Didžioji Kova
8. Martynas Liuteris Prieš Seimą
Naujasis imperatorius Karolis V atsisėdo į Vokietijos sostą, ir Romos pasiuntiniai skubėjo jį pasveikinti. Jie norėjo, kad jis panaudotų savo galią kovai su Reformacija. antra vertus, saksonijos kurfiurstas, kuriam Karolis turėjo būti labai dėkingas už karūną, maldavo nesiimti jokių žingsnių prieš Liuterį, kol jo neišklausys. todėl imperatorius atsidūrė labai keblioje padėtyje. popiežininkus labai patenkintų, jei imperatorius nuteistų Liuterį mirties bausme. Dar anksčiau saksonijos kurfiurstas pareiškė, kad „nei jo imperatoriškoji didenybė, nei joks kitas žmogus neįrodė Liuterio raštų nepagrįstumo”, todėl dabar jis prašė, kad „reformatoriui būtų išduotas apsauginis raštas, įgalinantis jį pasirodyti prieš mokytus, pamaldžius ir bešališkus teisėjus.” * DK 122.1
Visų dėmesys dabar buvo nukreiptas į Vokietijos valstybės suvažiavimą, kuris po Karolio V įžengimo į sostą buvo sušauktas Vormse, nes reikėjo apsvarstyti daug svarbių politinių klausimų ir uždavinių. pirmą kartą Vokietijos kunigaikščiai turėjo susitikti su savo jaunu monarchu. iš visų tėvynės kraštų atvyko kilmingieji Bažnyčios ir imperijos didikai. Vormse susirinko visi: pasaulietiniai didžiūnai, kurie puikavosi savo aukšta kilme ir titulais, savo paveldimumo teisėmis; didingi dvasininkai, jaučiantys savo rango ir galios pranašumą; rūmų riteriai ir jų ginkluoti tarnai bei tolimų užsienio šalių pasiuntiniai. tačiau pagrindinis šio didelio susirinkimo objektas, kuris žadino didžiausią susidomėjimą, buvo Saksonijos reformatorius. DK 122.2
Karolis V iš anksto įspėjo saksonijos kurfiurstą atsivežti Liuterį, užtikrindamas jam saugumą ir siūlydamas atvirai diskutuoti su kompetentingais asmenimis. Liuteris nekantravo stoti prieš imperatorių. TUO metu jo sveikata buvo pašlijusi, tačiau jis parašė saksonijos kurfiurstui: „Jei aš negalėsiu nuvykti į Vormsą dėl sveikatos, paprašysiu, kad mane nuvežtų ten sergantį. nes jei imperatorius kviečia mane, negaliu abejoti, kad tai yra paties Dievo kvietimas. Jei jie norės panaudoti prieš mane jėgą, o tai yra labai tikėtina (mat jie kviečia mane ne tam, kad klausytų mano mokslo), aš atiduodu viską į Viešpaties rankas. Tas, kuris išsaugojo tris jaunuolius degančioje karštoje krosnyje, tebegyvena ir valdo. jei jis neišgelbės manęs, vadinasi, mano gyvenimas ne toks svarbus. stenkimės tik apsaugoti evangeliją nuo nedorėlių pajuokos, kad jie netriumfuotų, būkime pasiruošę pralieti kraują gindami ją. ne man spręsti, kas mane išgelbės - mirtis ar gyvenimas. [...] Jūs galite iš manęs tikėtis visko [...], tačiau aš nepasitrauksiu ir neišsižadėsiu savo žodžių. Pasitraukti aš negaliu, o juo labiau išsižadėti savo žodžių.” * DK 123.1
Kai Vormse pasklido žinia, kad Liuteris kalbės seime, visuomenė sujudo. Popiežiaus legatas Aleandras, kuriam šį kartą buvo specialiai patikėtas šis reikalas, sunerimo ir supyko. Jis jautė, kad Liuterio kalba sužlugdys visą reikalą. Atnaujinti bylą, kurioje popiežius jau paskelbė nuosprendį, reikštų užtraukti negarbę aukščiausiajam popiežiaus autoritetui. Be to, jis buvo susirūpinęs, kad išraiškingi ir įtikinantys šio žmogaus argumentai gali paveikti daugelį kunigaikščių ir jie nusigręš nuo popiežiaus. Todėl legatas primygtinai įkalbinėjo Karolį, kad jis neleistų Liuteriui pasirodyti Vormse. Tuo metu buvo paskelbta bulė apie Liuterio atskyrimą nuo Bažnyčios. Bulė ir legato spaudimas paskatino imperatorių pasiduoti. Jis parašė Saksonijos kurfiurstui, jeigu Liuteris neišsižadės savo žodžių, jis privalo likti Vitenberge. DK 123.2
Nesitenkindamas šia pergale, Aleandras atkakliai siekė, kad reformatorius būtų pasmerktas. Tokį užsispyrimą galima būtų pavartoti deramiems tikslams, bet jis primygtinai kreipė kunigaikščių, prelatų ir kitų seimo dalyvių dėmesį į šį reikalą, kaltindamas Liuterį „ardomąja veikla, maištu, neteisėtumu ir šventvagiškumu.” tačiau legato ryžtas ir užsidegimas per daug aiškiai atskleidė dvasią, kuria jis veikė. Buvo pastebėta, kad „jį skatina neapykanta ir kerštas, o ne pamaldumas ir uolumas.” * todėl dauguma seimo dalyvių palankiai žiūrėjo į Liuterio bylą. DK 124.1
Aleandras dar uoliau ėmė raginti imperatorių laikytis popiežiaus ediktų, tačiau pagal Vokietijos įstatymus to negalima buvo daryti be kunigaikščių sutikimo. Įkyrusis legatas nugalėjo ir imperatorius leido jam pateikti šį klausimą seimui. „tai buvo pakili diena nuncijui. Į susirinkimą susirinko žymūs asmenys, bet svarstoma problema buvo žymiai reikšmingesnė. Aleandras turėjo ginti Romos, [...] visų bažnyčių motinos ir valdovės, autoritetą.” aukščiausių krikščioniškojo pasaulio dvasininkų akivaizdoje jis turėjo apginti teises, kurias popiežius esą paveldėjo iš petro. „turėdamas iškalbingumo dovaną, jis padarė stulbinantį įspūdį. Dievo apvaizda leido, kad romai, kol ji dar nepasmerkta, didingiausiame tribunole atstovautų gabiausias jos oratorius.” ** tie, kurie palaikė reformatorių, šiek tiek nuogąstaudami klausėsi Aleandro kalbos. saksonijos kunigaikštis nedalyvavo posėdyje, tačiau jo nurodymu keletas patarėjų atvyko užsirašyti nuncijaus kalbos. DK 124.2
aleandras nusprendė sunaikinti tiesą savo didžiausio iškalbingumo ir erudicijos dėka. Jis bėrė kaltinimus Liuteriui, vaizduodamas jį Bažnyčios ir valstybės, gyvųjų ir mirusiųjų, dvasininkijos ir pasauliečių, Bažnyčios susirinkimų ir eilinių krikščionių priešu. DK 124.3
„Martynas Liuteris už savo paklydimus vertas, - teigė nuncijus, - kad šimtą tūkstančių kartų būtų sudegintas kaip eretikas.” DK 124.4
Baigdamas kalbą, jis stengėsi sukelti panieką reformuoto tikėjimo išpažinėjams: „Kas tie liuteronai? tai nemokšiškų išsišokėlių, pagedusių kunigų, pasileidusių vienuolių, neišmanėlių teisininkų bei nusigyvenusių didikų gauja ir saujelė suklaidintų bei nukrypusių iš kelio paprastų žmonių. palyginti su jais katalikų būrys gausesnis, jie pralenkia oponentus sugebėjimais ir galia! Vieningai šio garbingo susirinkimo priimtas dekretas apšvies neišmanančius, įspės neapgalvojusius savo žingsnių, įtvirtins svyruojančius ir suteiks jėgų silpniesiems.” * DK 125.1
