Kova Ir Drasa

VIENAS IŠ DIEVO DIDVYRIŲ, Rugsėjo 21

“Nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios.” Lk 1,15. KID 266.1

Kalbėdamas apie kilnius žmones, Gelbėtojas pareiškė, kad Dangaus užrašuose nėra didesnio už Joną Krikštytoją. Jam patikėtas darbas reikalavo ne tik fizinės energijos ir ištvermės, bet ir aukščiausių proto bei sielos savybių. Tinkamas fizinis paruošimas šiam darbui buvo toks svarbus, kad aukščiausias dangaus angelas buvo siųstas pas tėvus su nurodymais, skirtais vaiko auginimui. (MH 379) KID 266.2

Formuodami Jono charakterį, kuris padarytų ji tinkamą atlikti jam pavestą darbą, jo tėvai turėjo ištikimai bendradarbiauti su Dievu... Jonas buvo sūnus pagyvenusių tėvų, jis buvo stebuklingai gimęs vaikas, todėl tėvai galėjo galvoti, kadangi jis turi atlikti ypatingą Viešpaties pavestą darbą, tai Viešpats juo ir pasirūpins. Bet tėvai taip nemanė. Jie apsigyveno nuošalioje vietoje, kur jų vaikas negalėtų būti prieinamas miesto gyvenimo gyndymams ar skatinamas nepaisyti tėvų jam duotų patarimų ir nurodymų. (CG 23) KID 266.3

Jonui buvo daug lengviau savęs išsižadėti dykumoje, suvaldyti savo norus ir rengtis įprastai. Dykumoje nebuvo nieko, kas atitrauktų jo protą nuo maldos ir apmąstymų. Nors jis ir užtvėrė visus kelius, kuriais šėtonas galėtų įžengti, šis vis dėlto turėjo priėjimą prie Jono. Bet jo gyvenimo įpročiai buvo tokie tyri ir natūralūs, kad jis galėdavo pastebėti priešą ir turėjo dvasios jėgų bei charakterio tvirtumą pasipriešinti jam. KID 266.4

Prieš Joną buvo atskleista gamtos knyga su visu neišsemiamu mokymo lobynu. Jis ieškojo Dievo palankumo, ir Šventoji Dvasia ilsėjosi ant jo, uždegdama jo širdį neišblėstančiu uolumu atlikti didžiulį darbą, kviečiant žmones atgailauti ir gyventi kilnesnį ir šventesnį gyvenimą. Gyvendamas neturtingai ir patirdamas vienišo gyvenimo išmėginimus, Jonas taip sugebėjo įvaldyti visas savo fizines ir protines jėgas, kad žmonių akivaizdoje galėtų stovėti tvirtai, nepajudinamas aplinkybių, kaip uolos ir kalnai, kurie jį supo trisdešimt metų. (2SP 47) KID 266.5