Didžioji Kova

22. Pranašysčių Išsipildymas

Praėjus 1844 m. pavasariui, kai buvo laukiama Viešpaties ateinant, tie, kurie buvo pasirengę Jį sutikti, kurį laiką kamavosi abejonėmis ir netikrumu. NOTC pasaulis žiūrėjo į juos kaip į žmones, kurie veltui puoselėjo viltį ir dabar buvo nugalėti, tačiau Dievo Žodis liko jų paguoda. Daugelis ir toliau tyrinėjo šventąjį raštą, iš naujo tikrino savo tikėjimo pagrindus ir kruopščiai tyrinėjo pranašystes, kad gautų kuo daugiau šviesos. Biblijos liudijimas, atrodė, aiškiai ir įtikinamai patvirtino jų požiūrį. Ženklai neklystamai rodė, kad Kristaus atėjimas arti. ypatingą Viešpaties palaimą liudijo nusidėjėlių atsivertimas ir dvasinio krikščionių gyvenimo atgimimas. Buvo aišku, kad žinią siuntė Dangus. Nors tikintieji negalėjo paaiškinti, kodėl jiems teko nusivilti, tačiau jautė, kad Dievas su jais. DK 339.1

Pranašystės, kurios jiems atrodė susijusios su Kristaus antruoju atėjimu, patvirtino jų netikrumo bei nežinomybės būseną. pranašystės ragino juos kantriai laukti ir tikėti, kad tai, kas dabar jiems neaišku, savo laiku išaiškės. DK 339.2

Kaip pavyzdį galime paminėti Habakuko pranašystę, kuri skelbė: „stovėsiu savo sargybos vietoje, liksiu ant pylimo, lauksiu, ką jis man sakys, koks bus jo atsakymas į mano skundą. Tuomet VIEŠPATS man atsakė ir tarė: ‘užrašyk regėjimą, įrašyk taip aiškiai į lenteles, kad ir bėgikas jį perskaitytų. nustatytu laiku regėjimas išsipildys, o dabar jis skuba į tikslą ir nemeluoja. Jei atrodo, kad jis gaišuoja, palauk; jis tikrai išsipildys ir nesuvėluos’. pasižiūrėk į puikuolį! jo dvasia nėra dora; o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu.” (Habakuko 2, 1-4) DK 339.3

Jau 1842 m. šios pranašystės pateikti nurodymai: „Užrašyk regėjimą, įrašyk taip aiškiai į lenteles, kad ir bėgikas jį perskaitytų,” įkvėpė Čarlzą Fičą parengti aiškinamąją pranašysčių schemą, kad būtų galima pailiustruoti pranašo Danieliaus ir Apreiškimo knygų regėjimus. Į šios schemos išleidimą buvo žiūrima kaip į Habakuko nurodymo įvykdymą. Tačiau niekas tuomet nepastebėjo, jog toje pačioje pranašystėje kalbama, jog regėjimas išsipildys kiek vėliau. Kai tikintieji nusivylė, ši Šventojo Rašto vieta įgijo labai svarbią reikšmę: „Nustatytu laiku regėjimas išsipildys, o dabar jis skuba į tikslą ir nemeluoja. Jei atrodo, kad jis gaišuoja, palauk; jis tikrai išsipildys ir nesuvėluos, ir teisus žmogus gyvena savo tikėjimu.” DK 340.1

Kai kurios Ezechielio pranašystės vietos suteikdavo tikintiesiems jėgų ir paguosdavo: „Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ‘Žmogau, ką reiškia Izraelio žemėje jūsų patarlė: «Dienos prabėga, ir regėjimai nueina niekais?» Todėl sakyk jiems: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. [...] Dienos atėjo, ir regėjimų išsipildymas arti [...]. Aš, VIEŠPATS, pasakiau, ir tai bus įvykdyta be atidėliojimo [...], Aš ištarsiu savo žodį ir jį įvykdysiu.’ [...] Žmogau, Izraelio namai sako: ‘Regėjimas, kurį jis mato, yra už daugelio metų, jis pranašauja tolimą ateitį.’ Todėl sakyk jiems: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Nė vienas iš Mano žodžių nebebus daugiau atidėtas, bet kiekvienas žodis, kurį ištarsiu, bus įvykdytas’”, - tai Viešpaties DIEVO žodis.” (Ezechielio 12, 21-25. 27-28) DK 340.2

Laukiantieji Viešpaties džiaugėsi, nes tikėjo, kad Tas, kuris „apreiškia pabaigą nuo pat pradžios“ ¹³⁸, iš anksto numatė jų nusivylimą ir siuntė padrąsinimo bei vilties žodžius. Jeigu ne šie Šventojo Rašto tekstai, patariantys kantriai laukti ir tvirtai pasitikėti Dievo Žodžiu, tą sunkių išmėginimų valandą jų tikėjimas būtų susvyravęs. DK 340.3

Evangelijos pagal Matą 25-ame skyriuje yra palyginimas apie dešimt mergaičių, kuris taip pat iliustruoja adventistų išgyveni mus. Šios Evangelijos 24-ame skyriuje, atsakydamas į savo mokinių klausimą apie tai, koks Jo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas, Kristus nurodė kelis svarbiausius pasaulio ir Bažnyčios istorijos įvykius nuo savo pirmojo iki antrojo atėjimo. Tai: jeruzalės sugriovimas, sunkūs bažnyčios išbandymai, kuriuos ji patyrė pagonių ir popiežiaus valdžios persekiojimų metu, saulės ir mėnulio užtemimai, žvaigždžių kritimas. PO to jėzus kalbėjo apie atėjimą į savo Karalystę ir susiejo su šiuo įvykiu palyginimą apie dvi žmonių grupes, kurios laukia jo atėjimo. 25-as skyrius prasideda žodžiais: „tada Dangaus Karalystė bus panaši į dešimtį mergaičių.” čia, kaip ir 24-ojo skyriaus pabaigoje, kalbama apie paskutiniųjų laikų bažnyčią. šis palyginimas rytietiškų vestuvių pokylio įvykiais iliustruoja žmonių išgyvenimus. DK 340.4

