Didžioji Kova
5. Džonas Viklifas
Prieš Reformaciją buvo labai mažai Biblijos egzempliorių, tačiau Dievas neleido, kad Jo Žodis visiškai išnyktų. Dievo Žodžio tiesos negalėjo būti visą laiką slepiamos. Dievas galėjo lengvai sutraukyti grandines, surakinusias gyvybės Žodį, kaip kitados atidarė kalėjimo duris bei geležinius vartus, kad išlaisvintų savo tarnus. Įvairiose Europos šalyse Dievo Dvasia paragino žmones ieškoti tiesos kaip paslėpto lobio. apvaizdos vadovaujami, didžiai susidomėję jie tyrinėjo šventojo rašto puslapius. jie norėjo išvysti šviesą bet kuria kaina. NOTC jie ne viską aiškiai suprato, bet pajėgė suvokti taip ilgai slėptą tiesą. Kaip dangaus pasiuntiniai jie ėjo į priekį. Žmonės stengėsi sutraukyti paklydimų ir prietarų grandines, kvietė pakilti ir ginti savo laisvę melo pavergtuosius. DK 66.1
per šimtmečius Dievo Žodis buvo liudijamas kalbomis, kurias mokėjo tik apsišvietę, išsilavinę žmonės. išimtis buvo valdiečiai. Tačiau atėjo laikas išversti šventąjį raštą, kad jis pasiektų įvairių šalių žmones, o jie galėtų jį turėti gimtąja kalba. Vidurnaktis praėjo: tamsos valandos pamažu tolo, ir daugelyje šalių pasirodė artėjančios aušros ženklai. DK 66.2
XiV a. anglijoje sužibo „rytinė reformacijos žvaigždė”. Džonas Viklifas buvo reformų šauklys ne tik anglijai, bet ir visam krikščioniškam pasauliui. Didysis protestas prieš romą, kurį jam buvo leista išreikšti, negalėjo būti nutildytas. Jo kalbos skatino kovoti, o prasidėjusi kova baigėsi žmonių, Bažnyčių ir tautų išvadavimu. DK 66.3
Džonas Viklifas turėjo humanitarinį išsilavinimą. Viešpaties baimė buvo jo išminties pradžia. Koledže jaunuolis pasižymėjo nuoširdžiu pamaldumu, stulbinančiais sugebėjimais ir didele erudicija. Trokšdamas žinių, jis siekė susipažinti su kiekviena mokslo šaka. Viklifas perprato ir suvokė scholastinę filosofiją, bažnyčios kanonus ir civilinę teisę. Vėlesnei jo veiklai labai pravertė jaunystėje įgytos žinios. nuodugniai susipažinęs su spekuliatyvine filosofija, jis sugebėjo atskleisti jos klaidas, o valstybinės ir bažnytinės teisės studijos parengė jį didžiajai kovai už civilinę ir tikėjimo laisvę. jis mokėjo naudotis Dievo Žodžio ginklu, buvo išsilavinęs ir gerai suprato scholastų samprotavimo metodus. jo talentas, žinių kraitis ir kruopštumas pelnė draugų ir priešų pagarbą. jo šalininkai didžiavosi, kad jų lyderis buvo žymus tautos protas, o jo priešai negalėjo teigti, kad jis yra silpnas ir nemokša, ir niekinti reformos pagrindų. DK 67.1
Dar besimokydamas koledže Džonas Viklifas pradėjo tyrinėti šventąjį Raštą. tais laikais biblija buvo užrašyta senovės kalbomis, tik mokyti žmonės galėjo atrasti tiesos šaltinį, kuris buvo neprieinamas bemoksliams. taip buvo parengtas kelias Viklifo ateities darbui - reformatoriaus darbui. Išsimokslinę žmonės tyrinėjo Dievo Žodį ir atrado jame atskleistą didžiąją tiesą apie visiems skirtą Dievo malonę. Pažinę tiesą žmonės stengėsi atskleisti ją kitiems. DK 67.2
Kai Viklifo dėmesys nukrypo į Šventąjį Raštą, jis pradėjo jį kruopščiai tyrinėti. Atkakliai dirbti Džonas išmoko mokyklose. Jis buvo ištroškęs žinių, jo poreikio negalėjo patenkinti nei filosofijos, nei bažnyčios mokslo tyrinėjimas. Dievo Žodyje jis rado tai, ko anksčiau atkakliai ieškojo. Čia jis sužinojo apie Išgelbėjimo planą ir pažino Kristų kaip vienintelį Dievo ir žmonių Tarpininką. Viklifas pasišventė tarnauti Kristui ir nusprendė skelbti sužinotas tiesas. DK 67.3
