Didžioji Kova
11. Kunigaikščių Protestas
Vienas kilniausių viešų pareiškimų kada nors padarytų Reformacijos vardan buvo Vokietijos krikščionių kunigaikščių protestas, pareikštas 1529 m. špėjerio seime. TU Dievo vyrų drąsa, tikėjimas ir tvirtumas iškovojo sąžinės ir minties laisvę ateinantiems amžiams. Jų protestas suteikė reformuotai Bažnyčiai protestantų vardą, o jo principai sudarė „pačią protestantizmo esmę.” * DK 168.1
reformacijai atėjo tamsios ir grėsmingos dienos. nepaisant Vormso edikto, paskelbusio Liuterį už įstatymo ribų ir uždraudusio skleisti jo mokslą arba tikėti juo, imperijoje įsigalėjo religinis pakantumas. Dievo apvaizda tramdė su tiesa kovojančias jėgas. nors Karolis V siekė sužlugdyti reformaciją, bet kai tik jis pakeldavo ranką suduoti smūgį, būdavo priverstas nukreipti jį į šalį. Dažnai neišvengiama žūtis grėsė visiems, kurie drįso pasipriešinti Romai, tačiau kritišku momentu atsirasdavo kokia nors kliūtis - tai prie rytinės sienos pasirodydavo turkų armijos, tai Prancūzijos karalius, tai net pats popiežius, kuris pavydėjo imperatoriui didėjančios galybės, paskelbdavo jam karą. Taip dėl tautų kovos ir sujudimo Reformacija galėjo stiprėti ir plėstis. DK 168.2
Tačiau galiausiai katalikų vadai įveikė tarpusavio vaidus, kad galėtų bendromis jėgomis pulti reformatorius. 1526 m. špėjerio seimas suteikė kiekvienai šaliai visišką religijos laisvę iki Visuotinio bažnyčios susirinkimo. Bet vos tik praėjo pavojai, kurie privertė padaryti šią nuolaidą, 1529 m. imperatorius špėjeryje sukvietė antrąjį seimą, kad galutinai sunaikintų ereziją. BUVO nuspręsta mėginti taikiai įkalbėti kunigaikščius pasipriešinti reformacijai, jei tai nepasisektų, Karolis buvo pasirengęs griebtis ginklo. DK 169.1
popiežininkai džiūgavo. Daugybė jų susirinko į špėjerį, jie atvirai rodė savo priešiškumą reformatoriams ir jų užtarėjams. Melanchtonas rašė: „mes tapome pasaulio šiukšlėmis ir jaučiame jų neapykantą, tačiau Kristus pažvelgs į savo vargšus vaikus ir apsaugos juos.” * Atvykusiems kunigaikščiams protestantams buvo uždrausta skelbti evangeliją tuose namuose, kuriuose jie apsistojo. tačiau špėjerio gyventojai troško girdėti Dievo Žodį ir, nepaisydami draudimo, tūkstančiai plūdo į pamaldas, kurios vykdavo Saksonijos kurfiursto koplyčioje. DK 169.2
tai greitino krizę. imperatorius kreipėsi į seimą reikalaudamas, kad nutarimas, kuris suteikė sąžinės laisvę, būtų atšauktas, nes jis esą sukėlė didelę netvarką. šis despotiškas ketinimas sukėlė protestantų nerimą ir pasipiktinimą. Vienas jų pasakė: „Kristus vėl pateko į Kajafo ir piloto rankas.” DK 169.3
Romos dvasininkai dar labiau įniršo. Vienas užsispyręs popiežininkas pareiškė: „geriau turkai nei liuteronai, nes turkai laikosi pasninko, o liuteronai - ne. Jeigu mums reiktų rinktis, verčiau pasirinktume senosios Bažnyčios raštus, nors juose ir yra klaidų, o ne Šventąjį Dievo Raštą.” DK 169.4
Melanchtonas rašė: „Kiekvieną dieną visų akivaizdoje Faberis meta į mus, Evangelijos skelbėjus, vis naują akmenį.” ** DK 169.5
