Gydymo Tarnystė

Proto valdymas prieš protą

Vis dėlto yra psichikos gydymo forma, kuri yra viena veiksmingiausių piktojo priemonių. Taikant šį vadinamąjį mokslą, vienas protas pavedamas kito proto valdymui taip, kad silpnesnioji asmenybė tampa pavaldi stipresniajai. Vienas asmuo valdo kito valią. Taigi manoma, jog tokiu būdu galima pakreipti minčių kryptį, norint perduoti sveikatinimo impulsus, ir pacientai taps atsparūs ligoms. GT 171.5

Toks gydymo būdas buvo taikomas asmenims, kurie nežinojo apie tikrąją jo prigimtį ir tendenciją, kurie tikėjo jo nauda ligoniui. Tačiau tariamasis mokslas yra grindžiamas klastotės principais. Tai svetima žmogaus prigimčiai ir Kristaus dvasiai. Tai nenukreipia į Tą, kuris yra gyvenimas ir išgelbėjimas. Žmogus, kuris koncentruoja kitų mintis į save, atskiria juos nuo tikrojo stiprybės Šaltinio. GT 172.1

Tai ne Dievo valia, kad koks nors žmogus savo protą ir valią atiduotų valdyti kitam, tapdamas pasyviu instrumentu jo rankose. Niekam nevalia leisti, kad kas nors užvaldytų kito asmens asmenybę. Nevalia žiūrėti į kokį nors žmogų kaip į išgydymo šaltinį. Kiekvienas privalo priklausyti tik nuo Dievo. Tiktai Dievas, apdovanojęs savo sukurtą žmogų orumu, turi teisę pats jį valdyti, o ne kažkokio žmogaus protiniai gebėjimai. GT 172.2

Dievas trokšta grąžinti tiesioginį žmonijos ryšį su savimi. Bendraudamas su žmonėmis, Jis pripažįsta asmeninės pareigos principą. Jis siekia paskatinti asmens priklausomybės nuo Jo jausmą ir įdiegti poreikį, kad jam reikalingas asmeninis Dievo vadovavimas. Viešpats nori sugrąžinti žmonių ir savo dieviškąjį ryšį, kad žmonės galėtų būti pakeisti į Dievo panašumą. Šėtonas daro viską, kad sugriautų šį tikslą. Jis skatina priklausomybę nuo žmonių. Kai mintys būna nugręžtos nuo Dievo, gundytojas gali pavergti jas savo valdžion. Jis gali valdyti žmoniją. GT 172.3

Teorija, kad protas gali valdyti protą, buvo sukurta šėtono, kad pristatytų jį kaip visa ko valdovą, kad įdiegtų žmogiškąją filosofiją vietoj dieviškosios tiesos. Iš visų paklydimų, kuriais naudojasi žmonės, laikantys save krikščionimis, nė vienas nėra taip pavojingai apgaulingas, nė vienas nėra taip garantuotai atskiriantis žmogų nuo Dievo, kaip šis. Šis, iš pažiūros nekaltas paklydimas, praktikuojamas su pacientais, nukreips ne į pasveikimą, o į pražūtį. Tai atveria duris, pro kurias šėtonas įeis, kad užvaldytų abiejų žmonių protus - to, kuris leidosi būti valdomas kito žmogaus, ir to, kuris valdo. GT 172.4

Tokiu būdu piktavaliai vyrai ir moterys gauna bauginančią jėgą. Kokias plačias galimybes ši jėga suteikia tiems, kurie gyvena gaudami naudos iš kitų žmonių silpnybių ar kvailumo! Kiek daug tokių, kurie valdydami nusilpusiųjų ar sergančiųjų psichiką, atras būdą, kaip patenkinti savo gašlias aistras ar godumą pasipelnyti! GT 173.1

Yra kažkas geriau, kuo mes galime užsiimti, užuot valdę žmonių protus. Gydytojas turi ugdyti žmones, kad šie žvelgtų ne į žmogiškus, bet į dieviškus dalykus. Užuot mokęs ligonius priklausyti nuo žmonių savo sielų ir kūnų sveikatos klausimais, jis turi nukreipti juos į Tą Vienintelį, kuris tikrai gali išgelbėti absoliučiai visus pas Jį ateinančius. Tas, kuris sukūrė žmogiškąjį protą, žino, ko tam protui stinga. Tik Vienas Dievas gali jį išgydyti. GT 173.2

Tie, kurių protas ir kūnas sunegalavęs, turi žiūrėti į Kristų, kaip į jų sveikatos Atkūrėją. Jis sako: „Aš gyvenu ir jūs gyvensite.” (Jono 14, 19) Tai ir yra gyvenimas, apie kurį reikia kalbėti ligoniams, pasakoti jiems, kad Kristus suteiks jiems savąją gyvybę, jeigu jie tikės Juo kaip Gydytoju, jeigu jie su Juo bendradarbiaus, laikydamiesi sveikatos nuostatų, sieks tobulo šventumo ir pagarbiai Jo bijos. Kai mes taip pristatome jiems Kristų, mes perduodame jiems jėgą, stiprybę, tai, kas vertinga ir ateina iš Aukštybių. Tai ir yra teisingas kūno ir sielos gydymas. GT 173.3