Didžioji Kova

41. Žemės Nuniokojimas

„Jos [Babelės] nuodėmės pasiekė dangų, ir Dievas prisiminė jos piktenybes. [...] Dvigubai sumaišykite taurę, kurią jums ji maišė. Kiek ji puikavo ir lėbavo, tiek jai paruoškite kentėjimų ir nuliūdimo, nes ji savo širdyje kalba: ‘AŠ sėdžiu kaip karalienė, nesu našlė ir liūdesio nematysiu.’ Todėl vieną dieną ją apniks negandos - mirtis, gedulas, badas, ir ji bus sudeginta ugnimi, nes galingas Viešpats Dievas, kuris nuteisė ją. Babelės verks ir raudos žemės karaliai, kurie buvo su ja ištvirkavę bei lėbavę, [...] jos kentėjimų išgąsdinti, aimanuoja: ‘Vargas, vargas, didysis mieste! Babele, galingasis mieste, per valandą įvyko tavo teismas!’” (Apreiškimo 18, 5-10) DK 565.1

„Žemės pirkliai, kurie pralobo iš nežabotos jos prabangos, stovės iš tolo, išsigandę jos kentėjimų, verks ir gedės: ‘Vargas, vargas didžiajam miestui, vilkėjusiam ploniausia drobe, purpuru, raudonu drabužiu, išsipuošusiam auksu, brangakmeniais ir perlais. Per vieną valandą niekais virto šitokie lobiai!’” (Apreiškimo 18, 3. 15-17) DK 565.2

Tokios bausmės kris ant Babelės Dievo rūstybės dieną. Ji pripildė savo piktybių saiką. Išmušė jos valanda - ji pribrendo sunaikinimui. DK 565.3

Kai Dievo balsas išvaduos Jo tautą, skausmingai praregės tie, kurie didžiojoje gyvenimo kovoje prarado viską. Kol buvo malonės laikas, jie buvo apakinti šėtono apgavysčių - tuo jie pateisina nuodėmingą savo gyvenimo būdą. Turtingieji didžiavosi savo pranašumu prieš tuos, kurie buvo mažiau privilegijuoti, - tačiau turtus jie įsigijo, pažeisdami Dievo Įstatymą. Alkano jie nepamaitino, nuogo - neaprengė, elgėsi neteisingai, nemėgo būti gailestingi. Jie ieškojo būdų, kaip išaukštinti save ir laimėti aplinkinių pagarbą. Iš jų atimta visa jų galia ir stiprybė, dabar jie palikti skurstantys ir beginkliai. Su siaubu jie stebi, kaip naikinami stabai, kuriuos jie garbino labiau nei Kūrėją. Jie parsidavė už žemiškus turtus bei malonumus ir nesistengė tapti turtingi pas Dievą. Pasekmės: gyvenimas sugriautas, malonumai virto tulžimi, jų nieko neverti turtai supuvo. Tai, kas buvo kaupta visą gyvenimą, - nušluota akimirksniu. Turtingieji aprauda savo didingus rūmus, išžarstytą auksą ir sidabrą. Jų skundus nutildo baimė, nes kartu su stabais turės žūti patys. DK 565.4

Nedorėliai sielvartauja ne dėl to, kad nesirūpino artimu ir nepaisydami Dievo gyveno nuodėmingai, bet todėl, kad Dievas nugalėjo. Jie rauda dėl to, kas įvyko, bet neatgailauja dėl savo nedorumo. Jei tik galėtų, jie visais įmanomais būdais siektų būti nugalėtojais. DK 566.1

Pasaulis mato, kad tie patys žmonės, iš kurių jie tyčiojosi, juokėsi ir kuriuos troško sunaikinti, per marą, audras ir žemės drebėjimus išlieka nenukentėję. Tas, kuris Jo Įstatymo laužytojams yra ryjanti ugnis, savo tautai yra saugi užuovėja. DK 566.2

Dvasininkas, paaukojęs tiesą tam, kad įgytų žmonių palankumą, dabar atpažįsta savo mokymų poveikį. Akivaizdu, kad visažinė akis sekė jį, kai jis stovėdavo sakykloje, vaikščiodavo gatvėmis, bendraudavo su žmonėmis įvairiomis aplinkybėmis. Kiekvienas sieloje kilęs jausmas, kiekviena parašyta eilutė, kiekvienas ištartas žodis, kiekvienas poelgis, paskatinęs žmones ieškoti ramybės melo prieglaudoje, buvo sėkla, nešanti pražūtį. Dabar, žvelgdamas į apgailėtinus, nelaimingus, prarastus žmones, jis mato pjūtį. DK 566.3