Religijos pakantumas buvo įteisintas, ir protestantiškos kunigaikštystės ryžosi priešintis bet kokiam teisių pažeidimui. 61 Martynui Liuteriui, pagal Vormso ediktą vis dar esančiam už įstatymo ribų, nebuvo leista atvykti į Špėjerį, tačiau vietoj jo atvyko bendražygiai ir kunigaikščiai, kuriuos Dievas šiuo kritišku momentu įkvėpė ginti Jo reikalą. Kilmingasis Frydrichas saksonietis, Liuterio globėjas, mirė, tačiau jo brolis ir įpėdinis jonas džiaugsmingai sveikino Reformaciją ir, siekdamas taikos, energingai ir drąsiai gynė tikėjimą. DK 169.6
Dvasininkai siekė, kad pripažinusios Reformaciją kunigaikštystės besąlygiškai pasiduotų romos jurisdikcijai. o reformatoriai reikalavo jiems anksčiau suteiktos laisvės. jie negalėjo sutikti, kad roma vėl pradėtų valdyti tas šalis, kurios taip džiaugsmingai priėmė Dievo Žodį. DK 170.1
pagaliau buvo pasiūlytas kompromisas: ten, kur reformacija dar nebuvo įsitvirtinusi, Vormso ediktas turėtų būti griežtai vykdomas, o „ten, kur žmonės nesilaiko jo ir kur jo vykdymas sukeltų maišto grėsmę, neįvesti jokių naujų reformų, pamoksluose nenagrinėti ginčytinų klausimų, netrukdyti katalikams laikyti Mišias ir neleisti priimti liuteronybę.” * seimas priėmė tokį sprendimą, nudžiugindamas bažnyčių kunigus ir prelatus. DK 170.2
jei šis ediktas įsigaliotų, „reformacija negalėtų nei plėstis ten [...], kur ji dar nebuvo žinoma, nei įsitvirtintų [...] ten, kur ji jau gyvavo.” ** Vadinasi, žodžio laisvė būtų uždrausta. Būtų draudžiama atsiversti į naująjį tikėjimą. reformacijos draugai turėjo nedelsdami paklusti šiems apribojimams ir draudimams. Atrodė, kad pasaulio viltys užgeso. „romos valdžios atkūrimas [...] neišvengiamai sugrąžintų senuosius piktnaudžiavimus” ir atsirastų proga „visiškai sunaikinti darbą, kuris jau ir taip sukrėstas fanatizmo ir nesutarimų.”*** DK 170.3
Kai protestantai susirinko pasitarti, jie žiūrėjo vienas į kitą visiškai nusiminę ir vienas kito klausė: „Ką daryti?” Atsakymas į šį klausimą turėjo didžiulę reikšmę pasauliui. „Ar reformacijos vadai pasiduos ir pripažins ediktą? Kaip galėjo reformatoriai šią iš tiesų lemtingą valandą taip lengvai pasiduoti ir priimti neteisingus sprendimus?! Kiek padorių pretekstų ir pateisinamų priežasčių jie galėjo rasti, kad niekas nesmerktų jų paklusus romai! kunigaikščiams liuteronams buvo garantuojama religijos laisvė. Ta pati privilegija buvo taikoma ir jų valdiniams, kurie prieš įsakymo išleidimą priėmė reformuotą tikėjimą. negi tai jų netenkino? Kiek pavojų jie išvengtų, jeigu vykdytų įsaką! Kokios nežinomos audros ir vėtros juos užklups, jei nepaklus! Kas žino, kokias galimybes atneš ateitis? pasirinkime taiką, priimkime alyvų šakelę, kurią mums siūlo roma, ir užgydykime Vokietijos žaizdas. taip samprotaudami reformatoriai galėjo pateisinti kompromisą, kuris artimiausiu metu būtų sužlugdęs jų reikalą. DK 170.4
Laimei, jie rimtai įvertino principus, kuriais rėmėsi šis pasiūlymas, ir jų veiksmams vadovavo tikėjimas. Kokie buvo tie principai? tai romos teisė suvaržyti sąžinę ir uždrausti minties laisvę. Jiems ir jų pavaldiniams protestantams tikėjimo laisvė buvo suteikta tik kaip malonė, specialiai sąlygota šio pasiūlymo, tai nebuvo teisė. Tam, kuris nepriklausė šiam susitarimui, liko galioti didysis romos valdžios principas; neliko sąžinės savarankiškumo ir teisės; roma tebebuvo neklystantis teisėjas ir jai reikėjo paklusti. priėmus siūlomą susitarimą tektų pripažinti, kad religijos