Kelias Pas Kristų

5 - Pasišventimas

*****

Dievo pažadas byloja: „ Kai Manęs ieškosite, rasite Mane. Taip, jeigu visa širdimi Manęs ieškosite“(Jere-mijo 29,13). KPK19 45.1

Visa širdimi mes turime atsiduoti Dievui. Tik tada mes pasikeisime iš vidaus ir tapsime panašūs į Jį. Nuodėminga prigimtis atskyrė mus nuo Dievo. Šventoji Dvasia mūsų būseną nusako tokiais žodžiais: „ Jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis“, jūsų „visa galva pasiligojusi, visa širdis alpstanti“. Šėtonas tvirtai laikė mus savo spąstuose, kuriuose mes „vergavome jo valiai“ (Efeziečiams 2,1; Izaijo 1, 5; 2 Timotiejui 2, 26) . Dievas trokšta mus išgydyti ir išlaisvinti. Kad galėtume iš esmės pasikeisti ir atnaujinti savo prigimtį, mes turime visiškai atsiduoti Jam. KPK19 45.2

Kova su savimi - pati sunkiausia kova, kokia tik gali būti. Kad nuslo pintume savąjį „aš” ir paklustume Dievo valiai, turime pakovoti su savimi. Bet be atsidavimo Dievui neįmanoma atsinaujinti šventam gyvenimui. KPK19 45.3

Dievo valdžia nėra pagrįsta aklu paklusnumu ir besaike kontrole, kaip tai nori pavaizduoti šėtonas. Ji kreipiasi į žmogaus protą ir sąžinę. „ Eikite šen, ir drauge pasvarstykime “ - kvietė Kūrėjas Savo sukurtas būtybes ( žr. Izaijo 1, 18 ). Dievas nedaro spaudimo Savo kūriniams. Jis priima tik savanorišką ir sąmoningą garbinimą. Priverstinis nuolankumas neskatina žmogaus proto ir būdo ugdymo, o paverčia žmogų mašina. Mūsų Kūrėjo tikslas ne toks. Jis trokšta, kad žmogus, apvainikuojantis visą Jo kūrybą, būtų kuo tobulesnis. Jis mums parodo visas palaimos viršūnes, į kurias Savo malone Jis gali atvesti. Jis kviečia atsiduoti Jam, kad galėtų veikti per mus. Mes galime pasirinkti, ar išsilaisvinti iš nuodėmės vergijos ir džiaugtis didžiule Dievo sūnų laisve, ar likti vergais. KPK19 45.4

Atsiduodami Dievui, būtinai turime atsisakyti visko, kas mus nuo Jo skiria. Todėl Išgelbėtojas sako: „Kiekvienas jūsų, Įiggįį kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti Mano mokinys“ (Luko 14, 33). Turi būti atsižadėta visko, kas tolina širdį nuo Dievo. Daugumos dievaitis yra turtas. Meile pinigams ir turto siekimu jie tarsi auksine grandine prisirišę prie šėtono. Kiti siekia gero vardo ir pasaulinės garbės. Treti - lengvo ir nerūpestingo gyvenimo. Bet tie vergystės pančiai turi būti sutraukyti. Mes negalime priklausyti pusiau Dievui, pusiau - pasauliui. Mes nesame Dievo vaikai, jei nepriklausome Jam visiškai. KPK19 46.1

Yra žmonių, kurie dedasi tarnaują Dievui, tačiau bando tik savo jėgomis paklusti Jo Įstatymui, suformuoti dievobaimingą charakterį ir tuo užsitikrinti iš-sigelbėjimą. Jų širdys nepaliestos gilios meilės Kristui, bet jie stengiasi vykdyti visas krikščionių pareigas ir Dievo reikalavimus, nuo kurių priklauso amžinasis likimas. Tokia religija neverta nieko. Kai Kristus gyvena širdyje ir siela prisipildo meilės Jam, džiaugsmo, bendraujant su Juo, kai nori Jam atsiduoti ir laukia Jo - savasis „aš” bus pamirštas. Kiekvieną poelgį įkvėps meilė Kristui. Žmonės, kurie tikrai myli Dievą, neklausia, kaip įvykdyti Jo reikalavimus kuo mažesne kaina, bet stengiasi nepriekaištingai išpildyti Atpirkėjo valią. Jie labai noriai atiduos viską dėl tikslo, kurio jie siekia. Jei krikščionio širdyje nėra tos gilios meilės, tai Kristaus išpažinimas - tik tušti žodžiai, sausas formalumas, sunki našta. KPK19 46.2

Ar nejaučiate, kad visiškas atsidavimas Kristui yra per didelė auka? Paklauskite savęs: „Ką Kristus man davė?” Už mūsų atpirkimą Dievo Sūnus atidavė viską - gyvybę, meilę ir kentėjo kančias. Ar gali būti, kad mes, kurie nesame verti tokios didelės meilės, uždarytume Jam savo širdis. Kiekvieną savo gyvenimo akimirką mes naudojamės Jo malonės palaiminimais. Būtent todėl mes negalime visiškai aiškiai suprasti, iš kokių nežinios ir vargo gelmių esame išgelbėti. Ar, žvelgdami į Tą, kurį pervėrė mūsų nuodėmės, mes galime paniekinti visą Jo meilę ir auką? Nejaugi, matydami beribį šlovės Viešpaties nusižeminimą, mes skųsimės tuo, kad amžinąjį gyvenimą galime gauti tik kovodami su savimi ir nusižemindami. KPK19 47.1