„tada Dangaus karalystė bus panaši į dešimtį mergaičių, kurios pasiėmusios žibintus išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo. Vidurnaktį pasigirdo balsai: ‘štai jaunikis! išeikite pasitikti!’” (Mato 25, 1-6) DK 341.1

Kristaus atėjimą, apie kurį skelbė Pirmojo angelo žinia, vaizduoja jaunikio atėjimas. Plačiai paplitusią reformaciją, kurią vykdant buvo skelbiamas Kristaus antrasis atėjimas, vaizduoja dešimties mergaičių išėjimas. Šis palyginimas, kaip ir pateiktasis Evangelijos pagal Matą 24-ame skyriuje, kalba apie dvi žmonių grupes. Abi pasiėmė savo žibintus - Bibliją, ir jais pasišviesdamos išėjo pasitikti jaunikio. Tačiau „paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos, o protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos.” Antroji grupė gavo Dievo malonę - atnaujinančią ir pašventinančią Šventosios Dvasios galią, kuri daro jo Žodį „žibintu žingsniams ir šviesa takui.“ ¹³⁹ Dievobaimingai tikintieji tyrinėjo Šventąjį Raštą, norėdami sužinoti tiesą, ir nuoširdžiai siekė gyvenimo ir širdies tyrumo. jie patyrė asmeninius išgyvenimus, tikėjo Dievu ir jo Žodžiu, jų tikėjimo negalėjo palaužti nusivylimas ir jaunikio uždelsimas. Kiti „pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos.” jie veikė skatinami polėkio. Iškilminga žinia sužadino jų širdyse baimę, tačiau jie pasikliovė savo brolių tikėjimu ir tenkinosi spingsinčia gerų jausmų šviesa, o iš tikrųjų nesuprato tiesos ir to, kokį poveikį žmonių širdims daro malonė. Kupini vilties greitai gauti atlygį, jie išėjo pasitikti Viešpaties, tačiau nebuvo pasiruošę, kad Jis uždels, o jiems teks nusivilti. Atėjus išbandymų metui, jų tikėjimas nusilpo ir žibintai užgeso. DK 341.2

„jaunikiui vėluojant, visos [mergaitės] ėmė snausti ir užmigo.” Jaunikio užtrukimas simbolizuoja tai, kad laikas, kada buvo laukiama Viešpaties, praėjo; jis simbolizuoja laukiančiųjų nusivylimą ir tariamą jo uždelsimą. šiuo nežinomybės metu pradėjo mažėti paviršutiniškų ir pusiau atsivertusių žmonių susidomėjimas, jų pastangos susilpnėjo. Tie, kurių tikėjimas rėmėsi asmeniniu Biblijos žinojimu, stovėjo ant uolos ir jokios nusivylimo bangos negalėjo jų parblokšti. „Mergaitės ėmė snausti ir užmigo.” Vienos - nesirūpindamos, nuklysdamos nuo tikėjimo, o kitos - kantriai laukdamos ryškesnės šviesos. Tačiau išmėginimų naktį pastarosios, atrodo, taip pat prarado dalį uolumo ir pasišventimo. Pusiau atsivertę ir paviršutiniški žmonės daugiau negalėjo remtis savo brolių tikėjimu. Kiekvienas pats turėjo tvirtai stovėti, kitaip galėjo nukristi. DK 342.1

Beveik tuo pačiu metu pradėjo reikštis fanatizmas. Kai kurie žmonės, kurie manė esą karšti tikintys paskelbtąja žinia, atmetė Dievo Žodį kaip vienintelį patikimą vadovą ir, teigdami, kad jiems vadovauja Šventoji Dvasia, pasidavė jausmams, įspūdžiams ir vaizduotei. Buvo ir tokių, kurie rodė aklą ir nepakantų uolumą, smerkdami visus jiems nepritariančius. Fanatiškos idėjos ir veikla nesulaukė daugumos adventistų pritarimo, tačiau dėl jų buvo piktžodžiaujama tiesos keliui. DK 342.2

Tokiomis priemonėmis šėtonas stengėsi sutrukdyti ir suardyti Dievo darbą. Adventistų judėjimas labai sujaudino žmones. Atsivertė tūkstančiai nusidėjėlių, o ištikimieji toliau skelbė tiesą net ir uždelsimo metu. Blogio kunigaikštis vis netekdavo savo pavaldinių ir, norėdamas sumenkinti Dievo darbą, stengėsi apgauti kai kuriuos tikinčiuosius ir priversti juos pulti į kraštutinumus. Be to, jo tarnai buvo pasirengę pasinaudoti bet kokia pastarųjų klaida, kiekvienu apsirikimu, kiekvienu netinkamu poelgiu, kad parodytu žmonėms, jog adventistai ir jų tikėjimas yra nepriimtinas. Juo daugiau buvo tų, kurie šėtono skatinami tariamai patikėjo Kristaus antruoju atėjimu, bet tuo pat metu jų širdys priklausė piktajam, tuo didesnė tikimybė buvo, kad į juos bus žvelgiama kaip į visų tikinčiųjų atstovus. DK 342.3