laisvė galioja tik saksonijoje, o likusioje krikščioniškojo pasaulio dalyje minties laisvė ir reformuoto tikėjimo išpažinimas būtų laikomas nusikaltimu; neklusniųjų laukė požemio kalėjimai ir laužai. ar galėjo jie sutikti apriboti religijos laisvę? tuomet reikėjo pripažinti, kad reformacija baigėsi, ir atsivertusiųjų daugiau nebus, kad atkovota paskutinė žemės pėda, o ten, kur roma turėjo valdžią, jos viešpatavimas bus amžinai išsaugotos. ar reformatoriai galėjo likti nekalti dėl kraujo, kurį pralietų šimtai ir tūkstančiai tų, kurie pagal šį kompromisinį susitarimą turėtų atiduoti gyvybę popiežiaus valdomose šalyse? tai reikštų svarbią valandą išduoti evangeliją ir krikščioniškojo pasaulio laisvę.” * ne! geriau jie „paaukos viską, net savo kunigaikštystes, karūnas ir gyvybę.” ** DK 171.1
„Mes atmetame šį įsakymą, - pareiškė kunigaikščiai. - Sąžinės dalykuose daugumos nuomonė negalioja.” Šie seimo dalyviai paskelbė: DK 171.2
„Mūsų imperija džiaugiasi 1526 m. dekreto taika; jį panaikinus, Vokietija patirs vargą ir vėl susiskaldys. seimas turi teisę palaikyti religijos laisvę, kol bus sušauktas Visuotinis susirinkimas.”* DK 172.1
Valstybės pareiga - apsaugoti sąžinės laisvę, tokia yra jos įgaliojimų riba religijos dalykuose. Bet kuri vyriausybė, išleisdama įstatymus, kuriais mėgina reguliuoti religinį gyvenimą arba kištis į jį, aukoja svarbiausią principą, už kurį taip kilniai kovojo krikščionys protestantai. DK 172.2
Popiežininkai nusprendė palaužti tai, ką jie vadino „įžūliu užsispyrimu”. Jie mėgino pasėti nesantaiką tarp Reformacijos gynėjų, baugino visus, kurie slapta pritarė jai. Pagaliau seimas pareikalavo, kad laisvųjų miestų atstovai atsakytų, ar pritaria pasiūlymo sąlygoms. Šie prašė palaukti, tačiau veltui. Primygtinai reikalaujant atsakymo išaiškėjo, kad pusė jų palaiko reformatorius. Tie, kurie atsisakė paaukoti sąžinės laisvę ir asmeninio sprendimo teisę, gerai žinojo, jog ateityje jie bus kritikuojami, smerkiami ir persekiojami. Vienas seimo dalyvis pasakė: DK 172.3
„Mes turime arba atsižadėti Dievo Žodžio, arba žūti laužo liepsnose.” ** DK 172.4
Karalius Ferdinandas, imperatoriaus atstovas seime, suprato, kad įsakas sukels rimtus nesutarimus. Reikėjo įkalbėti kunigaikščius jį pripažinti ir palaikyti. Todėl jis griebėsi įtikinėjimo meno, gerai žinodamas, kad panaudojus jėgą, šių vyrų ryžtas tik sustiprės. Jis „maldavo kunigaikščius pripažinti įsaką užtikrindamas, kad tuomet imperatorius bus jais labai patenkintas.” Tačiau šie ištikimi vyrai pripažino aukštesnę nei žemiškųjų valdovų valdžią, todėl ramiai atsakė: DK 172.5
„Mes paklusime imperatoriui visais klausimais, kurie padės palaikyti taiką ir pagarbins Dievą.” * DK 172.6
Pagaliau prieš visą seimą karalius pareiškė kurfiurstui ir jo šalininkams, kad ediktas „bus išleistas kaip imperatoriaus įsakas” ir „jiems beliks pasiduoti daugumai”. Tai pasakęs jis išėjo, nesuteik damas reformatoriams galimybės apsvarstyti jo žodžius ir atsakyti. „Veltui jie siuntė delegaciją, maldaudami karalių grįžti.” Į jų įtikinėjimus jis teatsakė: „Viskas jau nuspręsta; belieka paklusti.” * imperatoriaus šalininkai neabejojo, kad krikščionys kunigaikščiai laikys šventąjį raštą aukščiau už visus žmonių mokymus ir