Didžioji Kova

27. Mūsų Laikų Atgimimai

Kur tik Dievo Žodis buvo teisingai skelbiamas, visur jis davė vaisius, kurie liudijo, kad jis yra dieviškosios kilmės. Dievo Dvasia lydėjo Jo tarnus, todėl Žodis buvo galingai skelbiamas. Nusidėjėlių sąžinė nubusdavo. „atėjusi į šį pasaulį šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ ¹⁵⁶, pasiekė slapčiausias sielos kerteles, ir išėjo aikštėn visa, kas buvo paslėpta. ¹⁵⁷ Žmonių širdis ir protus užvaldė gilus įsitikinimas, kad reikia atgailauti. Jie buvo visiškai įtikinti dėl nuodėmės, dėl teisumo ir dėl busimojo teismo. jie suprato jehovos teisingumą ir jautė siaubą dėl savo nuodėmių bei nedorumo prieš širdžių tyrėją. sielvartaudami jie klausė: „Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno?!“ ¹⁵⁸ Kai jiems vis labiau atsiskleisdavo neįkainojama golgotos kryžiaus auka už jų nuodėmes, jie suvokė, kad tik Kristaus nuopelnai gali išdildyti jų prasižengimus ir sutaikyti su Dievu. tikėdami ir nusižeminę jie priėmė Dievo avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę ¹⁵⁹, ir per jėzaus kraują gavo anksčiau padarytų nuodėmių ¹⁶⁰ atleidimą. DK 399.1

šios sielos subrandino tikrus atsivertimo vaisius. jos pradėjo tikėti, buvo pakrikštytos ir pakilo naujam gyvenimui kaip nauji kūriniai Kristuje, kad daugiau negyventų savo geismais, o tikėdami Dievo sūnų eitų jo pėdomis, atspindėtų jo charakterį, apsivalytų ir taptų tokie pat tyri kaip jis. Dabar jie pamilo tai, ko anksčiau nekentė, o pradėjo neapkęsti to, ką mylėjo. Išdidūs ir užsispyrę tapo nuolankūs ir romūs, tuščiagarbiai ir pasipūtę - rimti ir kuklūs. Niekinantys Dievą pasidarė dievobaimingi, girtuokliai tapo blaivininkai, o ištvirkėliai - skaistūs. Jie atsikratė tuščio gyvenimo. Juk krikščionis puošia „ne išorė - šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, - bet žmogaus širdies slaptuma - nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse.” (1 Petro 3, 3—4) DK 399.2

Atgimimas paskatino ištirti savo širdis ir nusižeminti prieš Dievą. Rimtai ir iškilmingai buvo kreipiamasi į nusidėjėlius, už kuriuos praliejo savo kraują Kristus. Moterys ir vyrai grūmėsi maldose su Dievu, kad išgelbėtų sielas. ¹⁶¹ Žmonių širdžių atgimimo vaisiai buvo akivaizdūs: jie nebijojo aukotis, bet džiaugėsi, kad buvo verti dėl Kristaus kęsti panieką ir išmėginimus. Žmonės matė permainas, įvykusias išpažįstančių Jėzaus vardą gyvenime. Jie darė teigiamą įtaką aplinkiniams, jie rinko su Kristumi ir sėjo Dvasiai, kad rinktųsi vaisių amžinajam gyvenimui. DK 400.1

Apie juos būtų galima pasakyti: „Jiems teko nuliūsti, bet nuliūdimas atvedė juos į atgailą. [...] Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis, o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį. Ir štai kaip tik tas nuliūdimas pagal Dievo valią pažadino jiems susirūpinimą, teisinimąsi, apmaudą, baimę, ilgesį, uolumą ir bausmę! Jie visais atžvilgiais pasirodė nesusitepę.” (žr. 2 Korintiečiams 7, 9—11) DK 400.2

Visa tai buvo Dievo Dvasios darbo vaisius. Įvykusi gyvenimo permaina liudija, kad atgaila yra tikra. Jei nusidėjėlis tesi savo pažadus, atiduoda, ką buvo paėmęs, išpažįsta nuodėmes ir myli Dievą bei savo artimą, jis gali būti tikras, kad susitaikė su Dievu. Tokie buvo praėjusių laikų religinių prabudimų rezultatai, kurie rodė, jog Dievas palaimino juos žmonių išgelbėjimo ir visos žmonijos kilninimo darbe. DK 400.3

Tačiau daug mūsų laikų atgimimų labai skiriasi nuo to dieviškosios malonės pasireiškimo, kuris ankstesniais laikais lydėjo Dievo tarnų darbą. Beje, pasireikšdavo didelis susidomėjimas, atsiversdavo daugybė žmonių ir padidėdavo Bažnyčios narių skaičius, vis dėlto negalima tvirtinti, kad žmonės iš tikrųjų dvasiškai auga. Trumpam sužibusi šviesa užgesdavo, ir užslinkdavo dar juodesnė tamsa. DK 400.4

Žinomi atgimimai per daug dažnai veikia vaizduotę, sužadina jausmus ir kelia susižavėjimą tuo, kas nauja ir stebina. Dėl to atsivertę žmonės mažai tenori klausytis Biblijos tiesų, mažai domisi pranašų ir apaštalų liudijimais. Jei pamaldos nebus kuo nors sensacingos, jos netrauks žmonių. Todėl bet kokia šviesa, reikalaujanti protingų samprotavimų, nesusilaukia atgarsio, aiškūs Dievo Žodžio įspėjimai, tiesiogiai susiję su žmonių amžinaisiais interesais, lieka neišgirsti. DK 401.1

