Gydymo Tarnystė

Bibliniai gydymo principai

Tiems, kurie galėtų atgauti arba išsaugoti sveikatą, Dievo Žodyje yra pamoka: „Ir nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios.” (Efeziečiams 5,18) Tik- ras pasveikimas ar kūno bei sielos atgaiva pasiekiama ne užsimirštant ar stimuliuojant save nenatūraliais bei žalingais stimuliantais, ne pataikaujant žemiems potraukiams ar aistroms. Tarp sergančiųjų yra daug žmonių be Dievo ir be vilties. Jie kenčia nuo neišsipildžiusių troškimų, nesveikų aistrų, nuo jų pačių sąžinės smerkimo; jie netenka gyvenimo atramos ir neturi perspektyvos ateičiai. Tegul tie, kurie slaugo tokius ligonius, nepuoselėja jų bevaisių vilčių, pataikaudami jų lengvabūdiškiems norams, nes jie ir buvo jų gyvenimo prakeikimas. Alkana, ištroškusi siela ir toliau alks bei trokš, kol ieškos pasitenkinimo būtent čia. Tie, kurie geria iš savanaudiškų malonumų šaltinio, yra suklaidinti. Jie klysta, pakilų linksmumą laikydami stiprybe, o kai susijaudinimas praeina, užsidegimas baigiasi, lieka nepatenkinti ir nuliūsta. GT 175.2

Tvirta ramybė, tikras dvasios ilsėjimasis glūdi tik vieninteliame Šaltinyje. Būtent apie tai Kristus kalbėjo: „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu!” (Mato 11, 28) „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip Aš ją duodu, kaip duoda pasaulis.” (Jono 14, 27) Ši ramybė nėra kažkas, ką Jis duoda atskirai nuo savęs. Ji yra Kristuje, ir mes galime ją gauti tik priimdami Jį. GT 176.1

Kristus yra gyvenimo Šaltinis. Daugumai reikėtų turėti aiškų supratimą apie Jį; kantriai ir jautriai, tačiau uoliai, žmonės turi būti mokomi, kaip visa esybė gali atsiverti gydančiai Dangaus jėgai. Kai Dievo meilės saulė apšviečia aptemdytus sielos rūmus, nuolatinis nerimas, nepraeinantis nuovargis bei nepasitenkinimas išnyksta, o teikiantis pasitenkinimą džiaugsmas duoda energijos protui, sveikatos ir stiprybės kūnui. GT 176.2

Mes gyvename kančių pasaulyje. Sunkumai, išmėginimai ir sielvartai mūsų laukia visame gyvenimo kelyje į dangaus namus. Tačiau daugel yra tokių, kurie gyvenimo naštą pasunkina dvigubai, nuolat gyvendami su bėdų nuojauta. Jei juos ištinka nelaimė ar neviltis, jie mano, jog viskas žlunga, kad jų dalia yra sunkiausia, kad jie iš tikrųjų grimzta į skurdą. Taip jie prisišaukia vargą ir meta šešėlį ant aplinkinių. Gyvenimas jiems savaime tampa našta. Bet taip neturi būti. Teks dėti daug pastangų ir pakeisti minčių kryptį. Tačiau pasikeitimas turi įvykti. Ir dabartinio, ir būsimojo jų gyvenimo laimė priklauso nuo to, ar jie sutelks savo mintis į šviesius ir džiugius dalykus. Tenusigręžia jie nuo tamsių, jų pačių prasimanytų vaizdų, į malones, kuriomis Dievas nuklojo jų gyvenimo taką, ir siekia to, kas neregima ir amžina. GT 176.3

Kiekvieno išbandymo metu Dievas parūpina mums pagalbą. Kai Izraelis dykumoje priėjo prie karčių Maros vandenų, Mozė šaukėsi Viešpaties. Viešpats nenumatė kažkokių naujų vaistų; Jis atkreipė dėmesį į tai, kas buvo po ranka. Krūmokšnis, kurį Jis buvo sukūręs, turėjo būti įmestas į vandenį, kad vanduo taptų skaidrus ir saldus. Kai šitai buvo atlikta, žmonės gėrė vandenį ir atsigaivino. Jeigu kiekvieno išmėginimo metu mes ieškosime Kristaus, Jis suteiks mums pagalbą. Mūsų akys bus atvertos, kad įžvelgtume Jo Žodyje užrašytus išgydymo pažadus. Šventoji Dvasia mus mokys, kaip priimti kiekvieną palaimą, kuri bus sielvarto priešnuodis. Kiekvienam karčiam gurkšniui, prineštam prie mūsų lūpų, mes rasime gydančią šakelę. GT 177.1