šėtonas yra brolių kaltintojas ¹⁴⁰, jo dvasia įkvepia žmones sekti Viešpaties vaikų klaidas bei trūkumus ir kiekvienu atveju atkreipti į jas dėmesį, o geriausi poelgiai ir darbai lieka nepastebėti. Jis visada labai aktyvus, kai Dievas dirba, kad išgelbėtų sielas. Kai Dievo sūnūs stoja Viešpaties akivaizdoje, tarp jų atsiranda ir šėtonas. Vykstant religiniam atgimimui, jis stengiasi paveikti nepašventintų širdžių žmones, kurie stokoja dvasinės pusiausvyros. Kai tokie žmonės iš dalies pripažįsta tiesą ir įgyja tam tikrą tikinčiųjų pasitikėjimą, tuomet piktasis stengiasi per juos pateikti savo teorijas, kad suviliotų lengvabūdžius. n vienas žmogus negali vadintis tikruoju krikščionimi vien dėl to, kad priklauso Dievo vaikų bendruomenei, yra maldos namuose arba yra Viešpaties Vakarienės dalyvis. šėtonas dažnai dalyvauja iškilminguose susirinkimuose panaudodamas žmones kaip savo parankinius. DK 343.1

Blogio kunigaikštis kovoja dėl kiekvienos žemės pėdos, kuria Dievo žmonės pasislenka pirmyn, keliaudami į Dievo miestą. Bažnyčios istorijoje nebuvo atvejų, kad reformacija pasistūmėtų į priekį nesusidurdama su rimtomis kliūtimis. Taip buvo ir apaštalo pauliaus laikais. Kur tik jis įkurdavo bendruomenę, ten visuomet atsirasdavo žmonių, kurie priimdami tikėjimą skleisdavo ereziją, kuri, jeigu būtų buvusi priimta, galų gale būtų užgesinusi meilę tiesai. liuteris taip pat patyrė daugybę sunkumų ir ne kartą skaudžiai nusivylė fanatikų elgesiu, nes jie skelbė, jog per juos kalba Dievas, ir kėlė savo idėjas bei nuomonę aukščiau šventojo rašto liudijimų. Daugelis, kuriems trūko tikėjimo ir patyrimo, pernelyg pasitikėjo savimi, mėgo klausytis ir perduoti naujoviškas idėjas, mėgo klausytis naujųjų mokytojų kalbų ir prisijungė prie šėtono tarnų, naikinančių darbą, kurį Dievo skatinamas pradėjo martynas liuteris. ir broliai Vesliai, ir kiti, kurie savo įtaka bei tikėjimu laimino pasaulį, taip pat kiekviename žingsnyje susidurdavo su šėtono klasta, kai jis stumdavo pernelyg uolius, dvasinės pusiausvyros neturinčius ir nešventus žmones į vis didesnį fanatizmą. DK 343.2

Viljamas Mileris nepritarė fanatikams. Kaip ir Liuteris, jis teigė, jog kiekviena dvasia turėtų būti ištirta Dievo Žodžiu. „Velnias, - sakė jis, - mūsų laikais daro daugelio žmonių mintims didžiulę įtaką. Kaip mes galime žinoti, kokia dvasia veikia juos? Biblija atsako: ‘Jūs pažinsite juos iš vaisių’. [...] Pasaulyje pasklido daug dvasių, mes turime ištirti jas. Dvasia, kuri neskatina mūsų gyventi santūriai, teisingai ir maldingai šiame pasaulyje, nėra Kristaus Dvasia. Aš vis labiau ir labiau įsitikinu, jog šėtonas vadovauja visiems fanatiškiems judėjimams. [...] Daugelis žmonių tarp mūsų teigia, jog yra visiškai šventi, tačiau seka žmonių papročiais ir jiems tolima tiesa kaip ir tiems, kurie nereiškia jokių pretenzijų.” ^* „Klaidos dvasia ves mus nuo tiesos, o Dievo Dvasia - prie tiesos. Tačiau jūs pasakysite, kad žmogus gali klysti, o manyti, kad suprato tiesą. Kas tada? Mūsų atsakymas toks: Dvasia ir Žodis sutaria. Jei žmogus, vertindamas save pagal Dievo Žodį, pamato, jog visiškai atitinka Dievo Žodį, tuomet jis gali tikėti, kad pažino tiesą. Tačiau jeigu jis pamato, kad jam vadovaujanti dvasia neatitinka viso Dievo Įstatymo ar Jo Žodžio, tada jis turi būti labai atsargus, kad nepatektų į velnio žabangas.” ^** „Dažniau vidinį pamaldumą įrodydavo švytinčios akys, drėgni skruostai ir prislopintas balsas, o ne viso krikščioniškojo pasaulio triukšmas.” ^*** DK 344.1

Reformacijos laikais priešai visomis fanatizmo blogybėmis kaltino tuos, kurie aktyviausiai su juo kovojo. Panašiai veikė ir Adventistų judėjimo priešininkai. Nepasitenkindami vien ekstremistų ir fanatikų klaidomis, jie platino absurdiškus dalykus, nė iš tolo neatitinkančius tiesos. Tie žmonės veikė skatinami neapykantos ir užsispyrimo, nes žinia apie greitą Kristaus atėjimą drumstė jiems ramybę. Jie baiminosi, jog tai gali pasitvirtinti, tačiau tuo pat metu vylėsi, jog tai netiesa. Tokia buvo kovos su adventistais ir jų tikėjimu priežastis. DK 344.2