Kiekvienai tikrai atsivertusiai širdžiai bendravimas su Dievu ir domėjimasis amžinaisiais dalykais taps didžiausiu gyvenimo tikslu. tačiau kur šių laikų bažnyčiose rasime atsidavimo Dievui dvasią? Atsivertusieji neišsižada savo išdidumo ir meilės pasauliui. jie kaip ir prieš atsivertimą nenori labiau aukotis, nešti kryžių ir sekti paskui nuolankų bei kuklų jėzų. Religija tapo bedievių ir skeptikų pajuokos objektu, nes daugelis, kurie vadinasi krikščionimis, nesilaiko jos principų. maldingumo jėga beveik pasitraukė iš daugelio bažnyčių. malonios iškylos, bažnytiniai spektakliai, mugės, prabangūs namai, savęs aukštinimas - visa tai atitraukia mintis nuo Dievo. Žemės, daiktai ir pasaulietiniai užsiėmimai taip užvaldo protą, kad amžinybės dalykams skiriamas tik menkas dėmesys. DK 401.2

Nepaisant visuotinio tikėjimo ir pamaldumo smukimo, Bažnyčiose yra ir tikrų Kristaus sekėjų. Prieš Paskutinį Dievo teismą pasireikš toks Viešpaties tautos maldingumo atgimimas, kokio nėra buvę nuo apaštalų laikų. Dievo Dvasia ir galia išsilies ant jo vaikų. Tuo metu daugelis atsiskirs nuo tų Bažnyčių, kuriose meilė pasauliui išstūmė meilę Dievui ir jo Žodžiui. Daugelis dvasininkų ir eilinių žmonių su malonumu priims didžiąsias tiesas, kurios Dievo valia bus skelbiamos tuo metu, kad parengtų žmones Viešpaties antrajam atėjimui. Tačiau žmonių priešininkas nori sukliudyti šiam darbui, todėl prieš prasidedant tokiam judėjimui jis stengsis klasta užkirsti jam kelią. Suklaidintus Bažnyčių atstovus jis pasistengs įtikinti, kad jie gavo ypatingą Dievo palaiminimą, ir prasideda didysis religinis atgimimas. Daugybė žmonių džiūgaus dėl nuostabaus Dievo darbo jų labui, o iš tikrųjų visa tai bus kitos dvasios darbas. prisidengęs religijos kauke, šėtonas stengsis išplėsti savo įtaką visam krikščioniškam pasauliui. DK 401.3

Daugelį religinių atgimimų, įvykusių pastaraisiais penkiasdešimt metų, daugiau ar mažiau veikė ta pati šėtono jėga, kuri pasireikš ir platesnio masto ateities judėjimuose. Emocinis sujaudinimas ir tiesos sumaišymas su melu padeda suklaidinti žmones. Tačiau niekas teneapsigauna. Dievo Žodžio šviesa nesunku nustatyti šių judėjimų prigimtį. Jeigu žmonės nepaiso Biblijos liudijimo, nusisuka nuo jos aiškių ir sielas tiriančių tiesų, reikalaujančių iš žmonių pasiaukojimo ir pasaulio išsižadėjimo, galima neabejotinai pasakyti, kad jie negauna Dievo palaiminimo. Ir, remiantis paties Kristaus taisykle: „jūs pažinsite juos iš vaisių” (Mato 7, 16), pasidaro aišku, kad šie judėjimai nėra Dievo Dvasios darbas. DK 402.1

per savo Žodžio tiesas Dievas atsiskleidžia žmonėms, todėl visiems, kurie jas priima, jos yra skydas nuo šėtono apgaulių. Tik šių tiesų nepaisymas atvėrė duris taip smarkiai plintančiam blogiui religiniame pasaulyje. BUVO primiršta Dievo Įstatymo kilmė ir svarba. Neteisingas Dievo Įstatymo, jo nekintamumo ir vykdymo būtinumo supratimas sąlygojo neteisingą atsivertimo ir apsivalymo nuo nuodėmių sampratą, todėl Bažnyčiose smuko pamaldumas. Stai kur svarbiausia priežastis, kodėl mūsų laikų atgimimuose nėra Dievo galios ir Dvasios. DK 402.2

pagarsėję pamaldumu skirtingų tikybų žmonės pripažįsta šį faktą ir labai dėl to apgailestauja. profesorius edvardas A. parkas, kalbėdamas apie dabarties Bažnyčiai gresiančius pavojus, taikliai pažymi: „Vienas pavojaus šaltinis yra tas, kad iš sakyklos nebegirdimi raginimai paklusti Dievo Įstatymui. Anksčiau sakykla buvo sąžinės balso aidas. [...] praeityje mūsų garsiausių pamokslininkų žodžiai buvo kupini iškilmingo didingumo, nes jie sekė Mokytojo pavyzdžiu, išaukštindami Įstatymą, jo įsakymus ir draudimus. jie be paliovos primindavo du svarbiausius principus: Įstatymas yra Dievo tobulybės atspindys, todėl nemylintis Įstatymo žmogus nemyli ir evangelijos, nes Įstatymas kaip ir evangelija yra veidrodis, atskleidžiantis tikrąjį Dievo charakterį. Nepaisant šių principų, iškyla pavojus nepakankamai įvertinti nuodėmės blogį, jos mastą ir pražūtingumą. proporcingai įsakymo teisingumui matome jo nesilaikymo žalą. [...] DK 402.3

