Kova Ir Drasa

KAJAFAS, Lapkričio 13

“Persiplėškite širdis, o ne drabužius.Grįžkite pas Viešpatį, savo Dievą, nes Jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasirengęs atleisti, o ne bausti.” Jl 2,13. KID 319.1

Žydų tarpe vyravo paprotys, mirus draugui, įplėšti savo drabužį, tačiau kunigai neturėjo laikytis šio papročio... Viskas, ką vilkėjo kunigas, turėjo būti be trūkumo ir nesuplyšę. Šiais nuostabiais oficialiais drabužiais turėjo būti atspindimas Jėzaus Kristaus charakteris. Dievui buvo priimtina tik tobula apranga, nusistatymas, žodžiai ir dvasia. Jis yra šventas, todėl Jo šlovė ir tobulumas turėjo atsispindėti žmogiškajame tarnavime... Mirtingas žmogus galėjo įplėšti savo paties širdį, parodydamas atgailaujančią ir nuolankią dvasią. Tai Dievas galėjo įžvelgti. Tačiau kunigui nebuvo leidžiama plėšyti drabužių, nes tai galėjo iškreipti dieviškųjų dalykų esmę. (DA708, 709) KID 319.2

Kai Kristus paskelbė Save esant Dievo Sūnumi, Kajafas, apsimestinai pasipiktinęs, įplėšė savo drabužį, apkaltindamas Izraelio Šventąjį piktžodžiavimu. (5BC 1104) KID 319.3

Jis padarė tai, ko Viešpats buvo įsakęs nedaryti. Pasmerktas Dievo, jis pareiškė nuosprendį Kristui kaip piktžodžiautojui... Kunigiškieji drabužiai, kuriuos jis įplėšė tam, kad padarytų įspūdį žmonėms savo pasibaisėjimu piktžodžiavimu, uždengė širdį, pilną nedorybių. (Ten pat, 1105) KID 319.4

Kaip skyrėsi tikrasis Vyriausias Kunigas nuo puolusio ir susitepusio Kajafo. Kristus stovėjo priešais puolusį kunigą toks tyras ir nesusitepęs, be jokio nuodėmės šešėlio. Kristus liūdėjo dėl kiekvieno žmogaus nusižengimų. Jis, netgi žinodamas apie Kajafo sieloje slypinčią veidmainystę, nešė jo kaltę, kuris apsimestinai įplėšė savo drabužį. Kristus neplėšė Savo drabužių, tačiau Jo siela buvo sužeista. Jo žmogiškojo kūno apsiaustas buvo įplėštas, kada Jis kabėjo ant kryžiaus, kaip žmonijos nuodėmių nešėjas. (Ten pat) Daugelis šiandien išpažįstančių krikščionybę yra pavojuje įplėšti savo drabužius, rodant išorinę atgailą, kai tikrovėje jų širdys nėra paliestos atgailos. Tai yra priežastis, kodėl tiek daug pastoviai patiria nesėkmę krikščioniškame gyvenime. Rodomas tik išorinis liūdesys, bet iš tikro reikėtų atgailauti dėl jų netyros atgailos. (Ten pat, 1104,1105) KID 319.5