Jei keliems fanatikams ir pavyko įsiskverbti į adventistų gretas, vis dėlto nėra pagrindo manyti, kad šiam judėjimui vadovavo ne Dievas, juk fanatikai bei apgavikai apaštalo pauliaus ar Liuterio laikų Bažnyčioje negalėjo sumenkinti jų darbo reikšmės. Tegu Dievo tauta prabunda iš miego, nuoširdžiai atgailauja ir dirba reformacijos labui. tegu tyrinėja šventąjį raštą, kad sužinotų tiesą, kokia ji yra jėzuje. tegu visiškai pasišvenčia Dievui, tuomet netrūks įrodymų, jog šėtonas vis dar aktyvus ir budrus. Visais įmanomais apgaulės būdais jis rodo savo jėgą, pasitelkdamas visus puolusius savo karalystės angelus. DK 345.1

Fanatizmo ir susiskaldymų priežastis nebuvo žinia apie Kristaus antrąjį atėjimą. Visa tai pasireiškė 1844 m. vasarą, kai adventistams daug abejonių ir neaiškumų sukėlė tuometinė tikroji jų padėtis. pirmojo angelo žinios skelbimas ir Vidurnakčio šauksmas varžė fanatizmą ir nesutarimus. šio iškilmingo judėjimo dalyviai buvo vieningi, jų širdys buvo kupinos meilės žmonėms ir jėzui, kurį jie tikėjosi greitai pamatyti. Vienas tikėjimas ir viena palaiminta viltis iškėlė juos aukščiau aplinkinių įtakos ir tapo skydu ¹⁴¹ nuo šėtono puolimų. DK 345.2

„jaunikiui vėluojant, visos [mergaitės] ėmė snausti ir užmigo. Vidurnaktį pasigirdo balsai: ‘štai jaunikis! išeikite pasitikti!’ tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus.” (žr. Mato 25, 5-7) 1844 m. vasarą, kuri tapo viduriniu tašku tarp laiko, kai buvo tikimasi, jog tuo metu baigsis 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpis, ir tų pačių metų rudens, iki kurio, kaip vėliau buvo įsitikinta, šis laikotarpis nusitęsė, žinia buvo skelbiama paties Šventojo Rašto žodžiais: „Štai jaunikis!” DK 345.3

Šį judėjimą paspartino atradimas, kad Artakserkso įsakymas dėl jeruzalės atstatymo, kuris buvo pradinis 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpio taškas, įsigaliojo 457 m. pr. Kr. rudenį, o ne metų pradžioje, kaip buvo anksčiau manyta. Skaičiuojant nuo 457 m. rudens, 2300 metų laikotarpis baigėsi 1844 m. rudenį. ¹⁴² DK 345.4

Senojo testamento įvaizdžiai taip pat nurodė rudenį, laiką, kai turėjo prasidėti veiksmai, vaizduojami šventyklos apvalymu. Viskas tapo aišku, kai buvo atkreiptas dėmesys į tai, kaip išsipildė Kristaus pirmojo atėjimo įvaizdžiai. DK 345.5

Velykinio avinėlio aukojimas buvo Kristaus mirties atspindys. Apaštalas paulius sako: „[...] jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus.” (1 Korintiečiams 5, 7) pirmasis derliaus pėdas, kuriuo per paschą siūbuodavo Viešpaties akivaizdoje, simbolizavo Kristaus prisikėlimą. Kalbėdamas apie Viešpaties ir visų Jo vaikų prisikėlimą, apaštalas Paulius sako: „Pirma Kristus, po Jo - priklausantys Kristui Jo atėjimo metu.” ( 1 Korintiečiams 15, 23) Kaip siūbuojamas pėdas, kuriame buvo pirmosios sunokusios varpos, surinktos prieš pjūtį, Kristus yra tos nemirtingos atpirktųjų, kurie per būsimą prisikėlimą bus surinkti į Dievo klėtį, pjūties Pirmasis vaisius. DK 346.1

Šie įvaizdžiai įsitvirtino ne tik realybėje, bet ir laike. Žydų kalendoriaus pirmojo mėnesio keturioliktą dieną, tą pačią dieną ir mėnesį, kurią penkiolika ilgų šimtmečių buvo aukojamas Paschos avinėlis, Kristus su savo mokiniais suvalgęs Paschos avinėlį, įvedė šventinę apeigą, kuri turėjo būti atliekama Jo, kaip „Dievo Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ ¹⁴³ mirties atminimui. Tą pačią naktį nedorėlių rankos Jį suėmė, kad nukryžiuotų ir nužudytų. Tačiau trečią dieną mūsų Viešpats buvo „prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis”, kaip pirmojo vaisiaus tikrenybė, visų prisikėlusiųjų teisiųjų, kurių vargingi kūnai bus padaryti „panašūs į Jo garbingąjį kūną”, pavyzdys. (1 Korintiečiams 15, 20; Filipiečiams 3, 21) DK 346.2