Be to, iškyla pavojus nepakankamai įvertinti Dievo teisingumą. šiuolaikiniai pamokslininkai linkę atskirti Dievo teisingumą nuo Dievo gailestingumo ir, užuot iškėlę gailestingumą kaip principą, nužemina jį iki jausmų lygio. Naujieji teologai atskiria tai, ką Dievas sujungė. Koks iš tikrųjų yra Dievo Įstatymas - geras ar blogas? Jis yra geras. Tuomet ir teisingumas yra gėris, nes išreiškia vykdomąjį Įstatymo principą. Įpratę neįvertinti Dievo Įstatymo ir teisingumo, neklusnumo mastą ir žalą, žmonės greitai pradeda lengvabūdiškai žiūrėti į malonę, kuri leidžia atpirkti nuodėmę.” Taigi Evangelija praranda žmonių sąmonėje savo reikšmę ir svarbą, todėl greitai jie bus pasiruošę atmesti net pačią Bibliją. DK 403.1

Daugelis religijos mokytojų tvirtina, kad savo mirtimi Kristus panaikino Įstatymą, todėl žmonės yra laisvi nuo jo reikalavimų. Be to, kai kurie vaizduoja Įstatymą kaip sunkią naštą ir jo vergiją supriešina su laisve, kurią duoda Evangelija. DK 403.2

Tačiau pranašai ir apaštalai kitaip žiūrėjo į šventąjį Dievo Įstatymą. Dovydas sakė: „Eisiu erdviu keliu, nes ieškojau Tavo įsakų.” (Psalmė 119, 45) Apaštalas Jokūbas, kuris rašė po Kristaus mirties, rėmėsi Dešimtimi Dievo įsakymų kaip „karališkuoju Įstatymu ir tobuluoju laisvės Įstatymu.” (žr. Jokūbo 2, 8; 1, 25) Pusę amžiaus po nukryžiavimo Apreiškimo knygos autorius sako, jog palaiminti tie, kurie vykdo Dievo įsakymus, „kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą.” (Apreiškimo 22, 14) DK 403.3

Tvirtinimas, kad Kristus savo mirtimi panaikino Tėvo Įstatymą, neturi jokio pagrindo. Jei būtų buvę galima pakeisti Įstatymą arba nekreipti į jį dėmesio, tuomet Kristui nebūtų reikėję mirti, kad išgelbėtų žmogų nuo bausmės už nuodėmes. Kristaus mirtis neturi nieko bendra su Įstatymo panaikinimu, ji tik įrodo, kad jis yra nekintamas. Dievo Sūnus atėjo, „kad savo Įstatymą padarytų didingą ir šlovingą.” (Izaijo 42, 21) Jis sakė: „Nemanykite, jog Aš atėjęs panaikinti Įstatymo [...]. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo.” (Mato 5, 17-18) Apie save Jis sako: DK 403.4

„Mano džiaugsmas - vykdyti Tavo valią, Mano Dieve, Tavo Įstatymą turiu širdyje!” (Psalmė 40, 9) DK 404.1

pagal prigimtį Dievo Įstatymas yra nekintamas. jis atskleidžia Autoriaus valią ir būdą. Dievas yra meilė, Jo Įstatymas taip pat yra meilė. Du didieji principai yra meilė Dievui ir meilė žmogui. „Meilė - Įstatymo įvykdymas.” (Romiečiams 13, 10) Dievo charakteris yra tiesa ir teisingumas, lygiai taip pat Jo Įstatymas yra tiesa ir teisingumas. Psalmininkas sako: „[...] Tavo Įstatymas - tiesa, [...] teisūs visi Tavo įsakymai.” (Psalmė 119, 142. 172) Apaštalas Paulius skelbia: „Taigi Įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras.” (Romiečiams 7, 12) Įstatymas, kuris yra Dievo valios ir išminties apreiškimas, turi būti toks pat amžinas kaip ir jo Autorius. DK 404.2

Atsivertimo ir šventėj imo darbas skirtas sutaikyti žmones su Dievu ir padaryti taip, kad jie gyventų pagal Jo Įstatymo reikalavimus. Pradžioje žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą. Jis sugyveno su gamta, jo gyvenimas atitiko Dievo Įstatymą, o teisingumo principai buvo įrašyti jo širdyje. Tačiau nuodėmė atskyrė jį nuo Kūrėjo, ir jis nebeatspindėjo Dievo paveikslo. Žmogaus širdis paskelbė karą Dievo Įstatymo principams. „Kūno siekimai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo Įstatymui, ir net negali paklusti.” (Romiečiams 8, 7) Tačiau Dievas „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ ¹⁶², kad žmogus būtų sutaikytas su Dievu. Kristaus nuopelnų dėka jis gali atgauti darną su Kūrėju ir bendrauti su Juo. Dievo malonės dėka jo širdis turi atsinaujinti, jis turi atgimti iš aukštybės. Šis pasikeitimas yra antrasis gimimas, be kurio, pasak Jėzaus, žmogus negalės regėti Dievo Karalystės. ¹⁶³ DK 404.3