Kaip ir vėlesni reformatoriai Džonas Viklifas savo darbo pradžioje nenumatė, kuo jis baigsis. Jis ne tyčia stojo prieš Romą, tačiau atsidavimas tiesai vertė šį žmogų priešintis paklydimams. Juo aiškiau Viklifas pastebėdavo popiežijos paklydimus, juo uoliau jis skelbė Biblijos tiesas. Jis pamatė, kad Roma atsisakė Dievo Žodžio dėl žmonių papročių, todėl be baimės kaltino dvasininkiją, kad ji atmetė šventąjį raštą, ir reikalavo, kad biblija būtų sugrąžinta žmonėms, o jos autoritetas bažnyčioje būtų atstatytas. Viklifas buvo gabus ir nuoširdus mokytojas, iškalbingas pamokslininkas; jo kasdienis gyvenimas patvirtino skelbiamas tiesas. Šventojo Rašto pažinimas, įžvalgus protas, nepriekaištingas gyvenimas, nepalenkiama drąsa ir teisingumas užtikrino jam visuotinę pagarbą ir pasitikėjimą. Daugelis žmonių jautė nepasitenkinimą savo tikėjimu, nes matė vyraujančias Romos bažnyčios nedorybes, todėl jie džiaugsmingai sveikino Viklifo skelbiamas tiesas. Tačiau popiežininkų vyresnybė labai užpyko, kai pamatė, jog šis reformatorius turi didesnę nei jų įtaką. DK 67.4
Džonas Viklifas įžvalgiai atskleisdavo paklydimus ir daugybę Romos daromų piktadarybių. būdamas karaliaus rūmų klebonu, jis drąsiai išdėstė savo požiūrį į mokesčius, kurių popiežius reikalavo iš Anglijos monarcho. Džonas aiškino, kad popiežiaus pasikėsinimas į pasaulietinių valdovų valdžią prieštarauja sveikam protui ir Dievo apreiškimui. popiežiaus reikalavimai kėlė didelį pasipiktinimą, todėl Viklifo mokymas atitiko vyraujančias nuotaikas. Karalius ir didikai susivienijo. Jie pasipriešino popiežiaus diktatui ir atsisakė mokėti mokesčius. Taip popiežiaus primatui Anglijoje buvo suduotas ganėtinai stiprus smūgis. DK 68.1
Kitas blogis, su kuriuo ilgai ir ryžtingai kovojo šis Reformacijos veikėjas, buvo elgetaujančių vienuolių ordinai. Elgetaujančių vienuolių, kurie ardė tautos didybę ir gerovę, Anglijoje atsirado be galo daug. Jų neigiamą įtaką juto ūkis, švietimas, elgesio normos. Dykinėjantys, elgetaujantys vienuoliai alino žmonių išteklius ir menkino naudingo darbo reikšmę. jaunimas buvo demoralizuojamas. Dėl elgetaujančių vienuolių įtakos daugelis stojo į vienuolynus, nes norėjo gyventi taip kaip jie. jaunuoliai, paneigdami tėvų valią, palikdavo namus ir pradėdavo bastūnų gyvenimą. Vienas ankstyvųjų Romos bažnyčios tėvų pareiškė, kad vienuolių įsipareigojimai svarbesni už sūnaus meilę ir pareigą: „jeigu tu pamatytum prie savo durų slenksčio verkiantį ir dejuojantį tėvą, ar nuogą savo motinos kūną, kuri nešiojo tave po širdim ir maitino krūtimi, tu privalai sutrypti juos ir skubiai žengti tiesiai pas Kristų.” Dėl šio „siaubingo nežmoniškumo”, taip vėliau šią nuostatą apibūdino Martynas Liuteris, „dvelkiančio labiau vilkų ir tironų elgesiu, o ne krikščionių ir žmonių”, vaikų širdys atbuko tėvų ašaroms*. Taip popiežininkų vyresnybė kaip ir senovės fariziejai Dievo liepimą pavertė niekais dėl savojo papročio. Dėl to iširdavo šeimos, tėvai netekdavo savo vaikų. DK 68.2
NCT universitetų studentai susiviliodavo melagingomis vienuolių kalbomis ir stodavo į jų ordinus. Vėliau daugelis gailėdavosi dėl šio žingsnio, nes pamatė, kad sužlugdė savo gyvenimą ir sukėlė tėvams širdgėlą. Tačiau, patekus į spąstus, nebuvo įmanoma atgauti laisvę. Daugelis tėvų, bijodami vienuolių įtakos, atsisakė siųsti sūnus į universitetus, todėl didžiuosiuose mokymo centruose gerokai sumažėjo studentų. Mokymo lygis smuko, įsivyravo nemokšiškumas. DK 69.1
popiežius suteikė šiems vienuoliams įgaliojimus klausytis išpažinties ir atleisti nuodėmes. Tai virto didžiulio blogio šaltiniu. Norėdami kuo daugiau pasipelnyti, vienuoliai buvo pasirengę nedelsdami atleisti nuodėmes, todėl į juos kreipdavosi įvairūs nusikaltėliai, suklestėjo baisiausios ydos. ligoniai ir vargšai buvo palikti kentėti, o dovanos, turėjusios patenkinti jų reikmes, atitekdavo vienuoliams, kurie grasindami reikalaudavo iš žmonių išmaldos ir kaltino bedieviškumu tuos, kurie neaukodavo vienuoliams. Nepaisant tariamojo neturto, vienuolynai nuolatos lobo, o didingi pastatai ir turtingi stalai dar akivaizdžiau pabrėžė didėjantį tautos skurdą. Maloniai leisdami laiką, vietoj savęs rinkti išmaldos jie siųsdavo neišprususius žmones, kurie pasakodavo gudriai išgalvotas pasakas, legendas apie stebuklus ir kvailino jais tikinčius. Vienuoliai kėlė savo autoritetą, naudodamiesi minių prietaringumu. Jie tikino žmones, kad jų religinė pareiga - pripažinti popiežiaus viršenybę, garbinti šventuosius ir dovanoti vienuolių ordinui dovanas, - pasak jų, taip reikia užsitikrinti vietą danguje. DK 69.2
