Kova Ir Drasa

VĖL NEPATENKINTI, Kovo 29

“Dykumoje visa izraelitų bendrija murmėjo prieš Mozę ir Aaroną.” Iš 16,2. KID 90.1

Daugelis, žiūrėdami i izraelitus, stebisi jų netikėjimu ir murmėjimu, jausdami, kad jie patys būtų buvę dėkingi, tačiau kada jų tikėjimas yra išbandomas netgi nedidelių sunkumų, jie parodo ne ką daugiau tikėjimo ir kantrybės, nei tai parodė senovės Izraelis. (Ten pat 293) KID 90.2

Dievas pažadėjo būti jų Dievu, pasiimti juos pas Save kaip Savo žmones ir nuvesti juos į plačią ir gerą žemę. Tačiau jie buvo pasiruošę nusilpti ties kiekviena kliūtimi, kuri iškildavo pakeliui į tą žemę... KID 90.3

Jie pamiršo savo kančias ir vergystę Egipte. Jie užmiršo Dievo gerumą, parodytą jiems juos gelbstint iš nelaisvės. Jie pamiršo, kaip jų vaikai buvo apsaugoti, kada žudantis angelas nužudė visus Egipto pirmagimius. Jie pamiršo didingą Dievo valios pasireiškimą prie Raudonosios jūros. Jie neprisimine, kad jiems saugiai perėjus jiems atvertu keliu, priešo kariuomenė, ketindama jais pasekti, buvo sunaikinta jūros vandenyje. Jie matė ir jautė tik savo esamus nepatogumus ir sunkumus. Vietoje to, kad sakytų: “Dievas padarė daug galingų darbų dėl mūsų. Nors buvome vergai, Jis iš mūsų daro didelę tautą,” jie kalbėjo apie kelio sunkumus ir spėliojo, kada jų varginanti kelionė baigsis. KID 90.4

Istorija apie Izraelio gyvenimą dykumoje yra įamžinta dėl Dievo Izraelio, gyvenančio pabaigos laikais. Užrašai apie Dievo santykius su dykumos klajokliais, jų alkis, troškulys, nuovargis ir stulbinantys Jo galios pasireiškimai vardan jų, yra pilni perspėjimo ir pamokymo, skirtų Jo vaikams per visus amžius. Skirtingi žydų patyrimai buvo lyg mokykla, ruošianti juos pažadėtiems namams Kanaane. Dievas norėtų, kad Jo šių dienų žmonės su nuolankia širdimi ir pasiruošusi mokytis, pasipuošusia dvasia pažiūrėtų į tuos išbandymus, kuriuos išgyventi turėjo senovės Izraelis tam, kad galėtų geriau pasiruošti dangiškajam Kanaanui. (Ten pat 292, 293) KID 90.5