Nedera įsivaizduojant ateitį su jos dideliais sunkumais, neteikiančiomis pasitenkinimo perspektyvomis, bauginti širdį, drebinti kelius ar nuleisti rankas. Galybių Viešpats sako: „Tesudaro taiką su Manimi! Taip! Tedaro taiką su Manimi!” (Izaijo 27, 5) Tie, kurie patikėjo savo gyvenimą Dievo vadovavimui ir Jo tarnystei, niekada nepateks į tokią situaciją, kurios Jis nenumatė. Kad ir kokia būtų mūsų situacija, jeigu mes esame Jo Žodžio vykdytojai, mes turime savo kelio Vadą; kad ir su kokiais keblumais susidurtume, mes turime patikimą Patarėją; kad ir kokie sielvartai, netektys, vienatvė mus ištiktų, mes turime užjaučiantį Draugą. GT 177.2

Jeigu dėl neišmanymo mes žengiame klaidingą žingsnį, Išgelbėtojas mūsų neatsižada. Niekada neturime jaustis vieniši. Angelai mūsų bendražygiai. Su mumis Globėjas, kurį Kristus pažadėjo atsiųsti savo vardu. Kelyje, kuris veda į Dievo miestą, nėra tokių sunkumų, kurių Juo pasitikintys neįveiktų. Nėra pavojų, kurių jie negalėtų išvengti. Nėra sielvarto nei nuoskaudos, nei žmogiškos silpnybės, kuriai Jis nebūtų suteikęs vaistų. GT 177.3

Niekam nereikėtų pasiduoti nevilčiai ar liūdesiui. Šėtonas gali ateiti su nuožmia įtaiga: „Tavo byla beviltiška. Tu negali būti atpirktas.” Tačiau jūsų viltis - Kristuje. Dievas neliepia mums nugalėti savo jėgomis. Jis kviečia mus prieiti prie Jo arčiau. Kad ir kokie sunkumai prislegia sielą ir kūną, Jis laukia mūsų, kad išlaisvintų. GT 178.1

Tas, kuris apsiėmė pakelti žmonijos naštą, žino, kaip atjausti kenčiančiąją žmoniją. Kristus pažįsta ne tik kiekvieną širdį, ne tik būdingus jos poreikius ar išbandymus, Jis žino visas aplinkybes, kurios kelia nerimą ir glumina dvasią. Jo rankos ištiestos su švelnia užuojauta kiekvienam kenčiančiam vaikui. Tie, kurie labiausiai kenčia, daugiausia patiria Jo užuojautos ir gailestingumo. Jis atjaučia mūsų silpnybes, Jis nori, kad mes sudėtume savo keblumus ir sunkumus prie Jo kojų ir ten juos paliktume [žr. Hebrajams 4, 15-16]. GT 178.2

Nėra išmintinga žiūrėti į save ir tyrinėti savo emocijas. Jei taip elgsimės, piktasis pateiks sunkumų ir pagundų, kurios susilpnins tikėjimą ir atims drąsą. Nuodugniai tyrinėti savo emocijas ir pasiduoti jausmams, reiškia puoselėti abejones ir įsipainioti į sumišimą. Mums reikia nusisukti nuo savęs ir atsigręžti į Jėzų. GT 178.3

Kai jus užpuola pagundos, kai atrodo, jog jus gaubia rūpesčiai, keblumai ir tamsa, atsigręžkite į tą vietą, kur paskutinį kartą matėte šviesą. Ilsėkitės Kristaus meilėje ir Jo saugiame rūpestyje. Kai nuodėmė grumiasi, kad įsiviešpatautų širdyje, kai kaltė slegia sielą ir apsunkina sąžinę, kai netikėjimas temdo protą, atminkite, kad Kristaus malonės pakanka nuodėmei sutvardyti ir tamsai išvyti. Pradėję bendrauti su Atpirkėju, mes patenkame į taikos ir ramybės kraštą. GT 178.4