Viešpats sako: „Dukters, Mano tautos, žaizdas jie tik apgydo, kartodami: ‘Viskas gerai! Viskas gerai!’ - nors nėra gerai. Jūs melu prislėgėte teisiųjų širdis, nors Aš nebuvau jų prislėgęs, ir pakurstėte nedorėlius nesigręžti nuo jų nedoro kelio, idant išgelbėtų savo gyvybę. Vargas ganytojams, kurie klaidina ir išblaško Mano ganyklos avis! [...] Aš bausiu jus už jūsų nedorus darbus. Vaitokite, ganytojai, ir aimanuokite! Dulkėse raitykitės, kaimenės vadai, nes atėjo jūsų skerdynių metas, ir jūs krisite kaip rinktiniai avinai. jokios užuovėjos nebus ganytojams nei kur gelbėtis kaimenės vadams.” (Jeremijo 8, 11; Ezechielio 13, 22; Jeremijo 23, 1—2; 25, 34—35) DK 566.4

Dvasininkai ir liaudis mato, kad jie palaikė neteisingus santykius su Dievu. jie supranta, kad maištavo prieš visų teisingų ir dorų įsakymų autorių. Dieviškųjų įsakų nepaisymas davė pradžią tūkstančiams nelaimių, vaidų, neapykantos ir blogio protrūkių, žemė tapo vienu didžiuliu kovos lauku, viena ištvirkimo lindyne. štai toks reginys dabar iškyla prieš tuos, kurie atmetė tiesą ir pasirinko meilę nuodėmei. Žodžiais neįmanoma išreikšti to ilgesio, kuris užvaldė neklusniuosius ir neištikimuosius dėl to, ką jie prarado amžiams - amžinąjį gyvenimą. Žmonės, kuriuos pasaulis garbino už jų talentus ir iškalbą, dabar mato daiktus tikrojoje šviesoje. Jie supranta, ko neteko, nusižengę Įstatymui, puola po kojomis tiems, kurių ištikimybę jie niekino bei išjuokė ir pripažįsta, kad Dievas juos mylėjo. DK 567.1

Žmonės mato, kad jie buvo apgauti. Jie kaltina vienas kitą, kad atėjo į pražūtį, bet susivienija, labiausiai smerkdami dvasininkus ir pateikdami jiems sunkiausius kaltinimus. Neištikimieji skelbėjai pranašavo patinkančius dalykus, jie skatino klausytojus apleisti Dievo Įstatymą ir persekioti tuos, kurie jo šventai laikėsi. Dabar šie mokytojai iš nevilties išpažins visam pasauliui savo apgaules ir klaidingą darbą. Minios bus įtūžusios. „Mes pražuvome! - šauks jie. - Ir jūs kalti dėl mūsų žūties.” Žmonės nusigręš nuo netikrų ganytojų. Tie patys, kurie anksčiau jais labiausiai žavėjosi, dabar siunčia siaubingiausius prakeiksmus. Tos pačios rankos, kurios kadaise karūnavo laurų vainikais, pakils juos sunaikinti. Kalavijai, turėję žudyti Dievo tautą, dabar bus panaudoti naikinti jos priešams. Visur vyksta kova ir liejasi kraujas. DK 567.2

„Visus žemės gyventojus ligi pačių jos pakraščių apima sąmyšis, nes VIEŠPATS kaltina tautas, teisia visą žmoniją; nedorėliai bus atiduoti kalavijui.” (Jeremijo 25, 31) Šešis tūkstančius metų vyko didžioji kova. Dievo Sūnus ir Jo dangiškieji pasiuntiniai kovojo su piktojo jėga, kad perspėtų, apšviestų ir išgelbėtų žmogaus vaikus. Dabar kiekvienas yra apsisprendęs. Nedorėliai visiškai susivienijo su šėtonu kovai prieš Dievą. Atėjo laikas Dievui apginti trypiamo Įstatymo autoritetą. Dabar kova vyksta ne tik su šėtonu, bet ir su žmonėmis. „VIEŠPATS kaltina tautas [...]; nedorėliai bus atiduoti kalavijui.” DK 567.3

