Kova Ir Drasa

TIKRAS IR KLAIDINGAS NUSIŽEMINIMAS, Rugpjūčio 15

“Šventas, švents, šventas yra Galybių Viešpats! Visa žemė pilna Jo šlovės! — šaukė jie nepaliaudami vienas kitam.” Iz 1,3. KID 229.1

Šventos būtybės nuodėmės nesuteptomis lūpomis giedojo gyriaus ir šlovės giesmes Dievui. Skirtumas tarp netobulo šlovinimo, kuriuo jis (Izaijas) buvo įpratęs garbinti Kūrėją, ir karšto serafų šlovinimo pribloškė ir prislėgė pranašą... KID 229.2

Jam besiklausant angelų giesmės, prieš jo akis pasirodė nepranokstanti Viešpaties didybė, šlovė, begalinė jėga, ir siela buvo giliai sujaudinta tokio vaizdo. Viso šio neprilygstamo spindesio šviesoje, apsireiškusioje tiek, kiek jis galėjo ištverti, matydamas dievišką charakterį, pranašo netobulumai kaip niekada aiškiai iškilo priešais jį. Net jo paties žodžiai pasirodė niekingi. KID 229.3

Kada Dievo tarnui leidžiama pašvelgti į dangaus Dievo šlovę, tokią, kokią Jis parodo žmonijai, ir nors labai menkai supratęs Izraelio Šventojo tyrumą, jis su susijaudinimu išpažins savo sielos tyrumą vietoje to, kad išdidžiai girtųsi savo šventumu. Giliai nusižeminęs Izaijas tarė: “Vargas man, nes esu žuvęs!”... Net tokį laisvanorišką nusižeminimą ir nuolankų savęs išsižadėjimą daugelis laiko verta dėmesio dorybe. Širdys, pilnos išdidumo ir savigarbos, niekina nuolankumą. Yra daug tokių, kurie nusižemina tik žodžiais, kurie nusiviltų, jei dėl tokio savo elgesio nesusilauktų įvertinimo ir pagyrimo. Tačiau pranašo nusižeminimas buvo nuoširdus. (4BC 1140) KID 229.4

Sostą supantys serafai, regėdami Dievo šlovę, yra taip pripildyti pagarbios baimės, kad nei akimirkai nepalieka vietos savanaudiškam pasitenkinimui ar pasigėrėjimui savimi ar kitais. Jų šlovinimas ir gyrius priklauso tik Kareivijų Viešpačiui... Jie yra pilnai patenkinti Dievo šlovinimu ir, regėdami pritarimo šypseną Jo veide, jie nieko daugiau netrokšta. Jų kilniausi siekiai yra įgyvendinti tarnaujant Jam, garbinant Jį ir atspindint Jo atvaizdą. (Ten pat) KID 229.5