reikalavimus. Jie žinojo, kad ten, kur buvo laikomasi šio principo, popiežystė galiausiai patirdavo pralaimėjimą. tačiau kaip tūkstančiai jų amžininkų, suprantančių tik tai, kas regima, imperatoriaus šalininkai tikėjosi, kad jie ir popiežininkai bus stipresni už reformatorius. Jei reformatoriai būtų pasikliovę tik savo jėgomis, jie būtų tokie bejėgiai, kaip apie juos manė priešai. Nors naujai pažvelgusių į tikėjimą nebuvo daug, nepaisant Romos nemalonės, jie buvo stiprūs. Jie nusisuko „nuo seimo sprendimo ir kreipėsi į Dievo Žodį, nuo imperatoriaus Karolio - į Jėzų Kristų, karalių Karalių ir viešpačių Viešpatį.” ** DK 172.7
Kadangi Ferdinandas atsisakė išklausyti kunigaikščius protestantus, jie nusprendė nekreipti dėmesio į tai, kad jis nedalyvauja seime ir kuo skubiau pateikė savo protestą Nacionalinei tarybai. Jie surašė iškilmingą deklaraciją ir įteikė seimui: DK 173.1
„Dievo, vienintelio mūsų Kūrėjo, Gynėjo, Išgelbėtojo ir Atpirkėjo, kuris vieną dieną teis mus, taip pat visų žmonių ir visų gyvųjų akivaizdoje, iškilmingai pareiškiame, kad nei mes, nei mūsų tauta nesutinkame ir nepalaikome nė vieno edikto punkto, nes jis prieštarauja Dievui, Jo Šventajam Žodžiui, mūsų gerai sąžinei ir mūsų sielų išgelbėjimui. DK 173.2
Kaip mes galime priimti šį įsaką? Visagalis Dievas kviečia kiekvieną žmogų pažinti Jį; argi mes galime sutikti su šiuo įsakymu, kuris atima teisę pažinti Dievą? Tik tas mokymas, kuris atitinka Dievo Žodį, gali būti laikomas teisingu ir tikru. [...] Viešpats draudžia mokyti ko nors kito. [...] Šventasis Raštas turėtų būti aiškinamas kitais ir labiau suprantamais tekstais; [...] ši Šventoji Knyga yra reikalinga krikščioniui visais atvejais, ją lengva suprasti, ji išsklaido tamsą. Dievo malonės padedami mes nutarėme skelbti tik Jo tyrą tikrą Žodį, koks jis pateiktas Senojo ir Naujojo Testamento Biblijos knygose, nepridėdami nieko, kas jo neatitinka. Šis Žodis yra vienintelė tiesa, tikroji viso mokymo ir viso gyvenimo taisyklė, kuri niekada negali nuvilti mūsų ar mus apgauti. tas, kuris stato ant šio pagrindo, atsilaikys prieš visas pragaro jėgas, kai visa žmogiškoji proto menkystė, nukreipta prieš Žodį, žus Dievo akivaizdoje. DK 173.3
todėl nusimetame mus slegiantį jungą. Vis dėlto mes tikimės, kad jo imperatoriškoji didenybė elgsis su mumis kaip pridera krikščioniui, kuris myli Dievą labiau už viską, ir mes išreiškiame jam, taip pat ir jums, maloningieji ponai, savo meilę ir klusnumą, nes tai ir yra mūsų tiesioginė bei teisėta pareiga.” * DK 174.1
tai padarė seimui didžiulį įspūdį. protestuojančiųjų narsa daugelį apstulbino ir sujaudino. Ateitis atrodė jiems audringa ir tamsi. Rodės, kad nepavyks išvengti nesantaikos, vaidų ir kraujo praliejimo. tačiau reformatoriai, įsitikinę savo reikalo teisumu ir remdamiesi į Visagalio ranką, buvo „tvirti ir drąsūs”. DK 174.2