Mokyti ir pamaldūs žmonės bergždžiai stengėsi reformuoti vienuolijų veiklą. Tačiau Viklifas, būdamas nepaprastai įžvalgus, pakirto pačias blogio šaknis. Jis paskelbė, kad pati vienuolynų sistema klaidinga ir ją reikėtų panaikinti. Kilo diskusijos, prasidėjo svarstymai. Daugelis, matydami besibastančius po šalį ir pardavinėjančius popiežiaus indulgencijas vienuolius, ėmė abejoti, ar nuodėmių atleidimą galima įsigyti už pinigus. Jie ėmė svarstyti: kad būtų atleista, reikia prašyti Dievą, o ne Romos popiežių. 25 Daugelį jaudino beribis vienuolių godumas. Žmonės kalbėjo, kad „vienuoliai ir romos kunigai baigia mus suėsti kaip vėžys. Dievas turi mus išgelbėti, nes kitaip tauta žus.” * Norėdami nuslėpti savo godumą, elgetaujantys vienuoliai teigė, kad seka Išgelbėtojo pavyzdžiu, nes Jėzus ir Jo mokiniai taip pat gyveno iš žmonių išmaldos. toks tvirtinimas atsigręžė prieš juos pačius, nes daugelis žmonių pradėjo ieškoti tiesos šventajame rašte, o to mažiausiai troško roma. Žmonių mintys nukrypo į tiesos šaltinį, kurį nuo jų ilgai slėpė. DK 70.1
Džonas Viklifas pradėjo rašyti ir leisti traktatus, nukreiptus prieš vienuolius, tačiau per daug nesivėlė į ginčus, o norėjo nukreipti žmonių mintis į Biblijos mokslą ir jos Autorių. Viklifas paskelbė, kad atleisti nuodėmes ar atskirti nuo bažnyčios negali nei popiežius, nei paprasti kunigai. Joks žmogus negali būti atskirtas nuo bažnyčios, nebent jį pasmerktų Dievas. Kitaip Viklifas negalėjo nuversti tos milžiniškos dvasinės ir žemiškos valdžios organizacijos, kurią sukūrė popiežius ir kuri buvo įkalinusi milijonus žmonių sielų ir kūnų. DK 70.2
Džonas Viklifas buvo pakviestas ginti Anglijos karūnos teises nuo romos pretenzijų. paskirtas karališkuoju pasiuntiniu, jis dvejus metus praleido Nyderlanduose, vesdamas derybas su popiežiaus įgaliotiniais. ten jis bendravo su dvasininkais iš prancūzijos, italijos, ispanijos. užsienyje jis sužinojo daug įdomių, bet viešai neskelbiamų dalykų. tai labai pravertė jo tolesnei veiklai. bendraudamas su popiežiaus rūmų atstovais, Viklifas suprato tikrąjį Bažnyčios hierarchijos būdą ir siekius. Sugrįžęs į Angliją, jis dar ryžtingiau skelbė savo ankstesnius tvirtinimus, jog Romos dievai - tai išdidumas, apgavystės ir godumas. DK 70.3
Viename savo traktatų apie popiežiaus mokesčius Viklifas pasakė: „Jie atima iš mūsų šalies pinigus, kurie galėtų atitekti vargstantiems. be to, kiekvienais metais iš karaliaus iždo išleidžiama tūkstančiai markių 26 sakramentams ir kitiems dvasiniams dalykams; visa tai yra prakeikta simonijos 27 erezija, o visas krikščioniškasis pasaulis verčiamas jai pritarti ir palaikyti ją. jeigu mūsų karalystėje ir būtų kalnai aukso, o nė vienas žmogus, išskyrus išpuikusius pasauliečius, duoklės dvasininkams rinkėjus, nieko neimtų iš šių kalnų, tai laikui bėgant auksas vis vien pasibaigtų, nes jie ima iš mūsų pinigus, bet nieko neduoda, tik užtraukia Dievo prakeikimą už savo simfoniją.” * DK 71.1
sugrįžęs į angliją, Džonas Viklifas buvo paskirtas į Latervortą. Tai liudijo, kad monarchas buvo nepatenkintas jo kalbomis. Viklifo įtaka buvo juntama ir karaliaus rūmuose, ir tautos gyvenime. DK 71.2