Visais amžiais tokiais ginklais buvo puolami tiesos gynėjai. tie patys argumentai ir dabar nukreipiami prieš tuos, kurie drįsta priešintis įsigalėjusiems paklydimams ir skelbti aiškų ir suprantamą Dievo Žodžio mokslą. „Kas yra tie naujųjų mokslų skelbėjai? - sušunka populiarios religijos šalininkai. - Jie neišsilavinę, jų nedaug, kilę iš prasčiokų. Jie drįsta teigti, kad žino tiesą ir yra Dievo išrinktieji. Tačiau jie yra neišmanėliai ir apgauna patys save. Pažvelkite, kokia gausi ir įtakinga yra mūsų Bažnyčia! Kiek daug įžymių ir mokytų žmonių yra tarp mūsų! Mes žymiai stipresni už juos!” Aišku, kad šie argumentai daro įtaką pasauliui, tačiau dabar jie nėra svaresni nei reformatoriaus laikais. DK 125.2
Reformacija, kaip manė daugelis, nesibaigė Martynu Liuteriu. Ji tęsis iki pasaulio istorijos pabaigos. Reformatorius turėjo atlikti didelį darbą, skleisdamas kitiems šviesą, kurią jam suteikė Dievas. Tačiau jis negavo visos šviesos, kuri turėjo būti duota pasauliui. Nuo to laiko iki dabar nauji Šventojo Rašto šviesos spinduliai nuolat sklinda ir atskleidžia naujas tiesas. DK 125.3
Legato kalba padarė seimui didelį įspūdį. Jame nedalyvavo Liuteris, kuris aiškiomis ir įtikinamomis Dievo Žodžio tiesomis būtų nugalėjęs popiežiaus atstovą. Įsikarščiavusi minia buvo linkusi ne tik pasmerkti reformatorių ir jo skelbiamą mokslą, bet, jei bus įmanoma, išrauti ereziją su šaknimis. Roma džiūgavo, kad galėjo išnaudoti palankiausią progą apginti savo reikalą. Viskas, ką buvo galima pasakyti, kad ją apgintų, buvo pasakyta. Tačiau tariamoji pergalė buvo pralaimėjimo ženklas. Kai prasidės atvira priešingų jėgų kova, vis aiškiau ryškės tiesos ir paklydimų kontrastas. Niekada nuo tos dienos Roma nebus tokia tikra savimi kaip buvo. DK 125.4
nors seimo dauguma nesvyruodama galėjo atiduoti Liuterį Romos kerštui, bet daugelis jų matė ir smerkė vyraujantį Bažnyčioje nuopuolį ir troško sustabdyti piktnaudžiavimus, nuo kurių kentėjo Vokietijos žmonės. legatas atskleidė tik gražiąją popiežiaus valdžios dalį, bet nuslėpė hierarchijos pagedimą ir godumą. Tačiau Viešpats paveikė vieną seimo dalyvį, kad jis teisingai pavaizduotų popiežijos tironiją. Atsistojo saksonijos kunigaikštis Jurgis ir kilniai, ryžtingai ir labai tiksliai apibūdino popiežijos apgavystes, niekšybes ir baisias to puolimo pasekmes. Baigdamas jis pasakė: „tai tik keli piktnaudžiavimų faktai, kurie liudija prieš romą. Kunigai visiškai neturi gėdos, vienintelis jų tikslas tapo [...] pinigai, pinigai, pinigai. [...] todėl tie, kurie turėtų skelbti tiesą, kalba melą; juos ne tik toleruoja, bet ir apmoka, ir juo daugiau jie meluoja, tuo daugiau uždirba. tokie užnuodyti vandenys teka iš šio bjauraus šaltinio. Ištvirkimas tiesia ranką godumui. [...] Deja, gėdingi dvasininkijos poelgiai pasmerkė tiek nelaimingų sielų amžinajai pražūčiai. reikalinga visuotinė reforma.” * DK 126.1
tikriausiai pats Liuteris nebūtų įtikinamiau ir įtaigiau pasmerkęs popiežystės piktnaudžiavimų, ir tas faktas, kad kalbėtojas buvo ryžtingas reformatoriaus priešas, suteikė jo žodžiams dar daugiau svarumo. DK 126.2
Jei susirinkusieji būtų praregėję, būtų pamatę Dievo angelus, išsklaidančius paklydimų tamsą ir atveriančius žmonių širdis ir protus, kad priimtų tiesą. tiesos ir išminties galia Dievas veikė net reformacijos priešus ir taip ruošė kelią didžiajam darbui. Martynas Liuteris seimo susirinkime nedalyvavo, tačiau ten skambėjo balsas to, kuris buvo aukštesnis už Liuterį. DK 126.3
seimas iš karto paskyrė komisiją, kad ji parodytų Vokietijos liaudžiai sunkiai slegiančią popiežijos priespaudą. Imperatoriui buvo pateiktas šimto vieno piktnaudžiavimo sąrašas ir prašymas, kad imperatorius nedelsdamas imtųsi priemonių juos pašalinti. „Kiek prarandama krikščioniškų sielų, - rašė prašytojai, - kai plėšiama, kai krikščioniškojo pasaulio dvasinis valdovas prievarta išgauna pinigus už žmonių prasižengimus! MŪSU pareiga užkirsti kelią žmonių žūčiai ir negarbei. Dėl to mes nuolankiai, bet ryžtingai prašome nedelsiant paskelbti visuotinę reformą ir pradėti ją vykdyti.” * Dabar susirinkimas pareikalavo, kad prieš jį stotų reformatorius. nepaisydamas atkaklių Aleandro prašymų ir protestų, imperatorius pagaliau sutiko, ir Martynas Liuteris buvo iškviestas kalbėti seime. Kartu su iškvietimu buvo įteiktas apsauginis raštas, užtikrinantis saugų grįžimą. šį raštą ir iškvietimą į Vitenbergą atvežė asmuo, įgaliotas lydėti Liuterį į Vormsą. DK 126.4
Liuterio draugai ėmė baimintis ir sielvartauti. Žinodami žmonių priešiškumą ir nusistatymą prieš reformatorių, jie baiminosi, kad apsauginis raštas negalės jo apginti, todėl maldavo, kad Liuteris nerizikuotų savo gyvybe. tačiau jis atsakė: „popiežininkai visiškai nenori, kad aš vykčiau į Vormsą, o siekia mane pasmerkti ir trokšta mano mirties. Man tai neturi reikšmės. Melskitės ne už mane, o už Dievo Žodį. [...] Kad galėčiau nugalėti šiuos melo tarnus, Kristus duos man savosios Dvasios. Visą gyvenimą aš juos niekinau; savo mirtimi aš juos nugalėsiu. Vormse jie rūpinasi, kaip mane priversti išsižadėti savo žodžių. štai toks bus mano išsižadėjimas: anksčiau aš sakiau, kad popiežius yra Kristaus vietininkas žemėje, dabar tvirtinu, kad jis yra mūsų Viešpaties priešas ir velnio apaštalas.” ** DK 127.1
Į pavojingą kelionę Liuteris išvyko ne vienas. Be imperatoriaus pasiuntinio jį lydėti nusprendė trys ištikimiausi jo draugai. prie jų nuoširdžiai norėjo prisijungti ir Melanchtonas. Jo širdis buvo prisirišusi prie Liuterio, todėl jis troško sekti paskui reformatorių net į kalėjimą ir mirtį. tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. jei Liuteris būtų žuvęs, reformacijos viltys būtų susietos su jo jaunu bendražygiu. atsisveikindamas su Melanchtonu, reformatorius pasakė: „jei aš negrįšiu, jei mano priešai mane nužudys, tęsk mano darbą ir būk tvirtas tiesos mokytojas. [...] jei tu išliksi, mano mirtis mažai ką tereikš.” *** DK 127.2