„šio garsaus protesto principai [...] sudaro visą protestantizmo esmę. Šis protestas buvo nukreiptas prieš du piktnaudžiavimus: pasaulietinės valdžios kišimąsi į tikėjimo dalykus ir despotišką Bažnyčios valdžią. protestantizmas iškelia civilinės valdžios nesikišimo į sąžinės reikalus principą ir Dievo Žodžio autoritetą aukščiau matomos bažnyčios autoriteto. nepripažindami pasaulietinės valdžios dieviškuose dalykuose, kartu su apaštalais ir pranašais protestantai sako: ‘Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.’ 62 Nepažemindami Karolio V karūnos, jie iškelia Jėzaus Kristaus karūną. tačiau protestantai eina toliau: jie remiasi principu, kad bet koks žmonių mokymas turi būti priklausomas nuo neginčijamo Dievo Žodžio.” **Be to, protestantai pareiškė savo teisę laisvai reikšti įsitikinimus. Jie ne tik tikės Dievo Žodžiu ir jam paklus, bet ir jo mokys. Jie taip pat paneigė kunigo ar pareigūno teisę jiems kliudyti. Špėjerio protestas priešinosi religiniam nepakantumui ir iškilmingai skelbė visų žmonių teisę garbinti Dievą pagal jų sąžinės balsą. DK 174.3
Protestas buvo paskelbtas viešai, jis liko tūkstančių žmonių atmintyje, jis įrašytas į dangaus knygas, kur jokio žmogaus ranka jo neištrins. Visa protestantiškoji Vokietija priėmė šį protestą kaip savo tikėjimo išraišką. šioje deklaracijoje žmonės matė naujesnės ir geresnės eros pažadą. Vienas kunigaikštis špėjerio protestantams pasakė: „tegu Visagalis, suteikęs jums malonę kalbėti energingai, laisvai ir drąsiai, padeda jums išlaikyti tą krikščionišką tvirtumą iki amžinybės dienos.” * DK 175.1
Jeigu reformatoriai, pasiekę tam tikrą sėkmę, būtų pradėję taikstytis prie laiko ir aplinkybių, kad garantuotų sau pasaulio malonę, jie būtų išdavę Dievą ir savo idealus, ir kartu sužlugdę visą reikalą. šis kilnių reformatorių patyrimas moko ateinančius amžius. šėtono būdai, kuriais jis kovoja su Dievu ir jo Žodžiu, nepasikeitė; dabar, kaip ir XVi amžiuje, jis ryžtingai siekia, kad žmonės savo gyvenime nesivadovautų šventuoju raštu. Mūsų laikais taip pat labai nukrypstama nuo rašto mokymo ir nuostatų, todėl reikėtų grįžti prie didžiojo protestantų principo: Biblija, ir tik Biblija yra vienintelis tikėjimo ir pareigos matas. šėtonas tęsia savo darbą: įvairiausiomis priemonėmis stengiasi panaikinti religijos laisvę. Antikrikščioniška valdžia, kurią atmetė protestantai špėjeryje, dabar iš naujo stengiasi atkurti prarastą viršenybę, todėl šiandien vienintelė reformos viltis - nenukrypstamai laikytis Dievo Žodžio, kaip buvo parodyta kritišku Reformacijai metu. DK 175.2
Kai protestantams iškilo pavojaus grėsmė, Dievas ištiesė savo ranką, kad apgintų ištikimuosius. Kaip tik tuo metu „špėjerio gatvėmis skubėjo Melanchtonas su savo draugu Simonu Grineusu; jis ragino savo bendrakeleivį perplaukti į kitą Reino krantą. šis buvo labai nustebintas tokio skubotumo. Melanchtonas paaiškino: ‘Prie manęs priėjo senas, garbaus amžiaus nepažįstamas žmogus ir rimtai nusiteikęs perspėjo, kad Ferdinandas greit pasiųs teisėtvarkos pareigūnus suimti Grineusą.’” DK 175.3
Tą dieną Simonas Grineusas pasipiktino žymaus katalikų daktaro Faberio pamokslu. Baigus jam kalbėti, Grineusas priėjo prie pamokslininko ir išreiškė savo pasipiktinimą tuo, kad šis gynė „kai kuriuos bjaurius paklydimus”. „Faberis nuslėpė savo pyktį, tačiau tuoj po to nuvyko pas karalių, iš kurio gavo leidimą suimti įkyrųjį Heidelbergo profesorių. Melanchtonas neabejojo, jog Dievas pasiuntė savo angelą, kad išgelbėtų jo bičiulį. DK 175.4