popiežius greitai pradėjo grasinti. Į angliją buvo nusiųstos trys bulės. Jos atkeliavo į universitetą, karaliui ir prelatams 28 - visos reikalavo imtis staigių ir ryžtingų priemonių, kad nutildytų erezijos skelbėją. ** Prieš pasirodant bulėms, vyskupai patraukė Viklifą į teismą. Du įtakingiausi kunigaikščiai lydėjo jį į teismą, o liaudis apsupo pastatą ir stengėsi patekti į vidų. Minia taip išgąsdino teisėjus, kad teismo procesas buvo laikinai atidėtas, o kaltinamajam leista ramiai išeiti. Kiek vėliau Eduardas III, kurį prelatai, pasinaudoję jo senyvu amžiumi, stengėsi nuteikti prieš reformatorių, mirė, o Viklifo buvęs gynėjas tapo karalystės regentu. 29 DK 71.3
pasiekusios Angliją bulės kategoriškai įpareigojo suimti ir nuteisti eretiką. Jos tiesiogiai nurodė nubausti Viklifą mirtimi ant laužo. Atrodė, kad Viklifas greit taps Romos įniršio auka. Tačiau Tas, kuris savo tarnui senovėje pasakė: „Nebijok, [...] Aš esu tavo skydas“(Pradžios 15, 1), vėl ištiesė ranką, kad apgintų savąjį tarną. Mirė ne reformatorius, o popiežius, kuris stengėsi sunaikinti reformatorių. Grigalius XI mirė, o dvasininkai, kurie buvo susirinkę į Viklifo teismą, išsiskirstė. DK 71.4
Dieviškoji Apvaizda vadovavo įvykiams taip, kad įsigalėtų Reformacija. po popiežiaus Grigaliaus Xi mirties buvo išrinkti du besirungiantys popiežiai. 30 Dabar jau dvi kovojančios jėgos, kiekviena teigianti savo neklystamumą, reikalavo paklusti. Viena kvietė tikinčiuosius padėti kariauti su kita, siųsdama baisius prakeiksmus priešams ir žadėdama atlygį savo rėmėjams. Tai labai susilpnino popiežiaus valdžią. priešiškos grupuotės kariavo tarpusavyje, todėl Viklifas galėjo atsipūsti. popiežiai vienas kitą dažnai prakeikdavo, kaltino būtais ir nebūtais nusikaltimais. Buvo išlieta daug kraujo, nes kiekvienoje pusėje kovėsi paprasti žmonės, kurie tenkino prieštaringas vadų pretenzijas. Nusikaltimai ir paskalos užtvindė bažnyčią. TUO metu reformatorius, tyliai pasitraukęs į Latervorto parapiją, uoliai dirbo, stengdamasis nukreipti žmones nuo besivaržančių popiežių pas Jėzų, ramybės Kunigaikštį. DK 72.1
skilimo priežastis buvo nesantaika ir sugedimas, jie paruošė kelią reformacijai ir padėjo žmonėms suprasti, kas iš tikrųjų buvo popiežiaus valdžia. savo traktate „on the schism of the popes“(„apie popiežių schizmą”) Viklifas ragino žmones pagalvoti, ar šie du popiežiai buvo neteisūs, kai vienas kitą vadino antikristu. „Dievas, - rašė jis, - negalėjo leisti, kad velnias valdytų tik vieną iš jų, tačiau [...] padalijo juos, kad žmonės Kristaus vardu galėtų lengviau nugalėti juos abu.” * DK 72.2
Kaip ir dieviškasis Mokytojas, Džonas Viklifas skelbė Evangeliją neturtingiems. Nepasitenkinęs šviesos skleidimu vien kukliuose Latervorto parapijos namuose, jis nutarė, kad Evangelija turi pasiekti visas Anglijos dalis. Norėdamas įgyvendinti savo siekį, iš paprastų, atsidavusių Dievui žmonių jis suorganizavo grupę pamokslininkų. Tie žmonės mylėjo tiesą ir norėjo, kad ji kuo plačiau paplistų. Šie vyrai ėjo visur: mokė turgavietėse, didelių miestų gatvėse ir kaimo takeliuose. Jie ieškojo pagyvenusių, sergančių bei neturtingų ir skelbė jiems Gerąją naujieną apie Dievo malonę. DK 72.3
Būdamas Oksfordo universiteto profesoriumi, Džonas Viklifas skelbė Dievo Žodį auditorijose. Jis taip ištikimai aiškino studentams tiesą, kad net gavo „Evangelijos daktaro” titulą. Tačiau didžiausias jo darbas būtų šventojo Rašto vertimas į anglų kalbą. savo kūrinyje „on the truth and Meaning of scripture“(„Apie šventojo rašto tiesą ir reikšmę”) jis pareiškė, kad ketina išversti bibliją. tuomet visi Anglijos gyventojai galėtų perskaityti apie nuostabius Dievo darbus gimtąja kalba. DK 73.1
tačiau staiga Viklifo darbas nutrūko. Nors neturėjo nė šešiasdešimties metų, bet nepaliaujamas darbas, studijos ir priešų puolimai atsiliepė Džono jėgoms, jis be laiko paseno ir sunkiai susirgo. Ši žinia labai pradžiugino vienuolius. Dabar jie galvojo, kad reformatorius labai gailėsis, kad kenkė bažnyčiai, todėl nuskubėjo į jo buveinę išklausyti išpažinties. Keturių religinių ordinų atstovai ir keturi civiliai pareigūnai susirinko prie mirštančio žmogaus patalo. DK 73.2