Pirmasis susitaikymo su Dievu žingsnis yra nuodėmingumo suvokimas. „Nuodėmė - tai Įstatymo laužymas. Tačiau per Įstatymą [...] pažįstame nuodėmę.” (1 Jono 3, 4; Romiečiams 3, 20) Kad suvoktų savo kaltę, nusidėjėlis turi palyginti save su didžiuoju Dievo teisingumo matu. Jis yra veidrodis, kuris parodo teisiojo charakterio tobulumą ir padeda žmogui pamatyti savo trūkumus. DK 404.4

Įstatymas atskleidžia žmogui jo nuodėmes, tačiau neduoda vaistų nuo jos. Žadėdamas gyvenimą klusniesiems, Įstatymas skelbia, kad nusidėjėlių laukia mirtis. tik Kristaus Evangelija gali išgelbėti žmogų nuo nuodėmės pasmerkimo ir paniekinimo. Jis turi atgailauti prieš Dievą, kurio Įstatymą pažeidė, ir tikėti Kristumi bei jo atperkamąja auka. tada jam atleidžiamos anksčiau padarytos nuodėmės, ir jis tampa dieviškosios prigimties dalininku. jis būna Dievo vaiku, kuris įkvėptas įsūnystės dvasios, kreipiasi į jį: „Aba, tėve!” DK 405.1

ar dabar jam leidžiama laužyti Dievo Įstatymą? apaštalas paulius sako: „o gal tikėjimu mes panaikiname Įstatymą? Nieku būdu! priešingai, mes Įstatymą patvirtiname. mirę nuodėmei, kaipgi toliau gyventume joje?” (Romiečiams 3, 31; 6, 2) ir apaštalas Jonas skelbia: „Nes tai ir yra Dievo meilė - Jo įsakymus vykdyti. O Jo įsakymai nėra sunkūs.” (1 Jono 5, 3) Atgimusi širdis susitaiko su Dievu ir Jo Įstatymu. Kai nusidėjėlis labai pasikeičia, iš mirties jis yra perėjęs į gyvenimą, iš nuodėmės - į šventumą, iš Įstatymo laužymo ir maišto - į klusnumą ir ištikimybę. Baigiasi senasis atitolimo nuo Dievo gyvenimas, prasideda naujas, susitaikymo, tikėjimo ir meilės gyvenimas. „Tada Įstatymo reikalavimai išsipildo jame, gyvenančiame ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.” (žr. Romiečiams 8, 4) Tuomet jo širdies kalba bus tokia: „O, kaip aš branginu Tavo Įstatymą! Mąstau apie jį visą dieną.” (Psalmė 119, 97) DK 405.2

„VIEŠPATIES Įstatymas tobulas; jis atnaujina gyvastį.” (Psalmė 19, 8) Be Įstatymo žmonės negalėtų teisingai suprasti Dievo tyrumo ir šventumo bei savo pačių kaltės ir netyrumo. Jie negalėtų suvokti visiško savo nuodėmingumo ir nejaustų reikmės atgailauti. Nesuvokdami pražūtingos Dievo Įstatymo laužytojų būsenos, jie nejaučia atperkamojo Kristaus kraujo poreikio. Išgelbėjimo viltis neskatina iš pagrindų pakeisti savo širdį, pertvarkyti gyvenimą. Dėl to daugelis atsiverčia paviršutiniškai, o žmonės, kurie niekada nebuvo vienybėje su Kristumi, prisijungia prie Bažnyčios. DK 405.3

Klaidingi mokymai apie šventėjimą atsiranda tuomet, kai nepaisoma Dievo Įstatymo arba jis atmetamas. Jie plačiai paplitę šiuolaikiniuose religijos judėjimuose. Šie mokymai klaidingi ne tik kaip doktrinos, jie pavojingi savo praktiniais rezultatais; tas faktas, kad jiems pritaria tiek daug žmonių, dar kartą pabrėžia įsakmų būtinumą išaiškinti, ko šiuo klausimu moko šventasis Raštas. DK 405.4

Tikrasis šventėjimas - tai Biblijos mokymas. Apaštalas Paulius savo Laiške tesalonikiečiams rašė: „Tokia gi Dievo valia - jūsų šventėjimas.” (1 Tesalonikiečiams 4, 3) Jis meldėsi: „Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina.” (1 Tesalonikiečiams 5, 23) Šventasis Raštas aiškiai nurodo, kas yra šventėjimas ir kaip jis pasiekiamas. Išgelbėtojas meldėsi už savo mokinius: „Pašventink juos tiesa! Tavo Žodis yra tiesa.” (Jono 17, 17) Apaštalas Paulius mokė, kad tikintieji „taptų priimtina atnaša, Šventosios Dvasios pašventinta.” (Romiečiams 15, 16) Koks yra Šventosios Dvasios darbas? Jėzus sakė savo mokiniams: „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus Ji ves į tiesos pilnatvę.” (Jono 16, 13) Psalmininkas sako: „Tavo Įstatymas - tiesa.“ ¹⁶⁴ Dievo Dvasios ir Žodžio dėka žmonėms atsiveria didieji Jo Įstatyme įkūnyti teisumo principai. Dievo Įstatymas šventas, ir teisingas, ir geras, jis atspindi Dievo tobulybę, vadinasi, charakteris, susiformavęs klusnumo tam Įstatymui dėka, taip pat bus šventas. Kristus yra puikus tokio charakterio pavyzdys. Jis sako: „Aš [...] vykdau savo Tėvo įsakymus. [...] visuomet darau, kas Jam patinka.” (Jono 15, 10; 8, 29) Kristaus sekėjai turi būti panašūs į Jį - Dievo malonės dėka formuoti savo charakterį taip, kad jis atitiktų Jo šventojo Įstatymo principus. Tai ir yra Biblijos nurodytas šventėjimas. DK 406.1