Dauguma išdidžių širdžių klausia: „Kodėl aš pirmiausia turiu atgailauti ir nusižeminti, jei nesu tikras, ar Dievas mane priims?” Pažvelkite į Kristų. Jis buvo dangaus Kunigaikštis, dėl žmogaus prisiėmė visas žmonijos nuodėmes. Jis buvo „ priskirtas nusidėjėliams. Jis prisiėmė daugelio nuodėmes ir užsistojo už nusidėjėlius“ (Izaijo 53,12). KPK19 48.1

Ko mes atsižadame, jei atiduodame Kristui viską? Nuodėmėmis suteptos širdies, kad Jėzus Savo krauju ją apvalytų ir išgelbėtų mus niekam neprilygstančia meile. Man gėda girdėti ir rašyti, kadžmonės vis dėlto mano, jog sunku visko atsižadėti. KPK19 48.2

Bet Dievas nereikalauja mūsų atsisakyti to, kas tarnauja mūsų pačių labui. Visa, ką Jis daro, daro Savo vaikų gerovei. Argi tie, kurie dar nepasirinko Kristaus, gali suprasti, kad Jis siūlo kur kas daugiau negu jie patys siekia. Žmogus daro sau didžiulę žalą, elgdamasis prieš Dievo valią. Nėra tikro džiaugsmo, einant Jo uždraustais keliais. Juk Jis žino, kas yra geriausia, ir viską daro Savo kūrinių laimei. Nuodėmės kelias - tai kančių ir mirties kelias. KPK19 48.3

Klaidinga galvoti, jog Dievas patenkintas Savo vaikų kančiomis. Visas Dangus nori, kad žmogus būtų laimingas. Mūsų Dangiškasis Tėvas neužtveria Savo kūriniams kelio į džiaugsmą. Dieviškieji reikalavimai ragina mus vengti nuolaidžiauti viskam, kas atneš kančias ir nusivylimą bei užvers duris į dangiškąją laimę. Pasaulio Atpirkėjas priima žmones tokius, kokie jie yra: su visais jų norais, trūkumais ir silpnybėmis. Tuos, kurie sutinka traukti Jo jungą ir nešti Jo naštą, Jis ne tik apvalys nuo nuodėmių ir atpirks Savo krauju, bet suteiks jiems visa, ko trokšta širdis. Jo tikslas - suteikti ramybę ir atilsį visiems, ateinantiems pas Jį gyvenimo duonos. Jis ragina mus vykdyti tik tas pareigas, kurios ves mus į palaimos viršūnes, kurių negali pasiekti nepaklusnieji. Tikrai džiaugtis gyvenimu galima tik įsileidus širdin Kristų - Didžiąją Viltį. KPK19 48.4

Daugelis klausia: „Kaip man paklusti Dievui?” Jūs trokštate atsiduoti Jam, bet esate doroviškai per silpni, pavergti abejonių, o įpročius valdo nuodėmė. Jūsų pažadai ir nutarimai netvirti lyg birus smėlis. Jūs negalite valdyti savo minčių, savo ketinimų, savo jausmų. Matydami savo neįvykdytus pažadus, jūs pradedate nebetikėti savo nuoširdumu. Tai verčia jus galvoti, kad Dievas negali jūsų priimti. Tačiau nenusiminkite. Jums tereikia suprasti, kas yra tikroji valia. Tai - žmogaus prigimtį valdanti jėga, kurios pagalba mes priimam tam tikrus sprendimus ar tinkamai renkamės. Viskas priklauso nuo to, kur žmogus nukreips savo valią. Dievas davė žmogui pasirinkimo teisę, o žmogus privalo ugdyti savo valią, kad tinkamai pasirinktų. Jūs negalite pakeisti savo širdies, jūs negalite prisiversti pamilti Dievą, bet jūs galite pasirinkti tarnauti Jam. Kad Jis veiktų jūsų širdyje, kad jūs norėtumėte ir darytumėte tai, kas Jam yra malonu, jūs turite paskirti Jam savo va lią. Taip jūs visiškai pateksite Kristaus valdžion, jūsų mintys neprieštaraus Jam ir jausmai bus nukreipti į Jį. KPK19 49.1

Teisinga yra trokšti šventumo ir gėrio, bet vien noro neužtenka. Daugelis žus, tikėdamiesi ir trokšdami būti krikščionimis. Jie nesuvokia, kad savo valią reikia skirti Dievui, ir neapsisprendžia tapti krikščionimis. KPK19 50.1

Teisingomis valios pastangomis jūsų gyvenimas gali visiškai pasikeisti. Atidavę savo valią Kristui, jūs galite prisijungti prie pačios galingiausios jėgos Visatoje. Jūs gausite jėgų ir stiprybės iš aukščiau, jūsų tikėjimas taps tvirtas ir nepajudinamas. Nuolat atsiduodami Kristui, jūs galėsite gyventi naują gyvenimą - tikėjimo gyvenimą. KPK19 50.2

*****