„Jau atsėlina mirtis, - sakė jie, - prisimink savo kaltes ir mūsų akivaizdoje atsiimk žodžius, kuriais mus įžeidei.” Reformatorius klausėsi tylėdamas, po to pamojo tarnui, kad jį pasodintų lovoje ir, įsmeigęs žvilgsnį į žmones, kurie laukė jo atgailos, tvirtu balsu, kuris taip dažnai priversdavo juos sudrebėti, pasakė: „Aš nemirsiu, aš gyvensiu ir vis atskleisiu blogus elgetaujančių vienuolių poelgius.” * DK 73.3
Nustebę ir susigėdę vienuoliai išskubėjo iš kambario. DK 73.4
Džono Viklifo žodžiai išsipildė. Jis gyveno, kad savo tėvynainiams įdėtų į rankas galingiausią iš visų ginklų prieš Romą - bibliją. Tai Dangaus priemonė, padedanti išlaisvinti ir šviesti žmones, atskleisti jiems Evangeliją. Atliekant šį darbą reikėjo įveikti daug didelių kliūčių. Viklifas jautė senatvės negalią; jis suvokė, kad jam liko gyventi tik keleri metai. Nors matė pasipriešinimą, bet padrąsintas Dievo Žodžio pažadų, jis be baimės ėjo į priekį. Protingas, didelę gyvenimo patirtį turintis žmogus, ypatingai saugomas Dievo Apvaizdos buvo parengtas šiam didžiausiam darbui. Tuo metu, kai visas krikščioniškasis pasaulis gyveno sumaištyje, reformatorius, gyvendamas Latervorto parapijos namuose, nekreipė dėmesio į aplink siaučiančią audrą ir pradėjo savo darbą. DK 73.5
Pagaliau pirmasis Biblijos vertimas į anglų kalbą buvo baigtas. Dievo Žodis tapo prieinamas visai Anglijai. Dabar reformatorius nebijojo nei kalėjimo, nei laužo, nes įdėjo į anglų rankas žiburį, kurio šviesos niekas neužgesins. Išversdamas bibliją, jis nutraukė nemokšiškumo ir blogio grandines, išlaisvino ir pakėlė savo šalį taip, kaip nesugebėjo nė viena pergalė mūšio lauke. DK 74.1
Tuo metu dar nebuvo žinomas spausdinimas, todėl biblija galėjo būti dauginama tik lėtu ir varginančiu darbu. Žmones labai sudomino ši Knyga ir jie norėjo ją įsigyti, todėl daugelis noriai įsijungė į perrašinėjimo darbą, bet patenkinti paklausą buvo sunku. Kai kurie turtingesni pirkėjai norėjo visos biblijos, kiti pirko tik atskirus skyrius. Daugeliu atvejų kelios šeimos susidėdavo ir įsigydavo vieną egzempliorių. taigi Viklifo biblija pasiekė žmonių namus per trumpą laiką. DK 74.2
Naujas žinojimas išlaisvino žmonių protus, kuriuos iki tol valdė popiežiaus mokslas. Dabar Viklifas mokė žymiausių protestantizmo pamatinių tiesų - išsigelbėjimo tikėjimu Kristumi tiesos ir vien tik Šventojo Rašto teisingumo tiesos. Jo siųstieji pamokslininkai platino Bibliją kartu su reformatoriaus raštais. Jie dirbo sėkmingai, atnaujintą tikėjimą priėmė beveik pusė Anglijos gyventojų. DK 74.3
Šventojo Rašto pasirodymas išgąsdino Bažnyčios vadovus. Jie turėjo susidurti su galingesne nei Viklifas galia, prieš ją ginklai buvo bejėgiai. Tuo metu Anglijoje nebuvo įstatymo, draudžiančio skaityti Bibliją, nes niekada anksčiau ji nebuvo išleista gimtąja kalba. Vėliau tokie įstatymai buvo išleisti ir jų buvo griežčiausiai laikomasi. Tuo tarpu, nepaisant kunigų pastangų, buvo palanki proga skleisti Dievo Žodį. DK 74.4
Popiežininkų vyresnybė vėl pradėjo planuoti, kaip nutildyti reformatorių. Tris kartus iš eilės buvo nesėkmingai mėginta jį nuteisti. Pirmą kartą vyskupų susirinkimas paskelbė Viklifo raštus eretiškais ir, patraukę jaunąjį karalių Ričardą II į savo pusę, gavo karališkąjį įsakymą įkalinti visus, kurie laikysis pasmerktojo mokymo. DK 74.5
