Didžioji Kova

30. Šėtono Ir Žmogaus Priešiškumas

„Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną.” (Pradžios 3, 15) Dievo nuosprendis, paskelbtas šėtonui po žmogaus nuopuolio, kartu buvo ir pranašystė, apimanti visus amžius iki laikų pabaigos ir nurodanti, kad į didžiąją kovą įsitrauks visos žmonių kartos, kurios gyvens žemėje. DK 437.1

Dievas sako: „AŠ sukelsiu priešiškumą.” šis priešiškumas nėra natūralus neapykantos jausmas. Kai žmogus sulaužė Dievo Įstatymą, jo prigimtis tapo pikta; nesutarimas tarp žmogaus ir šėtono išnyko, atsirado darna. suprantama, kad tarp nusidėjusio žmogaus ir nuodėmės autoriaus neliko jokio priešiškumo. ir vienas, ir kitas puolę tapo pikti. NUO tol didysis maištininkas neranda ramybės, jis nurimsta tiktai tada, kai pasiekia savitarpio supratimą ir jaučia pritarimą tų, kuriuos paskatino sekti savo pavyzdžiu. Dėl to puolę angelai ir nedorėliai susijungia į pavojingą draugiją. Jei Dievas nebūtų įsiterpęs, šėtonas ir žmogus būtų susivieniję prieš Dangų, o visa žmonija, užuot priešinusis šėtonui, būtų nukreipusi savo pyktį prieš Dievą. DK 437.2

šėtonas sugundė žmogų nusidėti taip, kaip kitados privertė angelus maištauti, kad galėtų užsitikrinti jų bendradarbiavimą kovodamas su Dangumi. šėtonas ir puolę angelai vienodai nekentė Kristaus. Nors dėl kitų klausimų jų nuomonės skyrėsi, tačiau jie glaudžiai susitelkė, kovodami prieš Visatos Valdovo valdžią. Kai šėtonas išgirdo, kad tarp jo ir moters, tarp jo palikuonių ir jos palikuonių kils priešiškumas, jis suprato, kad jo pastangoms morališkai nusmukdyti žmoniją atsiras kliūčių, o jėgos iš Aukštybių padedamas žmogus sugebės pasipriešinti jo įtakai. DK 437.3

šėtono neapykanta žmonijai įsiliepsnojo dar labiau, kai jis suprato, kad Kristaus dėka žmonės tapo Dievo meilės ir malonės objektai. Jis siekia sukliudyti įgyvendinti dieviškąjį žmogaus atpirkimo planą ir užtraukti Dievui negarbę, subjaurodamas ir suteršdamas jo rankų darbą. piktasis stengiasi sukelti liūdesį danguje ir pripildyti žemę sielvarto bei vargo. po to jis tvirtina, kad visas šis blogis yra žmogų sukūrusio Dievo darbo vaisius. DK 438.1

Įdiegta žmogaus širdyje Kristaus malonė sukelia priešiškumą šėtonui. Be šios keičiančios malonės, be šios atnaujinančios galios žmogus būtų šėtono belaisvis, jo tarnas, visada pasiruošęs vykdyti gaunamus įsakymus. Tačiau šis naujasis veiksnys sukelia kovą žmogaus sieloje, kurioje iki šiol vyravo ramybė. Kristaus galia įgalina žmogų pasipriešinti tironui ir uzurpatoriui. Tas, kuris liaujasi mylėjęs nuodėmę ir ima ja bjaurėtis, tas, kuris priešinasi ir nugali anksčiau audrinusius jo sielą geismus, parodo, kad jį pradėjo veikti iš aukštybių nužengusi galia. DK 438.2

priešiškumas, kuris egzistuoja tarp Kristaus ir šėtono dvasios labai ryškiai atsiskleidė tuomet, kai pasaulis priėmė jėzų. Žydai atmetė Kristų ne tik todėl, kad jis atėjo į žemę neturėdamas žemiškojo turto, išorinio iškilmingumo ir didingumo - jie matė, kad Jis turi galią, kuri su kaupu galėtų kompensuoti šių vadinamųjų pranašumų trūkumą. Nedorėlių neapykantą sukėlė Kristaus tyrumas ir šventumas. Jo pasiaukojantis gyvenimas ir nuoširdus atsidavimas buvo nuolatinis priekaištas išdidiems, jusliniams žmonėms. Tai sužadino neapykantą Dievo Sūnui. Šėtonas ir piktieji angelai susivienijo su piktais žmonėmis. Visos maištininkų jėgos buvo mestos prieš tiesos Gynėją. DK 438.3