Išgelbėjimo ženklu bus pažymėti tie, kurie dūsauja ir rauda dėl čia daromų piktybių. Dabar išleidžiamas mirties angelas, pranašo Ezechielio regėjime vaizduojamas vyrais su mirtinais ginklais rankose, kuriems įsakyta: „Žudykite ir naikinkite senius, vaikinus ir merginas, mažylius ir moteris, bet nelieskite nė vieno, kuris turi tavo ženklą; - pradėkite nuo Mano Šventyklos!” - sako pranašas. „Ir jie pradėjo nuo seniūnų, kurie buvo priešais Namus.” (Ezechielio 9, 1-6) Pirmiausia bus žudomi tie, kurie apsimetė esą dvasiški žmonių sargybiniai. Netikrieji sargybiniai kris pirmieji. Nebus nei gailesčio, nei pasigailėjimo. Vyrai, moterys, merginos ir mažyliai žus kartu. DK 568.1

„Žiūrėk, VIEŠPATS ateina iš savo būsto bausti žemės gyventojų už jų kaltes. Žemė atidengs kraują, kuris buvo ant jos pralietas, ir nebeslėps savo užmuštųjų. O rykštė, kuria VIEŠPATS nuplaks visas tautas, kariaujančias su Jeruzale, bus tokia: jų kūnai supus jiems bestovint ant kojų, jų akys išpus akiduobėse ir liežuviai jiems supus burnose. Tą dieną VIEŠPATS sukels tokį didelį sąmyšį, kad kiekvienas žmogus stvers kaimyno ranką, ir kiekvieno žmogaus ranka bus pakelta prieš kaimyno ranką.” (kaijo 26, 21; Zacharijo 14, 12-13) Beprotiškoje kovoje su savo pačių piktomis aistromis, išsiliejus Dievo malone neatmieštam įniršiui, kris nedori žemės gyventojai: kunigai, valdovai, turtuoliai ir vargšai, kilmingi ir žemo luomo žmonės. „Tą dieną tie, kuriuos VIEŠPATS nužudė, gulės išmėtyti po visą pasaulį, nuo vieno krašto iki kito. Niekas jų neraudos, niekas nerinks nuo žemės ir nelaidos.” (Jeremijo 25, 33) DK 568.2

Kristaus antrojo atėjimo metu bedieviai bus nušluoti nuo žemės paviršiaus. Juos sunaikins Jo burnos kvėpavimas ir Jo šlovės apsireiškimas. Kristus pasiima savo tautą į Dievo miestą ir žemė ištuštėja - gyventojų joje nebelieka. „Štai VIEŠPATS niokoja žemę ir daro ją dyką, apverčia aukštyn kojomis ir išblaško jos gyventojus. Žemė bus siaubte nusiaubta ir niokote nuniokota, nes taip nusprendė VIEŠPATS. [...] Žemė suteršta joje gyvenančiųjų, nes jie nesilaikė įstatymų, pažeidė įstatus, sulaužė amžinąją Sandorą. Todėl ryja žemę prakeiksmas, jos gyventojai kenčia bausmę už savo kaltes. Todėl jie blykšta iš baimės, ir gyvų žmonių liks tik nedaugelis.” (Izaijo 24, 1. 3. 5—6) DK 568.3

Visa žemė atrodo tarsi apleista negyvenama dykuma. Visur išsibarstę per žemės drebėjimą sugriautų miestų ir kaimų griuvėsiai, su šaknimis išrautų medžių nuolaužos, uolų atplaišos, išmestos iš jūros ar išplėštos iš pačios žemės. Ten, kur kalnai skylinėjo iš pašaknių, atsivėrė plačios bedugnės. DK 569.1