Tačiau Viklifas kreipėsi į parlamentą. Jis drąsiai kaltino Bažnyčios hierarchiją prieš tautos tarybą ir atskleidė didžiulius piktnaudžiavimus, kuriems pritardavo Bažnyčia. Labai įtikinamai jis vaizdavo popiežių ydas ir kaltino juos valdžios uzurpavimu. Jo priešai įsiuto. iki tol Viklifo draugai ir rėmėjai nusileisdavo ir paklusdavo, buvo tikimasi, kad ir pats reformatorius, senyvo amžiaus, vienišas ir be draugų, nusilenks karūnai ir tiarai. 31 Bet nugalėtas buvo ne jis, o popiežininkai. parlamentas, paveiktas karštos Viklifo kalbos, panaikino persekiojimo ediktą, ir reformatorius vėl buvo laisvas. DK 74.6
pagaliau Viklifas buvo patrauktas į teismą trečią kartą. Dabar jis stojo prieš aukščiausiąjį karalystės dvasininkijos tribunolą. Čia erezijai nebus rodoma jokia malonė. pagaliau Roma švęs pergalę, o reformatoriaus veikla bus sustabdyta - taip galvojo popiežininkai. Jeigu jiems pavyktų įgyvendinti savo tikslą, Viklifas būtų priverstas išsižadėti savo mokslo arba sudegti ant laužo. DK 75.1
Tačiau Džonas Viklifas neišsižadėjo, bet ir neapsimetinėjo. Jis drąsiai gynė savo mokymą ir atmetė puolančiųjų kaltinimus. Negalvodamas apie save, apie savo padėtį, nekreipdamas dėmesio į aplinkybes, jis priminė klausytojams Dievo teismą ir pasvėrė jų sofistines apgavystes amžinosios tiesos svarstyklėmis. Salėje, kurioje vyko teismas, buvo juntama Šventosios Dvasios galia. Dievas taip paveikė klausytojus, kad, rodos, jie negalėjo pajudėti iš vietos. Kaip strėlės iš Viešpaties strėlinės, reformatoriaus žodžiai pervėrė jų širdis. Kaltinimą erezija Viklifas nukreipė į pačius kaltintojus. Kodėl, klausė jis, jie drįsta skleisti savo paklydimus, kodėl, siekdami naudos, naudojasi Dievo malone. DK 75.2
Galiausiai jis pasakė: „Pagalvokite, su kuo jūs kovojate? Su senu žmogumi, kuris stovi ant mirties slenksčio? Ne! Jūs kovojate su Tiesa, o ši Tiesa yra už jus stipresnė, ir ji nugalės jus. ” * - Tai pasakęs, jis išėjo iš susirinkimo, ir nė vienas priešas nebandė jo sulaikyti. DK 75.3
Džono Viklifo darbas buvo beveik atliktas; tiesos vėliava, kurią jis taip ilgai nešė, greitai galėjo iškristi iš jo rankos, tačiau jis dar kartą turėjo paliudyti Evangeliją. Tiesą reikėjo paskelbti pačioje nuodėmės karalystės tvirtovėje. Viklifas buvo patrauktas į teismą prieš popiežiaus tribunolą Romoje, kur taip dažnai buvo liejamas šventųjų kraujas. Nors jis suvokė gresiantį pavojų, bet būtų paklusęs iškvietimui. Tik paralyžiaus priepuolis sukliudė jo kelionę. Nors Roma negalėjo išgirsti jo balso, bet jis galėjo perteikti savo žodžius raštu. Reformatorius nusiuntė popiežiui pagarbų, krikščioniška dvasia parašytą laišką, tačiau jame išreiškė aiškų priekaištą popiežiaus sosto išdidumui ir dirbtiniam iškilmingumui. DK 75.4
Jis rašė: „Iš tikrųjų džiaugiuosi, galėdamas atverti ir paskelbti kiekvienam žmogui tikėjimą, kurio laikausi, o ypač Romos vyskupui, kuris, kaip aš manau, yra teisingas ir nuoširdus, todėl patvirtins mano tikėjimo pagrįstumą, o jei aš klystu, nurodys mano paklydimus. DK 76.1
pirmiausia aš galvoju, kad Kristaus Evangelija yra svarbiausia Dievo Įstatymo dalis. [...] Turint omeny, kad Romos vyskupas yra Kristaus vietininkas žemėje, mano manymu, jam, labiau nei kitiems, turėtų galioti evangelijos Įstatymas. Kristaus mokinių didingumą sudaro ne žemiškas garbingas vardas ar šlovė, bet siekis kuo tiksliau atitikti Kristaus gyvenimą ir charakterį. [...] Kristus savo žemiškame gyvenime buvo neturtingiausias Žmogus. jis atsisakė žemiškos garbės ir valdžios. [...] DK 76.2
joks nuoširdus tikintysis neturi sekti nei popiežiumi, nei kitu šventuoju, nes jie negyvena taip kaip jėzus Kristus. Petras ir Zebediejaus sūnūs, užuot sekę Kristumi, troško žemiškos garbės ir tuo nusižengė, todėl niekas neturi sekti šiuo pavyzdžiu. DK 76.3
popiežius turi palikti žemišką valdymą pasaulietinei valdžiai, o pats turi mokyti visą dvasininkiją, nes taip darė Kristus ir jo mokiniai. jei suklydau taip kalbėdamas, aš nuolankiai pasiruošęs priimti bet kokią bausmę, jei iškils toks būtinumas; jei galėčiau, atvykčiau pas Romos vyskupą. Tačiau Viešpats nusprendė kitaip, ir aš turiu Dievo klausyti labiau negu žmonių.” DK 76.4
