis brangiais Dievo pažadais, kad galėtumėte pasinaudoti šio lobyno žodžiais, guosdami ir stiprindami kitus. Tada jus apgaubs gelbėjanti ir pakylėjanti atmosfera. Tegul jūsų tikslas būna laiminti aplinkinius, ir jūs rasite būdus, kaip būti naudingiems ir jūsų pačių šeimos nariams, ir kitiems. GT 185.2

Jeigu kenčiantieji negalią užmirštų save ir domėtųsi kitais; jeigu jie laikytųsi Viešpaties įsako tarnauti tiems, kurie labiau už juos vargsta, tuomet jie suprastų pranašiško pažado tikrumą: „Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, ir tavo žaizda bus greitai užgydyta.” GT 185.3