Jis gali įvykti tik tikint Kristumi, mumyse gyvenančios Dievo Dvasios galia. Apaštalas Paulius ragina tikinčiuosius: „Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami, nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!” (Filipiečiams 2, 12-13) Nuodėmė gundys krikščionį, tačiau jis nuolat kovos su ja. Tai kovai reikia Kristaus pagalbos. Žmogaus silpnumas susijungia su Dievo galybe, ir tikėjimas sušunka: „Dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!” (1 Korintiečiams 15, 57) DK 406.2

Šventasis Raštas aiškiai sako, kad šventėjimas yra nuolatinis procesas. Kai nusidėjėlis atsiverčia, susitaiko su Dievu per Kristaus aukos atperkantįjį kraują, tik tuomet prasideda krikščioniškasis gyvenimas. Dabar jis turi siekti tobulumo, augti, kol „taps tikru vyru pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką.“ ¹⁶⁵ Apaštalas Paulius teigia: „pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje.” (Filipiečiams 3, 13-14) apaštalas petras nurodo mums laiptelius, kuriais kylant pasiekiamas šventumas: „todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe - pažinimą, pažinimu - susivaldymą, susivaldymu - ištvermę, ištverme - maldingumą, maldingumu - brolybę, o brolybe - meilę. [...] Tai darydami, jūs niekad neapsigausite.” (2 Petro 1, 5-10) DK 406.3

Tie, kurie pasiekė biblinį šventumą, visada rodys nuolankumo dvasią. Kaip Mozė, lygindami save su Beribio tyrumu ir neprilygstama tobulybe, jie mato keliantį pagarbią baimę šventumo didingumą ir savo menkumą. DK 407.1

Pranašas Danielius buvo tikrojo pasišventimo pavyzdys. Jo ilgas gyvenimas liudijo kilnią tarnystę Kūrėjui. Jis buvo brangus žmogus Dangui. (Danieliaus 10, 11) Tačiau, užuot didžiavęsis savo tyrumu ir šventumu, šis garbingas pranašas tapatina save su tikrai nusidėjusiais izraelitais, maldaudamas pasigailėti savo tautiečių: „Ne dėl savo teisumo mes sudedame savo maldavimus priešais Tavo veidą, bet dėl Tavo didelio gailestingumo. Viešpatie [...], mes nusidėjome ir nedorai elgėmės.” (Danieliaus 9, 18. 15) Pranašas užsimena, kad jis meldėsi ir „išpažino savo nuodėmę bei Izraelio tautos nuodėmę.” (Danieliaus 9, 20) Ir kai vėliau pasirodė Dievo Sūnus, kad duotų jam nurodymus, Danielius pasakė: „Aš netekau jėgų, mirtinai išblyškau ir buvau visiškai bejėgis.” (Danieliaus 10, 8) DK 407.2

Kai per audrą patriarchas Jobas išgirdo Viešpaties balsą, jis sušuko: „[...] gėdijuosi visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse ir pelenuose.” (Jobo 42, 6) Kai pranašas Izaijas pamatė Viešpaties šlovę ir išgirdo kerubus tariančius: „Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS”, sušuko: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš - žmogus, kurio lūpos suteptos.” (Izaijo 6, 3. 5) Po to, kai apaštalas Paulius buvo „pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti”, jis kalba apie save kaip apie „visų šventųjų mažiausiąjį.” (2 Korintiečiams 12, 2-4; Efeziečiams 3, 8) Mylimasis Kristaus apaštalas Jonas ne kartą priglaudęs galvą prie Jėzaus krūtinės ir matęs jo šlovę, puolė angelui po kojų tarsi negyvas. (Apreiškimo 1, 17) DK 407.3

Tie, kurie eina Golgotos kryžiaus šešėlyje, niekada negali reikšti pasitenkinimo savimi, didžiuotis savimi ir girtis, kad nėra nusidėję. jie turi suprasti, jog jų nuodėmė sukėlė mirtiną kančią Dievo sūnui. Si mintis turi padėti jiems dar labiau nusižeminti. tie, kurie gyvena artimai bendraudami su jėzumi, aiškiausiai mato žmogiškosios prigimties silpnumą bei nuodėmingumą, todėl vienintelė jų viltis yra nukryžiuoto ir prisikėlusio Išgelbėtojo nuopelnai. DK 408.1

Religiniame pasaulyje vis dažniau pasireiškia pasišventimas, kuris persmelktas savęs išaukštinimo ir Dievo Įstatymo niekinimo dvasia. tai visai svetima Biblijos mokymui. tokio pasišventimo gynėjai nurodo, kad šventėjimas yra akimirksnio darbas, jie tvirtina, kad vien tikėjimo dėka pasiekiamas visiškas šventumas. „Tik tikėkite, - sako jie, - ir būsite palaiminti.” Anot jų, šventėjimo palaiminimas gaunamas be jokių pastangų. Tuo pat metu jie neigia Dievo Įstatymo autoritetą, tvirtindami, kad yra atleisti nuo pareigos laikytis Jo įsakymų. Ar žmogus gali būti šventas, tapatintis su Dievo valia ir charakteriu, jeigu jis nesilaiko principų, kurie išreiškia Dievo prigimtį, valią ir nurodo, kas Jam patinka? DK 408.2

