Kelias Pas Kristų

2 - Nusidėjėliui Reikia Išgelbėtojo

*****

Sukurdamas žmogų, Dievas apdovanojo jį tauriu charakteriu ir aiškiu protu. Tai buvo tobula būtybė ir gyveno darnoje su Dievu. Žmogaus mintys buvo tyros, tikslai šventi. Bet nepaklusnumas pakeitė jo minčių kryptį, o savanaudiškumas išstūmė meilę Dievui. Nuodėmė susilpnino žmogų, ir savo paties jėgomis jis nebegalėjo priešintis šėtonui. Jis tapo šėtono belaisvis ir būtų likęs juo amžiams, jei nebūtų įsiterpęs Dievas. Gundytojo tikslas buvo sugriauti dieviškąjį žmogaus sukūrimo planą, pripildyti žemę sielvarto bei vargų ir tuo apkaltinti Dievą. KPK19 19.1

Prieš nuopuolį žmogus džiaugėsi, jog bendrauja su Tuo, „kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai“ (Kolosiečiams 2, 3). Bet nusidėjęs jis pradėjo šalintis Kūrėjo. Tokia dabar yra dar neatsinaujinusio žmogaus širdis. Ji negali sugyventi su Dievu ir nesidžiaugia bendraudama su Juo. Nusidėjėlis negalėtų būti laimingas šalia Dievo. Jis vengtų šventų būtybių draugystės. Jis nejaustų džiaugsmo ir būsimajame pasaulyje, kur viešpatauja nesavanaudiška meilė. Ši meilė, kai kiekviena širdis plaka vienodai su Begalinės Meilės širdimi, nerastų atgarsio nusidėjėlio širdyje. Jo mintys, interesai ir tikslai būtų svetimi Dangiškosios karalystės principams. Jis skambėtų disonansu su darnia dangiškąja melodija. Gyvenimas danguje jam būtų kančia. Jis nebegalėtų ilgiau slėptis nuo To, kuris yra šviesos ir džiaugsmo šaltinis. Tai ne Dievo užgaida neįsileisti nusidėjėlių į dangų. Jie patys yra netinkami šventam gyvenimui. Dievo šlovė būtų juos naikinanti ugnis. Jie sutiktų žūti, kad tik galėtų pasislėpti nuo savo Atpirkėjo. KPK19 19.2

Mums patiems neįmanoma ištrūkti iš nuodėmės bedugnės. Mūsų širdys yra nuodėmingos ir jų patys negalime pakeisti. „Kas gali padaryti švarų daiktą iš nešvaraus?” (Jobo 14, 4) „Kūno rūpesčiai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo Įstatymui ir net negali paklusti” (Romiečiams 8, 7) . Išsilavinimas, kultūra, troškimai ir valios pastangos čia bejėgiai. Jie pakeičia žmogaus elgesį, bet negali pakeisti širdies. Turi būti vidinė jėga, gyvenimas iš Aukščiau, kad žmogus išsilaisvintų iš nuodėmių ir taptų šventas. Ši jėga yra Kristus. Tik Jo malonė gali atgaivinti sielą, atvesti ją pas Dievą. Išgelbėtojas pasakė: „Jei kas neatgims iš aukštybės“, t. y. neatsinaujins širdimi, nepakeis troškimų, tikslų ir siekių taip, kad jie vestų į naują gyvenimą, tas „negalės regėti Dievo karalystės“(Jono 3, 3). Labai klysta tie, kurie mano, kad užtenka žmogui ugdyti tik įgimtą gėrį. „Juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai“. „Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės“ (1 Korintiečiams 2,14; Jono 3, 7). Apie Kristų yra parašyta: „Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“. „Nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Jono 1,4; Apaštalų darbų 4,12). KPK19 20.1

Neužtenka matyti Jo gailestingumą, dosnumą ir tėvišką rūpinimąsi mumis. Neužtenka suvokti, koks išmintingas ir teisingas yra Jo Įstatymas, pagrįstas amžinosios meilės principu. Apaštalas Paulius, visa tai supratęs, sakė: „Pripažįstu, jog Įstatymas geras“; „Įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas ir teisingas, ir geras“, bet vėliau susirūpinęs, su skausmo ir nevilties gaidele balse, papildė: „O aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion“ (Romiečiams 7, 16.12.14). Jis troško tyrumo ir teisumo, kurių pats negalėjo pasiekti. Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“, - sušuko jis (Romiečiams 7, 24). Toks šauksmas išsiveržia iš visų nuodėmės apsunkintų širdžių visais amžiais ir visame pasaulyje. Jiems tėra vienas atsakymas: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jono 1, 29) KPK19 21.1