Baigdamas jis rašė: „Melskimės mūsų Dievui, kad jis taip paveiktų mūsų popiežių urboną Vi, jog jis galėtų savo gyvenimu ir būdu kartu su dvasininkija sekti Viešpačiu jėzumi Kristumi; ir kad jie galėtų veiksmingiau mokyti žmones, kurie ištikimai sektų jais.” * taigi Viklifas nurodė popiežiui ir kardinolams Kristaus nuolankumą ir kuklumą. jis parodė visam krikščioniškajam pasauliui skirtumą tarp jų ir dieviškojo mokytojo, kurio atstovais jie dėjosi. Jis buvo tikras, kad už ištikimybę sumokės gyvybe. Norėdami jį sunaikinti, karalius, popiežius ir vyskupai susivienijo; buvo akivaizdu, kad jau po kelių mėnesių jis atsidurs ant laužo. Tačiau jo drąsa buvo nepalaužiama. jis klausė: „Kodėl jūs manote, kad kankinio vainikas toli nuo jūsų? tik pradėkite skelbti Kristaus Evangeliją išpuikusiems prelatams, ir jūs neišvengsite mirties. ar dėl to turiu gyventi ir tylėti? [...] niekada! tekrinta ant manęs smūgis, aš laukiu jo.” * DK 76.5
tačiau Dievo apvaizda saugojo savo tarną. Vyras, kuris visą gyvenimą drąsiai gynė tiesą, kasdien rizikavo savo gyvybe, neturėjo tapti savo priešų neapykantos auka. Džonas Viklifas niekada nesislėpė, kad apsisaugotų, jo skydas buvo Viešpats. ir dabar, kai jo priešai buvo tikri, kad auka jų rankose, Dievo ranka paslėpė jį neprieinamoje vietoje. Ruošdamasis dalyti komuniją Latervorto bažnyčioje, Viklifas sukniubo ir po kurio laiko mirė. DK 77.1
Dievas pavedė Viklifui savo darbą. jo lūpomis Viešpats skelbė tiesos Žodį ir saugojo jį, kad žmonės galėtų išgirsti. Reformatoriaus gyvybė buvo išsaugota, o darbai tęsiami tol, kol buvo padėti pamatai dideliam reformacijos darbui. DK 77.2
Džonas Viklifas išėjo iš ankstyvųjų viduramžių tamsos. Kai jis klojo reformos pamatus, nebuvo jokių raštų, kuriais galėtų remtis. pakviestas kaip ir jonas Krikštytojas įvykdyti ypatingą užduotį, jis tapo naujosios eros šaukliu. tačiau jo pateikta pamatinių tiesų sistema buvo vieninga ir išbaigta, vėlesnių laikų reformatoriai nepralenkė jo, o kai kurie ir neprilygo. pamatai buvo padėti giliai ir buvo tokie stiprūs, kad pastatytasis ant jų pastatas stovėjo tvirtai ir nepriekaištingai. tiems, kurie ėjo po jo, nieko nereikėjo keisti. DK 77.3
Galingas judėjimas, kurio priekyje ėjo Viklifas, turėjo išvaduoti sąžinę ir protą bei išlaisvinti tautas. jo ištakos slypėjo Biblijoje. ji buvo tas palaimingos srovės šaltinis, kuris gyvybės vandeniu tekėjo nuo XiV a. Džonas Viklifas pripažino šventąjį raštą ir buvo visiškai įsitikinęs, kad jis - Dievo valios įkvėptasis apreiškimas, tikėjimo taisyklė ir gyvenimo matas. Reformatorius buvo išmokytas laikyti romos bažnyčią dieviškuoju, neabejotinai teisingu autoritetu ir be abejonių priimti per tūkstantį metų sukurtą mokslą ir papročius. Tačiau jis nusisuko nuo viso to, kad paklustų šventam Dievo Žodžiui - autoritetingam šaltiniui, ir ragino žmones jį pripažinti. Viklifas teigė, kad ne Bažnyčios žodis, kurį skelbia popiežius, o Dievo balsas, atskleistas Jo Žodyje, yra vienintelis autoritetas. Jis aiškino, kad Biblija tiksliai išreiškia Dievo valią. Be to, tik pati Biblija gali paaiškinti save, todėl kiekvienas žmogus, tyrinėdamas ją, gali pats sužinoti savo pareigas. Taip jis kreipė žmonių mintis nuo popiežiaus ir Romos bažnyčios Dievo Žodžio link. DK 77.4
Viklifas - vienas didžiausių reformatorių. Nedaugelis jo sekėjų pasižymėjo tokiu intelekto platumu, minties aiškumu, sugebėjo taip tvirtai palaikyti ir drąsiai ginti tiesą. Pirmasis reformatorius tyrai gyveno, stropiai mokėsi ir dirbo, buvo doras ir sąžiningas, siekė panašėti į Kristų meile ir ištikimu tarnavimu. Jis turėjo visas gerąsias savybes ir mokėjo jomis naudotis ir tuomet, kai aplink tvyrojo intelekto tamsa ir moralės sugedimas. DK 78.1