Panašiai savo laiku turėjo išsipildyti simbolinių apeiginių pamaldų įvaizdžiai, susiję su Kristaus antruoju atėjimu. Pagal apeiginių pamaldų sistemą, perduotą per Mozę, šventyklos apvalymas, arba didžioji Permaldavimo diena, buvo žydų kalendoriaus septinto mėnesio dešimtąją dieną (žr. Kunigų 16, 29-34), kai vyriausiasis kunigas, atlikęs permaldavimą už visą Izraelį ir apvalęs šventyklą nuo nuodėmių, išeidavo ir laimindavo tautą. Taigi imta manyti, jog Kristus, mūsų didysis Vyriausiasis Kunigas, pasirodys, kad apvalytų žemę, sunaikintų nuodėmę bei nusidėjėlius ir suteiktų Jo laukiantiems vaikams palaimingą nemirtingumą. Septinto mėnesio dešimtoji diena, didžioji Permaldavimo diena, šventyklos apvalymo diena, kuri 1844 m. atitiko spalio mėnesio dvidešimt antrą dieną, buvo laikoma Viešpaties atėjimo diena. Tai atitiko skaičiavimus, kad 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpis baigsis rudenį, todėl atrodė, kad išvados teisingos. DK 346.3

pasak Evangelijos pagal matą 25-ojo skyriaus palyginimo, jaunikis ateina, kai mergaitės pradeda snausti ir užmiega. Tai atitiko aukščiau nurodytą pranašystę ir įvaizdžius. Tikintieji buvo įsitikinę jų teisingumu, todėl tūkstančiai ėmė skelbti Vidurnakčio šauksmą. DK 347.1

Kaip didžiulė banga šis judėjimas apėmė visą šalį. ši žinia sklido iš miesto į miestą, iš kaimo į kaimą, pasiekdama nuošaliausius šalies kampelius, kol laukiantieji Dievo vaikai buvo pažadinti. paskelbus šią žinią, išnyko fanatizmas, panašiai kaip tekančios saulės spinduliai ištirpdo ryto šalną. išnyko tikinčiųjų abejonės ir sutrikimas, viltis ir pasitikėjimas atgaivino jų širdis. šiame darbe nebuvo kraštutinumų, kurie visada pasirodo ten, kur dirbama iš savanaudiškų paskatų be varžančios Dievo Žodžio arba Jo Dvasios įtakos. šis darbas buvo panašus į tuos nusižeminimo ir grįžimo pas Viešpatį laikus, kuriuos išgyveno senovės izraelis, atsiliepęs į jo tarnų priekaištus. šis judėjimas pasižymėjo ypatybėmis, kurios būdingos Dievo darbui kiekvieną šimtmetį. Žmonės nepasidavė audringam džiaugsmui, bet atidžiai tyrinėjo savo širdis, išpažino nuodėmes ir atsižadėjo pasaulio. juos labiausiai jaudino tai, kaip geriau pasiruošti sutikti Viešpatį, todėl jie atkakliai meldėsi ir visiškai pasišventė Dievui. DK 347.2

apibūdindamas tą darbą, Viljamas Mileris rašė: „nebuvo ypatingai džiūgaujama. atrodė, kad žmonės taupė džiaugsmą ateičiai, kai dangus ir žemė kartu džiūgaus neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu. nebuvo girdima garsių šūksnių: jie taip pat buvo tausojami tam metui, kai nuskambės dangaus trimitas. Giesmininkai tylėjo: jie laukė, kada galės prisijungti prie dangaus angelų choro. [...] jų nuomonės nesikirto: visi jie buvo vienos širdies ir vienos minties.” ^* DK 347.3

Kitas judėjimo dalyvis liudijo: „šis judėjimas paskatino kuo giliau tyrinėti širdį ir nusižeminti Aukščiausiojo, dangaus Dievo akivaizdoje, paragino atsisakyti pasaulietiškų dalykų, įveikti ginčus ir nesutarimus. Nuodėmės buvo išpažįstamos, žmonės nuoširdžiai atgailaudami bei sielodamiesi maldavo, kad Dievas atleistų ir priimtų. Niekada anksčiau mes nebuvome tokio nusižeminimo ir atgailos liudytojai. Kaip Dievas buvo kalbėjęs per pranašą Joelį apie besiartinančią didžiąją dieną, ši žinia paskatino žmones perplėšti širdis, o ne drabužius, ir kreiptis į Viešpatį pasninkaujant ir verkiant. Kaip Dievas buvo pažadėjęs per pranašą zachariją, malonės ir maldavimo dvasia išsiliejo ant jo vaikų; jie žvelgė į Tą, kurį pervėrė, šalyje girdėjosi garsios raudos, [...] tie, kurie laukė Viešpaties, nusižemino prieš jį.” ^* DK 347.4

Iš visų didžiųjų religinių judėjimų, pradedant apaštalų laikais, nė vienas nebuvo taip atitrūkęs nuo žmonių silpnybių ir šėtono klastos kaip 1844 m. rudens judėjimas. Net dabar, praėjus daugeliui metų, visi, kurie dalyvavo jame ir tvirtai laikėsi tiesos, vis dar jaučia šventą to palaiminto darbo poveikį ir liudija, kad tai buvo Dievo darbas. DK 348.1

Kai pasigirdo balsas: „štai jaunikis! išeikite pasitikti!”, laukę jo atsikėlė ir taisėsi žibintus. jie pradėjo tyrinėti Dievo Žodį su neregėtu uolumu ir susidomėjimu. iš dangaus buvo pasiųsti angelai, kad padrąsintų nusivylusius ir paruoštų juos priimti tą žinią. šis darbas vyko ne žmonių žinių ir išminties dėka, o Dievo galia. šį kvietimą pirmieji išgirdo ir pakluso jam ne talentingiausi, o labiausiai nusižeminę ir pasišventę žmonės. Fermeriai paliko savo nenuimtą derlių laukuose, amatininkai - įrankius, ir su ašaromis akyse džiaugsmingai išėjo skelbti įspėjančią žinią. Tie, kurie turėtų vadovauti šiam darbui, prisijungė prie judėjimo vieni paskutiniųjų. Bažnyčios neįsileido šios žinios, todėl daugelis priėmusiųjų ją nutraukė su jomis ryšius. Dievo Apvaizda leido, kad šis Vidurnakčio šauksmas susijungtų su Antrojo angelo žinia ir suteiktų darbui dar didesnę galią. DK 348.2