Troškimas išpažinti neįpareigojančią religiją, kuri nereikalauja kovos, pasiaukojimo, atsiskyrimo nuo pasaulio paikybės, pagimdė populiarų mokymą apie tai, kad pakanka tikėjimo, vien tikėjimo. Ką apie tai sako Dievo Žodis? Apaštalas Jokūbas teigia: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? [...] Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų nevaisingas? Argi ne darbais buvo nuteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro? Matai, tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir darbai tikėjimą padarė tobulą. [...] Matote, kad žmogus nuteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu.” (Jokūbo 2, 14-24) DK 408.3

Dievo Žodžio liudijimas prieštarauja šiam klaidingam mokymui apie tikėjimą be darbų. Tai nėra tikėjimas, kuris reikalauja Dangaus palankumo, nesilaikydamas sąlygų, kuriomis gali būti suteikta malonė. tai pernelyg didelis pasitikėjimas savimi, nes tikrasis tikėjimas remiasi šventojo Rašto pažadais ir reikalavimais. DK 408.4

tegu niekas neapsigauna, tikėdamas, kad gali tapti šventu, tyčia pažeisdamas nors vieną Dievo priesaką. sąmoninga nuodėmė nutildo barantį šventosios Dvasios balsą ir atskiria sielą nuo Dievo. „Nuodėmė - tai Įstatymo laužymas. Ir nė vienas nusidėjėlis [Įstatymo laužytojas] Jo [Dievo] neregėjo ir nepažino.” (1 Jono 3, 6) Nors apaštalas Jonas savo laiškuose tiek daug rašo apie meilę, bet jis nesvyruodamas atskleidžia tikrąjį būdą tų, kurie reiškia pretenzijas į šventumą, tačiau laužo Dievo Įstatymą: „Kas sakosi Jį pažinęs, bet Jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos. O kas laikosi Jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą.” (1 Jono2, 4-5) Taip patikrinamas kiekvieno žmogaus tikėjimo išpažinimas. Mes negalime spręsti apie žmogaus šventumą tol, kol neišmatuosime jo Dievo šventumo matu - vieninteliu matu ir žemėje, ir danguje. Jei žmonės neskiria pakankamai reikšmės moralės Įstatymui, jeigu jie menkina ir pro pirštus žiūri į Dievo priesakus, jei pažeidžia nors mažiausią Jo įsakymą ir taip elgtis moko kitus, tuomet jie neturės jokios vertės Dangaus akyse, ir galima neabejoti, kad jų pretenzijos neturi jokio pagrindo. DK 409.1

Jau vien žmogaus tvirtinimas, kad jis nėra nusidėjęs, įrodo, jog jam toli iki šventumo. Jis neteisingai supranta tobulą Dievo šventumą ir visišką tyrumą, nesuvokia, koks turi būti žmogus, kad jo charakteris derėtų su Dievo charakteriu. Pernelyg gerai manantis apie save neteisingai supranta Jėzaus tyrumą ir žavingumą, nuodėmės žalą ir blogį. Juo didesnis atstumas tarp jo ir Kristaus, juo menkesnis Dievo charakterio bei Jo reikalavimų supratimas, tuo teisesnis toks žmogus atrodys pats sau. DK 409.2

Šventėjimas, apie kurį kalbama Šventajame Rašte, susijęs su visu žmogumi - jo dvasia, siela ir kūnu. Apaštalas Paulius meldėsi už tesalonikiečius, kad Dievas išlaikytų „sveiką bei nepeiktiną jų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui.” (1 Tesalonikiečiams 5, 23) Kiek vėliau tikintiesiems jis vėl rašo: „Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką.” (Romiečiams 12, 1) Senovės Izraelio laikais kiekviena Dievui aukojama auka būdavo atidžiai apžiūrima. Jei gyvulys turėdavo kokių nors trūkumų, jo nepriimdavo, nes Dievas nurodė, kad auka privalo būti be kliaudos. Taigi krikščionims liepiama „aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką.” Kad tai galėtų daryti, jie turi stengtis išsaugoti visas jėgas. Kiekvienas įprotis, silpninantis kūno ar proto jėgas, daro žmogų netinkamą tarnauti Kūrėjui. Ar gali Dievas būti patenkintas mūsų aukos menkumu, jei galime paaukoti Jam visa kas geriausia? Kristus pasakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi.“ ¹⁶⁶ Tie, kurie myli Dievą visa širdimi, sieks paskirti Jam gyvenimą ir panaudoti visas jėgas pagal jo Įstatymą ir valią. jie apribos poreikius ir nepasiduos geiduliams, kurie suterštų bei paniekintų auką, kurią turi aukoti savo dangiškajam Tėvui. DK 409.3

apaštalas petras maldauja „susilaikyti nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą.” (žr. 1 Petro 2, 11) Kiekvienas nuodėmingas pasitenkinimas susilpnina jėgas, slopina protinius bei dvasinius sugebėjimus, todėl Dievo Žodis ir Dvasia mažai tegali paveikti širdį. apaštalas paulius rašo korintiečiams: „taigi, mylimieji, turėdami tokius pažadus, apsivalykime nuo visų kūno ir dvasios dėmių, Dievo baime padarydami savo šventumą tobulą.” (2 Korintiečiams 7,1) todėl Dvasios vaisiui: meilei, džiaugsmui, ramybei, kantrybei, malonumui, gerumui, ištikimybei, romumui jis priskiria ir susivaldymą. (žr. Galatams 5, 22—23) DK 410.1