Džono Viklifo charakteris liudija auklėjančią ir keičiančią Šventojo Rašto galią. Tokiu jį padarė Biblija. Siekis suvokti didžiąsias apreiškimo tiesas suteikia mums žvalumo ir energijos. Taip lavėja mūsų protai, didėja įžvalgumas, tampame pajėgūs priimti reikiamus sprendimus. Biblijos tyrinėjimas kilnina kiekvieną mintį, jausmą ir troškimą, suteikia tvirtumo ketinimams, drąsos, kantrybės, pakelia dvasią, tobulina charakterį ir apvalo sielą nuo nuodėmių. Rimtas ir pagarbus Šventojo Rašto tyrinėjimas susieja tyrinėtojo protą su beribe Išmintimi, pasaulis įgyja kilnesnių žmonių, pasižyminčių guvesniais proto sugebėjimais. „Tavo žodžių aiškinimas apšviečia, pamoko įžvalgos net neišmanėlius”, - sako psalmininkas. (Psalmė 119, 130) DK 78.2
Viklifo mokslas sparčiai plito. Jo sekėjai, vadinami viklifitais ir lolardais 32, nešdami Evangelijos šviesą išraižė visą Angliją ir nukeliavo į kitas šalis. Mirus vadui, pamokslininkai dirbo dar ryžtingiau, minios žmonių susiburdavo jų pasiklausyti. Tarp atsivertusiųjų buvo nemažai kilmingų žmonių, jiems pritarė net karalienė. 33 Daugelyje vietų pasikeitė žmonių gyvenimo būdas, o stabmeldiški katalikybės simboliai buvo pašalinti iš bažnyčių. Tačiau greitai negailestinga persekiojimų banga užgriuvo tuos, kurie drįso pripažinti Bibliją savo vadovu. Anglijos monarchai, siekiantys Romos pagalba sustiprinti savo valdžią, nedvejodami paaukojo reformatorius. Pirmą kartą Anglijos istorijoje Evangelijos skelbėjai buvo pasmerkti mirti ant laužo. Kankiniai buvo žudomi vienas po kito. Persekiojami, paskelbti už įstatymo ribos, kankinami tiesos gynėjai galėjo išsakyti savo skausmą tik Galybių Viešpačiui. Gaudomi kaip bažnyčios priešai ir karalystės išdavikai, jie tęsė savo darbą slaptose vietose, rasdami prieglobstį kukliuose neturtingųjų namuose, o dažnai slapstydamiesi net urvuose ir olose. DK 78.3
Nepaisydamas persekiotojų įniršio, ramus, nuoširdus, rimtas ir kantrus protesto balsas buvo nukreiptas prieš religinį pagedimą ir jo aidas buvo girdimas per amžius. To meto krikščionys žinojo tiesą tik iš dalies, tačiau jie išmoko mylėti ir paklusti Dievo Žodžiui bei kantriai už jį kentėjo. Kaip ir apaštalų laikais, daugelis paaukojo savo žemiškąjį turtą dėl Kristaus. Tie, kurie galėjo gyventi savo namuose, maloniai dalijosi pastoge su persekiojamais broliais, o kai patys būdavo ištremiami, nuolankiai priimdavo tremtinio dalią. tiesa, tūkstančiai, išgąsdinti persekiotojų įtūžio, išsipirkdavo laisvę. Jie paaukodavo savo tikėjimą ir išeidavo iš kalėjimų apsirengę atgailautojų apdaru, kad parodytų savo išsižadėjimą. Tačiau daugelis - ir kilmingieji, ir paprasti žmonės - be baimės liudijo tiesą požemių kalėjimų celėse, lolardų bokštuose 34, buvo kankinami ir deginami, bet džiaugėsi esą verti dalyvauti Jo kančiose. DK 79.1
Popiežininkams nepasisekė atsikratyti Džono Viklifo iki jo mirties, bet ir po mirties jis nedavė jiems ramybės. Konstanco Visuotinis Bažnyčios susirinkimas nutarė daugiau nei keturiasdešimt metų po Viklifo mirties iškasti jo kaulus ir viešai sudeginti, o pelenus išbarstyti į šalia tekantį upelį. „Sis upelis, - sako senas rašytojas, - nuplukdė jo pelenus į Aivoną, Aivonas - į Severną, Severnas - į jūrą, o toliau - į didžiausius vandenynus. Taigi Džono Viklifo pelenai tapo jo mokymo, kuris paplito visame pasaulyje, simboliu.” * Jo priešai net nesuvokė savo piktavališko poelgio reikšmės. DK 79.2
Džono Viklifo darbų dėka Janas Husas iš Bohemijos 35 atskleidė daug katalikybės paklydimų ir pradėjo reformatoriaus veiklą. Taip šiose dviejose šalyse, esančiose toli viena nuo kitos, buvo pasėta tiesos sėkla. Iš bohemijos mokslas paplito po kitas šalis. Žmonių mintys buvo nukreiptos į seniai užmirštą Dievo Žodį. Dievo ranka ruošė kelią Didžiajai Reformacijai. DK 80.1
*****