Žinia: Štai Jaunikis! buvo neginčytinas dalykas, nes Šventojo Rašto argumentai buvo aiškūs ir pagrįsti. Šie žodžiai turėjo skatinamąją jėgą, kuri jaudino žmogaus sielą. Tai buvo neabejotina, nekėlė jokių klausimų. Kai Kristus pergalingai įžengė į Jeruzalę, šventės proga ten susirinkę iš visos šalies žmonės nuėjo ant alyvų kalno ir prisijungė prie minios, lydinčios jėzų. pagauti tos akimirkos įkvėpimo, jie kartu pradėjo pakiliai šaukti: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!” (Mato 21, 9) panašiai netikintieji, kurie ateidavo į adventistų susirinkimus - vieni iš smalsumo, kiti, kad pasijuoktų, taip pat jautė neįveikiamą jėgą, kuri lydėjo žinią: Štai Jaunikis! DK 348.3

Tuo metu žmonės turėjo tvirtą tikėjimą, kuris davė atsakymus į maldas, tikėjimą, žvelgiantį į atpildą. Panašiai kaip lietaus gūsiai, laistantys išdžiūvusią žemę, malonės Dvasia nusileido ant karštų tiesos ieškotojų. Tie, kurie tikėjosi greitai susitikti su savo Atpirkėju, jautė neapsakomą džiaugsmą. Nugalinti Šventosios Dvasios galia minkštino ir tirpdė širdis, o Jos palaiminimai buvo gausiai išlieti ištikimiems tiesos sekėjams. DK 349.1

Priėmusieji šią žinią iškilmingai ir rimtai artėjo prie to momento, kada jie tikėjosi susitikti su savo Viešpačiu. Kiekvieną rytą jie pirmiausia stengėsi įsitikinti, jog Dievas juos priėmė. Jie vieningai meldėsi kartu ir vienas už kitą. Dažnai susirinkdavo nuošaliose vietose pabendrauti su Dievu, iš laukų bei giraičių į dangų kilo užtarimo maldos. Išgelbėtojo palankumas jiems buvo svarbesnis nei kasdienis maistas; jeigu koks nors debesėlis užtemdydavo jų sielas, jie nenurimdavo tol, kol jis nebūdavo išsklaidytas. Gavę visa atleidžiančios malonės užtikrinimą, jie troško pamatyti Tą, kurį jie taip karštai mylėjo. DK 349.2

Vis dėlto jiems teko nusivilti. Laukiamas metas praėjo, bet Išgelbėtojas neatėjo. Tvirtai tikėdami jie laukė Jo atėjimo ir dabar jautėsi taip pat kaip Marija, kuri, atėjusi prie Išgelbėtojo kapo ir radusi jį tuščią, verkdama sušuko: „[...] paėmė mano Viešpatį, ir nežinau, kur Jį padėjo.” (Jono 20,13) DK 349.3

Pagarbios baimės jausmas ir nuogąstavimas, kad žinia gali pasitvirtinti, kurį laiką sulaikė netikintį pasaulį. Praėjus laukiamam metui, šie jausmai pamažu išnyko. Iš pradžių jie nedrįso triumfuoti prieš nusivylusius, tačiau, kai nebuvo matyti jokių Dievo rūstybės požymių, jų būgštavimai išnyko, jie vėl pradėjo tyčiotis ir juoktis iš tikinčiųjų. Daugybė žmonių, kurie visai neseniai skelbė, jog tiki greitu Viešpaties atėjimu, išsižadėjo savojo tikėjimo, o kai kurių pernelyg savimi pasitikinčių išdidumas buvo taip giliai įžeistas, kad jiems norėjosi skradžiai žemę prasmegti. Kaip ir pranašas Jona, jie reiškė nepasitenkinimą Dievu ir verčiau norėjo mirti, nei gyventi. Tie žmonės, kurių tikėjimas rėmėsi kitų nuomone, o ne Dievo Žodžiu, dabar buvo pasirengę vėl pakeisti savo požiūrį. šaipūnai patraukė į savo pusę silpnuosius ir bailius, visi kartu jie tvirtino, kad nėra ko baimintis ir laukti. Laikas praėjo, Viešpats neatėjo, todėl pasaulis tūkstančius metų liks koks buvęs. DK 349.4

Rimti ir nuoširdūs tikintieji atsisakė dėl Kristaus visko ir jautė jo Artumą kaip niekada anksčiau. jie tikėjo, kad perdavė pasauliui paskutinę įspėjančią žinią, ir, vildamiesi greitai būti priimti į savo dieviškojo Mokytojo ir dangiškųjų angelų draugiją, vengė draugijos tų, kurie nepriėmė šios žinios. su didžiausiu troškimu jie karštai meldėsi: „ateik, Viešpatie jėzau, ateik greičiau!” tačiau jis neatėjo. Dabar jiems buvo baisus tikėjimo ir kantrybės išbandymas - vėl imtis sunkios gyvenimo rūpesčių naštos ir sunkumų, kęsti šaipūnų pasityčiojimą ir pajuoką. DK 350.1