Kristaus sekėjams rodomas toks pat priešiškumas kaip ir jų Mokytojui. Kiekvienas, supratęs pasibjaurėtiną nuodėmės pri gimtį, padedamas galios iš Aukštybių atsispiria pagundai, tai be abejonės sukelia šėtono ir jo valdinių pyktį. neapykanta tyriems tiesos principams, kaltinimai ir jos gynėjų persekiojimas egzistuos tol, kol egzistuos nuodėmė ir nusidėjėliai. tarp Kristaus sekėjų ir šėtono tarnų neįmanoma jokia santarvė. Kryžiaus pažaidos akmuo dar nepašalintas. „ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.” (2 Timotiejui 3, 12) DK 438.4

šėtono parankiniai jo vadovaujami nuolat dirba, kad sustiprintų vadovo autoritetą ir sukurtų karalystę, priešingą Dievo valdomai. turėdami tokį tikslą, jie stengiasi apgauti Kristaus sekėjus ir suvilioti juos taip, kad šie išduotų Dievą. Kaip ir jų vadas, piktojo pavaldiniai, norėdami pasiekti tikslą, klaidingai aiškina ir iškraipo šventąjį raštą. šėtonas stengėsi apjuodinti Dievą, o jo bendrininkai siekia apšmeižti Dievo tautą. ta pati dvasia, kuri nuteisė Kristų mirti, skatina nedorėlius naikinti Jo sekėjus. Visa tai išpranašauta pirmosios pranašystės: „AŠ sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos.” ši kova tęsis iki laikų pabaigos. DK 439.1

šėtonas sutelkia visas savo pajėgas ir meta visą savo galią į kovą. Kodėl jam niekas nesipriešina? Kodėl Kristaus kariai tokie apsnūdę ir abejingi? todėl, kad iš tikrųjų jie mažai tebendrauja su Kristumi ir stokoja jo Dvasios. nuodėmė jiems nėra tokia atstumianti ir bjauri, kokia ji buvo jų mokytojui. jie nesipriešina nuodėmei taip ryžtingai ir atkakliai kaip Kristus. jie nesuvokia blogio žalingumo ir nuodėmės pragaištingumo, jie nemato tikrojo tamsos kunigaikščio charakterio ir galios. šėtonui ir jo darbui taip mažai priešinamasi todėl, kad žmonės visiškai neišmano apie jo galią, piktus kėslus ir apie didelį jo kovos su Kristumi ir jo Bažnyčia mastą. Daugelis yra suklaidinti. jie nežino, kad jų priešas yra galingas karvedys, kuris valdo piktųjų angelų protus. jie nesuvokia, kad, kovodamas su Kristumi ir norėdamas sukliudyti išgelbėti sielas, piktasis gerai apgalvoja planus ir naudoja gudrius ėjimus. tie, kurie mano esą krikščionys ir netgi evangelijos skelbėjai, mažai tekalba apie šėtoną ir jo darbą, tik retkarčiais pamini jį iš sakyklos. jie žiūri pro pirštus į nuolatinės piktojo veiklos ir sėkmės įrodymus, nepaiso daugelio įspėjimų dėl jo klastingumo. Susidaro įspūdis, kad jie apskritai ignoruoja šėtono egzistavimą. DK 439.2

Nepaisant to, kad žmonės nieko nežino apie jo kėslus, budrus priešas seka kiekvieną jų žingsnį. Jis įsibrauna į kiekvienus namus, kiekvieną mūsų miestų gatvę, bažnyčias, parlamentus, teismus, visur sukelia sumaištį, apgaudinėja, gundo, užmuša vyrų, moterų ir vaikų sielas bei žudo jų kūnus, ardo šeimas, sėja neapykantą, nepamatuotą varžymąsi, nesantaiką, maištavimą ir netgi mirtį. Atrodo, kad krikščioniškasis pasaulis šiuos dalykus priima taip, tarsi jie būtų Dievo skirti ir privalo egzistuoti. DK 440.1

Sėtonas nuolat siekia pavergti Dievo tautą, laužydamas ją ir pasaulį skiriančius barjerus. senovės Izraelis buvo įtrauktas į nuodėmę, kai išdrįso užmegzti uždraustą ryšį su pagonimis. panašiai iš teisingo kelio yra išvestas ir dabartinis izraelis. „Netikintiesiems [...] šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Dievo atvaizdo - Kristaus šlovės Evangelijos šviesos.” (2 Korintiečiams 4, 4) Siūbuojami it nendrės Kristaus sekėjai yra šėtono tarnai. Neatgimusi širdis visada myli nuodėmę, turi polinkį puoselėti ir pateisinti ją, o atgimusi - neapkenčia nuodėmės ir ryžtingai priešinasi jai. Kai krikščionys pasirenka netikinčiųjų ir bedievių draugiją, jie neapsaugoti nuo gundymų. Sėtonas užsimaskuoja ir paslapčia užtraukia savo apgaulingą skraistę ant jų akių. Tada jie nebemato, kad tokia draugija skirta tam, kad jiems pakenktų. Kiekvieną kartą, sekdami pasaulio elgesiu, žodžiais ir darbais, jie vis labiau ir labiau apanka. DK 440.2

