Kristaus Kalno Pamokslas

„„Jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui 6us šviesu.” (Mato 6, 22)

Dori ketinimai, atsidavimas Dievui visa širdimi - tokie buvo Išgelbėtojo žodžiai. Turime tvirtai ir nuoširdžiai stengtis, kad išvystume tiesą ir paklustume jai bet kuria kaina. Tada būsime Dievo apšviesti. Tikrasis pamaldumas prasideda tada, kai nebenuolaidžiaujama nuodėmei. Tada mūsų širdis prabils kaip apaštalo Pauliaus: „Pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje. O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl Jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų.” (Filipiečiams 3,13-14. 8 ) KKP 99.2

Kai akis aptemdo savimeilė, aplink pasidaro tamsu. „Jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje.” (Mato 6, 23) Ši baisi tamsa apgaubė užsispy-rusius, netikinčius žydus ir neleido įvertinti charakterio ir misijos To, kuris atėjo išgelbėti juos iš nuodėmių. KKP 99.3

Pasidavimas pagundai prasideda tada, kada pradedame svyruoti ir nepasitikėti Dievu. Jei mes visiškai neatsiduosime Dievui, liksime tamsoje. Besąlygiškai neatsidavę Dievui, paliekame praviras širdies duris, pro kurias gali patekti šėtonas ir savo gundymais išvesti mus iš kelio. Jis žino, kad, nusilpus mūsų dvasios regėjimui, tikėjimo akimis negalėsime matyti Dievo, tuomet neliks kliūčių nuodėmei. KKP 99.4

Nuodėmingų aistrų viešpatavimas rodo sielos aklumą. Nuolat nuolaidžiaudami tokiai aistrai vis labiau nutolstame nuo Dievo. Jei einame šėtono pasiūlytu keliu, mus apgaubia blogio šešėliai, ir kiekvienas žingsnis veda gilyn į tamsą ir pagilina širdies aklumą. KKP 100.1

Dvasinį pasaulį valdo tie patys gamtos dėsniai. Tamsoje gyvenantis žmogus praranda regėjimo galią. Jį apsupa tamsesnė nei vidurnakčio tamsa, ir ryškiausias vidurdienis jam nebenušvis. Jis „vaikščioja tamsoje ir nežino kur einąs, nes tamsa užgulė jam akis.” (1 Jono 2, 11) Nuolat nuolaidžiaudamas blogiui, užsispyrusiai ignoruodamas dieviškosios meilės kreipimąsi, nusidėjėlis praranda gėrio potraukį, nebesiekia Dievo, todėl nebesugeba priimti Dangaus šviesos. Nors meilės kupinas malonės kvietimas dar skamba, šviesa žėri taip pat skaisčiai kaip ir anksčiau, tačiau balsas nepasiekia apkurtusių ausų, o šviesa - aptemusių akių. KKP 100.2

Dievas niekada visiškai neapleidžia nė vienos pa-klydusios sielos, kol dar išlieka bent mažiausia viltis ją išgelbėti. Žmogus nusisuka nuo Dievo, o ne Dievas nuo jo. Mūsų dangiškasis Tėvas lydi mus, kreipiasi į mus, įspėja, užtikrina savo gailestingumą, kol mato, kad palankios galimybės ir privilegijos jau išnaudo tos. Tada atsakomybė krinta ant nusidėjėlio pečių. Priešindamasis Dievo Dvasiai ir neapkęsdamas šiandienos šviesos, jis neapkęs ir ryškesnės rytdienos šviesos. Taip pamažu žmogus smunka, galiausiai šviesa jau negalės jo paveikti, ir jis neatsilieps į Dievo Dvasios veikimą. Tada jame buvusi šviesa virs tamsybe (žr. Luko 11, 35 ). Anksčiau suprasta tiesa pasirodys tokia nesuprantama, kad tik padidins sielos aklumą. KKP 100.3

*****