Studentai ir miestiečiai, susirinkę palydėti Liuterį, buvo giliai sujaudinti. Minia, kurios širdį palietė Evangelija, raudodama linkėjo jam sėkmingos kelionės. Taip reformatorius ir jo bendražygiai išvyko iš Vitenbergo. DK 128.1
Keliaudami jie pastebėjo, kad žmonės buvo prislėgti niūrios nuojautos. Kai kuriuose miestuose jiems nebuvo rodoma jokios pagarbos. Kartą, kai jie sustojo nakčiai, vienas prijaučiantis kunigas išreiškė nuogąstavimus, rodydamas Liuteriui italų reformatoriaus, tapusio kankiniu, portretą. Kitą dieną jie sužinojo, kad Vormse Liuterio raštai buvo pasmerkti. Imperatoriaus pasiuntiniai skelbė dekretą ir ragino žmones atnešti pasmerktus ir uždraustus raštus magistratams. Liuterį lydėjęs imperatoriaus atstovas baiminosi dėl jo saugumo susirinkime. Jis pamanė, kad Liuterio ryžtas turėjo susilpnėti, todėl paklausė, ar reformatorius vis dar nori vykti toliau. Sis atsakė: „Nors mano raštai bus pasmerkti kiekviename mieste, bet aš keliausiu toliau.” * DK 128.2
Erfurte Liuterį sutiko garbingai. Apsuptas besižavinčios minios, jis ėjo gatvėmis, kuriomis dažnai vaikščiodavo su elgetos krepšiu. Jis aplankė savo vienuolyno celę, prisiminė kovą, kurios dėka dabar Vokietijoje sklindanti šviesa nušvietė jo sielą. jį paprašė pasakyti pamokslą, bet tai jam buvo uždrausta. Tačiau imperatoriaus atstovas leido, ir buvęs vienuolis, dirbęs vienuolyne sunkų ir žeminantį darbą, pakilo į sakyklą. DK 128.3
Į susirinkusią minią jis kreipėsi Kristaus žodžiais: „Ramybė jums! Filosofai, daktarai ir rašytojai, - tęsė jis, - siekia išmokyti žmones, kaip pasiekti amžinąjį gyvenimą, tačiau jiems nesiseka. Dabar aš jums pasakysiu: [...] Dievas prikėlė vieną Vyrą iš mirusiųjų, Viešpatį Jėzų Kristų, kad Jis nugalėtų mirtį, panaikintų nuodėmę ir uždarytų pragaro vartus. Tai yra išgelbėjimo darbas. [...] Kristus nugalėjo! Tai džiaugsminga naujiena, ir mes esame išgelbėti Jo nuopelnais, o ne savo. [...] Mūsų Viešpats Jėzus Kristus pasakė: ‘Ramybė jums! Pasižiūrėkite į Mano rankas.’ Tai yra: ‘Žiūrėkite, žmonės! Tai Aš, tik Aš panaikinau jūsų nuodėmes ir išpirkau jus; todėl dabar jūs turite ramybę.” DK 128.4
Toliau jis kalbėjo apie tai, jog tikrasis tikėjimas pasireikš šventu gyvenimu. DK 129.1
„Dievas išgelbėjo mus, todėl mūsų darbai turi būti Jam priimtini. esi turtingas? tuomet tegu tavo turtas pasitarnauja stokojantiems. esi neturtingas? tuomet pasitarnauk turtingiesiems. jei darbuojies tiktai sau, tuomet tavo darbai, kuriuos manai esant priimtinus Dievui, yra klaidingi.” * DK 129.2
Žmonės klausėsi susižavėję. šioms išalkusioms sieloms buvo dalijama gyvybės duona. Kristus buvo išaukštintas jų akyse labiau nei popiežiai, legatai, imperatoriai ir karaliai. Liuteris nekalbėjo apie savo pavojingą padėtį. jis nesiekė padaryti save jų minčių ir užuojautos objektu. Kalbėdamas apie Kristų, jis visai užmiršo save. norėdamas parodyti jėzų kaip nusidėjėlių išgelbėtoją, jis atsistojo Golgotos Vyro šešėlyje. DK 129.3
Toliau keliaujant visur į reformatorių buvo žiūrima susidomėjus. smalsios minios rinkosi aplink jį, o draugiški balsai įspėdavo apie popiežininkų kėslus. Žmonės sakė: „jie sudegins tave ir pavers tavo kūną pelenais, kaip jie padarė janui Husui.” DK 129.4
Liuteris atsakydavo: „Nors pakeliui nuo Vormso iki Vitenbergo jie uždegtų ugnį, kurios liepsnos siektų dangų, aš eičiau per ją vardan Viešpaties. AŠ stosiu prieš juos, aš įeisiu į šios pabaisos nasrus ir išlaužysiu jos dantis išpažindamas Viešpatį jėzų Kristų.” ** DK 129.5
Žinia, kad Liuteris jau netoli Vormso, sukėlė didelį sąmyšį. Draugai baiminosi dėl jo saugumo, o priešai - jo sėkmės. Buvo stengiamasi atkalbėti jį įžengti į miestą. Popiežiaus šalininkai siūlė jam vykti į draugiškai nusiteikusio riterio pilį, kur, kaip buvo teigiama, visi sunkumai bus taikiai išspręsti. Draugai stengėsi įbauginti reformatorių nurodydami, kokie pavojai jam grėsė. Tačiau visos jų pastangos buvo bergždžios. Liuteris nepalūžo ir paskelbė: „jei Vormse būtų tiek velnių, kiek yra čerpių ant namų stogų, aš vis tiek įžengsiu į jį. ” *** DK 129.6
Atvykus prie Vormso vartų, reformatorių pasveikinti susirinko didelė minia. Tiek daug žmonių nesuplaukdavo pasitikti net paties imperatoriaus. susijaudinimas buvo labai didelis. Iš minios pasigirdo veriantis balsas, giedantis gedulingą laidotuvių giesmę kaip įspėjimą Liuteriui apie jo laukiantį likimą. „Dievas apsaugos mane”, - pasakė jis lipdamas iš vežimo. DK 130.1
Popiežiaus šalininkai netikėjo, kad Liuteris išdrįs pasirodyti Vormse, todėl jo atvykimas išgąsdino juos. Imperatorius tučtuojau sukvietė savo patarėjus apsvarstyti veiksmų planą. Vienas vyskupas, nepalenkiamas popiežiaus šalininkas, pasakė: „Mes per daug ilgai aptarinėjame šį klausimą. Tegul jūsų imperatoriškoji didenybė atsikrato šiuo žmogumi iš karto. Ar Zigmantas nesudegino Jano Huso? Mes neprivalome išduoti eretikui apsauginio rašto ir skaitytis su juo.” „Ne, - atsakė imperatorius, - mes privalome tesėti savo pažadą.” * Todėl buvo nutarta išklausyti reformatorių. DK 130.2
Visas miestas troško pamatyti šį įžymųjį žmogų, ir greitai lankytojų būrys pripildė jo namus. Liuteris dar nebuvo visiškai atsigavęs po nesenos ligos, jis buvo išvargintas dvi savaites trukusios kelionės, turėjo ruoštis svarbiems rytdienos įvykiams, todėl jam reikėjo ramybės ir poilsio. Tačiau žmonės taip karštai troško jį pamatyti, kad teko pailsėti vos kelias valandas, po to jį entuziastingai užgriuvo nekantraujantys didikai, riteriai, kunigai ir miestelėnai. Tarp jų buvo daug kilmingųjų, kurie drąsiai reikalavo iš imperatoriaus panaikinti dvasininkų piktnaudžiavimus ir kurie, anot Liuterio, „visi buvo išlaisvinti Evangelijos.” ** Ne tik draugai, bet ir priešai atėjo pasižiūrėti į šį bebaimį vienuolį. Jis ramiai pasitiko atėjusius, atsakinėjo į klausimus išmintingai ir garbingai. Liuteris elgėsi tvirtai ir drąsiai. Jo išbalęs, sulysęs veidas, kuriame sunkus darbas ir liga paliko pėdsakus, buvo malonus ir net linksmas. Jo žodžių iškilmingumas ir neapsimestinis nuoširdumas suteikė jam galią, kuriai net jo priešai negalėjo atsispirti. Ir draugai, ir priešai buvo labai nustebinti. Kai kurie buvo įsitikinę, kad jį lydėjo Dievo galia, kiti teigė tai, ką fariziejai kalbėjo apie Kristų: „Jis demono apsėstas.” DK 130.3