Dabar įvyks tai, kas išpranašauta paskutinei iškilmingai Permaldavimo dienai. Kai šventų švenčiausioje pamaldos baigdavosi ir aukos už nuodėmes kraujas pašalindavo iš šventyklos visas izraelio nuodėmes, tada Dievo akivaizdon būdavo atvedamas atpirkimo ožys ir prieš visą bendruomenę vyriausiasis kunigas išpažindavo „virš jo visas izraelitų kaltes ir visus jų nusižengimus, visas jų nuodėmes sudėdamas ožiui ant galvos.” (Kunigų 16,21) Panašiai Permaldavimo darbui pasibaigus dangiškoje šventykloje, Dievo dangiškųjų angelų ir atpirktųjų minios akivaizdoje Dievo tautos nuodėmės bus sukrautos ant šėtono, jis bus paskelbtas kaltas už visą blogį, kurį kitus skatino daryti. Kaip atpirkimo ožys būdavo išsiunčiamas į negyvenamą dykumą, taip ir šėtonas bus ištremtas į apleistą žemę - negyvenamą ir niūrią dykumą. DK 569.2

Apaštalas Jonas Apreiškime pranašauja šėtono tremtį ir chaosą bei nuniokojimą, kurie ištiks žemę. Jis skelbia, kad tokia būsena tęsis tūkstantį metų. Supažindinęs su Viešpaties antrojo atėjimo ir bedievių sunaikinimo vaizdais, pranašas tęsia: „Ir aš išvydau angelą, nužengiantį iš dangaus, laikantį rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę. Jis nutvėrė slibiną - senąją gyvatę, kuri yra velnias ir šėtonas, surišo jį tūkstančiui metų ir įmetė į bedugnę, užrakino ją ir iš viršaus užantspaudavo, kad nebegalėtų suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Paskui jis turės būti atrištas trumpam laikui.” (Apreiškimo 20, 1—3) DK 569.3

Sąvoka bedugnė simbolizuoja žemę chaoso ir tamsos būklėje, tai paaiškėja iš kitų šventojo Rašto vietų. Apie žemės būseną pradžioje Biblijos aprašymai sako, kad „žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę.” (Pradžios 1, 2) pranašystė sako, kad žemė bus grąžinta atgal į pradinę būseną. Žvelgdamas į ateitį, į didžiąją Dievo dieną, pranašas Jeremijas skelbia: „pažiūrėjau į žemę, ir štai ji nualinta ir dyka! Žvelgiau į dangų, ir nebuvo jame šviesos! pažiūrėjau į kalnus, ir štai jie drebėjo, o visos kalvos svyravo priekin ir atgal! Žvalgiausi, ir štai nebuvo žmonių; net padangių paukščiai buvo išskridę! pažiūrėjau, ir štai derlinga žemė buvo tapusi dykuma; visi jos miestai - griuvėsiai prieš VIEŠPATĮ, sunaikinti Jo aitraus pykčio.” (Jeremijo 4, 23—26) DK 570.1

Tūkstantį metų čia bus šėtono ir jo piktųjų angelų gyvenamoji vieta. prikaustytas prie žemės, jis negalės pasiekti kitų pasaulių, kad gundytų ir vargintų tuos, kurie niekada nenupuolė. Jis yra sukaustytas, nes neliko nieko, kam galėtų reikšti savo galią. Jis negali dirbti apgaudinėjimo ir naikinimo darbo, kuris daug amžių buvo vienintelis jo malonumas. DK 570.2

pranašas Izaijas, žvelgdamas į ateitį, į laiką, kai bus nuverstas šėtonas, sušunka: „Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau! Kaip tave sukniubdė ant žemės, tave, kuris išguldei tautas! Kadaise manei savo širdyje: ‘Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą. [...] prilygsiu Aukščiausiajam!’ Bet buvai nugramzdintas žemyn į šeolą, į pačias kapo gelmes. Visi, pamatę tave, sutriks; žvelgs į tave ir klaus: ‘Nejaugi čia tas žmogus, kuris sudrebino žemę ir sunaikino karalystes; kuris pavertė pasaulį dykuma, išgriovė miestus, savo belaisviams niekuomet neatvėrė kalėjimo vartų?’” (Izaijo 14, 12-17) DK 570.3

Šešis tūkstančius metų šėtono maištas drebino žemę. Jis „pavertė pasaulį dykuma, išgriovė miestus, savo belaisviams niekuomet neatvėrė kalėjimo vartų.” Šešis tūkstančius metų į jo kalėjimus buvo siunčiami Dievo žmonės. Jis būtų amžinai laikęs juos nelaisvėje, bet Kristus sudaužė grandines ir išlaisvino belaisvius. DK 570.4