Įvairiais būdais Dievo Dvasia siekia atskleisti šią tiesą sieloms, trokštančioms išsivaduoti iš kaltės naštos. Kai Jokūbas nusidėjo ir bėgo iš tėvo namų, jį slėgė kaltės suvokimas. Jį, vienišą tremtinį, atskirtą nuo visko, kas jam buvo šiame pasaulyje brangu, labiausiai kamavo mintis, kad nuodėmė jį atskyrė nuo Dievo ir Dangus jį apleido. Prislėgtas liūdesio, jis atsigulė pailsėti ant plikos žemės. Aplink jį buvo tik vienišos kalvos, o virš jų - žvaigždėtas dangus. Sapne jis pamatė paslaptingą šviesą: atrodė, kad iš to slėnio, kur jis ilsėjosi, platūs laiptai kilo iki pat dangaus vartų. Jais aukštyn - žemyn kilo ir leidosi Dievo angelai. O iš viršaus pasigirdo dieviškas paguodos ir vilties balsas. Taip Jokūbas sužinojo, kad jo sielai reikia Gelbėtojo. Su džiaugsmu ir dėkingumu jis matė kelią, kuriuo jis, nusidėjėlis, gali naujai bendrauti su Dievu. Paslaptingieji laiptai simbolizavo Kristų - vienintelį Tarpininką tarp Dievo ir žmogaus. KPK19 21.2

Tą patį palyginimą Kristus panaudojo, kalbėdamasis su Natanaeliu: „ Jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“ (Jono 1,51). KPK19 22.1

Nusidėjęs žmogus apleido Dievą, ir ryšys tarp žemės ir dangaus buvo nutrauktas. Per tą bedugnę nebuvo liepto. Bet per Kristų žemė vėl yra sujungta su dangumi. Kristus nutiesė per bedugnę tiltą, kuriuo angelai galėjo bendrauti su žmonėmis ir jiems tarnauti. Kristus sujungė nuodėmingą, silpną ir bejėgį žmogų su begalinės jėgos Šaltiniu. Veltui žmonės svajoja apie dvasinį tobulumą, veltui jie stengiasi patobulinti žmoniją, jei atmeta vienintelį jiems duotą vilties ir pagalbos Šaltinį. „ Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana” (Jokūbo 1, 17) yra iš Dievo. Vienintelis kelias pas Dievą - Kristus. Jis sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane” (Jono 14, 6). KPK19 22.2

Dievo meilė Savo žemės vaikams stipresnė už mirtį. Atiduodamas Savo Sūnų, Jis padovanojo mums visą Dangų. Išgelbėtojo gyvenimas, mirtis ir užtarimas, angelų ir Šventosios Dvasios darbas, nuolatinis dangaus būtybių domėjimasis žemiškuoju gyvenimu - visa tai tarnavo žmonijos atpirkimui. KPK19 23.1

Mąstykime apie tą didžiąją auką už mus! Pabandykime įvertinti dangiškąsias pastangas ir triūsą, kad susigrąžintų prarastuosius į Tėvo namus. Pačios galingiausios dangaus jėgos buvo panaudotos mums išgelbėti. Didžiausi apdovanojimai teisiesiems, džiaugsmas danguje, gyvenimas su angelais, bendravimas su Dievu ir Jo Sūnumi, meilė jiems, neribotos mūsų tobulėjimo galimybės per visą amžinybę - argi visa tai neskatina atsiduoti Kūrėjui ir Atpirkėjui bei Jam tarnauti? KPK19 23.2

Dievo Žodžiu pareikštas nuosprendis nuodėmei ir neišvengiamas atpildas už ją, mūsų charakterio išsigimimas ir gresianti žūtis perspėja mus nepasukti šėtono keliu. Nejaugi mes liksime abejingi Dievo malonei? Ką daugiau Jis galėjo padaryti? Ieškokime teisingų tarpusavio santykių su Tuo, kuris mus myli. Pasinaudokime mums suteiktomis galimybėmis, kad taptume panašūs į Jį, bendrautume su angelais, sutartume ir būtume vieningi su Tėvu ir Sūnumi. KPK19 24.1

*****