Nepaisydami šių įkvepiančių žodžių daugelis žmonių, kurie skelbiasi esą krikščionys, eikvoja jėgas, siekdami pelno ar vaikydamiesi mados. jie suteršia savyje Dievo atvaizdą apsirijimu, vyno gėrimu ir draudžiamais malonumais! Bažnyčia, užuot peikusi šias ydas, pernelyg dažnai skatina blogį, pataikauja norams, godulystei, malonumų troškimui, kad tik pripildytų savo iždą, nes tai negali padaryti atšalusi meilė Kristui. jeigu jėzus apsilankytų mūsų laikų Bažnyčiose ir pamatytų iškilmes ir nuodėmingą prekybą, vykdomą prisidengiant religijos vardu, ar jis neišvarytų lauk šių Bažnyčios niekintojų, kaip išvarė pinigų keitėjus iš šventyklos? DK 410.2

Apaštalas Jokūbas sako, kad „iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra.” (Jokūbo 3,17) jeigu apaštalas būtų susitikęs su tais, kurie tartų brangų jėzaus vardą tabaku prasmirdusiomis lūpomis, tais, kurie persisunkę bjauriu kvapu teršia aplinką, versdami aplinkinius kvėpuoti nuodingu oru, ar jis būtų toleravęs priešingą Evangelijos tyrumui įprotį ir nesmerkęs jo kaip žemiško, gyvuliško ir demoniško? ¹⁶⁷ tabako vergai trokšta gauti visiško šventėjimo palaiminimą, jie kalba apie savo viltį patekti į dangų, tačiau Dievo Žodis aiškiai sako, kad „ten niekada nepateks kas netyra, joks nešvankėlis ar melagis, o tiktai tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje.” (Apreiškimo 21, 27) DK 411.1

„Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? iš tiesų esate brangiai nupirkti. tad šlovinkite Dievą savo kūnu!” (1 Korintiečiams 6, 19-20) tas, kurio kūnas yra šventosios Dvasios šventykla, netaps pražūtingo įpročio vergu. jis visas jėgas paskirs Kristui, atpirkusiam jį savo brangiu krauju. Visa, ką jis turi, priklauso Viešpačiui. Kaip gali jis būti nekaltas, švaistydamas patikėtą turtą? tie, kurie skelbiasi esą krikščionys, kasmet išleidžia didžiulius pinigus nenaudingoms ir žalingoms užgaidoms, o tuo metu žmonės žūsta be gyvybės Žodžio. jie apsuka Dievą dešimtinėmis ir aukomis, o ant savo naikinančių geidulių aukuro sudegina daugiau nei skiria vargšams ar Evangelijos darbui. jei visi, kurie skelbiasi esą Kristaus sekėjai, būtų iš tikrųjų pasišventę, užuot leidę pinigus nereikalingoms ir net žalingoms užgaidoms, jei atiduotų juos į Viešpaties lobyną, tuomet parodytų gerą tikrųjų krikščionių susilaikymo, pasiaukojimo ir pasišventimo pavyzdį. jie taptų pasaulio šviesa. DK 411.2

pasaulis pasidavė ir nuolaidžiauja savo silpnybėms ir geismams. Žmones valdo „kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ ¹⁶⁸, tačiau Kristaus sekėjams skirtas šis šventas kvietimas: „Išeikite iš jų ir atsiskirkite, - sako Viešpats, - ir nelieskite netyrų daiktų.“ ¹⁶⁹ Dievo Žodžio šviesoje mes turime teisę pareikšti, kad pasišventimas nėra tikras tol, kol žmogus visiškai neatsisako nuodėmingų užsiėmimų ir pasaulio teikiamų malonumų. DK 411.3

Tiems, kurie paklūsta kvietimui: „Išeikite iš jų ir atsiskirkite, - sako Viešpats, - ir nelieskite netyrų daiktų,” Dievas pažada: „Tuomet Aš jus priimsiu ir būsiu jums tėvas, o jūs būsite Man sūnūs ir dukterys.” (2 Korintiečiams 6, 17-18) Kiekvienas krikščionis turi ypatingą teisę ir šventą pareigą gyventi turtingą ir turiningą dvasinį gyvenimą. „Aš - pasaulio šviesa, - sakė Jėzus. - Kas seka Manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.” (Jono 8, 12) „Teisiųjų takas - tarsi aušros šviesa, vis labiau švintanti iki skaisčios dienos.” (Patarlių 4, 18) Kiekvienas tikėjimo ir klusnumo žingsnis priartina sielą prie gyvenimo Šviesos, kurioje nėra jokios tamsybės. ¹⁷⁰ Dievo tarnams šviečia skaistūs teisumo saulės spinduliai, jie turi juos atspindėti. Kaip žvaigždės byloja mums, kad danguje yra didis šviesulys, kurio šlovė išryškina jas, taip krikščionys turi rodyti, kad Visatos soste sėdi Dievas, kurio būdu verta sekti ir kuris vertas šlovės ir gyriaus. Jo liudytojai turi atspindėti Jo Dvasios malonę, charakterio šventumą ir tyrumą. DK 412.1