Melanchtonas nejudėdamas laukė ant Reino kranto, kol upės vandenys atitvėrė Grineusą nuo persekiotojų. ‘Pagaliau! - sušuko jis, pamatęs savo draugą kitame upės krante. - Pagaliau jis išplėštas iš žiaurių nagų, kurie trokšta nekalto kraujo.’ Grįžęs į namus, Melanchtonas sužinojo, kad, ieškodami Grineuso, pareigūnai apvertė juos aukštyn kojom.” * DK 176.1
Reformacija turėjo būti išgarsinta pasaulio galingiesiems. Karalius Ferdinandas atsisakė išklausyti kunigaikščius protestantus, tačiau jiems buvo suteikta galimybė pateikti savo reikalą, dalyvaujant imperatoriui ir susirinkus aukštiems dvasininkams ir valstybės pareigūnams. Norėdamas padaryti galą vaidams, kurie drumstė imperijos ramybę, kitais metais po Špėjerio protesto Karolis V sušaukė seimą Augsburge ir pareiškė norą jam pats pirmininkauti. Ten buvo pakviesti ir protestantų vadai. DK 176.2
Dideli pavojai grėsė Reformacijai, tačiau jos šalininkai patikėjo savo reikalą Dievui ir iškilmingai pasižadėjo likti ištikimi Evangelijai. Saksonijos kurfiursto artimieji ragino jį nesirodyti seime. Jie sakė, jog imperatorius sukvietė visus kunigaikščius, kad įviliotų juos į spąstus, ir paklausė: „Ar nerizikinga nuvykti ir užsidaryti apjuostame sienomis mieste su galingu priešu?” DK 176.3
Tačiau kiti kilmingieji pareiškė: „Tegu kunigaikščiai būna drąsūs, ir Dievo reikalas bus išgelbėtas.” „Dievas yra ištikimas ir Jis neapleis mūsų, - pasakė Liuteris.” ** DK 176.4
Taigi kurfiurstas su palyda išvyko į Augsburgą. Visi žinojo, kokie pavojai jam grėsė, todėl daugelis išlydėjo jį liūdnais veidais ir neramia širdimi. Tačiau Liuteris, kuris lydėjo juos tik iki Koburgo, palaikė jų besilpstantį tikėjimą, giedodamas šia proga sukurtą giesmę „Mūsų Dievas yra stipri tvirtovė”. Suskambėjusios melodijos garsai palengvino neramios nuojautos naštą. DK 176.5
Kunigaikščiai protestantai nusprendė pateikti seimui savo požiūrį raštiškai, pagrįsdami teiginius šventuoju raštu. šis uždavinys buvo pavestas Liuteriui, Melanchtonui ir jų bendražygiams. šį išpažinimą protestantai priėmė kaip savo tikėjimo išraišką ir susirinko pasirašyti po šiuo svarbiu dokumentu. tai buvo iškilmingas ir atsakingas momentas. Reformatoriai siekė atsiriboti nuo politinių klausimų. Jie suvokė, kad Reformacijai neturi daryti įtakos niekas, išskyrus Dievo Žodį. Kai kunigaikščiai susirinko pasirašyti tikėjimo išpažinimą, Melanchtonas įsiterpė ir pasakė: „tegu pasirašo teologai ir Bažnyčios tarnautojai; patausokime galingųjų žemėje autoritetą kitiems dalykams.” DK 177.1
„Dievas nepritars jums, jeigu neleisite tai padaryti man! - sušuko Jonas Saksonietis. - Aš esu pasiryžęs padaryti viską, ko reikalauja teisingumas, nesirūpindamas dėl savo karūnos. Aš trokštu išpažinti Viešpatį. Jėzaus Kristaus kryžius man brangesnis nei kurfiursto karūna ir mantija.” Tai pasakęs, jis pasirašė. DK 177.2
Paėmęs plunksną, kitas kunigaikštis tarė: „Jei mano Viešpaties Jėzaus Kristaus garbė to reikalauja, aš esu pasiruošęs [...] atsisakyti savo turto ir paaukoti gyvybę. Aš geriau atsisakysiu valdžios ir kunigaikštystės, paliksiu savo tėvų žemę su lazda rankoje negu pripažinsiu mokymą, kuris neatitinka šio išpažinimo principų.” * Toks buvo šių Dievo žmonių tikėjimas ir drąsa. DK 177.3