Kitą dieną Liuteris buvo pakviestas stoti priešais seimą. Imperatoriaus pareigūnas lydėjo jį į audiencijos salę, tačiau ją pasiekti buvo labai sunku. Visas gatves užtvindė minios, kurios troško pamatyti vienuolį, išdrįsusį pasipriešinti popiežiaus valdžiai. DK 131.1
Kai Liuteris jau ruošėsi stoti priešais teisėjus, senas karvedys, daugelio mūšių didvyris, maloniai jam pasakė: „Vargšas vienuoli, vargšas vienuoli! TU dabar eini atremti vieną iš pikčiausių puolimų, kurio man ar bet kuriam kitam kariui neteko patirti kruviniausiuose mūšiuose. Jei esi tikras, jog tavo reikalas teisingas, eik pirmyn Dievo vardan ir nieko nebijok. Dievas tavęs neapleis.” * DK 131.2
pagaliau Liuteris stojo prieš susirinkimą. Imperatorius atsisėdo į sostą, jį supo aukšti imperijos asmenys. niekada joks paprastas žmogus nebuvo pasirodęs tokiame įspūdingame susirinkime, kuriame Liuteris turėjo apginti savo tikėjimą. „jau pats pasirodymas čia buvo didžiulė pergalė prieš popiežystę. popiežius pasmerkė šį žmogų, tačiau dabar jis stovėjo priešais teismą, kuris, imdamasis nagrinėti Liuterio bylą, pakilo aukščiau už popiežių. popiežius atskyrė reformatorių nuo Bažnyčios ir nuo visuomenės, bet dabar jis buvo pagarbiai pakviestas ir stovėjo prieš didingiausią pasaulio susirinkimą. popiežius pasmerkė jį amžinai tylai, tačiau dabar jis ruošėsi kalbėti tūkstančiams atidžių klausytojų, atvykusių iš tolimiausių krikščioniškojo pasaulio kampelių. Taip visų Liuterio pastangų ir veiksmų dėka prasidėjo didžiulė revoliucija. Romos sostas susvyravo, jos galios sumažėjimo priežastimi buvo drąsaus vienuolio balsas.” ** DK 131.3
stovėdamas priešais šį aukštų ir tituluotų asmenų susirinkimą, nekilmingas reformatorius atrodė sutrikęs ir apimtas pagarbios baimės. matydami jo jaudinimąsi, keli kunigaikščiai priėjo prie jo ir vienas iš jų sušnibždėjo: „nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos.“ 51 DK 131.4
Kitas pasakė: „Kai jūs turėsite dėl manęs stoti prieš valdytojus ir karalius, tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis.“ 52 - Taip didieji pasaulio vyrai priminė Kristaus žodžius Dievo tarnui, kad sustiprintų jį išmėginimo valandą. DK 131.5
Liuteriui liepė atsistoti priešais imperatoriaus sostą. pilnoje salėje stojo mirtina tyla. tuomet pakilo imperatoriaus įgaliotinis ir, rodydamas į Liuterio raštų rinkinį, pareikalavo, kad reformatorius atsakytų į du klausimus: ar jis pripažįsta, jog tai jo raštai, ir ar jis ketina išsižadėti ten išdėstytų savo pažiūrų. Kai buvo išvardinti knygų pavadinimai, Liuteris pripažino, kad jis yra knygų autorius. Į antrąjį klausimą reformatorius atsakė: „Aš elgčiausi neprotingai, jei atsakyčiau nepasvarstęs, nes šis klausimas susijęs su tikėjimu ir sielų išgelbėjimu, taip pat su didžiausiu ir brangiausiu turtu danguje ar žemėje - Dievo Žodžiu. Antraip aš galiu pasakyti mažiau nei reikalauja aplinkybės, arba atvirkščiai, pasakyti daugiau nei reikalauja tiesa, ir tada Kristaus žodžiai: ‘O kas išsigins Manęs žmonių akivaizdoje, to ir Aš išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje’ 53 bus taikomi tiesiogiai man. Dėl to su didžiausiu nuolankumu aš prašau jūsų imperatoriškosios didenybės duoti man laiko, kad galėčiau atsakyti nenusižengdamas Dievo Žodžiui.” * DK 132.1
Pateikdamas tokį prašymą, Liuteris pasielgė protingai. Jo žodžiai įtikino susirinkusius, kad jis nesielgia neapdairiai arba neapgalvotai. Toks ramumas ir savitvarda, nebūdingi žmogui, kuris buvo drąsus ir nepalaužiamas, suteikė įtaigumą jo žodžiams ir įgalino jį atsakyti apdairiai, ryžtingai, išmintingai ir garbingai, kas nustebino bei apvylė jo priešus, kurių išdidumas ir įžūlumas buvo užgautas. DK 132.2
Kitą dieną Liuteris turėjo vėl ateiti į susirinkimą ir duoti galutinį atsakymą. Matydamas, kokios jėgos susijungė prieš tiesą, jis puolė į neviltį. Jo tikėjimas susvyravo, jį užvaldė baimė ir virpulys, siaubas sukaustė jo valią. Jis matė didėjantį pavojų. Atrodė, kad priešai triumfavo, kad tamsos jėgos laimi kovą. Debesys susikaupė virš jo ir, rodos, atskyrė nuo Dievo. Jis norėjo būti patikintas, kad galybių Viešpats bus su juo. Apimtas dvasios kančios, jis parkrito veidu į žemę ir išliejo sielvartingą raudą, kurios niekas, išskyrus Dievą, negalėtų suprasti. „O visagali ir amžinasis Dieve, - meldė jis, - koks baisus šis pasaulis! Žiūrėk, jis atvėrė savo nasrus, kad prarytų mane, o aš tiek mažai pasitikiu tavimi. [...] Jei aš pasitikėsiu tik šio pasaulio stiprybe, viskas baigta. [...] atėjo mano paskutinioji valanda, mano pasmerkimas paskelbtas. [...] o Dieve, padėk man įveikti šio pasaulio išmintį! padaryti tai [...] gali TU vienas [...], nes tai ne mano darbas, o tavo. man nėra čia ką ginti, nėra už ką kovoti su šiais pasaulio didžiūnais. [...] tačiau tai tavo reikalas, [...] tai teisingas ir amžinas reikalas. o Viešpatie, padėk man! ištikimasis ir nesikeičiantis Dieve, aš nepasikliauju nė vienu žmogumi. [...] Viskas, kas žmogiška, yra netikra; viskas, kas žmogiška, žlunga. [...] TU pasirinkai mane savo darbui. [...] Būk su manimi vardan savo mylimojo sūnaus, jėzaus Kristaus, kuris yra mano apsauga, mano skydas ir mano stiprybė.” * DK 132.3
