Kova Ir Drasa

NEPANAŠŪS DVYNIAI, Vasario 23

“Kai berniukai užaugo, Ezavas buvo įgudęs medžiotojas, laukus mėgstąs vyras, tuo tarpu Jokūbas — tylus, mėgstąs būti namie prie palapinių.” Pr 25, 27. KID 56.1

Izaoko sūnūs dvyniai — Jokūbas ir Ezavas, buvo visiškai skirtingi savo charakteriais ir gyvenimo būdu... Suaugęs Ezavas priprato tenkinti visus savo troškimus, o visas jo dėmesys buvo sutelktas į dabartį. Nemėgstantis suvaržymų, jis mėgavosi laukine medžioklės laisve ir jau anksti pasirinko medžiotojo gyvenimą. Vis tik jis buvo tėvo numylėtinis. Mėgstantis tylą ir ramybę, narsus ir gyvybingas jo vyresnysis sūnus drąsiai klajojo po laukus ir dykumas, grįždamas namo su laimikiu savo tėvui ir jaudinančiais pasakojimais apie jo nuotykių pilną gyvenimą. KID 56.2

Uolus, rūpestingas, susimąstęs ir visą laiką galvojantis daugiau apie ateitį, nei apie dabartį, Jokūbas buvo patenkintas gyvenimu namuose ir darbu, besirūpinant gyvuliais ir žemės ūkio darbais. Motina vertino jo atkaklumą, taupumą ir apdairumą. Jo jausmai buvo gilūs ir stiprūs. O jo nuolatinis dėmesys suteikė jai daug daugiau džiaugsmo, nei audringi, tačiau reti Ezavo jausmų protrūkiai... KID 56.3

Jokūbas iš savo motinos sužinojo, kad, anot dieviško pažado, pirmagimystės teisės turės atitekti jam. Ši žinia pripildė jį neapsakomo troškimo gauti tas privilegijas, kurias ji suteiks. Jis troško užvaldyti ne savo tėvo turtus, bet gauti dvasinės pirmagimystės teises. Bendrauti su Dievu taip, kaip tai darė teisusis Abraomas, aukoti deginimo auką už savo žemę, tapti išrinktųjų žmonių ir pažadėtojo Mesijo protėviu ir paveldėti neišnykstančius turtus, slypinčius sandoros palaimose — buvo privilegijos, kurios jaudino pačius karščiausius jo troškimus. KID 56.4

Nors Jokūbas amžinąsias palaimas vertino aukščiau žemiškųjų, jis vis dėlto neturėjo praktinio Dievo, Kurį gerbė, pažinimo. Jo širdis nebuvo atnaujinta dieviškos malonės. Jis tikėjo, kad pažadai, skirti jam, nebus įgyvendinti tol, kol Ezavui priklausė pirmagimio teisės. Jis visą laiką ieškojo būdų, kaip atgauti tą palaimą, į kurią jo brolis žiūrėjo taip lengvabūdiškai. Tuo tarpu jam ji buvo labai svarbi. (Ten pat 177-179) KID 56.5