Savo Laiške kolosiečiams apaštalas Paulius išvardija gausias Dievo vaikams užtikrintas palaimas: „Mes [...] nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu, kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir Jam tobulai patiktumėte, nešdami visokių gerų darbų vaisių ir augdami Dievo pažinimu, kad, visokeriopai sustiprinti Jo šlovės galia, pilni ištvermės ir kantrybės, su džiaugsmu dėkotumėte Tėvui.” (Kolosiečiams 1, 9-12) DK 412.2

Jis taip pat kreipiasi į brolius efeziečius norėdamas, kad jie suprastų krikščioniškųjų privilegijų svarbą. suprantamiausiais žodžiais jis atskleidžia, kokią nuostabią galią ir pažinimą jie gali gauti kaip Aukščiausiojo sūnūs ir dukterys. Jis meldėsi, kad Dievas „iš savo šlovės lobio suteiktų jiems stiprybės Jo Dvasios galia sutvirtintų juose vidinį žmogų, kad jie įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtų suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą.” (h. Efeziečiams 3, 16-19) Apaštalo malda pasiekia kulminaciją, kai jis prašo, kad jie būtų pripildyti visos Dievo pilnybės. DK 412.3

Šie žodžiai atskleidžia aukštumas, kurias mes galime pasiekti, tikėdami dangiškojo tėvo pažadais, jei tik įvykdysime Jo reikalavimus. Kristaus nuopelnų dėka mes galime pasiekti beribės galybės sostą. „jeigu jis nepagailėjo nė savo šūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!” (Romiečiams 8,32) tėvas suteikė sūnui savo Dvasią be saiko, mes taip pat galime būti pripildyti visos jo pilnybės. jėzus sako: „jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų tėvas iš dangaus suteiks šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo. jei ko prašysite manęs mano vardu, AŠ padarysiu. prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netruktų.” (Luko 11,13; Jono 14,14; 16,24).. DK 413.1

Nors krikščionio gyvenimas turėtų išsiskirti nusižeminimu, tačiau jis neturėtų būti niūrus ir prislėgtas. Kiekvienas turi teisę gyventi taip, kad gautų Dievo palankumą ir palaiminimą. MŪSU dangiškasis tėvas nenori, kad mes būtume pasmerkti ir gyventume tamsoje. tikrasis nusižeminimas nereiškia, kad reikia eiti panarinus galvą ir sielvartauti dėl savęs. Mes galime ateiti pas jėzų, kad būtume apvalyti, tuomet prieš Įstatymą nejausime sąžinės graužaties ir gėdos jausmo. „taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje jėzuje”, gyvenantiems ne pagal kūną, bet pagal Dvasią. (žr. Romiečiams 8, 1. 4).. DK 413.2

Nusidėję Adomo sūnūs per jėzų tapo Dievo sūnumis, „juk šventintojas ir šventinamieji - visi kyla iš vieno. todėl jis nesigėdija juos vadinti broliais.” (Hebrajams2, 11) Krikščionio gyvenimas turėtų būti tikėjimo, pergalės ir džiaugsmo Viešpatyje gyvenimas. „juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį, ir štai pergalė, nugalinti pasaulį, - mūsų tikėjimas!” (1 Jono 5, 4) teisingai kalbėjo Dievo tarnas Nehemijas: „[...] džiugesys VIEŠPATYJE yra jūsų stiprybė.” (Nehemijo 8, 10) Apaštalas Paulius sako: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Visokiomis aplinkybėmis dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje jėzuje.” (Filipiečiams 4, 4; 1 Tesalonikiečiams 5, 16-18). DK 413.3

Tokie yra atsivertimo ir šventėjimo pagal Bibliją vaisiai. Šie vaisiai retai matomi todėl, kad krikščioniškasis pasaulis labai abejingai žiūri į didžiuosius teisumo principus, kuriuos pateikia Dievo Įstatymas. Todėl nuolatinis Dievo Dvasios darbas, kuris lydėjo ankstesniųjų laikų atgimimus, mažai pastebimas šiais laikais. DK 413.4

Mąstydami apie teisumo principus mes keičiamės. Kadangi nepaisoma šventų įsakymų, kuriais Dievas parodė žmonėms savo charakterio tobulumą ir šventumą, nes jų protus vis labiau patraukia žmonių mokymai ir teorijos, visai nenuostabu, kad Bažnyčiose stebimas gyvo pamaldumo nuosmukis. Viešpats sakė: „Juk mano tauta nusikalto dvigubai: Mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas, kiauras talpyklas, nelaikančias vandens.” (Jeremijo 2, 13) DK 414.1

„Laimingas, kas atmeta nedorėlių patarimus, kas neina nusidėjėlių keliu [...], bet džiaugiasi VIEŠPATIES Įstatymu ir mąsto jo Įstatymą dieną naktį. jis lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, o jo lapai nevysta. Kad ir ką jis darytų, jam sekasi.” (Psalmė 1, 1-3) Tik tada, kai Dievą išpažįstantiems Dievo Įstatymas taps didingas ir šlovingas, jų gyvenime atgims pamaldumas ir senovės tikėjimas. „Taip kalba VIEŠPATS: ‘Stokitės ant kryžkelių ir pasižvalgykite! Pasiklauskite senovės takų, kur yra gerasis kelias! Eikite juo ir rasite ramybę.’” (Jeremijo 6, 16) DK 414.2

*****