Tačiau šis nusivylimas nebuvo toks didis, kokį patyrė mokiniai Kristaus pirmojo atėjimo metu. Kai jėzus iškilmingai įjojo į jeruzalę, jo sekėjai tikėjo, kad jis atsisės Dovydo soste ir išvaduos Izraelį iš jo engėjų. Puoselėdami dideles viltis ir džiaugsmingus lūkesčius, jie varžėsi tarpusavyje, rodydami savo Karaliui pagarbą. Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius kaip kilimą, kiti klojo jo kelią palmių šakomis. Džiūgaudami jie kartu džiaugsmingai sveikino Jį: „Osana Dovydo Sūnui!” Kai šio džiaugsmo prasiveržimo supykdyti fariziejai sunerimę pareikalavo, kad Jėzus sudraustų savo mokinius, Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės, akmenys šauks!” (Luko 19, 40) Pranašystė turėjo išsipildyti. Mokiniai vykdė Dievo užmojus, tačiau jų laukė kartus nusivylimas. Praėjo vos kelios dienos, ir jie tapo skausmingos Išgelbėtojo mirties liudytojais, jiems teko palaidoti Kristų. Jų lūkesčiai nebuvo įgyvendinti, o viltys mirė kartu su Jėzumi. Tik po to, kai jų Viešpats pergalingai išėjo iš kapo, jie suprato, kad visa tai buvo išpranašauta ir „mesijas turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių.” (Apaštalų darbų 17, 3) DK 350.2

prieš penkis šimtus metų Viešpats paskelbė per pranašą Zachariją: „Didžiai džiūgauk, siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! štai pas tave ateina tavo Karalius, Jis išaukštintas ir pergalingas, Jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio.” (Zacharijo 9, 9) jei mokiniai būtų žinoję iš anksto, jog Kristaus laukia teismas ir mirtis, jie nebūtų galėję išpildyti šios pranašystės. DK 351.1

panašiai ir Mileris bei jo bendradarbiai išpildė pranašystę ir paskelbė žinią, kuri, remiantis apvaizdos išpranašavimu, turėjo būti perduota pasauliui. Jie nebūtų galėję jos perteikti, jei būtų aiškiai supratę pranašystes, nurodančias laukiantį nusivylimą ir slepiančias kitą žinią, kuri bus paskelbta visoms tautoms prieš Viešpaties antrąjį atėjimą. pirmojo ir antrojo angelų žinios buvo paskelbtos reikiamu laiku. Mileris ir jo bendradarbiai atliko darbą, kurį Dievas sumanė atlikti. DK 351.2

pasaulis stebėjo šį judėjimą. Kadangi laikas praėjo, o Kristus neatėjo, jis tikėjosi, kad visa adventizmo mokymo sistema nustos egzistavusi. Tačiau tuo metu, kai daugelis neišlaikę didelių išmėginimų išsižadėjo savojo tikėjimo, kiti liko tvirti. Adventistų judėjimas buvo vaisingas: žmonės įgijo nuolankią dvasią, ištyrė savo širdis, atsižadėjo pasaulio ir pakeitė gyvenimo būdą, - visa tai liudijo dieviškąją tos žinios kilmę. Niekas negalėjo paneigti, jog Šventosios Dvasios galia lydėjo mokymą apie Kristaus antrąjį atėjimą, niekas negalėjo rasti klaidų, padarytų skaičiuojant pranašiškus laikotarpius. patys gabiausi adventistų oponentai nesugebėjo paneigti pranašysčių aiškinimo sistemos. Neturėdami Biblijos argumentų, adventistai negalėjo atsisakyti savo tikėjimo pagrindų, kuriuos rimtai ir kruopščiai tyrinėdami Šventąjį Raštą parengė žmonės, kurių protus apšvietė Dievo Dvasia ir kurių širdys kunkuliavo gaivinančia energija. Ar jie galėjo atsižadėti tiesos, kuri atlaikė stipriausią kritiką ir pikčiausią religijos mokytojų, mokytų ir iškalbingų žmonių pasipriešinimą, tiesos, kuri tvirtai atlaikė visų visuomenės sluoksnių pasityčiojimus ir užgauliojimus? DK 351.3