Atėjo metas pasirodyti imperatoriui. Sėdėdamas soste, apsuptas kurfiurstų ir kunigaikščių, Karolis suteikė protestantams reformatoriams audienciją. Jam buvo perskaityti jų tikėjimo išpažinimo nuostatai. Šiame didingame susirinkime buvo aiškiai išdėstytos Evangelijos tiesos ir nurodyti Romos katalikų bažnyčios paklydimai. Ta diena buvo paskelbta „didžiausia Reformacijos diena ir viena šlovingiausių krikščionybės ir žmonijos istorijoje.” ** DK 177.4
Tik keli metai praėjo nuo to laiko, kai Vitenbergo vienuolis vienas stovėjo prieš nacionalinę tarybą Vormse. Dabar vietoj jo stovėjo kilmingiausi ir galingiausi imperijos kunigaikščiai. Martynui Liuteriui buvo uždrausta pasirodyti Augsburge, tačiau jis dalyvavo ten savo žodžiais ir maldomis. Jis rašė: „Aš be galo džiaugiuosi, kad išgyvenau iki šios valandos, kai Kristų viešai išaukštino tokie žymūs išpažinėjai ir tokiame didingame susirinkime.” * Taip išsipildė šventojo Rašto žodžiai: „Kalbėsiu apie tavo įsakus ir nesigėdinsiu karalių akivaizdoje.” (Psalmė 119, 46) DK 177.5
apaštalo pauliaus laikais Evangelija, dėl kurios jis buvo įkalintas, taip pat buvo paskelbta karaliams ir kilmingiesiems. Istorija pasikartojo: tai, ką imperatorius uždraudė skelbti iš sakyklų, buvo paskelbta rūmuose; tai, ką daugelis laikė netinkamu klausytis net tarnams, išgirdo šeimininkai ir imperijos valdovai. Karūnuoti ir tituluoti asmenys buvo klausytojai, karūnuoti kunigaikščiai - pamokslininkai, o pamokslas buvo skirtas didingai Dievo tiesai. „Nuo apaštalų laikų, - teigia vienas rašytojas, - nebuvo nieko didingesnio, nebuvo skelbiama kilnesnio tikėjimo išpažinimo.” ** DK 178.1
„Mes negalime paneigti, kad viskas, ką pasakė liuteronai, yra tiesa”, - pareiškė vienas vyskupas popiežininkas. „Ar galite argumentuotai paneigti kurfiursto ir jo šalininkų išpažinimą?” - kažkas paklausė dr. Eko. „Apaštalų ir pranašų raštais - ne, - buvo atsakyta, - tačiau tėvų ir Bažnyčios mokymu - taip!” „Aš suprantu, - atsiliepė uždavęs klausimą. - Anot jūsų, liuteronai remiasi Šventuoju Raštu, o mes - ne.” *** DK 178.2
Kai kurie Vokietijos kunigaikščiai ten pat priėmė reformuotą tikėjimą. Pats imperatorius paskelbė, kad protestantų išpažinimas yra gryna tiesa. Išpažinimo nuostatai buvo išversti į daugelį kalbų ir pasklido po visą Europą, o milijonai vėlesnių kartų žmonių pripažino juos kaip savo tikėjimo pamatą. DK 178.3
Ištikimi Dievo tarnai nedirbo pavieniui. Kai kunigaikštystės, valdžios, tamsybių pasaulio valdovai ir dvasinės blogio jėgos dangaus aukštumose susijungė bendrai kovai su jais, Viešpats nepaliko savo vaikų nelaimėje. Jeigu jų akys būtų galėjusios matyti, jie kaip ir senovės pranašas būtų išvydę aiškų dieviškojo Artumo ir pagalbos įrodymus. Kai pranašo Eliziejaus tarnas išsigandęs parodė savo šeimininkui priešų kariuomenę, supusią juos ir atkirtusią bet kokią galimybę pasprukti, pranašas meldėsi: „o VIEŠPATIE, atmerk jam akis, kad pamatytų!” (2 Karalių 6, 17) Ir tarnas pamatė: štai kalvos buvo pilnos ugninių žirgų ir vežimų - dangaus kariuomenė, išsirikiavusi apginti Dievo žmogų. Panašiai angelai saugojo ir reformatorius. DK 178.4