išmintingoji Dievo apvaizda leido Liuteriui suprasti gresiantį pavojų, leido suvokti, kad jis negali pasikliauti vien savo jėgomis, nes per daug pasitikėdamas savimi gali patekti į pavojų. tačiau siaubą, kuris akimirksniu užvaldė jį, sukėlė ne kančios, kankinimų ar mirties baimė; atėjo kritiškas momentas, ir reformatorius jautėsi nepajėgus jį įveikti. Dėl jo silpnumo galėjo sužlugti tiesos reikalas. jis kovojo su Dievu ne dėl savo saugumo, o dėl evangelijos pergalės. jo iškankintoje sieloje vyko kova panaši į tą, kurią naktį prie nuošalaus upelio patyrė izraelis. Kaip izraelis Liuteris tapo nugalėtoju. 54 Visiškai praradęs viltį, jis tikėdamas šaukėsi galingojo išvaduotojo Kristaus, ir buvo užtikrintas, kad nebus paliktas vienas seime. ramybė įsiviešpatavo jo sieloje, jis džiaugėsi, kad jam buvo leista išaukštinti Dievo Žodį prieš tautų valdovus. DK 133.1
pasikliaudamas Dievu Liuteris pasirengė laukiančiai kovai. jis apgalvojo savo atsakymą, peržiūrėjo savo raštus ir parinko tinkamus šventojo rašto argumentus, kad paremtų savo žodžius. uždėjęs kairę ranką ant šventosios knygos, kuri gulėjo priešais jį atversta, pakėlė dešinę ranką į dangų ir prisiekė „likti ištikimu evangelijai ir laisvai išpažinti savo tikėjimą, net jeigu reiktų patvirtinti savo liudijimą krauju.” ** DK 133.2
Kai jis vėl stojo prieš seimą, jo veide nesimatė nė truputėlio baimės ar sutrikimo. Nesudrumsčiamai ramus, tačiau labai narsus ir kilnus, jis stovėjo kaip Dievo liudytojas prieš žemės didžiūnus. Dabar imperatoriaus įgaliotinis vėl pareikalavo, kad Liuteris konkrečiai atsakytų, ar jis ketina išsižadėti savo mokslo. Reformatorius atsakė nesikarščiuodamas, švelniu ir nuolankiu balsu. Jis laikėsi kukliai ir pagarbiai, tačiau jo tikrumas ir džiaugsmas stebino susirinkusius. DK 134.1
„šviesiausiasis imperatoriau, šlovingieji kunigaikščiai, maloningieji ponai, - pradėjo Martynas Liuteris, - aš stoviu šiandien prieš jus pagal vakarykštį jūsų nurodymą ir Dievo malonės padedamas maldauju jūsų, imperatoriškoji didenybe ir kunigaikščių šviesybės, maloningai išklausyti mano ginamąją kalbą, kuri, esu įsitikinęs, yra teisinga ir tikra. Jei dėl neišmanymo aš pažeisiu karaliaus rūmų etiketą ir papročius, prašau atleisti man, nes buvau išauklėtas ne valdovų rūmuose, o vienuolyno celėse.” * DK 134.2
Po to, atsakydamas į pateiktą klausimą, jis pareiškė, kad išspausdinti raštai nevienodi. Vienuose jis tyrinėjo tikėjimo ir gerų darbų ryšį - net jo priešai pripažino, kad toks darbas ne tik nekenksmingas, o naudingas. Išsižadėti jų, reikštų pasmerkti tiesas, kurias pripažįsta visi. Kiti raštai demaskuoja popiežystės ydas ir piktnaudžiavimus. Pripažinti šiuos raštus esant netinkamus reikštų sustiprinti Romos tironiją ir plačiau atverti duris gausybei baisių nedorybių. Dar kituose raštuose jis kritikavo asmenis, kurie gynė egzistuojantį blogį. Dėl pastarųjų jis atvirai prisipažino, jog buvo per daug griežtas. Jis netvirtino, jog neklydo, tačiau neišsižadėtų net šių knygų, nes tai padrąsintų tiesos priešus ir jie pasinaudotų proga dar žiauriau trypti Dievo žmones. DK 134.3
„Vis dėlto aš esu tik žmogus, o ne Dievas, - tęsė jis, - todėl aš ginsiuos kaip gynėsi Kristus: ‘Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa.’ 55 [...] Dievo malonės padedamas aš maldauju jūsų, šviesiausiasis imperatoriau ir šlovingieji kunigaikščiai, ir visų kitų įrodyti pagal pranašų ir apaštalų darbus, kur aš klydau. Kai būsiu įtikintas, išsižadėsiu kiekvieno savo paklydimo ir pirmasis, pagriebęs savo knygas, įmesiu į ugnį. DK 134.4
Tai, ką aš pasakiau, tikiuosi aiškiai parodo, jog kruopščiai pasvėriau ir apsvarsčiau pavojų, į kurį save statau, tačiau nenusimenu, o džiaugiuosi, matydamas, kad evangelija dabar kaip ir ankstesniais laikais yra ginčų ir nesutarimų priežastis. tai būdinga Dievo Žodžiui, tokia yra jo dalia. ‘AŠ atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo’ 56, - sakė Jėzus Kristus. Dievo ketinimai yra nuostabūs ir baisūs, todėl saugokitės, kad, siekdami išspręsti nesutarimus, nevirstumėte šventojo Dievo Žodžio persekiotojais ir neužsitrauktumėte neįveikiamų pavojų, nelaimių ir amžinosios pražūties srauto. [...] Aš galėčiau pateikti daug pavyzdžių iš neginčijamo Dievo Žodžio. Aš galėčiau paminėti faraoną, Babilonijos karalius ir tuos izraelitus, kurių darbai niekada taip veiksmingai neprisidėjo prie jų žūties, kaip tada, kai jie, norėdami sustiprinti savo valdžią, siekė įgyvendinti savo planus, kurie atrodė labai išmintingi. Dievas ‘perkėlė kalnus jiems nežinant.’“ 57 * DK 135.1
Martynas Liuteris kalbėjo vokiškai. Po to jo paprašė pakartoti tuos pačius žodžius lotyniškai. Nors buvo pavargęs, jis sutiko ir vėl pasakė kalbą taip pat aiškiai ir energingai kaip ir prieš tai. Viskam vadovavo Dievo Apvaizda. Daugelis kunigaikščių buvo taip apakinti paklydimų ir prietarų, kad iš pradžių nesuprato Liuterio argumentų, tačiau pakartotinis aiškinimas padėjo jiems suvokti pateiktus dalykus. DK 135.2
Tie, kurie užsispyrę užmerkė akis šviesai ir atsisakė šviesos įtikinimų, įsiuto dėl Liuterio žodžių įtaigumo. Kai jis baigė kalbėti, vienas seimo dalyvis piktai pasakė: „Tu neatsakei į pateiktą klausimą. [...] Tu turi duoti aiškų ir tikslų atsakymą. [...] Ar išsižadi savo raštų ir žodžių, ar ne?” DK 135.3
Reformatorius atsakė: „Kadangi šviesiausioji didenybė ir šlovingieji aukštybės reikalauja aiškaus, paprasto ir tikslaus atsakymo, aš jums jį duosiu. Štai jis: aš negaliu pateikti svarstyti savo tikėjimo nei popiežiui, nei Bažnyčios susirinkimams, nes akivaizdu, kad jie dažnai klydo ir prieštaravo vienas kitam. Todėl aš negaliu išsižadėti ir neišsižadėsiu, nebent būsiu įtikintas Šventojo Rašto liudijimu ar aiškiausiais proto įrodymais mano tvirtinimų neteisingumu, nebent tai pakeistų mano sąžinę, suvaržytą Dievo Žodžiu, nes krikščioniui pavojinga daryti ką nors prieš sąžinę. čia aš stoviu ir kitaip negaliu. Tegu padeda man Dievas. Amen.” * DK 135.4
Taip šis teisus žmogus kovėsi, remdamasis patikimu Dievo Žodžiu. Jo veidą nušvietė dangaus šviesa. Jo charakterio didingumas ir tyrumas, jo širdies ramybė ir džiaugsmas buvo matomi visiems, kai jis pasisakė prieš paklydimų galią ir liudijo nugalinčio pasaulį tikėjimo pranašumą. DK 136.1