Iš tikrųjų laukiamas įvykis neįvyko, tačiau net tai negalėjo pakirsti jų tikėjimo Dievo Žodžiu. Kai pranašas Jona Ninevės gatvėse skelbė, kad po keturiasdešimties dienų miestas bus sunaikintas, Viešpats priėmė miesto gyventojų nusižeminimą ir pratęsė jiems malonės laiką. Tačiau žinia, kurią skelbė jona, nužengė nuo Dievo, ir Ninevė buvo išmėginta jo valia. Adventistai tikėjo, kad skelbti įspėjančią žinią apie Teismą jiems pavedė Dievas. „Ši žinia, - skelbė jie, - ištyrė visų išgirdusiųjų ją širdis ir paskatino su meile laukti Viešpaties atėjimo. Kitiems ši žinia sukėlė slaptą, tačiau žinomą Dievui, neapykantą Jo atėjimui. Ši žinia nubrėžė ribą [...], tiriantieji savo širdis turėjo galimybę sužinoti, kurioje pusėje jie yra, ar jie pasiruošę sušukti, jei ateitų Viešpats: ‘Štai mūsų Dievas! Juo mes pasitikėjome, ir Jis mus išgelbėjo!’ ¹⁴⁴ Gal jie šauks kalnams ir uoloms, kad šie griūtų ant jų ir paslėptų nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės? Mes tikime, kad Dievas tokiu būdu išmėgino savo vaikus, jų tikėjimą, kad pamatytų, ar išbandymo valandą nepasikeis jų pažiūros tomis sąlygomis, kurias Jis numatė, ar atsižadės šio pasaulio ir visiškai pasitikės Dievo Žodžiu.” ^* Jausmus tų, kurie vis dar tikėjo, kad Dievas vadovavo jų išgyvenimams, išreiškia Viljamo Milerio žodžiai: „Jei man tektų dar kartą gyventi, turint tuos pačius įrodymus, kuriuos aš turėjau tuomet, tai, kad būčiau sąžiningas ir prieš Dievą, ir prieš artimą, aš padaryčiau tą patį, ką jau esu padaręs.” „Esu tikras, kad mano drabužiai švarūs nuo žmonių kraujo. Aš padariau visa, kas įmanoma, kad nebūčiau kaltas dėl kieno nors pasmerkimo.” „Nors aš du kartus nusivyliau, - rašė šis Dievo žmogus, - dar nesu prislėgtas arba nusiminęs. [...] Aš kaip ir anksčiau tikiu Kristaus antruoju atėjimu. Po rimtų apmąstymo metų aš dariau tiktai tai, ką laikiau savo šventa pareiga. Jeigu aš klydau, tai padariau iš geraširdiškumo ir meilės artimiesiems, nes esu įsitikinęs, kad tai mano pareiga Dievui.” ^** „Aš žinau tik vieną dalyką: skelbiau tiktai tai, kuo tikėjau, ir Dievas buvo su manimi, Jo galia pasireiškė darbe, todėl buvo padaryta daug gero.” „Akivaizdu, kad mūsų pamokslų dėka tūkstančiai pradėjo tyrinėti Šventąjį Raštą ir tikėjimu bei apvalančiu Kristaus krauju susitaikė su Dievu.” „AŠ niekada nesiekiau išdidžiųjų palankumo ir nedrebėjau prieš pasaulio neapykantą. ir dabar aš nesiekiu įgyti jų palankumo ir neperžengsiu savo pareigos ribų, kad nesukelčiau jų neapykantos. AŠ nesistengiu kabintis į gyvenimą, tikiuosi nesuvirpėsiu pagalvojęs, kad galiu prarasti jį, jeigu Dievas numatys, jog man tai geriausia.” ^* DK 352.1

Dievas nepaliko savo vaikų. Jo Dvasia ir toliau liko su tais, kurie skubotai neatsisakė gautos šviesos ir nepasmerkė Adventistų judėjimo. laiške hebrajams rasime padrąsinimo ir įspėjimo žodžius laukiantiems Kristaus ir išmėginamiems tuo kritišku momentu: „Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis! Taip, reikia jums ištvermės, kad įvykdę Dievo valią gautumėte, kas pažadėta. Juk dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis laukiamasis, ir neužtruks. mano teisusis gyvens tikėjimu, ir jeigu jis bailiai pasitrauktų, mano siela juo nebesigėrės. tačiau mes nesame bailūs pabėgėliai savo pražūčiai, bet laikomės tikėjimo, kad išgelbėtume savo sielas.” (Hebrajams 10, 35-39) DK 353.1

Kad šis pamokymas skirtas paskutiniųjų laikų Bažnyčiai, aišku iš žodžių, nurodančių Viešpaties atėjimo artumą: „Juk dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis laukiamasis, ir neužtruks.” leidžiama aiškiai suprasti, jog bus tariamai uždelsta ir Viešpats, rodosi, užtruks. Šis pamokymas atitinka to meto adventistų išgyvenimus. Žmonėms, kuriems buvo skirti šie žodžiai, grėsė pavojus prarasti tikėjimą. jie įvykdė Dievo valią, sekdami jo Dvasios ir Žodžio vadovavimu, tačiau negalėjo suprasti Jo ketinimų dėl to, kas išgyventa, ir negalėjo pastebėti kelio, kuris driekėsi prieš juos. Todėl jie pradėjo abejoti, ar iš tikrųjų jiems vadovavo Dievas. Tam metui labai tiko žodžiai: „teisus žmogus gyvena tikėjimu.” Kai ryški Vidurnakčio šauksmo šviesa nušvietė jiems kelią ir jie pamatė, kad nuo pranašysčių jau nuplėšti antspaudai, kad netrukus po to pasirodė ženklai, nurodantys, kad Kristaus atėjimas arti, jie gyveno regėjimu. tačiau dabar, prislėgti neišsipildžiusių vilčių, jie galėjo išsilaikyti tik tikėdami Dievu ir jo Žodžiu. Besišaipantis pasaulis sakė: „Jūs esate apgauti. Išsižadėkite savo tikėjimo ir sakykite, kad Adventistų judėjimas yra šėtono darbas.” Tačiau Dievo Žodis tvirtino: „jeigu jūs bailiai pasitrauksite, Mano siela jumis nebesigėrės.” atsisakyti savo tikėjimo dabar ir neigti šventosios Dvasios galią, kuri lydėjo šią žinią, reikštų pasitraukti į pražūtį. apaštalo pauliaus žodžiai: „tad nepameskite savo pasitikėjimo, reikia jums ištvermės, juk dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis laukiamasis, ir neužtruks”, padrąsino, kad jie būtų tvirtesni. Vienintelis tikrasis kelias buvo saugoti šviesą, kurią vieną kartą visiems laikams gavo iš Dievo, tvirtai pasitikėti jo pažadais, tyrinėti šventąjį Raštą, kantriai laukti ir budėti, kad galėtų priimti tolesnę šviesą. DK 353.2

*****