Martynas Liuteris tvirtai gynė principą, kuris skelbė, kad ginant Reformaciją nereikėtų kreiptis pagalbos nei į civilinę valdžią, nei griebtis ginklų. Jis džiaugėsi, kad Vokietijos kunigaikščiai priėmė Evangeliją, tačiau kai jie pasiūlė sudaryti karinę sąjungą, pasakė: „Evangelijos mokymą turi ginti tik Dievas. [...] Juo mažiau žmonės kišis į šį reikalą, tuo labiau bus matoma Dievo pagalba. Visas pasiūlytas politines priemones, mano manymu, galima priskirti niekingai baimei ir nuodėmingam nepasitikėjimui.” * DK 179.1
Kai galingi priešai susivienijo kovai su reformuotu tikėjimu ir atrodė, kad tūkstančiai kardų apnuoginami prieš jį, Liuteris rašė: „Šėtonas rodo savo įniršį, o nedori popiežiai ruošia sąmokslus ir grasina mums karu. Raginkite žmones tikėjimu ir maldomis narsiai kovoti Dievo sosto akivaizdoje, kad mūsų priešai, įveikti Dievo Dvasios, būtų priversti sudaryti taiką. Mūsų pagrindinė reikmė, mūsų pagrindinis darbas yra malda; tegu žmonės žino, kad dabar prieš juos nukreiptas kardo smaigalys ir šėtono pyktis, todėl tesimeldžia.” ** DK 179.2
Vėliau, dar kartą prisiminęs kunigaikščių protestantų pasiūlytą gynybos sąjungą, Liuteris teigė, kad vienintelis šios kovos ginklas turėtų būti Dvasios kalavijas. Jis rašė Saksonijos kurfiurstui: „Paklusdami sąžinės balsui, mes negalime pritarti pasiūlytai sąjungai. Mes geriau šimtą kartų mirsime negu matysime, kad dėl Evangelijos reikalo bus pralietas nors lašas kraujo. Mūsų dalia - būti vedamais pjauti ėryčiais. Reikia nešti Kristaus kryžių. Tegu jūsų aukštybė nesibaimina. Savo maldomis mes padarysime daugiau nei mūsų priešai pagyromis. Tegu jūsų rankos nesusitepa brolių krauju. Jeigu imperatorius pareikalaus, kad mes stotume prieš teismą, esame pasiruošę atvykti. Jūs negalite apginti mūsų tikėjimo: kiekvienas turi būti pasiruošęs už tikėjimą rizikuoti ir atiduoti gyvybę.” * DK 179.3
Iš slaptos maldos vietos kilo jėga, kuri sukrėtė pasaulį Didžiąja Reformacija. Ten su šventa ramybe Viešpaties tarnai stovėjo ant jo pažadų uolos. Kovos Augsburge metu Liuteris „nepraleisdavo nė dienos, nepaskirdamas nors trijų valandų maldai, ir tai buvo valandos, palankiausios užsiėmimams.” iš jo atskiro kambarėlio girdėjosi, kaip jis išlieja savo sielą Dievui žodžiais, „kupinais šventos pagarbos, šventos baimės ir vilties. jis kreipėsi į Dievą lyg kalbėtųsi su draugu.” DK 180.1
„Aš žinau, kad Tu esi mūsų Tėvas ir mūsų Dievas, - meldėsi jis, - ir kad Tu išsklaidysi savo vaikų persekiotojus, nes Tu esi su mumis, kai gresia pavojus. Šis reikalas yra Tavo, ir tik Tavo valios dėka mes jo ėmėmės. Tuomet apsaugok mus, o Tėve!” ** DK 180.2
Melanchtonui, kuris buvo prislėgtas rūpesčių ir baimės naštos, jis rašė: „Malonė ir ramybė yra Kristuje, aš sakau Kristuje, o ne pasaulyje. Amen. Aš baisiausiai neapkenčiu to per didelio nerimo, kuris žudo tave. Jei šis reikalas neteisingas, palikime jį; jei reikalas teisingas, kodėl mes turėtume atmesti pažadus To, kuris liepia mums miegoti be baimės? [...] Kristus užbaigs tiesos ir teisingumo darbą. Jis gyvena, Jis valdo; tai kodėl mes turėtume bijoti?” *** DK 180.3
Dievas išgirdo savo tarnų dūsavimus. Jis suteikė kunigaikščiams ir dvasininkams malonę bei drąsą ginti tiesą prieš tamsybių pasaulio valdovus. Viešpats pasakė: „Štai dedu Sione kertinį akmenį, brangų rinktinį akmenį; kas tiki Jį, nebus sugėdintas.” (1 Petro 2, 6) Reformatoriai protestantai statė ant Kristaus, ir pragaro vartai negalėjo jų nugalėti. DK 180.4
*****