Visi susirinkusieji kuriam laikui iš nuostabos neteko žado. pirmąkart Liuteris kalbėjo žemu balsu, pagarbiai, regis, paklusdamas. popiežininkai suprato tai kaip įrodymą, kad jo drąsa pradeda silpti. Liuterio prašymą duoti jam laiko apmąstymui jie palaikė išsižadėjimo įžanga. pats Karolis V ironiškai žiūrėdamas į išsekusį vienuolį, jo paprastus drabužius ir kalbos paprastumą, pasakė: „Sis vienuolis niekad nepadarys manęs eretiku.” DK 136.2
Sįkart reformatoriaus drąsa ir tvirtumas, jo argumentų įtaigumas ir aiškumas privertė visus nustebti. Imperatorius susižavėjęs sušuko: „Kaip drąsiai kalba šis vienuolis!” DK 136.3
Daugelis Vokietijos kunigaikščių džiaugdamiesi ir didžiuodamiesi žiūrėjo į šį savo tautos atstovą. DK 136.4
Romos šalininkai buvo nugalėti; jų reikalas pasirodė nepalankiausioje šviesoje. jie stengėsi išlaikyti savo valdžią remdamiesi ne Šventuoju Raštu, o grasinimais - savo patikimiausiu argumentu. Vienas seimo dalyvis pasakė: „Jei tu neišsižadėsi, imperatorius ir imperijos kunigaikščiai nutars, kaip elgtis su nepataisomu eretiku.” Liuterio draugai, kurie džiaugsmingai klausėsi jo kilnios gynybos, sudrebėjo, išgirdę šiuos žodžius, tačiau jis pats ramiai atsakė: „Aš negaliu nieko išsižadėti, tepadeda man Dievas.” ** DK 136.5
Jam buvo liepta pasišalinti, kol tarsis kunigaikščiai. Visi jautė, kad atėjo didysis lemiamas momentas. Atkaklus Liuterio atsisakymas pasiduoti galėjo amžiams paveikti Bažnyčios istoriją. Buvo nutarta duoti jam dar vieną palankią progą išsižadėti. paskutinį kartą jį pakvietė į salę. Vėl nuskambėjo klausimas, ar jis išsižada savo mokslo. DK 136.6
„Aš neturiu jokio kito atsakymo, - tarė jis, - tik tą, kurį jūs jau girdėjote.” tapo aišku, kad jo neprivers paklusti nei romos įsakymai, nei pažadai, nei grasinimai. DK 137.1
popiežijos vyresnybės orumas buvo užgautas, nes jų galybę, prieš kurią drebėjo karaliai ir didikai, dabar taip paniekino šis paprastas vienuolis. Jų įniršį galėjo numalšinti tik liuterio kaip kankinio mirtis. tačiau reformatorius, suprasdamas jam gresiantį pavojų, kalbėjo krikščioniškai ramiai ir kilniai. jo žodžiuose nebuvo išdidumo, karščiavimosi ir iškraipymų. Jis nematė savęs ir aplink jį esančių didžiųjų vyrų, tačiau jautė, kad stovi prieš Vienintelį, kuris aukštesnis už popiežius, prelatus, karalius ir imperatorius. liuterio lūpomis galingai ir didingai kalbėjo pats Kristus, ir draugai, ir priešai labai stebėjosi tokia kalba. Dievo Dvasia nematomai dalyvavo tame susirinkime ir paveikė imperijos didžiūnų širdis. Kai kurie kunigaikščiai drąsiai pripažino liuterio reikalo teisingumą. Daugelį įtikino tiesa, tačiau kiti iš pradžių labai susidomėję, vėliau išlaikė savo ankstesnes pažiūras. Be to, buvo žmonių, kurie tuo metu neišreiškė savo įsitikinimų, tačiau vėliau, patys patyrinėję šventąjį raštą, tapo bebaimiais reformacijos šalininkais. DK 137.2
Kurfiurstas Frydrichas neramiai laukė liuterio pasirodymo prieš seimą ir susijaudinęs klausėsi jo kalbos. jis džiaugdamasis ir didžiuodamasis stebėjosi reformatoriaus drąsa, tvirtumu bei savitvarda ir pasiryžo dar labiau ginti jį. jis sugretino kovojančias puses ir pamatė, kad popiežių, karalių ir prelatų išmintis virsta niekais prieš tiesos galybę. popiežystė patyrė pralaimėjimą, kurį jaus visų amžių visos tautos. DK 137.3
Kai legatas pamatė liuterio kalbos poveikį, jis ėmė būgštauti dėl romos valdžios tvirtumo, todėl nutarė pasinaudoti bet kokiomis priemonėmis, kad sunaikintų reformatorių. rodydamas visus savo iškalbos ir diplomatijos sugebėjimus, kuriais pasižymėjo, jis parodė jaunam imperatoriui, jog būtų pavojinga ir labai neprotinga dėl kažkokio vienuolio paaukoti galingo romos sosto draugystę ir paramą. DK 137.4
jo žodžiai pasiekė tikslą. Kitą dieną po liuterio kalbos Karolis V parašė susirinkimui raštą, paskelbdamas savo sprendimą vykdyti pirmtakų politiką ir ginti katalikų tikėjimą. Kadangi Liuteris atsisakė išsižadėti savo mokslo, reikėtų imtis griežčiausių priemonių prieš erezijas ir jų skelbėją. „Vienas vienuolis, apkvaitęs nuo savo paties beprotystės, sukilo prieš krikščioniškojo pasaulio tikėjimą. Norėdamas sustabdyti tokį bedieviškumą, aš paaukosiu karalystę, turtą, draugus, kūną, kraują, sielą ir gyvybę. Aš ketinu paleisti Liuterį namo, tačiau uždraudžiu jam kelti tarp žmonių nors menkiausius neramumus, antraip pradėsiu kovą su juo ir jo sekėjais kaip su užkietėjusiais eretikais, atskirtais nuo Bažnyčios ir visuomenės ir sunaikinsiu juos. Kviečiu kunigaikščius elgtis kaip pridera ištikimiems krikščionims.” * Tačiau imperatorius pabrėžė, kad reikia gerbti Liuterio apsauginį raštą ir leisti jam saugiai pasiekti namus nesiėmus jokių priešiškų veiksmų. DK 137.5
seimo dalyvių nuomonės išsiskyrė. popiežiaus atstovai ir pasiuntiniai vėl reikalavo, kad nebūtų kreipiamas dėmesys į reformatoriaus apsauginį raštą. Jie sakė: „Jo pelenai turi būti sumesti į Reiną, kaip prieš šimtmetį buvo sumesti jano Huso.” ** DK 138.1
Nors Vokietijos kunigaikščiai ir buvo popiežiaus šalininkai bei atviri Liuterio priešai, bet neleido sulaužyti pažado, nes tai būtų užtraukę gėdą tautai. Jie nurodė dideles nelaimes, įvykusias po Jano Huso žūties, ir paskelbė, kad nedrįsta užtraukti Vokietijai ir savo jaunam imperatoriui šių baisių blogybių. DK 138.2
pats Karolis, atsakydamas į tokį negarbingą popiežininkų pasiūlymą, pareiškė: „Nors garbė ir tikėjimas būtų išvaryti net iš viso pasaulio, jie turėtų rasti prieglobstį kunigaikščių širdyse.” *** nuožmiausi Liuterio priešai, popiežiaus šalininkai, ragino jį pasekti Zigmanto pėdomis, - palikti Liuterį Bažnyčios valiai, tačiau, prisiminęs sceną, kai Husas viešame susirinkime parodė į savo grandines ir priminė monarchui jo pažadą, Karolis pasakė: „Aš nenorėčiau raudonuoti kaip Zigmantas.” **** DK 138.3