Dabar šėtonas neturi galios netgi nedorėliams ir jis lieka vienas su piktaisiais angelais, kad ant jų išsilietų nuodėmės atneštas prakeikimas. „Visi tautų karaliai guli garbingai, kiekvienas savo kape. Bet tu neturi kapo; tavo lavonas išmestas pūti [...]. Kadangi siaubei savo kraštą ir žudei savo žmones, tu nebūsi palaidotas kaip kiti karaliai!” (Izaijo 14, 18-20) DK 570.5

Tūkstantį metų šėtonas klajos po nuniokotą žemę ir matys maišto prieš Dievo Įstatymą pasekmes. TUO metu jis stipriai kankinsis. anksčiau nuolat aktyviai veikdamas jis neturėjo laiko susimąstyti. tačiau dabar, kai atimta galia, jis paliktas apgalvoti, kokį vaidmenį atliko nuo pat sukilimo prieš Dangaus valdžią pradžios. pasibaisėjęs jis žvelgė į baisią ateitį, kai turės kentėti už visą padarytą blogį ir bus nubaustas už nuodėmes, kurias kitus skatino daryti. DK 571.1

Dievo tautai šėtono nelaisvė atneš laimę ir džiaugsmą. pranašas sako: „tą dieną, kai VIEŠPATS suteiks tau atilsį nuo kančios ir baimių, nuo nuožmios vergijos, kurioje vergavai, tu užtrauksi patyčių giesmę babilono karaliui [simbolizuojančiam šėtoną]: tai priėjo liepto galą engėjas! [...] VIESPATS sutrupino nedorėlių lazdą, tironų skeptrą, kuris pliekė žmones įnirtingai be perstojo, smaugė tautas žiauria priespauda.” (Izaijo 14, 3-6) DK 571.2

per tūkstantį metų tarp pirmojo ir antrojo prisikėlimo vyks bedievių Teismas. Apaštalas paulius nurodo, kad tai įvykis, prasidedantis po Kristaus antrojo atėjimo. „tad neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. tuomet kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo.” (1 Korintiečiams 4, 5) pranašas Danielius skelbia, kad atėjo ilgaamžis ir padarė nuosprendį aukščiausiojo šventiesiems. (žr. Danieliaus 7, 22) Šiuo metu teisieji viešpataus kaip Dievo karaliai ir kunigai. apaštalas jonas apreiškime sako: „AŠ pamačiau sostus ir į juos sėdančius, ir jiems buvo pavesta teisti. [...] jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir viešpataus su juo tūkstantį metų.” (Apreiškimo 20, 4. 6) tai bus tuo laiku, kai, anot apaštalo pauliaus, šventieji teis pasaulį. (1 Korintiečiams 6, 2) Kartu su Kristumi jie teis nedorėlius, lygindami jų poelgius su Įstatymo knyga, su biblija, kiekvieną bylą spręsdami pagal darbus, atliktus gyvenant kūne. tada pagal darbus bus skiriama bausmė, kurią nedorėlis turi iškęsti. nuosprendis bus įrašytas prieš kiekvieną vardą mirties knygoje. DK 571.3

Taip pat šėtoną ir piktuosius angelus teis Kristus ir Jo tauta. Apaštalas Paulius sako: „Ar nežinote, kad mes teisime angelus.” (1 Korintiečiams 6, 3) apaštalas judas skelbia, kad „taip pat ir tuos angelus, kurie neišlaikė savo prakilnumo, bet paliko savo buveinę, jis laiko sukaustytus amžinais pančiais tamsybėje didžiosios dienos teismui.” (Judo 6) DK 572.1

pasibaigus tūkstančiui metų, įvyks antrasis prisikėlimas. tada iš mirusiųjų bus prikelti nedorėliai ir stos prieš Dievą, kad būtų teisiami kaip parašyta. todėl apaštalas jonas, apibūdindamas apreiškime teisiųjų prisikėlimą, sako: „Visi kiti mirusieji neatgijo iki pasibaigiant tūkstančiui metų.” (Apreiškimo 20, 5) pranašas Izaijas apie nedorėlius skelbia: „jie bus suvaryti į krūvą, tarsi belaisviai duobėje. jie bus uždaryti kalėjime ir po ilgo laiko gaus bausmę.” (Izaijo 24, 22) DK 572.2

*****