Prisiderinimas prie pasaulietinių papročių priartina Bažnyčią prie pasaulio, bet niekada nepriartina pasaulio prie Kristaus. Nuolaidžiavimas nuodėmei neišvengiamai padarys ją ne tokią atstumiančią. Tas, kuris pasirenka šėtono tarnų draugiją, greit nustos bijojęs jų viešpaties. Kai atlikdami savo pareigas mes susiduriame su išbandymais, kaip atsitiko pranašui Danieliui karaliaus rūmuose, galime būti tikri, kad Dievas apsaugos mus. Jeigu patys leidžiamės gundomi, anksčiau ar vėliau suklupsime. DK 440.3

Gundytojas dažniausiai sėkmingai veikia per tuos, kurie mažiausiai įtariami patekę į jo vergiją. Talentingi ir išsilavinę žmonės yra gerbiami, jais žavimasi, tarytum šios ypatybės galėtų atpirkti Dievo baimės trūkumą arba padėtų užsitarnauti Jo palankumą. talentai ir kultūra iš esmės yra Dievo dovanos, tačiau kai jomis tikimasi kompensuoti pamaldumo trūkumą, jos, užuot priartinusios sielą prie Dievo, atitolina nuo Jo ir tampa prakeiksmu ir spąstais. Daugelis mano, jog kultūra ir geros manieros liudija, kad jie - Kristaus. Niekados nebuvo didesnės klaidos už šią. Šios savybės turėtų puošti kiekvieną krikščionį, nes galėtų turėti galingą įtaką ir padėtų plisti tikrajai religijai. Tačiau visos šios savybės turėtų būti skirtos Dievo garbei, antraip jos bus panaudotos piktam. Kartais būna, kad gabiausias ir malonių manierų žmogus puola taip žemai, kad tampa įmantriu įrankiu šėtono rankose. Toks žmogus - daugelio papiktinimų šaltinis - tampa pavojingesnis Kristaus priešas negu neišsilavinę ir nekultūringi žmonės. DK 440.4

Nuoširdžiai melsdamasis ir suvokdamas savo priklausomybę nuo Dievo, Saliamonas įgijo išmintį, kuri kėlė viso pasaulio nuostabą ir pasigerėjimą. Kai jis nusisuko nuo savo jėgos Šaltinio ir pradėjo pasikliauti vien savimi, tapo gundytojo grobiu. Tada šio protingiausio iš karalių nuostabūs sugebėjimai pavertė jį galingu sielų žudytojo įrankiu. DK 441.1

Nors šėtonas nuolat stengiasi užtemdyti žmonių protus, krikščionys neturi užmiršti, kad grumiasi „ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.” (Efeziečiams 6, 12) Per visus amžius mums skamba įkvepiantis įspėjimas: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas.” ( žr. 1 Petro 5, 8; Efeziečiams 6, 11) DK 441.2

Nuo Adomo laikų iki mūsų dienų didysis priešas naudoja savo jėgą tam, kad engtų ir naikintų. Dabar jis ruošiasi savo paskutiniajai kovai su Bažnyčia. Visi, kurie seks Jėzumi, turės stoti į kovą su negailestingu priešu. Juo labiau krikščionis seks dieviškuoju pavyzdžiu, tuo labiau jis taps šėtono puolimo objektu. Visi, kurie aktyviai dirba Dievo darbą, stengdamiesi atskleisti šėtono apgaules ir parodyti žmonėms Kristų, galės prisijungti prie apaštalo Pauliaus liudijimo, kuris teigia, kad tarnavimas Viešpačiui reikalauja viso nusižeminimo, ašarų ir bandymų, kuriuos tenka iškęsti. ¹⁸⁰ DK 441.3

šėtonas gundė Kristų labai gudriai ir ryžtingai, tačiau nuolat pralaimėdavo. Kristus laimėjo mūsų labui, todėl pasiektos pergalės įgalina ir mus nugalėti. Kristus suteiks jėgų visiems, kurie jų trokšta. Nė vienas žmogus be savo paties sutikimo negali būti nugalėtas šėtono. Gundytojas nepajėgia paveikti žmogaus valios ar priversti sielą nusidėti. Jis gali sukelti kančias, tačiau negali suteršti žmogaus sielos. Įkvėpti Kristaus pergalės jo sekėjai turi drąsiai ir ryžtingai kovoti su nuodėme ir šėtonu. DK 442.1

*****