Tačiau Karolis sąmoningai atmetė Liuterio pateiktas tiesas. „Aš tvirtai nusprendžiau sekti savo protėvių pavyzdžiu”, - rašė mo narchas. * Jis nutarė, jog nenusižengs tradicijai, net eidamas tiesos ir teisingumo keliu. Kaip ir jo protėviai, jis palaikys popiežystę, nepaisydamas visų jos žiaurumų ir sugedimo. jis taip ir pasielgė, atsisakydamas priimti šviesą, kurios nepriėmė jo protėviai, ar atsisakydamas daryti tai, ko jie nebūtų darę. DK 138.4
ir šiandien yra daug žmonių, kurie stipriai laikosi savo tėvų papročių ir tradicijų. Kai Viešpats siunčia jiems naują šviesą, jie atsisako ją priimti. jie teigia, jei tėvai jos negavo, tai ir mums jos nereikia. tačiau mūsų tėvų ir mūsų gyvenimas skiriasi, todėl skiriasi mūsų pareigos ir atsakomybė. Dievas nepritars mums, jei aklai seksime tėvais, užuot patys tyrinėję tiesos Žodį ir juo nustatę savo pareigas bei atsakomybę. MŪSU atsakomybė yra didesnė nei mūsų protėvių. mes turėsime atsiskaityti ne tik už tą šviesą, kurią jie gavo ir perdavė mums kaip palikimą, bet ir už naują šviesą, kuri dabar šviečia mums iš Dievo Žodžio. DK 139.1
Kristus pasakė apie netikinčius žydus: „jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jiems kaltės nebūtų. o dabar jie neturi kuo pateisinti savo nuodėmės.” (Jono 15, 22) ta pati dieviškoji galia kalbėjo Liuterio lūpomis Vokietijos imperatoriui ir kunigaikščiams. Kai Dievo Žodžio šviesa apšvietė daugelį seime, Dievo Dvasia paskutinį kartą maldavo juos atsiversti. Kaip prieš daugelį amžių pilotas leido išdidumui ir populiarumui užverti širdies duris pasaulio išgelbėtojui; kaip drebantis Feliksas liepė tiesos pasiuntiniui: „šiam kartui užtenka. Gali eiti. Kai bus metas, aš tave pasišauksiu”; kaip išdidusis Agripa prisipažino: „tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti” (Apaštalų darbų 24, 25; 26, 28), tačiau nusisuko nuo Dangaus siųstos žinios - taip pasielgė Karolis, pasiduodantis žemiškajai garbei dėl politinių sumetimų, atmetęs tiesos šviesą. DK 139.2
Po visą miestą plito gandai apie rezgamas prieš Liuterį pinkles, paskalos kėlė didelį susijaudinimą. Reformatorius įsigijo daug draugų, kurie, žinodami klastingą Romos žiaurumą visiems, išdrįsusiems iškelti viešumon jos bjaurumus, nusprendė išgelbėti reformatorių. Šimtai kilmingųjų prisiekė ginti jį. Ne vienas atvirai pasmerkė imperatoriaus raštą, liudijantį ištikimybę Romos valdžiai. Ant namų vartų ir viešose vietose atsirado užrašai - vieni smerkiantys, kiti - palaikantys Liuterį. Viename jų buvo užrašyti tik išmintingo Saliamono žodžiai: „Vargas tau, šalie, kurios karalius jaunuolis.” (Mokytojo 10, 16) Visoje Vokietijoje pasireiškęs visuotinis liaudies pritarimas Liuteriui įtikino ir imperatorių, ir seimą, kad bet koks reformatoriui parodytas neteisingumas sukels pavojų imperijos ramybei ir net sostui. DK 139.3
Nors Frydrichas Saksonietis išlaikė dirbtinį santūrumą, rūpestingai slėpdamas savo tikruosius jausmus reformatoriui, bet jis budriai saugojo Liuterį, stebėdamas visus jo ir jo priešų žingsnius. Buvo ir tokių, kurie net nebandė slėpti savo simpatijų Martynui Liuteriui. Jį lankė kunigaikščiai, grafai, baronai ir kiti įžymūs asmenys, pasauliečiai ir dvasininkai. „Mažas reformatoriaus kambarėlis, - rašė Spalatinas, - negalėjo sutalpinti visų lankytojų, kurie ateidavo pas jį.” * Žmonės žiūrėjo į jį tarsi jis būtų daugiau nei žmogus. Net ir tie, kurie nepriėmė jo mokymo, žavėjosi tuo neapsimestiniu nuoširdumu, kuris skatino reformatorių verčiau mirti nei išduoti sąžinę. DK 140.1
Kai kurie atkakliai stengėsi priversti Liuterį siekti kompromiso su Roma. Didikai ir kunigaikščiai įtikinėjo, jei ir toliau jis laikysis savo nuostatos, kuri prieštarauja Bažnyčiai ir seimui, greitai bus išvytas iš šalies ir niekur nebus saugus. Liuteris atsakė: „Kristaus Evangelija negali būti skelbiama be pasipriešinimo. [...] Kodėl baimė ir pavojus turėtų atskirti mane nuo Viešpaties ir nuo Dievo Žodžio, kuris yra vienintelė tiesa? Ne, aš geriau paaukosiu savo gyvybę, savo kūną ir kraują.” ** DK 140.2
Vėliau jį vėl ragino paklusti imperatoriaus sprendimui, nes tada jam nieko nereikės bijoti. Atsakydamas Liuteris pareiškė: „Aš sutinku visa širdimi, kad imperatorius, kunigaikščiai ir net paprasti krikščionys patyrinėtų mano raštus ir pareikštų apie juos savo nuomonę. Tačiau su viena sąlyga: jie turėtų vadovautis Dievo Žodžiu kaip matu. Žmonėms nieko kito nelieka - tik paklusti Šventajam Raštui. Neprievartaukite mano sąžinės, nes ji yra surišta ir suvaržyta šventojo rašto.” * DK 140.3
Į panašų kreipimąsi Liuteris atsakė: „AŠ sutinku atsisakyti apsauginio rašto. AŠ atiduodu save ir savo gyvybę į imperatoriaus rankas, tačiau niekada neatsisakysiu Dievo Žodžio!” ** Jis sutiko paklusti Visuotinio bažnyčios susirinkimo sprendimui, bet tik su sąlyga: susirinkimas turėtų priimti sprendimą, kuris atitiktų Šventąjį Raštą. jis pridūrė: „Kiekvienas krikščionis gali spręsti apie Dievo Žodį ir tikėjimą taip kaip popiežius ir milijonas susirinkimų.” *** DK 141.1
Ir draugai, ir priešai pagaliau įsitikino, kad tolesnės pastangos priversti reformatorių išsižadėti bergždžios. DK 141.2
Jei reformatorius būtų nusileidęs nors dėl vieno dalyko, šėtonas ir jo angelai būtų laimėję. Tačiau jo nepajudinamas tvirtumas leido išlaisvinti Bažnyčią ir pradėti naują ir geresnę erą. Vieno žmogaus įtaka, kuris savarankiškai išdrįso analizuoti tikėjimo dalykus, turėjo paveikti Bažnyčią ir pasaulį ne tik tuo metu, bet ir ateityje. Liuterio tvirtumas ir ištikimybė suteiks stiprybės tiems, kurie patirs panašius dalykus iki pat laikų pabaigos. Dievo galia ir didybė aukščiau žmogiškųjų sprendimų, aukščiau šėtono galybės. DK 141.3
Imperatorius liepė Liuteriui greitai grįžti namo; jis žinojo, kad po šio dėmesio netrukus seks jo pasmerkimas. Grėsmingi debesys pakibo virš jo, tačiau kai jis išvyko iš Vormso, jo širdis buvo kupina džiaugsmo ir gyriaus. „Pats velnias, - rašė jis, - saugojo popiežiaus tvirtovę, tačiau Kristus padarė joje plačią angą, todėl šėtonas buvo priverstas pripažinti, kad Viešpats yra galingesnis už jį.” **** DK 141.4
Išvykęs iš Vormso ir norėdamas, kad jo tvirtumas nebūtų palaikytas maištu, Liuteris parašė imperatoriui laišką. „Dievas, širdžių Tyrėjas, yra mano liudytojas, - rašė jis, - aš pasiruošęs nuoširdžiausiai paklusti imperatoriaus didenybei garbėje ir negarbėje, gyvenime ir mirtyje be jokių išimčių, išskyrus Dievo Žodį, kuriuo žmogus ir gyvena. Aš nelaužysiu ištikimybės imperatoriui, nes praradimas ar laimėjimas šiuo atveju neturi reikšmės išgelbėjimui. Kai kalbama apie amžinuosius interesus, Dievas nenori, kad žmogus paklustų žmogui. Toks paklusimas dvasiniuose reikaluose yra tikrasis garbinimas, o garbinti reikia tik Kūrėją.” * DK 141.5
pakeliui į namus Liuteris buvo sutinkamas dar širdingiau nei keliaudamas į Vormsą. Aukštieji dvasininkai sveikino nuo Bažnyčios atskirtą vienuolį, o civiliai valdytojai pagerbė žmogų, kurį pasmerkė imperatorius. Jo prašė sakyti pamokslus ir, nepaisydamas imperatoriaus draudimo, jis vėl kilo į sakyklą. „AŠ niekados neprisiekiau surakinti Dievo Žodį, - sakė jis, - ir niekados to nepadarysiu.” ** DK 142.1
Netrukus po Liuterio išvykimo iš Vormso popiežiaus šalininkai įkalbėjo imperatorių išleisti ediktą, nukreiptą prieš reformatorių. Šiuo įsakymu Martynas Liuteris buvo pavadintas „tikru šėtonu žmogaus pavidalu, vilkinčiu vienuolio sutana.” *** Imperatorius paskelbė, kad pasibaigus apsauginio rašto galiojimo laikui, bus imtasi priemonių sustabdyti Liuterio veiklą. Visiems buvo draudžiama priglausti jį, duoti jam gerti ar valgyti, žodžiais ar darbais, viešai ar slapta padėti jam ar palaikyti jį. Jį turėjo sučiupti, kad ir kur jis būtų, ir pristatyti valdžiai. Jo šalininkai taip pat turėjo būti įkalinti, o jų turtas konfiskuotas. Jo raštai turi būti naikinami ir, galiausiai, visi, kurie drįstų pasipriešinti šiam įsakymui, taip pat turi būti pasmerkti. Saksonijos kurfiurstas ir kiti draugiškai Liuteriui nusiteikę kunigaikščiai išvyko iš Vormso paskui reformatorių, todėl imperatoriaus įsakymas gavo seimo pritarimą. Dabar Romos šalininkai šventė pergalę. Jie manė, kad Reformacijos likimas jau galutinai išspręstas. DK 142.2
Šią kritišką valandą Dievas suteikė savo tarnui galimybę išsigelbėti. Budri akis sekė Liuterio žingsnius, nuoširdi ir kilni širdis ryžosi jį išgelbėti. Buvo aišku, kad Romą patenkins tik reformatoriaus mirtis, tik pasislėpęs jis galėjo nepatekti liūtui į nasrus. Dievas suteikė Frydrichui Saksoniečiui išminties rasti būdą, kaip jį išsaugoti. padedant tikriems draugams Frydricho tikslas buvo pasiektas, Liuteris buvo paslėptas ir nuo draugų, ir nuo priešų. Grįždamas į namus, jis buvo sulaikytas, atskirtas nuo savo palydovų ir paskubomis pervežtas per mišką į Vartburgo pilį, nuošalią kalnų tvirtovę. Jo pagrobimas ir paslėpimas buvo taip apgaubti paslapties skraiste, kad net pats Frydrichas ilgą laiką nežinojo, kur dingo Liuteris. tai buvo sąmoningai slėpta. Kol kunigaikštis nežinojo, kur yra Liuteris, jis negalėjo atskleisti paslapties. jam pakako žinoti, kad reformatorius yra saugus, ir tuo jis buvo patenkintas. DK 142.3
praėjo pavasaris, vasara ir ruduo, atėjo žiema, o Liuteris vis dar buvo „kalinys”. Aleandras ir jo padėjėjai džiūgavo, kad evangelijos šviesa, atrodė, lyg jau užgesinta. tačiau reformatorius pildė savo žibintą iš tiesos lobyno, ir šviesa turėjo suspindėti dar ryškiau. DK 143.1
saugiai gyvendamas draugiškoje aplinkoje Vartburge, Liuteris kurį laiką džiaugėsi savo pasitraukimu iš mūšio ir sąmyšio. tačiau jis ilgai negalėjo pasitenkinti ramybe ir poilsiu. pripratęs prie aktyvaus gyvenimo ir atkaklios kovos, jis sunkiai pakėlė neveiklumą. tomis vienatvėje praleistomis dienomis jį jaudino Bažnyčios padėtis, todėl jis nusiminęs sušuko: „Deja! nėra nė vieno šiomis Viešpaties rūstybės dienomis, kuris stotų kaip uola prieš jį, kad išgelbėtų izraelį!” * DK 143.2
reformatorius mąstė apie save ir ėmė baimintis, kad bus apkaltintas bailumu, nes pasitraukė iš kovos. jis priekaištavo sau dėl neveiklumo ir nuolaidžiavimo, nors kiekvieną dieną padarydavo daugiau nei sugebėtų vienas žmogus. jo plunksna nuolatos dirbo. Liuterio priešai puoselėjo viltį, kad privertė jį nutilti, tačiau jie buvo nemaloniai nustebinti ir sutrikdyti, sužinoję, kad jis dar tęsia darbą. Daugybė jo traktatų plito po visą Vokietiją. neįkainojama jo dovana tautiečiams buvo naujojo testamento vertimas į vokiečių kalbą. iš savo kalnuoto patmo jis beveik ištisus metus skelbė evangeliją, smerkdamas žmonių nuodėmes ir paklydimus. DK 143.3
Dievas atitraukė savo tarną iš viešojo gyvenimo scenos ne tik tam, kad apsaugotų Liuterį nuo priešų pykčio ar leistų jam ra miai gyventi, Viešpats siekė kilnesnių tikslų. Kalnų prieglobsčio vienumoje ir nežinomybėje Liuteris buvo atskirtas nuo žemiškojo prieraišumo ir meilikavimų. Taip jis buvo apsaugotas nuo išdidumo ir pernelyg didelio savim pasitikėjimo, ką dažnai atneša sėkmė. Kentėjimai ir pažeminimas paruošė jį saugiai žengti į svaiginamas aukštumas, į kurias buvo taip staiga iškeltas. DK 143.4
Kai žmonės džiaugiasi laisve, kurią jiems atneša tiesa, jie linkę garbinti tuos, kuriuos Dievas pašaukė sutraukyti paklydimų ir prietarų grandines. Šėtonas siekia nukreipti žmonių mintis ir jausmus nuo Dievo į žmonių darbus. Jis skatina garbinti tik įrankį ir ignoruoti Dievo ranką, kuri vadovauja visiems įvykiams. Dažnai taip giriami ir gerbiami religiniai vadovai nustodavo matyti savo priklausomybę nuo Dievo ir pernelyg pasitikėjo savimi. jie pradėjo vadovauti žmonių protui ir sąžinei, kurie to ir laukė, užuot pasitikėję Dievo Žodžiu. Reformos darbas dažnai sustodavo, nes jos šalininkai puoselėdavo panašią dvasią. Dievas troško apsaugoti reformaciją nuo šio pavojaus. jis norėjo, jog šis darbas būtų pažymėtas ne žmogaus, o Dievo antspaudu. Žmonių akys buvo nukreiptos į Liuterį kaip į tiesos aiškintoją, todėl jis buvo atitrauktas į šalį, kad visų akys nukryptų į amžinąjį tiesos Kūrėją. DK 144.1
*****